Patryką Michałą Ryczkowskį kalbina Eleonora Terleckienė. Unitų paveldas: šventieji ir jų pasakojimai (NŽ-A nr. 8)

Gal pradėsiu nuo to, kas mane labiausiai domina – jūsų tyrimas koncentruojasi į šventųjų kultą ir hagiografinius pasakojimus, jis neatsiejamas ir nuo šv. Juozapato Kuncevičiaus, kurio 400 metų kankinystės jubiliejų tarptautiniu mastu minėjome 2023 m. Tačiau kaip šventieji ir jų likimą pasakojantys tekstai gali mums padėti suprasti istorinius ar kultūrinius reiškinius?

Šv. Juozapato kankinystės minėjimas iš tiesų yra puikus atspirties taškas šiandienos diskusijai apie šventųjų ir jų pasakojimų aktualumą. Juk laiškuose, parengtuose vos po kelių savaičių nuo šventojo mirties 1623 m., vietinė valdžia jį įvardijo kaip jungiamąją grandį tarp Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių. Tad jau amžininkų požiūriu, Juozapatas tapo Bresto unijos simboliu – politiniu projektu, kuris vietiniame lygmenyje pasiekė tai, ko Romai nepavyko tarptautiniame, ir dar tai, kas iki šiol yra išlikę Graikų apeigų Katalikų Bažnyčioje – konfesinės vienybės atkūrimą. Šis simbolinis sluoksnis yra raktas, padedantis suprasti šventumą – savybę, priskiriamą tiems asmenims, kurie atspindėjo to meto socialinę, kultūrinę ir politinę raidą. Šventieji įkūnija idealus, kurie atliepia Bažnyčios programinius poreikius ir kartu tarnauja kaip krikščioniškosios – arba katalikiškosios – gyvensenos siekiamybė. Kaip tokie simboliai, jie mums suteikia galimybę žvilgtelėti į ankstesnių amžių gyvenimą ir mąstyseną.

Tačiau kaip turėtų būti vertinamas santykis tarp hagiografijos ir istorijos? Nors tyrimai patvirtina, kad neretai hagiografija ir istoriografija yra persipynusios, tarp jų brėžiame aiškią ribą, o ir pats tik ką akcentavote simbolinę šventumo reikšmę. Tad kaip hagiografiniuose pasakojimuose įsikomponuoja istorinė „tiesa“?

Šiek tiek provokuodamas sakyčiau, kad iš hagiografinių pasakojimų nereikia tikėtis jokio tikrumo. Vietoje to jie siūlo tam tikrą tiesos versiją ar versijas. Jie pateikia trokštamą – iš Bažnyčios arba skaitytojų perspektyvos – šventųjų arba kankinių vaizdinį, kuris, kaip tikėta, buvo tikras. Kiekvienas hagiografinis aprašymas remiasi tuo, kas, kaip manyta, įvyko, ir tuo, kas apie protagonistus būdavo paliudyta per labai nuodugnius tyrimus. Tokiu būdu būdavo sukuriama „tiesa“, sukonstruojamas tikėjimas, kuris vystėsi toliau, taip pat ir neoficialioje liaudies kultūroje. Tad žinoma, kad hagiografiniai pasakojimai yra informacijos šaltinis, tačiau jie, kaip ir bet koks literatūros veikalas, turi būti skaitomi su sveiku žiupsniu kritikos ir, svarbiausia, atsižvelgiant į literatūrinius motyvus.

Tačiau ar šventųjų gyvenimo ir kankinystės reprezentacijos ryškiai skiriasi? Hagiografiniuose pasakojimuose laikomasi tradicinių schemų, kurios skaitytojui neretai gali pasirodyti kiek monotoniškos. Ar literatūrinis Juozapato Kuncevičiaus šventumo vaizdavimas skiriasi nuo, pavyzdžiui, šv. Kazimiero?

Tai tikra tiesa – tam tikrų modelių ir motyvų pasikartojimas hagiografiniuose vaizdiniuose yra pagrindinis veiksnys, atbaidantis tyrėjus ir kitus besidominčius. Tačiau aš į šį „monotoniškumą“ žvelgiu kitu kampu – kaip į besitęsiantį krikščioniškosios programos užtvirtinimą, simboliškai įkūnytą šventųjų figūrose. Todėl ir tie nedideli skirtumai šventųjų aprašymuose – patys įdomiausi. Jei norime palyginti šventuosius Juozapatą ir Kazimierą, turime nepamiršti, kad pirmasis buvo kankinys, paaukojęs gyvybę už uniją, kaip buvo paaiškinta jo hagiografinėje dosjė, kurioje atsispindėjo unitų programos įtaka. Tuo tarpu Kazimieras buvo vadinamasis išpažinėjas, tikintysis, savo pamaldžiu elgesiu liudijęs katalikiškąjį idealą. Ir vis dėlto jo griežtas gyvenimo būdas ir, svarbiausia, skaistumas buvo interpretuojamas kaip vadinamoji kankinystė be kraujo praliejimo. Todėl jo pasiaukojimas gali būti lyginamas su Juozapato mirtimi. Be to, abi figūros yra nukreiptos į skirtingas auditorijas: Juozapatas buvo dvasininkas ir vyskupas, bažnyčios vadovas, Kazimieras – karališkųjų rūmų narys. Tad jie simbolizuoja dorybes, susijusias su abiem socialinėmis grupėmis, ir tarnauja skirtingiems tikslams. Juozapatas yra unijos, tad ir katalikų „pergalės“ prieš schizmatikus, kaip anuomet buvo laikomi stačiatikiai, simbolis. Kazimieras sustiprino Jogailaičių didybę, glaudžiau susiejo Lenkiją ir Lietuvą su katalikų bendruomene ir pabrėžė Vazų giminės dinastines pretenzijas tęsti Jogailaičių palikimą – jo kanonizacija buvo patvirtinta Zigmanto III Vazos valdymo pradžioje. Be to, Juozapatas ir Kazimieras pasižymėjo savo „misionierišku“ uolumu diegiant katalikybę ir buvo pateikiami kaip kovos su Katalikų Bažnyčios priešininkais simboliai.

Galbūt skirtumas išryškėja ir šventiesiems skirtuose poetiniuose bei embleminiuose tekstuose. Žinoma, juos dažnai lemia ir kiti veiksniai – žanras, spaustuvės galimybės, mecenato statusas ir, žinoma, autoriaus išsilavinimas bei talentas. Kokią vietą hagiografinė poezija apskritai užėmė to meto (XVII–XVIII a.) literatūrinėje kultūroje?

Poezija buvo nepaprastai vertinamas žanras, į kurį, ypač hagiografijos atveju, reikia žiūrėti konkrečiame kontekste. Ji visada, arba beveik visada, buvo rašoma tam tikru tikslu arba tam tikra proga (sveikinant valdovą ar vyskupą atvykus į miestą ar perėmus naujas pareigas, švenčiant šventųjų minėjimus ar kanonizacijas, surenkant studentų darbus ir t. t.), ir ja taip pat buvo siekiama įgyvendinti tam tikrą programą. Pamaldi pagarba, parodyta šventajam ar kankiniui meistriškomis eilutėmis, mano nuomone, buvo tik pagalbinis motyvas, kurio, aišku, nuvertinti negalima. Vis dėlto eilėraščius reikėjo kurti laikantis poetinės kūrybos kanonų ir įtraukti į poetinės tradicijos diskursą – tam, žinoma, reikėjo rimto autoriaus pasiruošimo, kad, pasiskolinus frazę iš Sarbievijaus paskaitų apie epinę poeziją užrašų, tobulos poezijos pagalba būtų galima sustiprinti poeto ar dedikacijos adresato siekius. Poezija dėl poetinės raiškos sudėtingumo ir protagonistų, svarbių simbolinės reikšmės figūrų, buvo naudinga simbolinė priemonė, padedanti siekti dėmesio arba į kažką jį atkreipti.

O kas atkreipė jūsų dėmesį į unitų ir Vilniaus bazilijonų istoriją?

Išties, kalbant apie unitų ir Vilniaus bazilijonų spaustuvės veiklą, jau atliktas didelis darbas, nepamirštant ir Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbančios mano kolegės Inos Kažuro tyrimo. Vis tik visi ankstesni darbai pateikia sintezę ir yra apžvalginiai. Manyčiau, kad laikas juos pagrįsti išsamiais atvejo tyrimais – būtent polinkis detalėms ir atvedė mane prie bazilijonų hagiografijos projekto. Kaip dažnai nutinka, vienas dalykas vedė prie kito: anksčiau daugiausia dėmesio skyriau epinėms poemoms, skirtoms šventiesiems ir tokiais laikomiems asmenims. Šiame kontekste teko dirbti prie poemos, skirtos Juozapatui Kuncevičiui, ir norėdamas geriau suprasti kontekstą, pradėjau gilintis išsamiau. Per trumpą laiką paaiškėjo, kad tai raktas į tyrimų lauką, visai nežinomą neolotynistams, mažai minimą ankstyvųjų Naujųjų laikų tyrimuose Vakarų Europoje, jau nekalbant apie visuomenę, ypač Vakaruose. Rinkdamas medžiagą pirmiesiems tyrimams aplankiau Vilnių, kur galėjau prisiliesti prie unitų paveldo, į kurį gilinausi, ir to užteko mano širdžiai pavergti. Greičiausiai, kad mano kilmė čia atlieka svarbų vaidmenį – esu kilęs iš Lenkijos ir iki šiol tyrimus vykdžiau Vokietijoje bei Austrijoje, todėl pamažu supratau, kokie svarbūs yra klausimai, kurie padeda įveikti atotrūkį tarp skirtingų kultūrų ir kartu parodo, kokia fragmentiška yra europietiškoji kultūra.

Ar Vilniaus bibliotekose ir archyvuose išliko svarbi unitų paveldo dalis? Koks buvo jo likimas padalijimų ir okupacijų metu?

Į šį klausimą galiu atsakyti tik iš dalies, nes vienas iš mano tikslų ir yra išsamiau įvertinti unitų literatūrinį palikimą, taigi ir tą dalį, kuri yra išlikusi Vilniuje. Miestas apskritai buvo unitų, o konkrečiai – bazilijonų pagrindinis centras, ypač XVII a. Juk čia buvo įsikūręs Kyjivo unitų metropolitas. Tad galima tikėtis, kad vietos archyvuose ir bibliotekose išliko daug unitų literatūrinės produkcijos – spaudinių ir rankraščių. Ir tai iš dalies tiesa – daug tekstų galima rasti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir ypač Vilniaus universiteto bibliotekose. Kai kuriais atvejais galima atsekti jų priklausomybę konkretiems bazilijonams, unitų hierarchams ar institucijoms. Tačiau tai nesudaro jokio atskiro rinkinio, o ir čia galima rasti tekstų iš kitų vietų. Dar daugiau, kai kurie pavieniais egzemplioriais išlikę veikalai, išspausdinti ar parašyti Vilniuje arba kokiame kitame unitų centre, šiandien yra saugomi kituose miestuose ar užsienio valstybėse. Taigi nėra konkrečios bazės, su kuria galėčiau dirbti. Žinoma, turiu numatęs svarbiausius šaltinius, ties kuriais noriu susitelkti, tačiau dar yra daug ką atrasti ir nustatyti. Projekte suformuluotos užduoties nepalengvina ir ankstesnių amžių politika, nes ji palietė ir šaltinius, mat visi pokyčiai atsiliepdavo juos saugančioms institucijoms, ypač po ATR padalijimų ir po Antrojo pasaulinio karo. Politinių ir kultūrinių nuostatų nulemti vidiniai ir išoriniai perkraustymai, daliniai ar trumpalaikiai uždarymai šaltinių bazę išblaškė. Tad yra du susiję iššūkiai: pirmas – unitų literatūrinė kultūra ir produkcija, o antrasis – išsklaidytas, kiek chaotiškas šaltinių duomenynas, kurį reikia sutvarkyti.

Jūsų projekto tema skamba naujai ir kiek netikėtai, bet labai aktualiai. Panašu, kad Unitų Bažnyčios paveldas pamažu atrandamas iš naujo. Rusijos karas prieš Ukrainą paskatino ir Lietuvoje didesnį susidomėjimą bendra istorija ir kultūra, nors XVII ir XVIII amžiai vis dar lieka mažiau žinomi. Ir vis tik – ar šių tarpkultūrinių ryšių reikšmė nėra vien regioninė? Kokia unitų istorijos vieta platesniame europiniame kontekste?

Nors Unitų Bažnyčia yra veikiau vietinis reiškinys, negalima nuvertinti jos paplitimo, tad ir poveikio Vidurio bei Rytų Europos kultūriniam ir konfesiniam kraštovaizdžiui, kuris dabar dėl karo Ukrainoje tampa labiau pažįstamas ir apčiuopiamas Vakarų Europos auditorijai. Tiesa, unitų atsiradimas yra XVI a. pabaigos ir XVII a. įvykių rezultatas, tačiau jų kultūra, išlikusi Graikų apeigų Katalikų Bažnyčioje, nuolat plito net ir vėlesniais laikais. Pavyzdžiui, XX a. dėl politinių režimų inicijuotų socialinių pertvarkymų bangos, daug buvusios Abiejų Tautų Respublikos rytinės dalies gyventojų buvo atkelta į šiandieninės Lenkijos šiaurinius regionus, Baltijos pakrantę. Todėl unitų kultūra daug ką pasako apie šios Europos dalies specifiką, nepaisant to, kad ji taip pat buvo importuota į patį katalikybės ir Europos kultūros branduolį – į Romą. Tad šis tiltas į Rytų krikščionybę ir į Vidurio bei Rytų Europą negali išnykti.

Patryk Michał Ryczkowski – studijavo Krokuvos Jogailaičių universitete, Getingeno universitete apgynė daktaro disertaciją iš Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų lotynų filologijos. Šiuo metu Insbruko universitete dirba mokslinį darbą ir dėsto. Tiria ankstyvųjų Naujųjų laikų hagiografiją bei šventųjų garbinimą ir istorinės Lenkijos–Lietuvos lenkiškąją ir lotyniškąją literatūrą, ypatingą dėmesį skirdamas tarpkonfesiniams ir tarpkultūriniams ryšiams. 2024 m. jam buvo suteikta Europos Sąjungos bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Europos horizontas“ Marijos Skłodowskos-Curie podoktorantūros stipendija projektui „Unitų Bažnyčios katalikiškoji inkultūracija: Bazilijonų hagiografija XVII–XVIII a.“ („Catholic Inculturation of the Uniate Church: Basilian Hagiography of the 17th and 18th Centuries“ (BasInCult)). Stažuotę vykdys Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, vadovaujamas doc. dr. Mintauto Čiurinsko.