Šiandien, kai Rusija kariauja prieš Ukrainą ir grasina visam likusiam pasauliui, absoliuti dauguma Lietuvos piliečių neturi abejonių, kad Lietuvos strateginis pasirinkimas iš karto po nepriklausomybės atgavimo kuo greičiau ir kuo radikaliau atsiriboti nuo postsovietinių darinių ir ryžtingai siekti integracijos į Vakarų saugumo ir ekonomines struktūras buvo vienintelis teisingas kelias1. Lygiai prieš dvidešimt metų jis išsipildė pasiekus visateisę narystę NATO ir Europos Sąjungoje, kuo šiandien visi džiaugiamės ir didžiuojamės.
Minėtas pasirinkimas nebuvo nei savaime suprantamas, nei lengvai įgyvendinamas. Tik dabar, žiūrint retrospektyviai, viskas atrodo tarsi sviestu patepta. Nors žmonės troško „gyventi kaip Švedijoje“, nebuvo lengva nutraukti ryšius ir atsisakyti įpročių: Rytuose buvo žaliavos ir žemės ūkio produktų eksporto rinkos, su Rytais saistė energetikos ir transporto jungtys. Buvo puoselėjama tilto tarp Rytų ir Vakarų idėja. Netrūko gąsdintojų, kad turtingi vakariečiai supirks žemes, lietuviai jiems turės vergauti. O ir Vakaruose netrūko įtarumo ir nepasitikėjimo, juk ne viską darėme, ko iš mūsų laukė: ir Gorbačiovui kenkėme, ir Sovietų Sąjungą griovėme, ir gaivinome nacionalistinius sentimentus, ir progą patylėti praleidome. Teko sunešioti ne vieną porą geležinių kurpių, kol mūsų valia, atkaklumas, išmanumas ir, neslėpkime, – palankiai sukritusios aplinkybės – buvo vainikuotos sėkme.
Jau atėjo laikas padėkoti Lietuvos politiniam elitui iš kairės ir iš dešinės, kad lemiamu momentu (1991–1993) buvo padaryti vieningi strateginiai sprendimai dėl Lietuvos ateities, ir kad niekas niekada nesudvejojo ir nesidairė atgalios. Labai daug žmonių – valstybės vadovai, politikai, valstybės tarnautojai, diplomatai, kariškiai ir viešieji intelektualai dirbo tam, kad šiandien su pasitikėjimu galėtume žvelgti į ateitį. Apie politinio elito svarbą ir vaidmenį valstybėje verta pamąstyti šiais rinkimų metais, kai, neabejoju, vėl bus ištrauktos kandžių sukapotos klišės apie „antrąją“ arba „tyliąją“ Lietuvą ir paprastą žmogų.
Į NATO ir ES judėjome dviem paraleliniais takeliais, kurie vis persipindavo. Šiame kelyje atkūrėme nepriklausomą demokratinę valstybę, pertvarkydami visus iki vieno valstybės sektorius įstatymo viršenybės ir laisvos rinkos pagrindais. Prieš tapdami NATO nariais2 turėjome įrodyti savo pasirengimą investuoti į saugumą, gerus kaimyninius santykius, į sąjungininkų misijas ir operacijas. 1993 m. rugpjūčio 31 d. baigtas Rusijos kariuomenės išvedimas (metais anksčiau negu iš Rytų Vokietijos) sudarė puikias sąlygas formaliai kreiptis dėl narystės NATO. Užtruko dar dešimtmetį, kol lūkesčiai tapo tikrove. Buvo pasirašytos ir ratifikuotos sutartys dėl valstybės sienos su Rusijos Federacija ir Baltarusija, su jomis, ypač su Kaliningrado sritimi, pradėti bendradarbiavimo per sieną projektai. Kaliningrado karinis eksklavas buvo rimta saugumo problema, kurią padėjo išspręsti su ES pagalba suderinta Kaliningrado tranzito tvarka, įskaitant karinį tranzitą. Lietuva turėjo tapti ne tik saugumo vartotoja, bet ir tiekėja, ne vienu atveju imdamasi aukštesnės svorio kategorijos užduočių. Dar 1994 m. pradėjome dalyvauti tarptautinėse misijose ir operacijose, pradžioje kartu su danais ir lenkais. Nuo 2002 m. lapkričio mėn. dalyvavome JAV vadovaujamoje tarptautinėje operacijoje Afganistane, o nuo 2005 m. ėmėmės vadovauti Goro provincijos atkūrimo grupei.
Įgyvendinant NATO narystės veiksmų planą, buvo labai svarbu pademonstruoti sėkmingas demokratines reformas. Pasirašyta ES asociacijos sutartis ir pradėtos stojimo derybos buvo didžiausia reformų paskata. Turėjome atitikti demokratijos ir žmogaus teisių (vadinamuosius Kopenhagos) kriterijus. Stojimo į Europos Sąjungą3 derybos iš tikrųjų nėra jokios derybos. Tai yra grandiozinis įstatymdavystės ir administravimo pratimas, perkeliant visą Europos Bendrijos teisės masyvą (acquis communautaire) į nacionalinę teisę, kuris leido iš esmės reformuoti teisėtvarkos, finansų ir verslo, užsienio prekybos, muitų, konkurencijos, viešųjų pirkimų, vartotojų teisių, energetikos, telekomunikacijų, aplinkos apsaugos, viešojo administravimo ir kitas sritis. Praėjus dvidešimčiai narystės metų, vis dar įprasta sakyti, kad Lietuvoje sėkmingiausi tie sektoriai, kur vyrauja ES reguliavimas. Tuo tarpu išimtinei nacionalinei kompetencijai likę švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos, kultūra, sportas vis dar netenkina visuomenės lūkesčių.
Pasiekėme tikslą, kuris kaip niekada istorijoje atveria Lietuvai saugumo ir gerovės perspektyvą. Alternatyvų, jeigu nesi Šveicarija, nėra. Įsitikinome, kad niekam nepavyko neskausmingai išlaviruoti tarp Rusijos ir Vakarų („švelnus veršelis gali dviejų karvių pieną žįsti“, – pasak buvusio ilgamečio postkomunistinės Moldovos vadovo Vladimiro Voronino). ES išlieka patrauklus taikos ir gerovės projektas, o prie narystės slenksčio šiandien rikiuojasi devynios šalys kandidatės. NATO gretas papildė Švedija ir Suomija. Labai tikimės, kad laimėjusi karą Ukraina sustiprins ES ir NATO iš šitos geležinės uždangos pusės.
AR TIKRAI SAUGŪS?
Šiais metais Lietuvoje vyks daug svarbių rinkimų, ir labai gerai, kad nutilo diskusija, kas svarbiau – tankai ar sviestas. Nors, kaip niekada istorijoje, turime rimtų sąjungininkų ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimus, pagrįstai nerimaujame dėl galimos Rusijos agresijos ar provokacijų. Iki Krymo užgrobimo 2014 m. Lietuva naudojosi NATO narystės dividendais ir mažai investavo į savo gynybos pajėgumų stiprinimą. Visiems, kas tik norėjo klausytis, pasakojome apie Putino Rusijos revanšizmą, daug kam įkyrėjome kaip naujų epochos vėjų nesuprantantys, istorijos suluošinti, neadekvatūs paranojikai. Bet patys elgėmės kaip „drąsi šalis“, kuriai negresia joks pavojus. 2008 m. Gruzijos karas jau buvo pavojaus skambutis. Bet 2014-ieji mus užklupo menkai pasiruošusius: gynybos biudžetas kiauras, ginklų arsenalai apytuščiai, profesionali kariuomenė orientuota į dalyvavimą tarptautinėse misijose, parengtų karių rezervas negausus, gynybos pramonės nėra, sienos atviros, civilinė gynyba apleista, slėptuvės privatizuotos. Kitaip tariant, mūsų perspėjimai apie Rusijos grėsmę neatitiko darbų – savo saugumui skiriamų resursų. Kodėl?
Atsakymas paprastas – tapome savo sėkmės įkaitais. Narystė NATO ir ES suteikė pasitikėjimą kolektyviniais institutais. Tikime, kad sąjungininkai yra mūsų saugumo garantas. Pasinaudojome taikos dividendais, galimybe nukreipti nuosavus ir europinius išteklius į ekonominę ir socialinę konvergenciją. Kartu siekėme įsitvirtinti ES ir NATO integraciniame branduolyje, taip didindami savo galimybes pritraukti dėmesį mūsų – rytinio pasienio – regionui, telkti paramą Rytų partnerystės šalims, kad bet kokia nauja geležinė uždanga nusileistų kuo toliau nuo mūsų valstybės sienų.
Svarbu prisiminti, kad mes įstojome į NATO ir ES kaip geri mokiniai. Sakėme, kad plėtra nėra nukreipta prieš Rusiją, nekelia jai grėsmės, o atvirkščiai, kad narystė stabilizuos naująsias nares, sustiprins tautinių mažumų apsaugą, padės sukurti prognozuojamus, konstruktyvius ir abipusiškai naudingus santykius su Rusija. Dar prieš pirmąjį plėtros etapą NATO vienašališkai paskelbė4 neturinti ketinimų, priežasčių ir planų dislokuoti branduolinį ginklą naujosiose Aljanso narėse (vadinamasis „trys ne“ principas). Taip pat buvo įsipareigota naujosiose narėse nedislokuoti nuolatinių reikšmingų kovinių pajėgų. Buvo sukurta NATO–Rusijos Taryba, pradėjo veikti karinio bendradarbiavimo formatai. Maždaug tuo metu pasigirdo svarstymai apie galimybę Rusijai tapti NATO nare. Šiame fone Lietuva ir dar šešios šalys gavo kvietimus į NATO, o Rusija iš esmės tam nebeprieštaravo.
Visgi pastangos sukurti strateginę partnerystę su Rusija liko bergždžios. Labai ilgai Vakarai negalėjo patikėti, kad ne jie už tai atsakingi. Teko girdėti daugybę vakariečių diskusijų „tarp savų“, skausmingai ieškant ir nerandant atsakymo į klausimą, ką mes – Vakarai – turėtume dar padaryti (atsiprašyti, neerzinti, susimokėti, parodyti supratimą), kad Rusija gražiau elgtųsi. Dutūkstantaisiais Putinas atėjo į valdžią Rusijoje su žinute, kad tranzicija baigta (mes tada buvome vadinami countries in transition), Rusija neplanuoja niekur integruotis, nes pati yra integracijos centras. 2007 m. nuskambėjo Putino kalba Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje jis nubrėžė savo istorinę misiją – atkurti Rusijos karinę galią, tarptautinį statusą ir įtaką pagal SSRS pavyzdį. Bėda, kad beveik niekas juo tada nepatikėjo, nes koks gi sveiko proto žmogus savo noru atsisakys taikos ir bendradarbiavimo? Manyta, kad čia tik retorika Rusijos vidaus auditorijai. Nutekėjo daug vandens, kol Vakarai suprato, kad tarpusavio ekonominė priklausomybė ir susilaikymas nuo galimai provokuojančių žingsnių nedaro įtakos Putino planams, o jį tik stiprina.
Daug vandens nutekėjo, kol NATO politinės saugumo garantijos Lietuvai tapo paremtos gynybos planavimu ir pajėgumais. Po Gruzijos karo planuodama santykių perkrovimą su Maskva, NATO parengė vadinamąją užtikrinimo (reassurance) politiką rytinio NATO flango šalims, buvo pradėti rengti pirmieji gynybos planai. Po Krymo aneksijos buvo dislokuoti daugianacionaliniai priešakinių kovinių pajėgų batalionai, rimtai suaktyvintos karinės pratybos, atsirado JAV pajėgų rotacinis elementas. Didelis konvencinis karas Europoje paskatino NATO savo gynybos planavimo prielaidose nuo rekonkistos pagaliau pereiti prie aktyvios gynybos, t. y. užuot planavus agresoriaus užimtos teritorijos atkovojimą, pereita prie pasiryžimo ginti kiekvieną NATO žemės centimetrą. Pradėtas pasirengimas kovinių pajėgų (Vokietijos brigada) nuolatiniam dislokavimui Lietuvoje.
Aljansas šiandien kaip niekada reikalingas. Kartu pamatėme „taikos dividendų“ laikotarpio paliktas kariuomenių parengties ir aprūpinimo spragas, girdime, kad Europoje iš darbo traukiasi profesionalios kariuomenės kariai, nes potencialios rizikos nebeatitinka jų lūkesčių apie profesinę ateitį. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kalba apie NATO smegenų mirtį. Žinia, ši provokacija tik atkreipė dėmesį į tai, kad ne visais klausimais NATO sąjungininkai yra vienminčiai, kad JAV, Turkija, Didžioji Britanija, Prancūzija turi skirtingus, kartais ir priešingus regioninius ir globalius interesus, kurių vektoriuose ryžtingai veikia. Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas vis primena, kad Europa turi susimokėti už savo saugumą. Visgi, nepaisant šių skirtumų, niekas (bent kol kas) nekvestionuoja 5-ojo straipsnio kolektyvinės gynybos įsipareigojimų. O Europa rimtai kibo į savo gynybos parengties stiprinimą, pasitelkdama net ir ES instrumentus, kas daugelį metų buvo tabu.
AR TIKRAI GEROVĖ?
Gerovė, stabilumas, ekonominis augimas buvo pagrindinis narystės Europos Sąjungoje pažadas. Jeigu žiūrėtume į makro lygmens skaičius, viskas kaip ir neblogai su ta gerove. Nominalus bendrasis vidaus produktas, vidutinis darbo užmokestis per dvidešimt metų išaugo keturis kartus. Lietuvos BVP per capita rodiklis pagal perkamosios galios standartą per šį laikotarpį pakilo nuo 43 iki 87 proc. ES vidurkio (100 proc.). Sanglaudos projektai kokybiškai keitė viešosios infrastruktūros (ir ne tik) būklę. Tiesioginės išmokos ir kitos ES bendrosios žemės ūkio politikos gėrybės ilgam iš eterio ištrynė žemdirbių skundus. Prieiga prie bendrosios rinkos Lietuvos pramonei ir verslui leido įsijungti į europines vertės grandines, perorientuoti eksporto kryptis iš Rytų į Vakarus ir pritraukti užsienio investicijų. Atvira ES darbo rinka, aukštojo mokslo ir tyrimų erdvė leido tautiečiams ieškoti kokybiškesnio išsilavinimo, didesnio uždarbio ir geresnės buities, davė stiprų postūmį mentaliteto ir lūkesčių kaitai, kas spartino taip trokštamą Lietuvos artėjimą prie ES branduolio ir svajonės „gyventi kaip Švedijoje“.
Visgi kirba klausimas, ar Lietuva savo narystės potencialą Europos Sąjungoje išnaudoja visiškai? Ar nebuvo pasiduota tinguliui veikti pagal Briuselio nurodymus ir per mažai gebėta investuoti į savo interesų realizavimą? Taip, BVP per capita rodiklis nuteikia optimistiškai, bet daugeliu kitų rodiklių velkamės uodegoje. Ar nebus čia kokia optinė apgaulė, kai BVP auga, o capitum mažėja dėl emigracijos ir mažo gimstamumo. Ir po dvidešimties narystės metų tebesitęsia ES lėšomis remiamų strateginių projektų realizavimas: elektros tinklų atjungimas nuo BRELL ir sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais, geležinkelio projektas Rail Baltica ir Ignalinos atominės elektrinės galutinio išmontavimo darbai. Tik dabar supratę, kad kariuomenės pastiprinimas vien tik oru neatlėks, puolėm skubiai tiesti Via Baltica greitkelio atkarpą nuo Marijampolės iki Lenkijos sienos. Norėtųsi daugiau pažangos mokslinių tyrimų, inovacijų, aukštos pridėtinės vertės sektoriuose.
Kirba klausimas, ar Lietuvos pasirinktas ES reikalų koordinavimo modelis tikrai geriausias būtent gerovės klausimais? Europos Vadovų Taryboje atstovauja Respublikos Prezidentas, ES reikalus koordinuoja Užsienio reikalų ministerija, o Tarybos formatuose dalyvauja atskiri Vyriausybės ministrai. Vyriausybės vadovas lieka be savo formato, kuris paskatintų tiesioginį dalyvavimą ES politikos formavime ir glaudesnį bendradarbiavimą tarp Seimo daugumos bei jos suformuotos Vyriausybės ir ES. Daugelyje reguliavimo sričių klausimai lieka ministerijų lygmenyje, neretai pasitikime, kad ir be mūsų aktyvaus įsitraukimo bus rasti tinkami sprendimai. Be to, Lietuvoje Prezidentas konstituciškai yra nepartinis, jis nedalyvauja ES politinių grupių koordinaciniuose susitikimuose, kur neformaliai gimsta nemažai politinių sprendimų, ypač dėl paskyrimų į aukščiausius ES postus. Lyginant su kitomis šalimis, lietuvių skaičius ES institucijų vadovaujamose pozicijose yra mažesnis už vidurkį.
Susiformavo tradicija, kad Lietuvos balsas ES yra stipresnis užsienio ir saugumo politikos klausimais: parama Ukrainai, ES plėtra, Rusijos užkardymas, sankcijos, saugumo ir gynybos stiprinimas – tai mūsų prioritetai. O augimo ir gerovės klausimai lieka antrame plane. Šiuo metu rengiantis Europos Parlamento rinkimams ir naujam Komisijos mandatui, Briuselyje vyksta labai daug diskusijų dėl Europos ateities, kalbama apie rimtus paradigmos pokyčius: kokiomis priemonėmis išlaisvinti ES ekonomikos augimo potencialą ir konkuruoti su tokiomis galiomis kaip JAV ir Kinija, kaip rasti balansą tarp laisvos prekybos globalioje rinkoje ir ES pramonės potencialo apsaugos? Kaip užtikrinti, kad atsikračius priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių, nepakliūtume į priklausomybę nuo Kinijos žaliųjų ir skaitmeninių technologijų? Diskutuojama, iš kur paimti išteklių finansuoti skubius karinės pramonės poreikius, energetikos infrastruktūros ir naujos kartos telekomunikacijų plėtrą ir tarpvalstybines jungtis? Kas sumokės už didžiausią nuo komunizmo statybų socialinį eksperimentą – perėjimą prie klimatui neutralios ekonomikos iki 2050 m.? Iš kur senėjančioje visuomenėje rasti kvalifikuotų darbuotojų, reikalingų žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai įgyvendinti? Šiek tiek apmaudu, kad šie klausimai menkai randa atgarsį Lietuvos politiniame diskurse, kandidatų į prezidentus diskusijoje, o lieka siauro (elitinio) valstybės tarnautojų būrelio rūpesčiu.
Tikrai svarbiais klausimais, kaip, pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės užtikrinimas, kova su instrumentalizuota nelegalia migracija, transporto organizavimas į Kaliningradą po sankcijų įvedimo, Kinijos priešiški veiksmai prieš Lietuvą prekybos srityje – Lietuva randa reikiamas duris Briuselio koridoriuose. Nepamirškime skaičiaus 99,37 – tiek procentų ES gyventojų nėra Lietuvos piliečiai. Todėl savaime suprantama, kad ne viskas Europoje vyks taip, kaip norėtume mes. Savo tikslus galime realizuoti, tik jeigu juos aiškiai artikuliuojame, veikiame kryptingai ir profesionaliai, kartu su draugais ir bendraminčiais kaip patikimi partneriai, ieškodami protingų kompromisų ir interesų balanso.
Kažkada labai seniai šio žurnalo puslapiuose Egidijus Vareikis publikavo straipsnį5, kuriame šmaikščiai lygino Europos Sąjungą su dinozauru. Pasak jo, vis besipučiantį dinozauro organizmą valdo stuburo smegenys – biurokratinė institucijų mašina, kuri užtikrina prisitaikymą gyventi sočiai maitinančioje aplinkoje, tačiau graikinio riešuto dydžio galvos smegenys stokoja intelektinių galių, kurios leistų reaguoti į išorės dirgiklius, prisitaikyti ir išlikti. Vareikis nuogąstavo, kad ekonominė, buitinė gerovė tampa svarbiausiu Europą vienijančiu elementu, o politinė valia ginti demokratines ir krikščioniškas vertybes, rūpintis nacionaliniu saugumu, jei prireiks, net gerovės sąskaita, nyksta.
ES nėra autonominis organizmas, kuris turėtų smegenis ar širdį. Europa yra nuolatinis procesas, kur be sustojimo veikia įtampa tarp širdies ir skaičiuotuvo, tarp integracijos ir išcentrinių jėgų, tarp virš-nacionalinių ir valstybių narių kompetencijų, tarp bendrų taisyklių ir specifiškumo, tarp solidarumo ir intereso pasirūpinti pirmiausia savo piliečių gerove. Be to, jau daugiau kaip dešimtmetį ES nebeturi prabangos tarpti sočiai maitinančioje aplinkoje. Finansų krizė, infliacija, energijos kaštai, terorizmas, pabėgėliai, Brexitas, Covid-19 pandemija, Rusijos agresija, vis dažnesni daug nuostolių pridarantys ekstremalūs gamtos reiškiniai ir net laukiamas antrasis Trumpo atėjimas – tai tikra turbulencijų epocha, kurios akivaizdoje europiečiai, įskaitant lietuvius, yra linkę turėti daugiau Europos. Buvo metas, kai Briuselis buvo kaltinamas dėl visų nacionalinių problemų, o dabar atvirkščiai, į Briuselį nukreipti dideli, deja, ne visiškai pamatuoti ir biudžeto pinigais paremti lūkesčiai.
ES išlieka efektyvi, kol valstybės narės sutaria dėl tikslų ir tiki, kad drauge jų siekti yra naudingiau, negu po vieną. O jeigu yra politinė valia, bus ir sprendimas. Įsitikinome, kad ES pajėgi reaguoti į dirgiklius, keistis ir priimti adekvačius sprendimus. Briuselis stipriai pasikeitė, iš biurokratinės virto politine Europos sostine, kur skirtingų interesų akistatoje gimsta kompromisai. Vienbalsiškumo sistemoje yra gyvybiškai svarbu, kad visi dalyviai būtų politiniai vienminčiai, laikytųsi bendrų vertybių ir taisyklių, kompromiso kultūros. Kitaip yra didelis pavojus tapti mažiausio bendro vardiklio ir piktnaudžiavimo veto teise įkaitais. Prisiminkime Abiejų Tautų Respublikos žlugimą – užtenka vieno Čičinsko, ir sistemą ištinka paralyžius. Dėl Vengrijos vyriausybės manipuliavimo demokratiniais institutais, gobšumo ir cinizmo kiekvieną kartą vis sunkiau priimti sprendimus užsienio ir saugumo klausimais, taip pat dėl paramos Ukrainai ir Rusijos izoliavimo. Todėl nenuostabu, kad siekiant išsaugoti ES politinį adekvatumą ateityje, daug diskutuojama apie saugiklius ir vienbalsiškumo taisyklių peržiūrą. Vieningos Europos tėvai ir motinos kūrėjai nenumatė, kad gali ateiti toks laikas, kai prireiks kam nors priminti, kad ES durys yra atviros iš abiejų pusių. Nors nemaloni ir skausminga, Brexito patirtis parodė, kad pasitraukti iš ES galima, ir niekam nieko ypatingai baisaus dėl to nenutiks.
AR TIKRAI TIKSLAS?
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį narystė ES ir NATO buvo pagrindinis Lietuvos strateginis tikslas, kurį pasiekus, ištiko tam tikra egzistencinė tuštuma. „Įstojus apėmė natūralus intelektinis atsipalaidavimas, tikėjimas savaime įvyksiančiu stebuklu ir greituoju laimės traukiniu į Vakarus“6, – prieš penketą metų rašė Andrius Kubilius.
2022 m. vasario 24 d. istorija grubiai pasibeldė į miegamojo vagono duris ir priminė, kad tikrasis, nekintamas ir vienintelis strateginis tikslas yra Lietuvos suverenitetas, saugumas ir gerovė. Ar vieni, be narystės ES ir NATO, galėtume jo pasiekti? Tikrai ne. Niekaip. Todėl siekdami išlikti ir būti sėkmingi, turime ne tik daryti namų darbus ir stiprinti valstybės atsparumą, bet ir visais lygiais suaktyvinti savo įsitraukimą šiose sąjungose žmonėmis, idėjomis ir pinigais tam, kad Rusija būtų atblokšta, saugumo ir stabilumo erdvė Europoje plėstųsi, o ekonomika liktų konkurencinga ir kurtų pamatus mūsų vaikų gerovei.
1 Apie tai byloja visos visuomenės apklausos, pavyzdžiui, Eurobarometro 2024 m. pavasario apklausoje (EP_Spring_2024_EB045EP_Factsheet_lt_lt.pdf) 91 proc. respondentų įsitikinę, kad narystė Europos Sąjungoje Lietuvai yra naudinga, o 78 proc. į ES ateitį žiūri optimistiškai. 2023 m. gruodžio mėn. rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ KAM užsakymu atliktos apklausos duomenimis (LR Krašto apsaugos ministerija (kam.lt)) palankiai narystę NATO vertina net 89 proc. Lietuvos gyventojų.
2 Lietuva formaliai pareiškė norą įstoti į NATO 1994 m. sausio 4 d., pakvietimą gavo 2002 m. lapkričio 21 d., formali narystės pradžia – 2004 m. kovo 29 d.
3 Lietuva 1995 m. birželio 12 d. pasirašė Asociacijos sutartį su ES, o gruodžio 8 d. pateikė oficialią paraišką dėl narystės; 2000 m. vasario 15 d. formaliai prasidėjo narystės derybos; 2003 m. balandžio 16 d. pasirašyta stojimo sutartis, kuri, ratifikavus visoms ES šalims, įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.
4 NATO–Rusijos tarpusavio santykių, bendradarbiavimo ir saugumo steigiamasis aktas, pasirašytas 1997 m. gegužės 27 d. Paryžiuje. Nors Rusijos veiksmai paneigė susitarimo raidę ir dvasią, jis iki šiol nėra atšauktas.
5 Egidijus Vareikis, „Dinozaurėjanti Europa: Emociopolitiniai svarstymai apie Europos ateitį“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1998, Nr. 7–10, p. 378–394.
6 Andrius Kubilius, „2004 m. gegužės 1-oji penkiolikai metų prabėgus. Ko ieškojome, ką radome ir ko ieškome dabar?“, in: Lietuvos narystė Europos Sąjungoje: Atskaitos taškai ir judėjimo kryptys: Straipsnių rinktinė, sudarė Laurynas Peluritis, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, p. 18.
