Dailininkė Toma Šilinaitė-Subačienė
Justinui Mikučiui (1922–1988) 2022 m. būtų sukakę 100-as metų. Ta proga 2024 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune pristatė didelę jo atminimui skirtą parodą, kurią lydėjo susitikimas su Mikutį artimai pažinojusiu tapytoju Vaidotu Žuku, ekskursija su parodos kuratorėmis Genovaite Bartuliene ir Inesa Kuliavaite-Čepaitiene, Beno Šarkos performansas ir Odetos Žukauskienės paskaita. Tų pačių metų pabaigoje Žukauskienė išleido monografiją Pozuotojo portretas: Justinas Mikutis.
Mikutis gimė Šateikių Rūdaičių kaime, Plungės r. Įgijo puikų išsilavinimą Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Ją uždarius, gimnaziją baigė Šventojoje. 1942 m. jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau mokslų baigti nespėjo – 1943 m. universitetas buvo uždarytas. Mikutis grįžo į Žemaitiją ir mokytojavo kaimeliuose. 1945 m., neteisingai apkaltinus, buvo suimtas, kankintas, nuteistas ir dešimčiai metų išsiųstas į Uchtos ir Vorkutos lagerius. Tremtyje patyrė daug kančių, bet ir pateko į šviesuolių, intelektualų ratą, kur toliau lavinosi ir švietėsi. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Dirbo liftininku, techninės literatūros vertėju iš vokiečių kalbos ir galiausiai pozuotoju dailės institute (1957–1961 ir 1975–1981).
Nėra paprasta trumpai pasakyti, kas buvo Justinas Mikutis, tačiau galima lengvai perbėgti per knygos puslapius ir išrinkti daug jį įvardinančių žodžių: filosofas, mąstytojas, „Žemaitijos Sokratas“, [netapęs] literatūros ir dailės kritikas, šešėlinė kultūros ir miesto figūra, klajojantis filosofas ir asketas, beprotis ir išminčius, valkata ir šviesuolis, benamis intelektualas, nonkonformistas, pranašas, mistikas, šventasis, „nematomas“, „keistuolis“, kitamanis, pilietinio nepaklusnumo simbolis, „neaiškusis“, radikalus nepaklusnumo režimui pavyzdys, etc. Apibūdinimų gausa rodo, kad egzistuoja Mikučio mitas.
Tai ne pirmoji knyga apie Mikutį; eseistas Tomas Sakalauskas yra parašęs knygą Ketvirtoji dimensija (1998) apie du didžiuosius žemaičius – filosofą Justiną ir skulptorių Antaną Mončį. Knygoje gausūs amžininkų prisiminimai, literatūriniai tekstai ir paties autoriaus pokalbiai su knygos herojais suausti į įmantrią mistinio, religinio atspalvio turinčią istoriją.
Kitaip prie Mikučio istorijos (ir mito) prieina Žukauskienė. Mokslininkė rekonstruoja Mikučio mąstymą: sužymi svarbiausius atraminius taškus, mezga loginius sąryšius ar tik punktyriškai pažymi galimus įtakų, mąstymų persidengimus. Jos rankose – ne per gausiausia faktinė medžiaga (Mikučio gimnazijos ir universitetinės studijos, draugų ratas) ir pluoštas amžininkų prisiminimų, išsibarsčiusių įvairiuose straipsniuose, Mikučio tekstų lapeliai ir laiškai, magnetofono juostelėse įrašytas kalbėjimas. O taip pat – mąstytojai ir kūrėjai, kuriuos Mikutis skaitė, studijavo. Autorė imasi „iš nuotrupų atkurti tą mozaiką, kuri atskleidžia Mikučio poveikio jėgą“ (p. 145–146).
„Jis vadinamas mąstytoju, tačiau ar galime vadinti filosofu?“ – klausia Žukauskienė. Mikutis nerašė ir nepublikavo mokslinių darbų. Jo plėtoti apmąstymai nėra nuosekliai išlikę ir amžininkų atsiminimuose. Grafikas Petras Repšys prisimena: „Mikutis turėjo savo filosofinę sistemą. […] Nežinau, ar įmanoma ją šiandieną rekonstruoti. Bijau, kad atskiri gabalai gali vienas su kitu nesusiklijuoti“ (p. 37). Mokslininkė „sukabina“ pranciškoniškai krikščionišką egzistencialistinę Mikučio pasaulėvoką formavusius filosofus (universitete stiprius pagrindus davė Antano Maceinos, Juozo Girniaus filosofija, vėliau – Sørenas Kierkegaardas, Friedrichas Nietzsche, Martinas Heideggeris, Karlas Jaspersas, Albert’as Camus, Jeanas-Paulis Sartre’as, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas – kai kurie iš jų minimi Mikučio užrašuose, kitus autorė įrašo remdamasi loginėmis sąsajomis) ir poetus (visų pirma Georgas Traklis ir Friedrichas Hölderlinas; ir daugybė kitų – Raineris Marija Rilke, Borisas Pasternakas, Osipas Mandelštamas, Marina Cvetajeva ir kiti). Mikutis buvo apsiskaitęs, turėjo fenomenalią atmintį ir, pasak Antano Andrijausko, stebino sugebėjimu „surasti keisčiausius asociatyvius ryšius tarp daugybės skirtingų civilizacijos istorijos, kultūros, religijos ir meno reiškinių“ (p. 174).
Monografijoje pasitelkta politikos ir kultūros antropologijos prieiga, naudojamasi Jameso C. Scotto (1936–2024) kasdienio pasipriešinimo samprata. Kasdienis pasipriešinimas yra tylus, beveik nepastebimas, jį išreiškia pati gyvensena. Tokią marginalizuotųjų, pažemintųjų pasipriešinimo praktiką Scottas vadina infrapolitika. Visuomenė jos nelaiko politinių tikslų turinčiu pasipriešinimu. Pasirinktas žiūros kampas leidžia autorei knygos pabaigoje prieiti svarbias išvadas: „neformali jo veikla kultūros užkulisiuose leido formuotis neapibrėžtiems, mįslingiems prasmių blokams ir kultūrinės veiklos ištekliams, kurie reikšmingai įsiterpė į kultūros podirvį, kūrybinį mąstymą ir laisvėjimo procesą“ (p. 182).
Išskiriamos ir įvardijamos trys su Mikučiu bendravusios ir jo įtaką patyrusios menininkų kartos, fiksuojamas laikmečio ir besikeičiančios mąstytojo sveikatos nulemtas požiūrių išsiskyrimas: „platesnis meno procesų ir laiko paskatintų tendencijų stebėjimas, peržengiant Šaltojo karo sienas lėmė, kad pamažu požiūriai į kūrybą ir kūrybos filosofiją išsiskirdavo“ (p. 154). Tai septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo pradžia ir, kad ir kaip būtų keista, išsiskyrimas juntamas sąlytyje su pirmąja karta (pavyzdžiui, nesutarimas su Vincu Kisarausku). Vos vos paliečiama sekančios, jaunesnės kartos recepcija: „[Vaidilutės] Brazauskaitės žodžiais, atrodė, kad jis susikūrė „savo filosofiją – truputį asocialią, truputį psichotinę, bet tai buvo mums nesuprantamas tarpamžis…“ (p. 172). Mikutis balansavo tarp filosofijos ir meno laukų, tačiau įsiprasmino pastarajame.
Lietuvoje didelės apimties tyrimą apie nematomą sovietmečio visuomenę vykdė grupė Vilniaus universiteto mokslininkų. Buvo išleistos knygos Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia (2011), Nematoma sovietmečio visuomenė (2015) ir interviu rinkinys Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos (2015). Tyrimo metu buvo sukurta duomenų bazė, sudaryta iš 500 interviu (www.visuomenesovietmeciu.tspmi.vu.lt). Peržvelgus asmenvardžių rodykles, akivaizdu, kad daug pavardžių abiejuose tyrimuose (Žukauskienės ir VU mokslininkų) koreliuoja – juk mokslininkai tyrė to paties laikmečio nepaklusniuosius, nonkonformistus. Todėl stebėtina, kad niekas iš respondentų nė karto nepaminėjo Mikučio pavardės (tiesa, jis paminėtas interviu su Gražina Marija Martinaitiene, tačiau į knygas šis interviu nepateko).
Pasak Ainės Ramonaitės, visaapimanti sovietinė „tikrovė“ būtų įmanoma tik tobulo totalitarizmo sąlygomis. Tuo tarpu realybėje sovietmečiu koegzistavo dvi visuomenės – sovietinė ir nesovietinė. Nesovietinė visuomenė – socialinės terpės, kuriose kitamaniai galėjo „gyventi tiesoje“. Tokiomis ji įvardija katalikišką pogrindį, etnokultūrinį ir aplinkosauginį/žygeivių judėjimus, Vilniaus „Bermudų trikampį“ (Nematoma sovietmečio visuomenė, mokslinė redaktorė Ainė Ramonaitė, autoriai Saulius Grybkauskas, Jūratė Kavaliauskaitė, Valdemaras Klumbys, Rytė Kukulskytė, Ainė Ramonaitė, Rūta Žiliukaitė, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 357–360). Ji rašo: „šie žmonės gyveno neįtikėtinai rizikingą, kartais labai skausmingą ir tragišką, bet tikrą gyvenimą. Būtent tas kažkas sunkiai suvokiamo, bet „labai tikro“ įtraukė juos į terpes, kuriose žmonės (post)totalitarinio režimo sąlygomis norėjo ir gebėjo gyventi savaip, ieškoti ir atrasti prasmingą gyvenimą“ (Kažkas tokio labai tikro. Nepaklusniosios sovietmečio visuomenės istorijos: Sakytinės istorijos šaltinių rinkinys, sudarytojai Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Valdemaras Klumbys, Vilnius: Aukso žuvys, 2015, p. 7).
Grįžęs iš tremties Mikutis būtų norėjęs tęsti studijas, tik jau neatitiko amžiaus cenzo. Tačiau jo, kaip ir kito Žukauskienės aprašyto pozuotojo, politinio kalinio Kazimiero Skebėros (1904–2003), pasirinkimas dirbti pozuotoju greičiausiai buvo tikslingas: „be to, norėjau būti arčiau gabaus jaunimo. Tokią kryptį jau kalėjimuose aptarėme, nes Lietuvos ateitis yra jaunimas, o mūsų kova su netikrais pranašais dar nesibaigusi“ (p. 21).
Ar viskas monografijoje apie Mikutį atskleista? Autorė sako, kad ne, ir nurodo kodėl: „atmintis fragmentiška, niekada neišsemia mįslingos praeities interpretacijų: palieka nutylėjimų ar plyšių, neišplėtotų ar nepaliestų temų“ (p. 193). Baigiamajame skyriuje ji mini paskutiniųjų mąstytojo gyvenimo metų užrašų painumą ir neaiškumą, sako, kad tai sąmonės ir pasąmonės archeologijos – psichoanalizės sritis.
Išleidus knygą, teko matyti kažkieno pastabą, kad jos pavadinimas nelabai vykęs. Tikrai, negi tai, kad Mikutis dirbo pozuotoju dailės institute, taip svarbu kalbant apie šią neordinarią asmenybę? Vis dėlto iki galo perskaičius nuosekliai išskleistą jo gyvenimo ir mąstymo žemėlapį, tikrai susidaro įspūdis, tarsi Mikutis mums vėl pozuotų: jis tyrinėjamas, apžiūrinėjamas iš arti – taip dailininkai atidžiai įsižiūrėdavo tapydami jo portretus. Tik anuomet dailininkams rūpėjo Mikučio veidas, o šįkart rūpi mąstymas – autorė „iš skeveldrų“ sulipdo jo filosofiją. Mes negauname į rankas jo filosofijos tomelio – gauname tekstą apie jį.
Lietuvai iškovojus ir atgavus Nepriklausomybę, buvo įtvirtintas Lietuvos Laisvės kovų naratyvas. Savo ruožtu žmonės, ne kovotojai, linkę retrospektyviai žvelgti į save kaip į disidentus. Tačiau kiekvienas iš mūsų, gyvenę sovietmečiu, galime palyginti savo „disidentiškumą“ su Mikučio ar kitų gyvenimo istorijomis. Dėmesys Dalios Grinkevičiūtės, Justino Mikučio, Viliaus Orvido asmenybėms rodo, kad atėjo laikas plėsti ir detalizuoti bendrąjį naratyvą, turtinti jį tyliųjų nenuolankiųjų gyvenimo istorijomis.
