OSIP MANDELŠTAM (1891–1938) – vienas žymiausių XX a. poetų. Šiemet sukanka 135 metai nuo jo gimimo. Mandelštamas žuvo Stalino teroro metu pakeliui į Magadano konclagerius – jo kapas nėra žinomas.
Mandelštamą į lietuvių kalbą yra vertę Jonas Juškaitis, Sigitas Geda, Lanis Breilis (Linas Rybelis), Audrius Dzikaras, šių eilučių autorius ir kiti (net Justas Paleckis). Visi spausdinamieji eilėraščiai priklauso prie žinomiausių, chrestomatinių poeto kūrinių. Kai kurie iš jų verčiami nebe pirmą kartą, bet taip ir turi būti su Mandelštamo rango autoriais – tobulybė čia sunkiai pasiekiama.
Eilėraštis „Aš įvaldžiau išsiskyrimo meną“ atliepia Tibulo elegiją (I, 3) ir Evangeliją. Vertime išsaugotas tautologinis rimas („gyvybės – gyvybės“). Eilėraštyje „Vėžlys“ minima Pierija (tartina „Pijerija“) ir Epyras – Graikijos regionai (šiaurės rytuose, netoli Olimpo kalno, ir šiaurės vakaruose, šalia Albanijos). Terpandras (VII a. pr. Kr.) – vienas pirmųjų graikų poetų ir muzikų, pasak padavimo, patobulinęs lyrą. Trys paskutinieji eilėraščiai – turbūt stipriausia, kas parašyta apie stalinizmą. Dėl eilėraščio „Mes gyvenam – po kojom nejuntam šalies“, kurį poetas skaitė pažįstamiems, jis ir žuvo.
Iš rusų kalbos vertė Tomas Venclova
***
Таvo nykstantį skausmingą veidą
Įžvelgiau pro rūką ne iškart.
„Viešpatie!“ – aš ištariau per klaidą,
Pats to nemanydamas ištart.
Dievo vardas išlėkė lyg paukštis –
Jo nėra krūtinės ertmėje.
Prieš akis tiktai miglotas aukštis,
Ištuštėjęs narvas viduje.
1912. IV
TRISTIA
Aš įvaldžiau išsiskyrimo meną –
Vienplaukis skundas aidi naktyje.
Pavargę jaučiai kremta savo peną
Ir baigiasi vigilijоs gija.
Aš gaidgystės patyriau didžią vertę,
Kai kelio gėlą kaupia valanda,
Į tolį žvelgia akys užsiverkę
Ir lydi mūzas moteries rauda.
Kas pasakys – kai tariam „išsiskirti“,
Kokia iš tikro užgema diena?
Ar gaidžio riksmas pranašauja mirtį,
Kai plaikstosi akropolio liepsna?
Ar vėl sulauksime naujos gyvybės,
Kai jautis atrajoja per sapnus,
Kada gaidys, paženklintas gyvybės,
Ant miesto sienos lavina sparnus?
Sudūzgia varpstis, ir ratelis sukas,
Išdryksta sruogos virtinėm raibom,
Ir Delija basa, nei gulbės pūkas,
Atskrieja pasitikti paskubom.
Kalba varginga, ji paklūsta dirgsniams.
Tie patys žodžiai grįžta visados.
Saldus tiktai atpažinimo mirksnis,
Nes viskas buvo ir atsikartos.
Тebūnie taip: ant nuplautos lėkštelės
Skaidrus reljefas, virstantis tašku.
Lyg iškėtotas voverės kailelis,
Mergaitė pasilenkia ties vašku.
Ne mums tas vaškas – mums paskirtas varis.
Spėliot apie Erebą nevalia,
Nes vyrų triūsas – pragaištingas karas,
O burtų mįslės – moterų dalia.
1918
VĖŽLYS
Ant akmeninių šlaitų Pierijos
Rateliai mūzų užgimė pirmi,
Idant, lyg bitės, neregių brolijos
Mus lepintų jonėnų medumi.
Aukštybių vėjas pirmutinį kartą
Mergaitės kaktą apgaubė šalčiu,
Kad ainiams tolimiesiems atsivertų
Kapai archipelago pakraščių.
Gegužis mindžioja lankas Elados.
Jau puošias Sapfo margu bateliu,
Ir kaip dainoj kartojama, cikados
Didžiuojasi nukaltu žiedeliu.
Mums aukštą būstinę dailidė renčia,
Parūpinta vestuvėms vištiena,
Ir neranguolis batsiuvys nusprendžia,
Kad jaučio odų batams bus gana.
Nepaslankus vėžlys pavirs į lyrą:
Kol kas, bepirštis, šliaužia nebyliai
Ar tingiai ilsis įsauly Epyro,
Kur aukso skrandį šildo spinduliai.
Kas jį apvers, kas prijaukins jį kantriai?
Nejau suirs pirmykštė tyluma?
Lyra pro miegą ilgisi Terpandro,
Staigius pirštus sapne nujausdama.
Šaltinis gėlas ąžuolus pagirdė.
Aplink žolė, vienplaukė ir gyva.
O, kur jūs, salos, laiminančios širdį,
Kur žiedo džiaugsmą patiria vapsva,
Kur lūpoms svetimas kasdienis maistas,
Yra tik vynas, pienas ir medus,
Ir sukas ratas, nesvarus ir laisvas,
Ir nekamuoja triūsas atidus?
1919
***
Susitiksim Peterburgo soduos,
Tartum saulę mes palaidojom tenai,
Kad palaimintas, prasmės netekęs žodis
Nuskambėtų amžinai.
Aksome juodõs, tuščiõs visatos,
Aksome tarybinės nakties
Mums giedos palaimintųjų draugių akys,
Nemirtingos gėlės pražydės.
Tarsi lūšis miestas riečia gūbrį.
Štai patrulis ties kerte.
Mašina tamsoj praslysta skubriai,
Užkukavus gegute.
Ne, neprivalau leidimo rodyt,
Nestabdys sargai pikti:
Už palaimintą ir neprasmingą žodį
Aš meldžiuos tarybinėj nakty.
Šnaresys praskleidžia scenos grožį.
Aidi mergiškas „vaje“ –
Ir didžiulė puokštė nemirtingų rožių
Afroditės glėbyje.
Kas sužvarbo, tie prie laužo renkas –
Šitaip šimtmečiai praeis,
Ir palaimintųjų draugių rankos
Žais lengvaisiais pelenais.
Kažin kur Orfėjo saldūs chorai,
Patamsėjęs mylimas vyzdys.
Afiša, suvirpinusi orą,
Lyg balandė krėslą užkliudys.
Na ir ką gi, teužgęsta žvakės:
Tuštuma visatos veriasi juodai,
Gieda draugių rankos, gieda draugių akys,
O naktinės saulės tu nepamatai.
1920. XI
LENINGRADAS
Šitas miestas – lyg ašaros, gyslų vija,
Lyg išbrinkusios liaukos giliai gerklėje.
Jo krantinė tarytum nykus brėžinys –
Tarsi taukus žuvų, gerk žibintų ugnis.
Nesitrauki iš gruodžio dienų nedarnių,
Kur grėsmingas degutas atskiestas tryniu.
O Petrapili, man dar gyvent negana:
Pas tave telefonų knygutė mana.
O Petrapili, dar tebėra adresai,
Kur išgirsiu, kaip mirusių aidi balsai.
Каi skambutį nuo sienos nuplėšia ranka –
Jis įsminga į smilkinį tarsi kulka.
Kai vidurnaktį laukiu brangiųjų svečių,
Žvanga durų grandinės ant mano riešų.
1930. XII
***
Мes gyvenam – po kojom nejuntam šalies,
Mūsų žodžiai per žingsnį klausos nepalies,
O jei kam pakalbėti dar knieti,
Tas prisimena Kremliaus kalnietį.
Riebūs pirštai, tarytum stori kirminai.
Pūdo svarsčiais jo balsas prislėgs mirtinai.
Tarakono kvatojasi ūsai
Ir aulai tavaruoja virš mūsų.
O aplink plonakaklių vadų padermė.
Jam pusiaužmogių paslaugos – vien tik žaismė.
Kas dejuoja, kas kniaukia, kas šnypščia,
Jis būbena ir krutina nykštį.
Savo įsakus įkala tartum vinis –
Į pakaušį, kakton, į akis, į kirkšnis.
Jam saldi, tarsi uogos, žudynė,
Ir plati osetino krūtinė.
1933. XI
***
Dėl griausmingos drąsos – ji per amžius nauja, –
Dėl aukštosios žmonių padermės
Aš taurės nebeteksiu tėvų puotoje,
Ir linksmybės, ir savo garbės.
Puola vilkšunis amžius ant mano pečių.
Bet krauju aš ne vilkas – o, ne.
Kaip kepurę rankovėn įgrūski, meldžiu,
Tu į Sibiro tundrą mane.
Ten nerasiu nei bailio, nei purvo žymės,
Nei sukruvintų kaulų rate –
Vien tik melsvos poliarinės lapės žėrės
Tarsi žvaigždės lediniam skliaute.
Jenisiejaus pakrantėn ištremki mane,
Kur padangė, pušis ir naktis,
Nes krauju aš ne vilkas klajoklis, o ne,
Ir tik lygus mane nužudys.
1931. III. 17–18 – 1935 pabaiga
