Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Pirmoji pal. Stanislovui Kostkai skirto ciklo emblema su „žemėlapiuku“

Daugel kartų ašai, akis įsmeigęs į dangų,

      tavo, pasauli trūnus, pasibjaurėjęs purvais,

ašarom liejau akis, virpulingus atodūsius liejau

      iš širdies gilumos linkui dangaus gražum:

varge, kokia atgrasi man žemė, žvaigždynuosna žvelgiant,

      kai į žvaigždynus žvelgiu, žemė kokia atgrasi.

Tokius žodžius jaunas Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinis Jonas Horodeckis įdėjo į lūpas Ignacui Lojolai atsakomajame laiške Pranciškui Bordžijai, pasibodėjusiam pasaulio tuštybe ir besiprašančiam į Jėzaus Draugiją. Fiktyvių poetinių laiškų ciklas, imituojantis Ovidijaus Heroidžių, Liūdesio elegijų ir Laiškų iš Ponto stilių, reflektuojantis pasaulio tuštybę ir netvarumą, žvaigždžių ilgesį ir žmogiškojo gyvenimo lenktynių ribą, – tik vienas iš daugelio poezijos ciklų, kuriuos apima Krokuvos Czartoryskių bibliotekoje saugomas vadinamasis 1695 m. Kražių rankraštis1. Prieš keletą metų literatūrologės Živilės Nedzinskaitės ir istoriko Dariaus Antanavičiaus pastangomis pristatytas Lietuvos visuomenei, šis dar neseniai tik siauram mokslininkų ratui buvęs žinomas Kražių kolegijos auklėtinių kūrybos rinkinys pasirodė esąs unikalus ir įvairiopų tyrimų vertas LDK istorijos ir literatūros šaltinis.

Didžiuliame beveik 700 puslapių rankraštyje sudėta išskirtinė medžiaga: Kražių jėzuitų kolegijoje retoriką studijavusių aštuonių gabių jaunuolių sukurti, meniškai įpavidalinti daugiausia lotyniški įvairių žanrų tekstai, atveriantys duris į jėzuitų mokyklų retorikos ir ­poetikos kursų „dirbtuves“. Studentai kūrė vadovaujami retorikos kurso dėstytojo Petro Puzynos (1550–1568), vykdydami jėzuitų edukacijoje privalomas savarankiškos kūrybos lotynų kalba užduotis, parašė ir lenkiškų eilių. Kitų tokio užmojo jėzuitų studentų kūrybos rankraščių neturime, artimiausias šio rinkinio analogas – toje pačioje bibliotekoje saugomas 1696 m. Oršos rankraštis2: jame to paties mokytojo, po Kražių dėsčiusio Oršos kolegijoje, retorikos kurso studentų kūriniai sudėti panašiu žanrinės įvairovės principu. Taigi kol kas vieninteliai žinomi panašaus pobūdžio rankraščiai priklauso Petro Puzynos SJ mokinių plunksnai, ir šis faktas leidžia numanyti svarbų dėstytojo indėlį lavinant jaunųjų jėzuitų savarankiškos kūrybos gebėjimus.

Kražių rankraščio tyrimai per kelerius metus įsibėgėjo: Nedzinskaitė ir Antanavičius parengė ir išleido rinktinės Kražių rankraščio prozos knygą3, į ją sudėję 6 įdomesnes barokiškai puošnaus stiliaus kalbas, šiuo metu baigia rengti rankraščio faksimilės su lotyniško originalo perrašu leidimą. Žurnale Senoji Lietuvos literatūra paskelbta literatūrologo, vertėjo Sigito Narbuto versta hegzametrinė poema apie šv. Kazimierą4, Antanavičiaus straipsnis apie rankraščio chronostichus5, dailėtyrininkės Jolitos Liškevičienės – apie meninį rinkinio apipavidalinimą6, tam tikrus Kražių rankraščio ypatumus aptaria keli Nedzinskaitės straipsniai7. Didžiausiajai rankraščio daliai – poezijai – skirtame straipsnyje supažindinsime su įdomiausiais Kražių rankraščio poetiniais ciklais, pasiūlysime galimus jų perskaitymo būdus.

RETORIKOS STUDENTŲ KŪRYBAIR MODUS PROCEDENDI

Rinkinio poezija nevienalytė, ji atspindi ir jėzuitų kolegijos auklėtinių kūrybos bendrumus, ir tam tikrą raiškos savitumą, asmeninius gebėjimus. Įdomi (ir įvairesnė negu Oršos rankraščio) šio rinkinio retorinių kalbų bei poetinių ciklų tematika, aprėpianti ir vietinę, „vernakulinę“ medžiagą.

Ypač poetiniuose/embleminiuose cikluose ryškios pastangos kurti vientisas kompozicijas, mažesniuosius skirtingų autorių kūrinius dėlioti į didesnius pagal griežtai apgalvotą nuoseklų planą. Visi skirtingų žanrų ciklai jungiami į vientisą rankraštinę knygą, struktūriškai orientuotą į liturginių metų kalendorių, o užmoju ir koncepcija primenančią Jėzaus Draugijos šimtmečio proga Antverpene išleistą beveik 1000 puslapių veikalą Imago primi saeculi8 (Pirmojo amžiaus paveikslas). Šį fundamentalų jubiliejinį rinkinį sudaro šešios knygos, kiekvienos iš jų struktūra tokia pati: pirmiausia Draugijos istorijos fragmentas, paskui – „oratorinės ir poetinės pratybos“: pirmąją kūrybinių reprezentacijų dalį sudaro prozinės kalbos, antrąją – įvairių žanrų poezijos kūriniai, kiekviena dalis baigiama embleminiais ciklais. Kražių rinkinio „pratybų“ struktūra panaši: kalbos (orationes) oratorinėje dalyje ir įvairių žanrų poezija bei embleminiai ciklai – poetinėje.

Kanoniniame jėzuitų studijų plane, nuosekliai išdėstančiame pagrindinius studijų kelio principus, vadinamajame Ratio studiorum9, jėzuito studijų kelias yra suvokiamas kaip modus procedendi, tolydaus ėjimo į priekį kelias, nuosekliai darant pažangą per gradus studiorum, studijų pakopas, kurios negali būti keičiamos vietomis: gramatika (dargi nuosekliai – trys jos klasės, infima, media, suprema) būtinai bus prieš retoriką, retorika prieš filosofiją, filosofija prieš teologiją10. Studijų metodą, vadinamąjį modus parisiensis, pirmieji jėzuitai paveldėjo iš savo alma mater, Paryžiaus universiteto, ir šv. Ignaco iniciatyva jį pritaikė jėzuitų mokymo įstaigose11. Mokymasis ir pažanga studijose koreliavo su pažanga dvasinėje studento formacijoje; dėstytojas, kaip ir hierarchinis vyresnysis dvasinėje formacijoje pagal šv. Ignaco Lojolos Dvasines pratybas, yra laikomas „mokytoju ir vadovu šioje pavojingoje kelionėje“, studijų prefektui nurodoma „skatinti studentus siekti pažangos pamaldume, ne vien moksluose“12 etc.

Jėzuitų kolegijų retorikos kurse privalomos kūrybinės „pratybos“ tiesiogiai siejasi su dvasinių pratybų (exercitia spiritualia) tikslais, ir tai pabrėžiama jų pavadinimais (exercitatio oratoria, exercitatio poetica). Įmantrusis Kražių rankraščio pavadinimas per retorikos mokymosi metus sukomponuotus kūrinius įvardija kaip „metinės meditacijos derlių“13. Mokytojas turėjo rūpintis ne tik mokinių intelektiniais įgūdžiais, bet ir dvasiniu tobulėjimu, todėl, užduodant temą kompozicijai kurti, būdavo duodama ir uždavinių, ką įsivaizduoti ir ką apmąstyti.

Ratio studiorum numatė galimybes jauniesiems autoriams viešinti savo kūrybinius pasiekimus, skatinta sveika konkurencija (aemulatio), numatyti apdovanojimai už pažangą: geriausius literatūros ar dailės kūrinius siūlyta kas mėnesį ar švenčių proga „iškabinti ant sienų“, skaityti ar deklamuoti viešai, kartais – teatralizuotu pavidalu, suvaidinant kokią nors sceną ar dialogą14. Galiausiai buvo siūloma, mokytojui leidus, to vertus eiliuotus kūrinius, pasirašytus autorių vardais, ilgam laikui „išstatyti kokioje nors viešoje vietoje“15.

Kražių rankraštyje matome „gyvą“, išskirtinį kone visų įmanomų žanrų kūrybos rinkinį, suteikiantį progą įvertinti ir studentų išradingumą, ir neabejotinai patį svarbiausią mokytojo indėlį. Petras Puzyna, matyt, mokėjo pažadinti savo mokinių kūrybinius pajėgumus: aštuoni Kražių rankraščio autoriai, visi į Jėzaus Draugiją įstoję 1692 m. Vilniuje, o retoriką studijavę Kražių kolegijoje 1694–1695 m.16, pateikia netikėtų, talentingai sukomponuotų įvairiažanrių išmonių. Tarp jų rasime, pavyzdžiui, „Šventojo Jeronimo atvaizdą, poetinėmis spalvomis išpieštą ir kartu dedikuotą Kražių kolegijos rektoriui Jeronimui Burbai“, „Ašarų ir karštų pasiilgimų lašus bei kibirkštis iš Skaistyklos ugninės jūros, surinktus į elegijas…“, „Palaimintojo Stanislovo Kostkos kelionių žemėlapį“, Pranciškaus Bordžijos ir jo adresatų laiškus Ovidijaus stiliumi, eiliuotus liturginio kalendoriaus fragmentus ir netgi visiškai nerimtus Užgavėnių papokštavimus, sudėtus į lenkiškas ir lotyniškas epig­ramas. Labiausiai tikėtina, kad būtent mokytojas, patenkintas mokinių darbais, juos paskatino sutelkti savo kūrinius į vieną „knygą“ tam, kad ją su pasididžiavimu būtų galima rodyti viešai, kaip didelės per metus pasiektos „pažangos“ reprezentaciją.

KARTOGRAFINĖ VAIZDUOTĖ: PAL. STANISLOVO KOSTKOS GYVENIMO KELIONĖS ŽEMĖLAPIS

Palaimintojo Stanislovo Kostkos gyvenimo kelionei dedikuotas ciklas17 atspindi kartografinės vaizduotės jungiamą poetiką ir vizualiką: meditacines emblemas, poetinius tekstus (įvairius žanrus reprezentuojančias odes) ir embleminį žemėlapį18. Atkreiptinas dėmesys, kad „žemėlapiu“ (tabula geographica) įvardytas visas ciklas, ne vien pats žemėlapis, įdėtas priekyje, tarp titulinio puslapio ir įžanginių poetinių tekstų.

Į šį embleminį ciklą, arba „žemėlapį“, galima žvelgti kaip į dvasinės hagiografijos atvejį, kuriame būsimo šventojo vidujybė reiškiama per santykį su jo fizine patirtimi. Vienas iš analizės išeities taškų galėtų būti erdvinis aspektas ir D. K. Smitho išryškinamas kartografijos ypatumas, vaizduotei suteikiantis kitur neįmanomą perspektyvą: nors žemėlapis ypač pabrėžia vizualiąją reprezentaciją, svarbiausia jo paskirtis esanti parodyti tai, kas iš tiesų nėra regima19. Toks pat yra embleminės, ikonografinės ar liturginės prieigos tikslas: per visibilia ad invisibilia, per regimus dalykus atskleisti neregimus. Šią regimybės ir neregimybės sąveiką iliustruojantį Kostkos gyvenimo „žemėlapį“ įmanu analizuoti ieškant jame reprezentuojamų simbolinių erdvių ir realių vietovių sąsajų, savo ruožtu simboliškai braižant paralelinių „kelionių“ maršrutus ir jų sankirtas.

Ciklą sudaro 7 emblemų su „odėmis“ kompozicijos ir 3 viso kūrinio idėją apibendrinančios „programinės“ įžangos: vaizdinė, pati pirmoji („didysis“ embleminis žemėlapis), ir žodinės („programa“ ir „mažasis“ epigraminis „žemėlapis“). „Programa“ parašyta eleginiu distichu; lapo apačia rankraštyje nuplėšta, taigi lieka nežinomas jos autorius. Labiausiai tikėtina, kad jos autorius ir vientisos kūrinio koncepcijos sumanytojas – dėstytojas, juolab kad ši „programa“ atlieka pagrindinės temos nusakymo funkciją, o Ratio studiorum nurodo, jog rašytinių kūrinių pagrindinę temą ir detalią būsimo kūrinio santrauką (argumentum) turi pateikti mokytojas20. Jaunojo palaimintojo Kostkos, jaunimo ir studentų globėjo, gyvenimo „žemėlapio“ braižymas21 jo bendraamžiams jėzuitų kolegijos auklėtiniams turėjo ir moralinį bei meditacinį tikslą. „Programa“, su motto iš psalmės(„Esu atėjūnas ir keleivis kaip visi mano tėvai“ (38 (39), 13), pateikia keleivystės žemėje motyvą, refleksiją panta rhei tema, paliečiant ir Draugijos tėvų misijinės veik­los, ir galutinio tikslo – dangiškosios tėvynės temas:

Ak, nelaimingas tasai, kurs gyvenimą savą pražudo

      žemėj tėvynės arba mano ją esant kitur.

Ne, mirtingieji, žemėj tėvynės nerasite niekad;

      tikrąją vien danguje rasit, o žemėje – ne.

Bet, kaip sparnuočių arba pelekuočių pulkai vis klajoja

      oro platybėse ar po vandenyno gelmes,

kaip prie buveinių audringų gyvenančią

žuvį vis gena

      nuolatinė srovė jūros gilybėn saugion,

taip ir pasaulis, ir visa, kas miršta, judėt

nepaliauja,

      laikas neša veržliu sūkuriu viską visad. […]

Tad, nors mano tėvai22 po šalis įvairiausias klajoja,

      aš sau tingiai slepiuos vietoj, nepajudu net?

Nespiria joks knietulys kraštus svetimuosius išvysti,

      kraštas gimtasis visai bodesio nekelia man.

Žemėj ateivis esu, danguj reiks ieškoti tėvynės […]23

Paskatų kartografine vaizdinija perteikti jaunojo jėzuito gyvenimą teikė jo trumpą gyvenimą nužymėjusios geografinės kelionės, po ankstyvos mirties įgijusios simbolinę reikšmę. Liškevičienės teigimu, pagrindinis žinių apie šio pirmojo palaimintuoju paskelbto jėzuito24 gyvenimą šaltinis buvęs Petro Skargos Šventųjų gyvenimai25, tačiau galimai remtasi ir kitais šaltiniais26.

7 „mãžosios“ embleminės kompozicijos detalizuoja ir aiškina „didžiojo žemėlapio“ koncepciją, dėliodamosi į kruopščiai parengtą struktūrinę visumą. Embleminius meditacijai skirtus vaizdus palydi apgalvotai parinktų žanrų poezija: pavyzdžiui, pirmojoje kompozicijoje pirmąją būsimojo palaimintojo kelionę (iš gimtojo Rostkovo į Vieną) perteikia proginis žanras – genetliakas (genethliakon), kuris paprastai skiriamas kūdikio gimimui, šlovina jo kilmę, protėvius ir „viltį dėl jo paties“27, antrojoje sužaidžiama žanro eucharistikon pavadinimu: tai „padėkos“ žanras, kuriuo dėkojama „už dideles ir ypatingas iš dievų gautas malones“28, o hagiografiniame pasakojime šio žanro pavadinimas aiškiai nurodo į svarbų būsimo palaimintojo gyvenimo epizodą – Vienoje susirgus stebuklingu būdu gautą Eucharistiją. Ilgiausią Kostkos kelionės atkarpą iš Dilingeno į Romą per Alpes emblemoje įvaizdina simbolinis peizažas (jokių realių vietovių, tik nuo kalno riedantis akmuo), o įžodina „raginamasis“ žanras (parainetikon)29, odėje raginant keliauti toliau iki galutinio kelionės tikslo – Santa Maria Maggiore bazilikos Romoje. Ketvirtosios kompozicijos emblemoje lieka tik simbolinė pamaldumo erdvė: trys lelijos, simbolizuojančios tiek Mergelės Marijos, tiek paties Kostkos tyrumą ir jo meilę (kurią pabrėžiameilės lyrikos žanras erotikon) bei pagarbumą Marijai. Ši centrinė viso ciklo embleminė kompozicija, nurodanti į Kostkos mirtį per Ėmimo į dangų šventę, žymi žemiškosios ir dangiškosios kelionės sankirtą, „kryžkelę“. Ciklo pabaigoje pal. Stanislovo šventumo šlovė grįžta į žemiškąsias jo apvaikščiotas vietas ir joms suteikia šventos vietos (locus sanctus), sakralizuotos erdvės, statusą. Emblemoje pavaizduotas populiarus Baroko įvaizdis fontanas30: vandens čiurkšlės trykšta į viršų ir vėl krenta žemyn, simbolizuodamos šventojo kelionę į dangų ir per jo užtarimą iš dangaus gaunamas malones. Šią temą paremia ir vainikuoja pasirenkamas soterijos žanras, kurį Sarbievijus įvardija kaip padėką už „nelaimių, ligų, pavojų išvengimą“31.

„Didžiajame embleminiame žemėlapyje“ braižoma reali topografija: kelias prasideda nuo Lenkijos, eina tarp žemėlapyje pažymėtos Lenkijos ir Lietuvos, pro Varšuvą ir Vilnių, Vyslą ir Nemuną (lotyniškasis Nemuno pavadinimas Chronus galimai slepia aliuziją ir į žemėlapį „laike“, ne tik erdvėje, tačiau svarbi čia ir jo toponiminė funkcija), kitoje pusėje – Baltijos jūrą, užsuka į Vieną šalia Dunojaus, Augsburgą ir Dilingeną, tęsiasi per pažymėtas realias Kostkos kelionės vietoves: Vokietiją, Tirolį, Tridentą. Galiausiai pasiekia Romą su Tiberio upe, atpažįstamu Šv. Petro bazilikos kupolu ir Santa Maria Maggiore bokštais32. Išdėstymas „laike“ – nuoseklus, linijinis; „erdvėje“ – neatitinkantis realios kartografijos: Roma atsiduria žemėlapio viršuje dešinėje, o ne apačioje kairėje, kur ji turėtų būti fiziniame žemėlapyje. Dar vienas svarbus struktūruojantis žemėlapio elementas – iš alegorinio Vergilijaus Eneidos aiškinimo kaip simbolinės „sielos kelionės į tobulumą“: Kostkos rankose laikoma sentencija iš Eneidosper tot discrimina rerum („per tiek nesėkmių ir nelaimių“, Aen. I. 204), saulę juosia įrašas hac monstrante viam („jai rodant kelią“, Aen. I. 389)33.

Nors žemėlapis išbraižytas „gaublyje“, jis orientuotas į viršų, kelias kopia į kalno viršūnę, teleologiškai vesdamas pal. Stanislovą šventos mirties ir dangiškosios tėvynės link. Perspektyva fokusuojama į saulę viršutiniame dešiniajame kampe, o jos spinduliai savo ruožtu tarsi šiuolaikinio fotoaparato objektyvas krypsta į keliu aukštyn kopiantį būsimą šventąjį ir jį apšviečia emblemoms įprastu būdu. Kostkos trumpo, bet kryptingo, teisingai orientuoto gyvenimo kelias atsiskleidžia kaip stebimas ir nušviečiamas Dievo – tai būdinga ankstyvųjų moderniųjų laikų dvasinėms biog­rafijoms34. Kostkos gyvenimo žemėlapyje kelias vingiuoja aiškia kryptimi, įvaizdina ne „konversinį“ (susijusį su atsivertimu), o „nuoseklų“ hagiografinio siužeto modelį, pagal kurį būsimasis šventasis nuo pat jaunų dienų kryptingai siekia šventumo ir nenukrypsta nuo svarbiausio tikslo. Tokioje šventumo perspektyvoje įprasminamas itin ankstyvame amžiuje (18 m.) pasibaigęs žemiškasis Kostkos gyvenimas.

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais žmonės suprato, kad fizinė erdvė negali būti atsieta nuo vidinio dvasinio gyvenimo, bet sakralizuojančios patirtys galėjo veikti asmeninį pasaulio matymą ir bendravimą su kitais35. Ši nuostata galiojo kuriant sakralizuotas erdves arba jas lankant per piligrimines keliones. Tačiau lygiai taip pat galėjo būti pabrėžiamas atvirkštinis procesas, kaip matome šioje erdviniu žemėlapiu įvaizdintoje Stanislovo Kostkos hagiografijoje: šventumo siekiančio asmens sąlytis su konkrečia žemiška erdve ją sakralizuoja ir sukuria prielaidas tolesniam jų kaip tarpininkų tarp fizinio ir dvasinio pasaulio gyvavimui.

Taigi žemėlapis šiame cikle nėra vien meninio apipavidalinimo elementas. Jis atspindi ir „erdvinio“, „kartografinio“ mąstymo slinktis, simbolinio žemėlapio pokyčius nuo viduramžinio mappa mundi su Jeruzale centre, vaizduojančio išganymo istoriją, iki individualizuoto „biografinio“ žemėlapio. Kostkos „kosmologinės“ kelionės žemėlapyje „žemiška“ toponimika koreliuoja su „dvasiniu“ žemėlapio matmeniu, čia susijungia alegorinė erdvė ir geografinis pasaulis, dvasinė ir fizinė palaimintojo Stanislovo biografijos. Žemėlapis apibend­rina visą ciklą ir pateikia jo „perskaitymo“ kaip hagio­grafinio pasakojimo raktą, nubraižo jaunuolio Kostkos žemiškosios kelionės į dangiškąją tėvynę maršrutą erd­vėje ir laike, atlikdamas meditaciją inspiruojančios emb­lemos funkciją.

Vidinėje ciklo struktūroje išskyrėme kelis kelionės lyg­menis – „paralelines keliones“:

– žemiškoji kelionė: tėvynė, kelionė į Europą, konkreti toponimika;

– jėzuitiškoji kelionė: studijos jėzuitų kolegijoje Vienoje, apmąstymai, regėjimas, apsisprendimas, Viena–Augsburgas–Dilingenas–Roma, noviciatas;

– dvasinė tobulėjimo kelionė: simbolinė „sielos kelionės į tobulumą“ Eneida;

– teleologinė kelionė: „programoje“ nusakyta „kelionė į dangų, į dangiškąją tėvynę“, paliečiant ir kitus kelionės lygmenis. Visą ciklą nužymintis ir paskiras jo dalis susiejantis motyvas – vienintelis tikslas, kelionėje atsisakoma nereikalingų dalykų: gaublio/kalno viršūnę pasiekusiam Kostkai prie kojų guli karūna ir skeptras36, simbolizuojantys jo atmestas žemiškosios karjeros ir šlovės galimybes.

Anapus žemėlapio lieka kosmologinė kelionė, šventųjų bendravimas, pomirtinė šlovės kelionė, grįžimas iš šventumo šlovės į konkretų žemiškąjį žemėlapį, jo pašventinimas.

Pažymėtina dar viena svarbi topografinė detalė: žemėlapio apačioje, po „gaubliu“ pavaizduota Pinsko (dab. Baltarusija) jėzuitų kolegija. Joje Stanislovas Kostka niekada nesimokė, tačiau čia studijavo Petras Puzyna37. Taigi toks „topografinis triukas“ bendroje „kartografijoje“ susieja palaimintojo Stanislovo kelionę su dar viena konkrečia jėzuitų ugdymo vieta ir nurodo į jėzuitams bendrą sąmoningo dvasinio tobulėjimo kelionės erdvę, kuriai priklauso ir Kražių bei Oršos rankraščių „oratorinės ir poetinės pratybos“ ir per „metinę meditaciją“ pasiektas „pažangos derlius“.

GIMUSI IŠ ŠEŠĖLIO ŠVIESA: KOKIAS ŽINIAS NEŠIOJO PRANCIŠKAUS BORDŽIJOS MERKURIJUS

Retorinė pratyba kartu yra ir savotiška dvasinė pratyba. Kaip jau galėjome įsitikinti iš aptartojo ciklo, rašant apie šventuosius buvo stengiamasi kuo labiau įsigyventi į šventojo nueito kelio situaciją, mąstyti apie būdus siekti šventumo.

Buvo užduodama gilintis į temą, kuriant tam tikro žanro kūrinį, pavyzdžiui, epistolinio žanro38. Toks yra trečiajam Draugijos generaliniam vyresniajam, palaimintajam Pranciškui Bordžijai skirtas ciklas, parašytas poetinių laiškų, kuriamų Ovidijaus Herojų laiškų, Laiškų iš Ponto pavyzdžiu39, eleginiais dvieiliais, kaip abipusė korespondencija: po du Bordžijos laiškus Ignacui Lojolai ir po du Ignaco atsakymus, vienas Bordžijos laiškas imperatoriui Karoliui V Habsburgui ir imperatoriaus atsakymas, taip pat laiškas Jėzaus Draugijos jaunimui ir jėzuitų atsakymas. Visus tuos laiškus „Jėzaus Draugijos retorių“ užsakymu adresatams turi sunešioti sparnuotas dievų pasiuntinys Merkurijus.

Šiame cikle jaunieji jėzuitų auklėtiniai itin intensyviai įsileidžia į gyvenimo tuštybės ir prasmės apmąstymus, mat medžiaga tam palanki: Pranciškui Bordžijai šio gyvenimo tuštybės suvokimas atsivėrė tada, kai jis, būdamas dar tik 29-erių metų, bet tais metais susilaukęs jau aštunto vaiko, turėjo rūpintis imperatoriaus Karolio V Habsburgo mirusios žmonos Izabelės Portugalės laidotuvėmis (1539). Izabelės kūną, po ilgos kelionės atvežtą į laidojimo vietą Granadoje, reikėjo dar kartą atpažinti atidarius karstą. Pasibaisėjęs pamatytu vaizdu (Izabelė būdama gyva garsėjo nepaprastu grožiu), Pranciškus ėmė galvoti apie šio pasaulio garbės ir turtų beprasmiškumą, o po žmonos mirties (1546) įstojo į Jėzaus Draugiją. Izabelės palaikų atpažinimo epizodas detaliai pasakojamas nuo pat ankstyvųjų būsimo šventojo biografijų40, jis žymi esminį Pranciškaus atsivertimo tašką „konversiniame“ hagiografiniame pasakojime, padalija gyvenimo kelionę į ankstesniąją (skirtą pasaulio garbei, tarnavimą šiapusybei) ir tolesniąją (skirtą didesnei Dievo garbei, orientuotą į amžinybę). Šis siužetas dažniausiai vaizduojamas šv. Pranciškaus Bordžijos ikonografijoje, iš jo ateina ir pagrindiniai šventojo atributai: kaukolė ir (dažnai apversta) karūna.

Bordžijai skirtu epistoliniu ciklu jaunieji Kražių rank­raščio autoriai mums paliko tikrą LDK barokinės poezijos šedevrą. Vargu ar rastume kitą panašią, taip tirštai barokinių vaizdinių prisodrintą memento mori temos reprezentaciją: įspūdingas „lavono“ motyvo plėtojimas primena nebent Kristinos Sabaliauskaitės Silva rerum pirmosios dalies sceną – „istoriją apie katiną“ ir autorės patvirtinimą, kad ją įkvėpė būtent minėtas Pranciškaus Bordžijos gyvenimo epizodas41.

Iš 8 ciklo laiškų įspūdingiausias – pirmasis, kuriame Bordžija daugiausia pasakoja apie jį iki esybės gelmių sukrėtusią patirtį ir nusivylimą pasaulio tuštybe42; šio poetinio kūrinio autorius – tuomet 22-ejų ar dar tik 21-e­rių metų Pranciškus Hinčas. Šešėlio, gyvenimo kaip iliuzijos, neišvengiamos mirties vaizdiniai čia atrodo lyg pažįstami iš kanoninių Shakespeare’o Makbeto ar Calderóno Gyvenimas – tai sapnas scenų, netgi nė kiek ne mažiau įtaigūs, o Bordžijos praregėjimas, išvydus sugedusius palaikus, kone prilygsta Sigizmundo atsibudimui iš sapno. „Šešėlio“, t. y. gyvenimo iliuzijos sup­ratimas atveria akis į tikrąjį suvokimą ir „nutvieskia šviesa sutemų abejones“.

Ignaco Lojolos atsakyme, kurio ištrauką citavome straipsnio pradžioje, rašytame Jono Horodeckio, „atsakoma“ į pirmame laiške „užduotą“ temą, pagal Ratio studiorum nurodymus plėtojant ir varijuojant pagrindinius leitmotyvus, apsvarstant amžinąsias temas, savotiškai varžantis su pirmuoju laišku:

Tas lavonas, kurį šviesoje tau teko regėti, –

      ne Izabelės vienõs – viso pasaulio jisai.

Tuščio pasaulio šlovė tuščiausioji – ar ne lavonas?

      Ar ne lavonas trūnus – turtai žmonių vargani?

Turtai žmonių ir garbė, aukštieji titulai, grožis,

      visas pasaulis tėra vien tik lavonas trūnus.

Vardas tinkamas jo: jei kritęs tampa lavonu,

      argi lavonu nebus43 tas, kuris krito nekart?

Krito tiek kartų jisai, kiek kartų nerado pasauly

      vietos jojo valia, tiek sunaikinta mirties.

Gal kas sakys, kad lavonas netenka gyvybės ir sielos?

      Ak, o pasauly kiekkart sielos, gyvybės nėra?

Proto pasauly nėra kaskart, kai jis vaikos tuštybių,

      nėr jame sielos tiekkart, kiek jame Dievo nėra.

Jeigu bedvasis yra, kaip gali jisai netrūnyti?

      Jeigu trūnija, bjaurios smarvės paskleidžia garus.

Ir taip toliau. Tačiau net ir įsijautę į tokią rimtą temą jaunuoliai nepraleidžia progos pašmaikštauti, įterpti natūraliai skambančių šnekamųjų frazių. Bordžija trečiajame ciklo laiške (Jurgio Barščio) prašosi priimamas į Draugiją ir pabaigoje puola Ignacui po kojų; šio vardu atsakydamas ketvirtojo laiško autorius Paulius Zavistovskis replikuoja:

Bordžija, bodesį tau pasaulis kelia, o žemė

      panieką (nes dangaus trokšti visa širdimi),

ko gi tad šliaužai žeme? Greičiau nuo žemių pakelki kūną […],

      […]

Leiskis kelionėn, tegu dantis sau šiepia Avernas.

      Ar kam patiks, nepatiks, – Bordžija mielas, skubėk!

Bordžija, kam čia graibstaĩ mano pėdas, keli jas nuo žemės44?

      Atveriu glėbį plačiai, kad apkabinčiau: ateik!“

Kiek kurioziškai nuskamba į Bordžijos lūpas įdedami nusiskundimai dėl senyvo amžiaus ir metų naštos:

Skubinsiuos, bėgsiu greičiau už patį sparnuotąjį vėją,

      už audros debesy tvieskiantį žaibą sparčiau:

šitaip skubėsiu, visai pamiršęs senatvės silpnumą,

      kad bejėgystė glebi delsti neteiktų dingsties.

Metų našta (dėl čionai paminėtojo amžiaus ilgesnio)

      negi galės sukliudyt jungtis Draugijon tavon?

[…]

Seniui tebus suteikta kertelė ar celė menkiausia:

      rūmai karališki man šleikštūs, nors auksu tviską̃.

1546 m., kai mirė žmona, Bordžijai buvo 36 metai, taigi tarsi netiktų jo vadinti senu ar pagyvenusiu. Tačiau tai buvo labai neįprastas amžius kaip naujokui, kandidatui į Draugiją, todėl toks apibūdinimas galimas. Bordžija galėjo ir subjektyviai atrodyti gerokai pagyvenęs ir šį laišką rašiusiam Jurgiui Barščiui, kuriam
1695-aisiais tebuvo vos 18 ar 17 metų…

Šįsyk pravėrėme langą dar tik į mažą dalį Kražių rankraščio poezijos. Tačiau jau ir šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad retorikos pratybos jėzuitų studijų programoje nebuvo savitikslis dalykas ar proga pasipuikuoti talentais: jos ėjo lygia greta su dvasine formacija, studentų kuriamų kompozicijų pratybos kartu ugdė ir dvasinę įžvalgą, skatino per rašymo, kūrybos procesą apmąstyti giliąsias pasitelkiamų temų ar siužetų prasmes. O Petro Puzynos mokinių talentai, kūrybiškumas ir jaunatviškas entuziazmas suteikia šiai mokyklinei poezijai labai savitų bruožų ir praturtina senosios LDK poezijos kanoną įspūdinga barokine vaizdinija.

ONA DILYTĖ-ČIURINSKIENĖ – hum. m. dr., literatūros istorikė, vertėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja. 2014 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus religinė poezija. Tyrinėja lotyniškąją Baroko poeziją, verčia iš lotynų kalbos ir rengia spaudai LDK šaltinius. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą mokslinių tyrimų projektą „1695 m. Kražių rankraščio poezija: tyrimas, rengimas, leidyba“(2018-06-27 sutarties Nr. S-LIP-18-42). Iliustracijos iš Czartoryskių bibliotekos fondų.

1 Muzeum Narodowe w Krakowie, Biblioteka Książąt Czartoryskich, sign. 1866 IV.

2 Sign. 1867 IV, 2188 IV.

3 Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino: 1695 m. Kražių rankraščio prozos fragmentai, sudarė ir parengė Živilė Nedzinskaitė, Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.

4 „Lilium virginei et angelici principis nostri s. Casimiri de Cupidine et morte triumphans, sive poema in eius laudem decantatum cum appendice epigrammatica“ = „Skaistaus ir angeliško mūsų karalaičio šventojo Kazimiero lelija, triumfuojanti prieš Kupidoną ir mirtį, arba Jo garbei pagiedota giesmė su epigramų priedu“, iš lotynų ir lenkų kalbų vertė Sigitas Narbutas, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2015, kn. 39: XVI–XVII a. lietuviško ir kitakalbio rankraštinio paveldo tyrimai, p. 152–201.

5 Darius Antanavičius, „1695 m. Kražių rankraščio chronogramos ir chronostichai“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2015, kn. 39, p. 53–80.

6 Jolita Liškevičienė, „1695 m. Kražių rankraščio apipavidalinimas: nuo ornamento iki žemėlapio“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2015, kn. 39, p. 81–113.

7 Živilė Nedzinskaitė, „Regina animorum eloquentia: Nepažintas rankraštinis LDK literatūros teorijos paveldas ir studentų kūryba“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, nr. 6, p. 45–53; Živilė Nedzinskaitė, „Eilės
Jono Sobieskio garbei: figūrinės poezijos galimybės XVII amžiuje“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2015, nr. 40, p. 177–200.

8 Imago primi saeculi Societatis Iesu: a provincia Flandro-Belgica eiusdem Societatis repraesentata, Antverpiae: ex officina Plantiniana Balthasaris Moreti, Anno Societatis saeculari 1640.

9 Ratio atque Institutio Studiorum Societatis Iesu, Neapoli: in Collegio eiusdem Societatis, ed. princeps 1599 (antraštiniame pirmojo leidimo puslapyje klaidingai nurodytu 1588 m.).

10 Miguel A. Bernard SJ, „The Class of „Humanities“ in the Ratio Studiorum“, in: Jesuit Educational Quarterly, 1953, t. XV, nr. 4, p. 197.

11 Ibid.; plačiau žr. Gabriel Codina, „The Modus Parisiensis“, in: The Jesuit Ratio Studiorum: 400th Anniversary Perspectives, ed. Vincent J. Duminuco SJ, New York: Fordham University Press, 2000, p. 28–49; taip pat Gabriel Codina SJ, „Our Way of Proceeding in Education – The Ratio Studiorum“, Jesuit Institute London, 2017, in: http://jesuitinstitute.org/Pages/Publications.htm (first published in Educatio SJ, Nr. 1, May 1999).

12 Ratio studiorum, Reg. praef. acad. 1 et passim.

13 Visas rankraščio pavadinimas: Fructus horni meditationis rhetoricae Crosis ab academicis Societatis fusi et in cornucopiam depositi, sive specimina profectus in utraque eloquentia rhetorum Crosensium Societatis Iesu anno M DC XCV sub reverendo patre Petro Puzyna professore dignissimo (Metinis retorinės meditacijos derlius, kurį Kražiuose supylė ir į gausybės ragą sudėjo Draugijos studentai, kitaip Jėzaus Draugijos Kražių retorių pažangos iš dvejopos iškalbos pavyzdžiai, 1695 metais atlikti vadovaujant garbingiausiajam dėstytojui, garbiajam tėvui Petrui Puzynai).

14 Ratio studiorum, Reg. profess. rhet. 18–19.

15 Ibid., 20.

16 Žr. Darius Antanavičius, „1695 m. Kražių rankraščio autorių biogramos“, in: Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino, p. 29–43.

17 Šis kūrinys pavadintas Tabula geographica itinerum beati Stanislai Kostka devoto et sequaci calamo rhetorum S. I. remensa („Palaimintojo Stanislovo Kostkos kelionių žemėlapis, nubraižytas pamaldžia ir klusniai iš paskos sekančia Jėzaus Draugijos retorių plunksna“).

18 Kai kuriuos šio ciklo meninio apipavidalinimo aspektus yra aptarusi, emblemoms ir žemėlapiui dėmesio skyrusi Jolita Liškevičienė minėtame straipsnyje (žr. išn. 6).

19 D. K. Smith, The Cartographic Imagination in Early Modern Eng­land: Re-writing the World in Marlowe, Spenser, Raleigh and Marvell, London – New York: Routledge, 2008, p. 10.

20 Ratio studiorum, Reg. profess. hum. 6.

21 Liškevičienė iškėlė prielaidą, kad patį žemėlapį braižė Jonas Horodeckis (Jolita Liškevičienė, op. cit., p. 108 sq.).

22 T. y. tėvai jėzuitai.

23 Straipsnyje cituojami Kražių rankraščio poezijos vertimai – straipsnio autorės.

24 Beatifikaciją pop. Paulius V patvirtino 1606 m., 1674 m. pop. Klemenso X paskelbtas Lenkijos ir Lietuvos globėju, kanonizuotas 1726 m.

25 Jolita Liškevičienė, op. cit., p. 92.

26 Kražių kolegija turėjo bent jau vieną iš daugelio Francesco Sacchini Vita beati Stanislai Kostka Societatis Iesu... leidimų (Viennae, 1670); žr. Elenchus librorum veteris Collegii Crosensis anno 1803 compilatus, d. 2, parengė Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018, p. 563.

27 Sarb. De perf. IX, 9 (Mathias Casimirus Sarbievius, Poetica, t. 1, parengė Ona Daukšienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 497).

28 Ibid., p. 497.

29 Šį žanrą kaip raginamąjį yra apibrėžęs Erazmas Roterdamietis, pats jį vartojęs laiške kilmingam jaunuoliui, sutrumpintai vadintame „Raginimu siekti dorybės“ (Exhortatio ad virtutem; žr. Chris L. Heesakkers, „Franciscus Junius as a Tutor: His Paraenesis missa Alberico de Verre“, in: Rolf Hendrik Bremmer, ed., Franciscus Junius F. F. and His Circle, Amsterdam: Brill / Rodopi, 1998, p. 102–103).

30 Dažnas ir jėzuitų emblemikoje, žr., pvz., jau minėtąjį veikalą Imago saeculi primi, p. 455.

31 Sarb. De perf., IX, 9, p. 497.

32 Jolita Liškevičienė, op. cit., p. 99.

33 Plg. Sarbievijaus „Alegorinį Eneidos aiškinimą“: „Kiek galiu suprasti, [Vergilijus] Maronas per Enėjo kelionę jūra į Italiją siekė alegoriškai aprašyti žmogaus kelią ir žengimą priekin tikrosios išminties link“ (De perf., II. 2, 10: „Encyclopedia obliqua Aeneidos“, in: Mathias Casimirus Sarbievius, op. cit.,p. 443).

34 Abigail Shin, „Narrative Topographies and the Geographies of Conversion“, in: Conversion Narratives in Early Modern England. Tales of Turning, (ser. Early Modern Literature in History), Palgrave Macmillan, 2018, p. 118.

35 Jennifer Mara DeSilva, „‘Piously Made’: Sacred Space and the Transformation of Behavior“, in: The Sacralization of Space and Behavior in the Early Modern World: Studies and Sources, edited by Jennifer Mara DeSilva, London – New York: Routledge, 2015, p. 7.

36 Plg. Imago saeculi primi, p. 723: embleminėje kitam jaunam iš kilmingos šeimos kilusiam palaimintajam jėzuitui Aloyzui Gonzagai kompozicijoje pabrėžiamas po jo kojom numestos karūnos motyvas.

37 Taip pat žr. Jolita Liškevičienė, op. cit., p. 100.

38 Ratio studiorum, Reg. profess. rhet. 18–19.

39 Imituoti Ovidijų rašant fiktyvius poetinius laiškus buvo įprasta retorikos mokymo praktika dar nuo Viduramžių (žr. Diana G. Barnes, „Emotional Debris in Early Modern Letters“, in: Stephanie Downes, Sally Holloway, Sarah Randles (eds.), Feeling Things: Objects and Emotions Through History, Oxford University Press, 2018, p. 118).

40 Ankstyviausia – jėzuitų biografo, aprašiusio ir šv. Ignaco gyvenimą, Pedro de Ribadeneiros biografija, bemat sulaukusi vertimo į lotynų kalbą: De vita Francisci Borgiae Societatis Iesu Prepositi Generalis ab Ignatio Tertii libri quattuor a Petro Ribadeneira Presbytero eiusdem Societatis, Hispanice conscripti. Latinitate nunc donati, opera Andreae­ Schotti Societatis eiusdem sacerdotis, Romae: apud Aloysium Zanettum, 1556, cap. VII: „Isabellae Augustae mors“, p. 19–23.

41 Laura Bojarskytė, „Viskas, ko norėjote paklausti Kristinos Sabaliauskaitės“, in: https://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/pramogos/viskas-ko-norejote-paklausti-kristinos-sabaliauskaites-517-253765, (2012-02-26).

42 Viso šio poetinio laiško vertimas pateikiamas po straipsnio.

43 Lot. originale žaidžiama neišverčiamu veiksmažodžio cadere („kristi“) gramatinių formų ir jam giminingo daiktavardžio cadaver („lavonas“) panašiu skambesiu bei prasmės sąsajomis.

44 T. y. kelia, norėdamas pabučiuoti.

MERKURIJUS1, JĖZAUS DRAUGIJOS RETORIKOS STUDENTŲ APRŪPINTAS ŠV. PRANCIŠKAUS BORDŽIJOS LAIŠKAIS TO PATIES ŠVENTOJO ŠVENTĖS DIENĄ2, KURIUOS TURI SUNEŠIOTI ŠEN IR TEN

PIRMASIS LAIŠKAS

Šv. Bordžija3 šv. Ignacui

praneša apie pasibodėjimą visais žmogiškais dalykais ir visu pasauliu po to, kai apžiūrėjo Izabelės4 palaikus, ir apie jam iš tų pelenų įsižiebusias kibirkštis5 siekti kilnesnių dalykų

Šventas Lojola, meldžiu sveikatos, bet pats jos stokoju;

        duoti sveikatos veikiau tu man, Šventasai, gali.

Serga pasaulis ir aš, išgelbėt6 pasaulis negali.

        Nieko čia tikro nėra, nei išsigelbėt vilties.

5 Nori, Lojola, žinot, ką ranka sukrėsta prirašytas             

        lapas byloja? Vargu žino rašytojas pats.

Rankai rašiklį vedžiot sunku, tas skrebena neryškiai:

        dreba rašiklis, ranka, protas kartu ir širdis.

Baimė gi ir drebulys ne ìtin daug iškalbos teikia –

10    príežastis baimės, širdies jausmą išreikšti sunku.

Jeigu, Lojola, tave pasiektų lapas be žodžių,

        tuščias, jis gan iškalbiai mano bylotų vardu:

kaip papirusas virpa, lengvam padvelkus vėjeliui,

        šalty kaip stingsta blankus popieriaus lakštas staiga7,

15 taip iš siaubo blykštu, sąnariai iš klaikesio glęžta,

        taip bematant širdis stėrsta, ragėja ledan.

Juk, Izabele šviesi, kai tavo lavoną išvydau

        ir kuomet jį guldžiau tarpe karalių kapų,

vaizdas mirties artimos į mane nusileido ir liko,

20    o kad dar gyvas esu, rodo tiktai šiurpulys.                

Kai pamačiau, pastėrau, iš baimės sudrebo man kaulai,

        kūnas nutirpo siaubu, žvilgsnis sustingo veide.

Sukrėstas šitaip likau, akis į tą vaizdą įsmeigęs,

        ir nerišlius šiuos žodžius pusbalsiu išdejavau:

25 Ach, kas per baĩsas? baisiau už pačią pabaisą atrodo

        tas kažkas, ką akių žvilgsniui pakelt per sunku

(ir, pripažįstu, akis per nevãlią teko priversti

        žvelgti į reginį tą dvoko ir klaiko kraupaus).

Argi ne ši Izabelė grožiu Dianai prilygo,

30    buvo nelyg ketvirta deivių Charičių8 sesuo?              

Ach, kur veidas kilnus? Dvi žvaigždes, nušvietusias kaktą,

        paskandino naktis šiur̃piai akių duobėse,

sniego baltumą purvai sutirpdė, o skruostų raudonos

        rožės suiro, spalva dingo bedvasėj burnoj.

35 Garbanos šitos, kadais su gintaru varžęsi týru,             

        draikos gyvatėm bjauriom lyg ant Gorgonės galvos.

Jeigu nebūčiau tikrai žinojęs, kad čia Izabelė,

        būčiau neigęs, visiems titulams liudijant tai.

Jei pasiskelbtų tokia, jog esanti ji Izabelė,

40    tai Izabelė pati neatpažintų savęs.                            

Reginio šito žiauraus išvargintos akys apraibo

        ir netikėta naktis dieną užtemdė staiga,

šnervės nuodingų garų ištvert nevaliojo, bežadėj

        kilęs krūtinėj, aukštyn slinko lėtai šleikštulys.

45 „Kuo greičiau uždarykit šią dvokiančią dėžę“, – taip taręs,

        drebančiom kojom šalin traukiaus sumišęs iš ten.

Seka tačiau iš paskõs mano pėdom tas siaubas, krūtinėj

        lieka styrot šleikštulys, sykį sukilęs tada.

Verčia bodėtis maistu ir gėrimu, kartina viską,

50    miegą išvaiko kasnakt, gena Morfėją9 tolyn,             

tarsi šešėlis paties mano kūno, prikibęs prie šono

        laikos ir lydi visur, kur tik beeičiau, mane.

Tavo šešėlis yra, Izabele, ir mano šešėlis,

        kad savo kūno lengvu tapčiau šešėliu ir pats.

55 Neša deglą šešėlis ir moko, kad vìsa pasauly,               

        net jei atrodo brangu, vien tik šešėlis yra.

Turtai, garbė ir žmonių palankumas tėra tik šešėlis,

        rūmų salės, blausių pilnos paveikslų, kilmė,

titulai, įtaka ir išorinis grožis – šešėlis,

60    kaip ir puošnumas bet koks, kaip ir klientų minia.

Viskas – šešėliai, visi dalykai tik išorėj blizga,

        kol gyvenimas dar eina su saule keliu.

Tik kur saulė prapuolė, užgeso spindėjusios žvaigždės?

        Atžengė iš tamsumų galvą apgobus mirtis.

65 Tuoj visas grožis, didybė visa šešėliuosna traukias

        ar paaiškėja veikiau: buvo šešėlis tatai.

O, apgaule, o, klãsta! Tušti pasaulio žaisleliai!

        Negi dar gali žavėt šìtie šešėliai ir traukt?

Ak, apmaudu! Kaip pìkta! Kaip gė́da – apgavo šešėliai!

70    Jau po anosios nakties vėl man išaušo diena

ir šleikštulys, tada iš supuvusio sklidęs lavono,

        man pasaulio džiaugsmus suteršė ir smagumus.

Panieką kelia garbė, didis vardas, malonė valdovų,

        įtaka rūmuose, jų bokštais aukštais paremta.

75 Jau gyvenimas man bjauriau atsiduoda už kvapą

        gęstančios10 lempos, lyg pats būtų lavonas grasus.

Bet sudie, gyvenime, kurs, melagingo pasaulio

        dėsnių apgautas, mirei, miręs pasauli, sudie!

Reikia gyventi tik taip, kad Parkos11 bijot nereikėtų.

80    O laimingas, tokiõs davęs, šešėli, šviesos!                

Mano širdis pelenuos12 pajuto ugnį rusenant

        ir nuo kaitrios kibirkšties ėmė lyg deglas liepsnot.

Gimusi iš šešėlio šviesa panaši į naktinę

        šviesą mėnulio baugaus, lyg abejotina dar –

85 plieskiasi deglas labai pamažu krūtinės slaptybėj,

        kaip įdrėkus skala liepsną pagauna lėtai.

Tu, Ignacai, ugnis13, pasiųsta Apvaizdos į žemę;

        liẽpsna karštoji, įliek savo stiprybės širdin

ir, nutvieskęs šviesa sutemų abejones, Lojola,

90    jau patvarian židinin pakrikas dėk žarijas:                 

tavo ugniakuras man širdy teuždega meilę,

        Dievo man deglas tegu kelią nušviečia nakty.

Pranciškus Hinčas

Iš lotynų kalbos vertė Ona Dilytė-Čiurinskienė

1 Senovės Romos dievas Merkurijus (tapatinamas su graikų mitų Hermiu) – sparnuotas dievų pasiuntinys, „nešioti“ herojų poetinius laiškus – tai viena pagrindinių jo „pareigų“, tinkama alegorinė figūra.

2 Šv. Pranciškaus Bordžijos kanonizacija įvyko 1670 m., šventė buvo minima spalio 10 d.

3 Kilmingasis Pranciškus Bordžija, nusivylęs pasaulio tuštybe, po žmonos mirties 1546 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, buvo jos trečiasis generalinis vyresnysis (1565–1572). Būtent jo vadovavimo Draugijai metu jėzuitai išplėtė savo veiklą Vidurio Europoje ir misijų kraštuose, tuo metu įsikūrė ir Lietuvoje – 1569 m. Vilniuje įsteigė kolegiją.

4 Imperatoriaus Karolio V Habsburgo mirusios žmonos Izabelės Portugalės.

5 Paprastai, ne poetiškai tariant – tuos palaikus išvydus kilusias paskatas siekti kilnesnių dalykų.

6 Originale žaidžiama žodžio salus reikšmėmis: ir ‘sveikata, gerovė’, ir ‘išgelbėjimas, išganymas’.

7 Turima galvoje, kad katiluose iš skudurų išvirta karšta masė, išpilta ant grotelių, atvėsdama stingsta, virsdama popieriumi.

8 Senovės graikų mitologijoje paprastai kalbama apie tris Charites (romėnų Gracijas), mažesniąsias grožio deives.

9 Graikų mituose miego, sapnų dievas.

10 Originale – „mirštančios“ (morientis). Antonimų poromis, tokiomis kaip „mirtis“ – „gyvenimas“ (vita) šiame poetiniame laiške žaidžiama nuolatos.

11 Senovės romėnų mitologijoje – likimo deivė. Buvo trys Parkos (graikų mituose – Klotės, arba Moiros), čia geriausiai tinka Mortua (graikų Atropė) – ji nukirpdama likimo siūlą nulemdavusi, kaip žmogus mirs.

12 Lietuviškai cinis reiškia taip pat ir ‘palaikus’, ‘lavoną’, apie kurį čia daug kalbama. Toliau plėtojamas pelenuose įsiliepsnojančio deglo vaizdinys turi sąsajų su tuo laiku populiariu fenikso, susikraunančio laidotuvių laužą ir atgyjančio iš savo pelenų, simboliu, siejamu su Kristumi ir amžinuoju gyvenimu, o jėzuitų tradicijoje – ir su šv. Ignacu.

13 Ugnį reiškiantis lot. žodis ignis atliepia čia pat minimą Ignaco vardą ir jo etimologiją, nesyk primenamą ir kituose Kražių rankraščio poe­zijos cikluose.