Kunigas Philippe‘as Capelle-Dumont yra žymus prancūzų filosofas, fenomenologas, daugybę metų dėstęs Paryžiaus katalikų instituto Filosofijos fakultete, buvo šio fakulteto dekanas (šiuo metu garbės dekanas), vėliau – Strasbūro universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorius. Įkūrė Prancūzijos katalikų mokslo akademiją, buvo pirmasis jos prezidentas. Daugiau nei 30 knygų, daugybės straipsnių autorius. Yra vienas ryškiausių Martino Heideggerio filosofijos, taip pat filosofijos ir teologijos ryšio tyrinėtojų pasaulyje. Aktyviai dalyvauja diskusijose viešojoje erdvėje apie krikščionybės ir Bažnyčios padėtį. Lietuvių skaitytojui žinomas iš knygos Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme (vertė Povilas Aleksandravičius, Vilnius: Aidai, 2010). Šių metų rugsėjo 15–17 d. viešėjo Lietuvoje, kur dalyvavo diskusijoje Prancūzų kultūros institute ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos bei Ateitininkų federacijos surengtame studijų savaitgalyje „Krikščionybė Europoje XXI amžiuje?..“ Pokalbį iš prancūzų kalbos išvertė ir spaudai parengė Povilas Aleksandravičius.
Ar Europa vis dar yra krikščioniška? Jau nuo Jono Pauliaus II laikų populiaru teigti, kad ji pamiršo savo šaknis ir tokia nebėra. Kuria prasme ji vis dėlto yra išsaugojusi savo krikščioniškumą, o kuria – praradusi?
Jūsų klausimas talpina savyje daug kitų klausimų. Klausiate apie krikščionybę, bet nepamirškime, kad ji susideda iš skirtingų konfesijų: protestantizmas, katalikybė, stačiatikybė, anglikonybė… ir jų padėtis nėra vienoda. Jų pozicijos skiriasi etiniais klausimais, kartais – santykiuose su politika, tad būkime atsargūs darydami apibendrinimus. Nors atvirų konfliktų laikai jau praėjo, bet pačioje krikščionybėje stebime įtampas. Tiesa, džiaugiamės ir brolybe. Kitaip tariant, kalbėdami apie krikščionybę, turime suvokti jos kompleksiškumą.
O kalbant apie Europą, verta prisiminti Jono Pauliaus II tvirtinimą, kad ji buvo sukurta evangelizacijos, taigi krikščionybės dėka. To neįmanoma paneigti, net jeigu žinome, kad pats Europos pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos. Būtent krikščioniška evangelizacija suteikė Europai jos savybes, pačius europietiškumo kontūrus. Tai ryškėja iš gausių istorinių faktų, kad ir iš to, jog šv. Anzelmas Kenterberietis buvo italas, bet tapo vyskupu Normandijoje, o vėliau – Anglijos arkivyskupu. Albertas Didysis, Tomo Akviniečio mokytojas, buvo vokietis, bet dėstė Paryžiaus ir Oksfordo universitetuose. Pats Tomas Akvinietis, italas, dėstė ne tik Bulonėje, bet ir Paryžiuje. Europa kūrėsi iš universitetų ir jų teologijos fakultetų, iš vienuolynų, iš parapijų.
Vis dėlto tai nereiškia, kad Europa buvo tapusi visiškai krikščioniška, turint omenyje net ir Viduramžius. Ji buvo sukrikščioninta, bet netapo krikščioniška iki galo. Tuo noriu pasakyti, kad Europa niekada nebuvo iki galo susitapatinusi su fundamentaliais Evangelijos principais. Taip, vyko krikščioninimas. Jis lėmė tokius procesus, kaip moterų emancipacija bei moterų ir vyrų lygybės siekis. Krikščionybės dėka steigėsi ligoninės ir universitetai. Ji vaidino pagrindinį vaidmenį, realizuojant demokratiją, kuri, priminsiu, pirmiausia atsirado Anglijoje, o ne Prancūzų revoliucijos metu. Krikščionybė įkvėpė žmogaus teises, nes jai žmogus – sakralus Dievo kūrinys.
Kita vertus, krikščionybė niekada nesutapo su Europa visuose jos vystymosi lygmenyse, ypač politiniame. Ji nėra vienintelis Europos komponentas. Jūsų klausimo svarba kaip tik čia ir išryškėja. Esminiai politinės Europos pagrindai irgi buvo sudėti krikščionybės. Tarkim, europietiškoji nacijos idėja, taip pat pasaulietiškumo principas (nesakau, kad pats pasaulietiškumas yra krikščioniškas, bet jis išsivystė krikščionybės dėka). Ir jeigu krikščionybė išnyktų, daugybė politinių Europos principų automatiškai irgi išnyktų. Juos pakeistų įvairūs komunitarizmai ir lobizmai. Gamta nemėgsta tuštumos. Pasitraukus krikščionybei, išvystume, kaip ją keičia tamsios totalitaristinės ir iracionalios jėgos, kurios Europoje irgi veikia būtent todėl, kad ji niekada su krikščionybe nebuvo susitapatinusi iki galo. Todėl Europa turi būti ir toliau evangelizuojama, jos evangeliniai principai privalo išlikti ir plėtotis.
Krikščionybė nėra vienintelis Europos komponentas, bet tai toks komponentas, kuris istoriškai atliko visų jos komponentų artikuliatoriaus vaidmenį. Krikščionybės dėka skirtingumai galėjo sudaryti harmoniją. Taigi, krikščionybei atsitraukiant, nebelieka skirtingumus vienijančio principo. Kad skirtingumai Europoje galėtų sutarti, krikščionybė privalo gyvuoti ir rodyti savo pajėgumą konsoliduoti. Kitaip prasidės fragmentacija. Tą jau matome.
Savo knygoje „Po krikščionybės“ prancūzų filosofė Chantal Delsol teigia, kad krikščionybė, o tiksliau krikščioniškasis pasaulis (angl. „Christendom“), jau pasitraukė, ir mes gyvename post-krikščioniškoje epochoje, praktiškai esame grįžę į pagonybės laikus. Ar pritariate šiai minčiai ir jeigu taip, kaip tada mums, krikščionims, gyventi toliau?
Chantal Delsol turi omenyje tai, kad tas visuomenės gyvenimo etapas, kai krikščionybė turėjo politinę ir ideologinę galią paveikti socialinę struktūrą, šiandien baigėsi, bet tai nereiškia pačios krikščionybės pabaigos. Krikščionybė išlieka ir vystosi, net jeigu [visuomenės] krikščioniškumas mirė. Beje, apie tai jau buvo kalbėta kur kas anksčiau. Prancūzų filosofas Emmanuelis Mounier dar 1950 m. parašė knygą Feu la Chrétienté (Sudegintas krikščioniškumas), ir šis pavadinimas reiškia, kad krikščioniškumas
yra miręs.
Tačiau krikščioniškumas ir krikščionybė nėra tas pats. Delsol neteigia, kad baigėsi krikščionybė. Atvirkščiai, ji mano, kad krikščionybė, netekusi anksčiau jai priklausiusios vietos socialinėje struktūroje, yra pašaukta naujam vaidmeniui. Aš daugmaž sutinku su šia nuostata. Krikščionybė tebėra visuomenėje, ir jos buvimas reiškiasi įvairiais būdais. Pirmiausia, kaip krikščioniškų etinių principų atminties instancija. Šie principai Europoje tebeveikia, net ir tarp netikinčiųjų. Pavyzdžiui, religiškumo ir politiškumo skirtis yra krikščioniškas principas, kilęs iš Jėzaus žodžių: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ši skirtis sukūrė Europą. Musulmonų šalyse, Kinijoje jos neturime. Krikščionybė tebeegzistuoja Europoje ir estetiniu būdu.
Klausimas toks: ar krikščionybė gali būti redukuota tik į etinius ar estetinius principus? Pateiksiu metaforą. Štai žydintis medis. Sakykime, kad tie žiedai – tai etiniai principai, kuriuos medis išaugino savo syvais. Jie vis dar žydi. Bet jeigu nukirsime šaknis, syvai nustos maitinę žiedus, ir jų neteksime. Tokia yra šiandienos problema, kai kalbama apie krikščionybės egzistavimą ar neegzistavimą Europoje. Kaip syvai atliks savo darbą, jei nebeliks šaknų? Kitaip tariant, jeigu nėra tikėjimo, nėra kuo maitinti etinių principų. Dar viena metafora. Įsivaizduokite, kad važiuojate dviračiu, minate pedalus, ir nustojate juos mynę. Dviratis dar kurį laiką važiuos, bet vieną dieną jis sustos, nes mes nustojome minti pedalus.
Tas dviratis važiuoja jau tik iš inercijos, ar mes jį dar miname?
Dar miname, bet jau sunkiai. Meldžiu Dievą, kad Bažnyčioje įvyktų energijos atsinaujinimas. Vatikano II Susirinkimas buvo būtinas, bet jis pagimdė tam tikrų netikusių interpretacijų, kurios sulėtino evangelizacijos ritmą. Per pastaruosius 40 metų radosi daug krikščionių, teigiančių, kad apskritai nereikia evangelizuoti, užtenka gerbti kitą jo kitoniškume, nes esą tokia yra krikščionybės esmė. Bet aš manau, kad krikščionybė nėra skirta paprasčiausiai tam, kad būtų priimamas kitas. Mes negalime būti tik kažkokia viskam, kas dedasi pasaulyje, pritariančia dainele. Krikščionybės misija – pakviesti kitą susitikti su gyvybės paslaptimi, kuri yra Kristus.
Šiandien yra gimusi nauja krikščionių karta, nauja kunigų karta, nauja vienuolių karta. Ji jau kitaip suvokia situaciją, nes sugeba atsižvelgti į jau įvykusią visuomenės fragmentaciją ir gairių praradimą. Artimiausios ateities klausimas yra toks: kaip protingai, t. y. racionaliai, ramiai, išmintingai, o ne tik apsvaigintiems entuziazmo, skelbti unikalų Kristaus žodį, kuris transcenduoja istoriją ir yra išgelbėjimo žodis. Jeigu pasauliui kažkas negerai, reikia mokėti jam tai parodyti. Ir jeigu jam negerai, tai kaip tik todėl, kad iš jo traukiasi krikščionybė.
Aš prisimenu prieš 25 metus Paryžiaus Dievo Motinos katedroje kardinolo Josepho Ratzingerio pasakytus žodžius: „Jeigu krikščionybė išnyks, jeigu Bažnyčia išnyks, pasaulis taps lyg išprotėjęs sūkurys, sumaištis“. Šie žodžiai neturi kelti baimės, bet paskatinti geriau suprasti, kaip istorijoje veikia malonė. Tinkamai suvokta malonės teologija leidžia išvengti fatalistinio istorijos skaitymo. Dažnai prisimenu Šiaurės Afriką ir šv. Augustiną. V-ajame amžiuje ten buvo 600 vyskupijų. Po 500 metų buvo likusios tik 5 vyskupijos. Ar Dievas nustojo veikęs Šiaurės Afrikoje? Ne. Bet kodėl ten įvyko šitoks Bažnyčios atsitraukimas? Žinoma, veikė islamiškųjų užkariavimų faktorius. Nepaisant to, šį klausimą turime šiandien užduoti Europoje. Neužtenka kartoti, kad Jėzus pažadėjo būti pasaulyje iki jo pabaigos. Jis to nepažadėjo Europai, kaip nebuvo to pažadėjęs Šiaurės Afrikai. Bet Jėzus pažadėjo tokį buvimą, kurį galime apibūdinti kaip sandorą, aljansą. Dievo buvimas tarp mūsų reiškia kvietimą aljansui, t. y. kvietimą pasisemti energijos, kad galėtume keliauti toliau. Dievas neduoda visko. Jo gerumas kaip tik ir reiškiasi tuo, kad su žmogumi jis būna ir dirba aljanso būdu. Beje, tai – kraštutinis gerumas, nes jis leidžia žmogui pačiam užimti savo vietą pasaulyje. Jėzus niekada nesako: „Aš tave išgelbėjau“, bet: „Eik! Tavo tikėjimas tave išgelbėjo!“ Kitaip tariant, esi išgelbėtas, nes patikėjai, kad gali eiti pats. Būdama aljansu, krikščionybė yra tas variklis, kuris stumia į priekį žmonijos „dviratį“.
Kai kuriose autoritarinėse valstybėse krikščionybė yra priverčiama tarnauti politiniams tikslams, integruojama į partijų programas, Dievo vardu skelbiamas karas, kurio lozungu tampa krikščioniškų vertybių gynimas nuo supuvusių Vakarų… Kodėl žmones tai traukia? Kas nutiko, kad krikščionybė virto tokiu populistų, autoritarų įrankiu? Rusija yra kraštutinis pavyzdys, bet turbūt kiekvienoje šalyje rastume partijų, kurios siekia tokio krikščionybės panaudojimo. Ką manote apie tai? Apie kokius laiko ženklus tai byloja?
Krikščionybės pavertimas įrankiu politiniais tikslais egzistavo visada. Imperatorius Konstantinas, žinoma, atsivertė į krikščionišką tikėjimą, bet jis taip pat mąstė apie krikščionybės panaudojimą imperijos tikslams. Napoleonas yra pasakęs: „Tautai reikia religijos“. Sovietiniais laikais krikščionys pirmiausia buvo persekiojami, stumiami į visuomenės pakraščius, bet tam tikru momentu Stalinas suvokė, kad bendradarbiavimas su religija gali nešti naudos. Taip Stačiatikių Bažnyčia tapo politikos instrumentu. Tai tęsiasi ir dabar. Šiandien Rusijoje matome tą patį religijos išnaudojimą politiniais tikslais, tačiau itin sukarikatūrintu pavidalu.
Egzistuoja ir subtilesnės, užslėptos, švelniai atrodančios tokio instrumentalizavimo formos. Jas matome daugybėje šalių, sakykim, JAV. Visi politikai rodo pastangas instrumentalizuoti religiją, net jeigu jie to nedaro sistemiškai. Kartais tokia instrumentalizacija įvyksta tik tam tikru momentu, spiriant aplinkybėms, panaudojant iš religijos kylančius etinius principus. Pavyzdžiui, migracijos politika. Europoje yra daugybė politikų, kurie pasisako už imigraciją ir skelbiasi besiremiantys popiežiaus žodžiu, net jeigu patys yra netikintys, dažnai ateistai. Ir tie patys politikai kitais klausimais, tarkim, abortų ar eutanazijos, jau atmeta popiežiaus mokymą. Tai pavyzdys, kaip religija yra paverčiama įrankiu momentiškai, tam tikrais klausimais. Panašiai elgiamasi su Musulmonų brolijos organizacija islamo kraštuose, kur kartais yra pasinaudojama jos galia.
Religijos, įsitikinimų paveržimas politikai man primena kalno viršūnę vidury bedugnės, kur iš abiejų pusių žioji praraja. Politikos ir religijos dialogas nėra lengva užduotis. Labai svarbu, kad politikai gerbtų religijos autonomiją. Bet labai svarbu ir tai, kad religija užimtų savo vietą politinio gyvenimo visumoje. Kitaip tariant, būtina gerbti galią, kuri yra būdinga religijai, bet tuo pačiu metu sergėti, kad ši galia, pretenduojanti būti tiesos nešėjo galia, nebūtų panaudota atskirai nuo politinio solidarumo ir politinės užduoties burti piliečius į bendrą buvimą, nuo politeia reikalavimų.
Popiežiaus Pranciškaus pastoracinė kryptis – globalūs pietūs. Europoje mums atrodo, kad esame palikti nuošalyje, ypač tokių europiečių popiežių kaip Jonas Paulius II ar Benediktas XVI pontifikatų kontekste. O juk Europoje evangelizacija irgi reikalinga, ypač kai keliame klausimus apie krikščionybės ateitį. Kokios Jūsų mintys apie tai?
Turime dvi vizijas, kurios viena kitai ne prieštarauja, o eina viena po kitos. Benedikto XVI vizija kilo iš suvokimo, kad pasauliui reikia Europos, kad krikščionybei reikia Europos, nes ji neša didžią dvasinę, teologinę, filosofinę, politinę, teisinę tradiciją. Benediktui atrodė svarbu tai, kad didžioji dauguma už Bažnyčią atsakingų asmenų, tarkim, vyskupų ar universiteto dėstytojų, buvo išugdyti Europoje arba JAV, kad Europa kartu su JAV vis dar atlieka svarbų vaidmenį skleidžiant kultūrą pasaulyje. Aš daug keliavau po pasaulį, susitikau su daugybe vyskupų, vadovavau disertacijoms, kurias gyvendami Paryžiuje rašė atsakingas pareigas Bažnyčioje užimantys asmenys. Benediktui XVI buvo labai svarbu, kad Europa ir toliau atliktų mąstymo Bažnyčioje formavimo vaidmenį, žinoma, ne viena, bet dialogo su kitomis kultūromis pagrindu. Europos Bažnyčia neturi teisės primesti savo kultūros, nes pati jos esmė reikalauja gerbti kitų skirtingumus. Jos jėga kaip tik ir glūdi sugebėjime įvesti į dialogo santykį kitas kultūras ir europietiškąją išmintį.
Dabartinis popiežius nėra intelektualas ir neturi aiškaus intelektualinės Europos suvokimo. Jo vizija pretenduoja būti įsišaknijusi grynai evangelijoje, todėl ji koncentruojasi ties vargšų ar neįgaliųjų padėtimi. Pranciškaus pastoracinių kelionių pasirinkimas irgi kyla iš šios logikos. Europa yra turtinga, o Mongolija – ne, vadinasi, reikia keliauti į Mongoliją, net jeigu ten tėra tik 1600 krikščionių. Tačiau Europos krikščionys susiduria su sunkumais, ir popiežiaus parama čia taip pat būtų labai laukiama. Nekritikuosiu popiežiaus, kuris yra neabejotinai įkvėptas iš aukščiau, bet galima užduoti klausimą, kaip spręsti Europos Bažnyčios sunkumus, susijusius su tikėjimu, kartu nepaliekant universalios Bažnyčios konteksto. Galima klausti, kas laukia Europai būdingų tikėjimo resursų, kurie yra būtini tam, kad evangelijos žinia būtų pagrįsta viso pasaulio akyse.
Šiandieninė situacija reikalauja atnaujinti tikėjimą. Prieš tai pateikiau medžio ir jo žiedų metaforą, užsiminiau apie tai, kad tikėjimas neša išgelbėjimą. Kas bus, jeigu Europoje tikėjimo neliks? Tai, beje, yra ir Jėzaus klausimas evangelijoje: „Kai Žmogaus Sūnus grįš į žemę, ar dar ras tikėjimą?“ Jėzus žino, kad jeigu nėra tikėjimo, negali būti ir išgelbėjimo. Jau minėjau ir kitus jo žodžius: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
Vis dėlto turime suprasti, kad Bažnyčios istorija yra nuausta iš dialektikos, kurią kuria skirtingų popiežių įvairovė. Dabartinis popiežius turi evangelinę viziją, bet kitas popiežius pridės kažką naujo. Jis nepaneigs to, kas dabar daroma, bet akcentuos tai, kas šiuo metu yra apleista. Bažnyčia gyvena laike, ir jos dvasiniai pajėgumai atsinaujina taip pat laike. Šiandien išgyvename tam tikrą etapą, greičiausiai būtiną, bet negalima sakyti, kad jis atsižvelgia į visą padėtį. Į tą padėtį bus atsižvelgta rytoj, su kitu popiežiumi.