Iš lotynų kalbos vertė Antanas Vitkauskas
Publijus Ovidijus Nazonas gimė 43 metais anksčiau už Išganytoją ir per gyvenimą parašė daugybę Marsui ir Venerai, o taip pat ir mums – skaitytojams, aktualių poezijos eilučių. Venerai ir Marsui todėl, kad formuluotė „meilė = karas“ nuolat kartojama Meilės elegijose, kurių Ovidijus, trijų knygų pavidalu, mums paliko 50 (15 + 20 + 15). Vėliau fundamentalios apimties veikaluose Meilės menas ir Vaistai nuo meilės poetas paaiškino ir kaip jomis naudotis. Mes gi, kol kas, skaitykime pačias Ovidijaus Meilės elegijas. Turėdamas ribotą žodžių skaičių vertėjas čia skaitytojui siūlo tris į autentiškumą (beveik) nepretenduojančius Ovidijaus įprasminimo būdus: antikinį, nacionalinį ir tiesioginį. Vadovaujantis antikine tradicija, nebūtų pamatuota sakyti, kad Ovidijus yra vienintelis Antikos meilės poetas – tai rodo ir gausios jo poezijoje aliuzijos į kitus Veneros šlovintojus – Sapfo, Kalimachą, Galą, Tibulą, Propercijų, etc. Tačiau Ovidijaus figūros svarbą rodo jau vien mus pasiekusių tekstų apimtis ir prieinamumas. Šio autoriaus eilės jau vien kūnišku poezijos eilučių atsparumu laikui smarkiai pralenkė „konkurentus“. Tai rodo Ovidijaus kaip autoriaus neabejotiną svarbą – jo kūryboje galima išskirti net atskirą meilės poezijos korpusą. Nacionaliniu aspektu norisi atkreipti dėmesį, kad Ovidijaus Meilės elegijos lietuviškai prakalbinamos pirmą kartą, o kadangi viena iš vertėjo ir autoriaus pareigų – būti kiek galima dėmesingiems vienas kitam, norisi pridurti, kad tai turbūt vienintelis Antikos kūrinys, šiandien verčiamas Laikinojoje sostinėje. Galiausiai, atsiribodami nuo Antikos realijų ir klausimų, kam iš tiesų paskirtos Ovidijaus eilės, galime jas skaityti tiesiogiai, sielai smagaus skaitalo pavidalu. Ovidijaus pateikiamos meilės žaidimų realijos puikiai tinka nebedroviam šiuolaikiniam pasauliui, ir gal nebus įžūlu pasakyti, kad niekas nedraudžia teorinių Antikos meilės dainiaus žinių paversti praktiniais įgūdžiais. Žinoma, belieka tikėtis, kad skaitytojas šiai pikantiškai Antikos kruopelytei suras ir savo autentišką skaitymo būdą.
Elegijos verstos iš: P. Ovidius Naso, Amores, Epistulae, Medicamina faciei femineae, Ars amatoria, Remedia amoris, R. Ehwald edidit ex Rudolphi Merkelii recognitione, Leipzig: B. G. Teubner. 1907. Ovidijaus Meilės elegijos (Amorai) verčiamos ir publikuojamos http://venusetamor.lt. (A. V.)
Pirmoji knyga, penktoji elegija
(Ov. Am. I. 5)
Vidurio jau valanda atslinko dienos vasarinės
Lovos minkštos vidury leidau aš kūnui prigult.
Lango tik pusė viena atverta, o kita – uždaryta,
Girioje šitiek nedaug esti šviesos dienomis.
5 Spindulio ruožas lange – atrodo, jau atlekia Foibas,
Lig pasitrauktų naktis, bet neateitų diena.
Baikščios merginos šioje šviesoje nusikrato baikštumo,
Ieško drovumas joje vietos greičiau pasislėpt.
Štai prasegtu drabužiu prisidengus Korina įėjo,
10 Kaklą ir baltus pečius glostė plaukai palaidi –
Kalbama, kad panašiai dailioji Semiramidė
Žengdavo guolin taip pat, kaip ir Laidė meili.
Nuplėšiau tuniką jos – plona neskubėjo pakenkti,
Nors visai be kovos jos nepavyko nuimt.
15 Bet kovojo ji taip, lyg pati pralaimėjimo geistų,
O pasidavus pati nejautė skausmo visai.
Kai prieš manąsias akis patekėjo nukritus drabužiams,
Tobulą kūną mačiau – kiek nebandyčiau žiūrėt.
Kokio švelnumo pečius ir rankas aš tuomet glamonėjau!
20 Dailios jos krūtys delnais prašė paliest spenelius!
Koks gi pilvas glotnus po jos krūtine suvaržyta!
Šonus palaima paliest, odą lygiausią šlaunų.
Kam apsakyti smulkiau? Nieko, ko girt negalėčiau
Aš nepatyriau tuomet, nuogą glaudžiau prie savęs.
25 Kas gi nežino, kas buvo toliau? Atsigulėm dviese.
Vidurį tokį dienos geisčiau turėt nuolatos!
Antroji knyga, penktoji elegija
(Ov. Am. II. 5)
Meilė to neverta – pradink, šauly Kupidone –
Kartų tiek iš eilės versdavai geisti mirties.
Noriu visad išnykt, prisiminęs tave, kaip išduodi,
Amžinu mano blogiu dera tave pavadint!
5 Tavo apnuogint melų negebės neištrintos lentelės,
Ir atskleist negalės dovanos, gautos slapčia.
O kad būtų galia bylinėtis visad pralaimint!
Vargšas esu! Per daug pergalė akivaizdi!
Laimę turi, kuris stipriau apsiginti išdrįsta,
10 Leisdamas „aš nekalta“ tarti merginai savai.
Geležį turi širdy pernelyg savo kančią pamilęs,
Siekia išteisinti tą, teisint kurios negaliu.
Pats regėjau, kaip tu, manei, jog pergėręs snaudžiu!
Blaivas šunybę mačiau vyną padėjęs šalin.
15 Antakiai jūsų daugiau pasakė nei balsas gebėjo,
Linktelint galvai aiškiau liejos, nei žodžiais, kalba.
Akys visai negebėjo tylėt, kaip pertekęs vyno
Stalas, privertęs pirštus raiškiai, lyg žodžiais, prabilt.
Kalbą aš pažinau, kurios nesimatė iš karto,
20 Ženklus stebėjau, kuriuos perteikė gestų kalba.
Daugelis ėjo šalin nuo stalo vaišėmis kloto,
Tik jaunuoliai keli linksmintis liko toliau.
Savo mačiau akimis nepriimtinus bučinius jūsų,
Jūsų liežuviai tikrai buvo mazgu supinti.
25 Bučinius tuos ne sesuo laukiniam broliui suteikia,
Vyrui skirti geidžiamam buvo jie moters meilios.
Foibui tokių bučinių Artemidė suteikti negali
Bet Venera nuolatos Marsui dalindavo juos.
Garsiai šaukiu „Ką darai? Kodėl išardai mūsų laimę?
30 Susigražinsiu teises savąją ponią turėt“.
Sieja juk gėris tave su manim – kodėl šitą ryšį
Turi sugriauti persyk šitas trečiasis žmogus?
Skausmas tai padaryt privertęs mano liežuvį
Veidą privertė jos rausti raudoniu skaisčiu.
35 Debesis taip raudonai nudažo meilė Titonui,
Matant jaunikį tiktai veidas taip geba nuraust.
Rožės taip geba spindėt tarp lelijų atspalviais savo
Ar apgiedoti žirgai, veja mėnulis kuriuos.
Šia meonietės spalva nudažo Asirijos kaulą –
40 Toks raudonumas neleis jam nuo senatvės pagelst.
Šie keli pavyzdžiai atitiko raudonį merginos –
Man raudony šitam buvo dailiausia visų.
Žemėn nuleido akis – derėjo taip žvilgsnį nuleisti,
Buvo veide liūdesys – liūdesio buvo verta.
45 Kilo noras staiga prižiūrėtus išniekinti plaukus,
Žandus geidžiau švelnučius rankomis pulti greičiau.
Rankos nusviro iškart, tik veidą ėmus regėti,
Ginklais savais mergina atrėmė smūgius manus.
Ką tik laukinis buvau bet nūn nuolankiai aš paklausiu:
50 Ar nebus prastesni mūsų seni bučiniai?
Ji nusišypso staiga – geriausius bučinius gaunu,
Šitaip iš rankų iškrist gali net Dzeuso žaibai.
Aš nelaimingas kenčiu, kai žinau, jog jis šitaip bučiavo
Ir geidžiu nežinot ką buvo priverstas jaust.
55 Šie bučiniai geresni už tuos, kurių mokyti pratęs,
Ir pastebėjau, jog tu mokeis bučiuoti kitur.
Puikūs jie buvo, tikrai juos dievino mano liežuvis,
Tavo liežuviui taip pat buvo tikrai malonu.
Verčia ne vien bučiniai mano širdį nuolat kentėti,
60 Bet, tik bučinius šiuos visad giedoti geidžiu.
Kam atiteko garbė išmokyt ir atlygį gauti?
Juk tik lovoj gali šitaip išmokti bučiuot.
Antroji knyga, dešimtoji elegija
(Ov. Am. II. 10)
Tiksliai, Graikinai, menu, kaip neigdavai teiginius mano,
Dvi kad vienu metu geba mylėti kuris.
Tavo prigautas esu, nugalėtas vargšelis beginklis,
Štai! Abi merginas myliu gėdingai sykiu.
5 Dailios viena ir kita, vienodai įgudusios puoštis,
Net abejoju, kuri meną šį valdo geriau.
Tai dailesnė viena, tai kita dailesnė atrodo,
Štai pirmoji akin krinta, ją keičia kita.
Jūroj lyg vėjų kovos išblaškyta valtelė, klajoju,
10 Plėšo mane į šalis meilės viena ir kita.
Kam, Ericina, mane kankini per dvigubą kančią?
Negi merginos vienos mano kančioms per mažai?
Lapų medžiams daugiau ar žvaigždžių pridėti į dangų?
Jūrai pripilti vandens nėra kvailoka daugiau?
15 Šitaip gyventi geriau nei meile visai nesimėgaut –
Rūsčiai be jos nugyvent savo tik priešams linkiu!
Priešams maniesiems tegul ateina vienišas guolis,
Tingiai voliotis linkiu lovos plačios vidury!
Meilė nuožmioji geriau tenutraukia tingųjį miega,
20 Spausti savu sunkumu lovą ne vienas geidžiu.
Draugė norus manus išsklaidys nepaisant draudimų
Jeigu pakaktų – viena, jei nepakaktų – abi.
Aš atlaikysiu – pilna jėgų – nors laibos galūnės,
Kūne nedaug apimčių, galios pakanka užtat.
25 Jėgą maitint raumenų ir geismas padėsiąs manasis,
Niekad merginos nuvilt meilėj neteko jokios.
Nuolat laiką naktų eikvodavau meilės žaidimams,
Rytą galingas jaučiaus – kūnui netruko jėgų.
Dvikovoj meilės lygioj laimingi abu pralaimėję,
30 Meilės tegul kovoje lemtį dievai dovanos!
Kario krūtinė tegul atsukta į priešiškas ietis –
Savo uždirbsiąs krauju amžiną šlovę jisai!
Turtų tesiekia godus, o pavargęs jūrą vagoti
Skęstančiam savo laive vandenį ryja tegul!
35 Galo tokio geidžiu – nuvargti žaidimuos Veneros,
Šitaip numirti tikrai atlygis man padorus.
Laidojant kūną kuris ašarojantis šitaip tesako:
„Tavo garbinga mirtis keliui gyvybės prilygs!“
