Astos Jolantos Miškinytės romaną Kasios K. asmeninis gyvenimas išleido Tyto alba. Autorė, kaip pristatoma anotacijoje, – „[s]kaitytojų pamėgto romano Bitlas, Ana Orka ir aš bei radijo pjesės „Mama, aš tave myliu“ autorė, trijų dukterų mama“. Viešai skaičiuojami vaikai – ar trys, ar septyni – nuo gegužės primena Šeimų maršą, bet galbūt taip siekta kuo įvairiapusiškiau prisistatyti. Kasios K. asmeninis gyvenimas, rašoma toliau, – tai pasakojimas apie protu nesuvokiamą bundantį Kasios seksualumą, aplinkinių ja manipuliaciją ir kartu „istorija apie tai, kokia stipri motinos meilė“.
Knygą sudaro keturiasdešimt vienas trumpas, atrodo, vienu prisėdimu parašytas skyrelis. Pradedama pasakoti nuo Kasios K. vaikystės, pristatomi tėvai, pavyzdžiui, motina buvusi „darbšti, bet visą namų ūkį rikiavo kaimiškai, negrabiai“ (p. 5), tėvas – „dar paprastesnio būdo, uždaras, nekalbus“ (p. 6). Pati protagonistė – „lėta, tyli, nekalbi ir kieme ją ėmė vadinti tiesiog Kasia, kas atitiko Vilniaus kiemų lenkišką dvasią“ (ibid.). Kodėl Kasia K.? Nes vaikystės kieme gyveno senutė Kovalska, į kurią Kasia buvo panaši („abi nuolankiai priėmė savo likimą ir neturėjo jokių vilčių“, p. 7).
Autorė greitai pereina prie Kasios paauglystės metų, kurių vaizdavimas savo archetipiškumu tampa pernelyg nuspėjamas: trumpas sijonas, šlaistymaisi paupyje ir nederamai liečiantis dėdė Vaclovas, mokyklos meilė blogiukas Seržas ir paslaptingasis tamsiaplaukis Robertas. Asmenybiškai besiformuojanti mergina „išbando“ savo seksualumą, o iš trijų adoruotojų renkasi tą, kuris, autorės žodžiais, priverčia joje kažką plykstelti ir pažirti žvaigždėmis (p. 19). Robertas iš paslaptingo vaikino greitai paverčiamas į tironą, engiantį vargšę žmoną, ir tokį vaidmenį išlaiko iki romano pabaigos. Kasią santuoka paverčia „neįdomia būtybe, nuolat susmukusia ant sofos, neturinčia savo nuomonės“ (p. 62), nors, iš tiesų, kiek anksčiau autorė buvo užsiminusi, kad taip būdavo visada: „Kasia K. gyveno sau gyvenimą šalia Roberto. Tokia pat nuolanki ir atsiduodanti, kokią save prisiminė ir su Seržu, ir su dėde Vaclovu. Ji nemokėjo kitaip elgtis, o ir nežinojo, kaip dar būtų galima elgtis su vyru“ (p. 49), tad tai vienas pirmesnių signalų apie personažo vaizdavimo bėdas ir kiek atsainų rašymą. Na, o žadėta motiniškos meilės stiprybė čia tokia gana kvestionuotina: „Kasia K. nepajėgė kovoti su Robertu dėl vaikų, nes jai tai būtų kainavę per daug jėgų“ (p. 94).
Nors romanas traktuojamas kaip bildungsromanas, vis dėlto čia įsiterpia ne vien Kasios K. asmeninis gyvenimas: be aiškesnės motyvacijos fokusuotė perkeliama į naują personažą – Albertą: imamas pasakoti jo gyvenimas, pradedant nuo jo tėvų pažinties; dar paaiškėja, kad jo tėvas nėra biologinis tėvas. Galiausiai Albertas susipažįsta su Kasia K. ir fokusuotė vėl grįžta prie jos.
Pati romano kalba tokia, kokią rekomenduojama vartoti pagal kalbos kultūros nuostatas, tačiau kokia vargu ar egzistuoja kalbinėje tikrovėje: pavyzdžiui, kreipinys „kvaišiau“ (p. 121) leistinas, tačiau nepritinka abejotino išsilavinimo banditėliui, „mieloji“ (p. 203) irgi gana atgyvenęs ne tik (jei dar rašomuose) laiškuose, ir t. t. Dažnai autorė pernelyg dramatizuoja dialoguose, pavyzdžiui: „Taip, – tvirtai pratarė Kasia K. – Kažkada jis man buvo Robertas, o dabar Niekas“ (p. 169), „Suprask mane, brangioji, mieloji, – Juozas suklupęs ant kelių bandė ją apkabinti, bet taip nerangiai, lyg niekada nebūtų to daręs. Kaltės jausmas sudegino geismą ir paliko tik neaiškius prisiminimus. – Aš negaliu, negaliu kitaip. Aš neturiu pinigų, tu irgi, Kasia, kaip mes gyventume? Kasia, reikia palaukti…“ (p. 74). Veikėjų minčių perteikimas savo per-literatūriškumu paprasčiausiai neįtikina: „Dar viena kurortinio romano auka, – pagalvojo daktarė ir tuoj pat sau paprieštaravo: – O kodėl auka? Gal tik meilės ištroškusi siela, o tai juk nėra blogai“ (p. 98), o taip, ypač mintyse, tikrai niekas nesikeikia: „Tai velnias raguotas, – nusikeikė mintyse Emilija“ (p. 181); mintyse galima ir juokauti, bet sunkiai įtikina toks sklandumas: „Veidrodžiai su laiku mus išduoda, ypač šis, – pagalvojo Kasia K. […]. – Nusipirksiu naują, gerą ir teisingą“ (p. 167).
Prie stiliaus reiktų paminėti ir vis įsiterpiantį autorės balsą: kartais fatalistiškai klausiama „Ar tikite, kad vaikus mums siunčia dangus? Ne?“ (p. 29). Ar kiek didaktiniai pasvarstymai, pavyzdžiui, apie motinos ir sūnaus ryšį: „be jokios abejonės tai vienas gražiausių žmonijos jausmų, tereikia suteikti jam tinkamą kryptį“ (p. 48). Arba apskritai apie gyvenimą: „Bet mes dažnai klystame, kai vertiname svetimus gyvenimus, lyg turėtume tokią teisę“ (p. 202). Kartais norisi suklusti, nes neaišku, ar autorė pati supranta, ką parašė: „Sūnaus laukia visi, o dukromis džiaugiasi dauguma“ (p. 100), „Žodžio, „pedofilas“ tada dar nebuvo gatvės leksikone ir niekam toks jo elgesys nekėlė įtarimo […], kaip tik kad dėdė Vaclovas myli vaikus. O tais laikais tai buvo gero žmogaus savybė, o ne koks iškrypimas kaip dabar“ (p. 12). Veikėjų santykyje irgi jaučiamas autorės „užnugaris“. Jau ir taip gana aišku, kad knygoje veikėjai pagal tai, kaip elgėsi su Kasia, skirstomi į „geriečius“ (mylimasis Juozas, mylimasis Albertas, draugė Marta, Alberto mama Matilda) ir „blogiečius“ (Kasios tėvai, Roberto mama Estera, buvęs mylimasis Robertas, buvusi Juozo žmona Emilija), tačiau autorė dar ir nevengia pašiepti antagonistų, pavyzdžiui: Emilija „negraži, per daug vyriška ir valdinga“ (p. 73), Estera „lengvai suprasdavo tik paprastus buitiškus dalykus“ (p. 23), o Kasios K. mamos Albinos personažas suskliaudžiamas iki kaltinimo: „[Kasia] nemokėjo pasipriešinti ir buvo besąlygiškai paklusni – čia jau ačiū Albinai, nes jos dėka tos savybės giliai įsišaknijo ir neleido Kasiai K. laiku subręsti“ (p. 21).
Apskritai veikėjams trūksta gilesnės psichologijos. Pavyzdžiui, Robertas (be trumpai primesto paslaptingo vaikino vaidmens) – tik engiantis tironas, kuris vis svaidosi tokiomis replikomis: „Kaip čia dabar atrodai, – paklausė Robertas, kai ji įžengė į namus. – Išmok vieną dieną normaliai pasidažyti. Visos moterys moka. Ar sunku?“ (p. 53) arba „Ką, valgyt nieko nėra?“ (ibid.). Marta, Kasios K. draugė, egzistuoja vien tam, kad protagonistė turėtų kam pasiguosti ir pasimotyvuoti: „Tu ne durnė, Dieve, ką jis [Robertas] su tavim padarė. Pažiūrėk į veidrodį, pamatyk tą gražią moterį svajingom akim, pamatyk save tokią, kokią aš, tavo draugė, tave matau. […] Atsibusk, miegančioji gražuole“ (p. 117). Albertas kelia nesusipratimą jau fokusuotės klausimu, bet vienas epizodas iliustruoja visą romaną in a nutshell – kalbama daug, bet iš esmės niekas nepasakoma, giliau įvykiai nereflektuojami, tad susitelkiama į ką nors šalia: Albertą neteisingai apkaltina pavogus pinigų, jis neturi kaip grąžinti, tad abejotinos reputacijos vyrukai su juo susidoroja. Bet autorė iš to kažkodėl ima spausti picos detektyvą: „Varom greičiau, ta boba gali grįžti!“ – „Picą prigriebiam? – šūktelėjo kažkuris.“ – „Ką čia sugalvojai? Padėk į vietą! – piktai sušnypštė aukštasis.“ – „Dar ko! Babkių nėra, tai bent kompensacija už vargą“ (p. 129). Kraujuodamas Albertas irgi mąsto apie picą: „Šunsnukiai, picą turbūt pasiėmė, – pagalvojo Albertas“ (ibid.). Na, o namo grįžusi Kasia K. turėtų patirti tikrą siaubą, nes vienas iš vyrų buvo jos sūnus, tačiau ji mieliau „stums tą vaizdą kuo giliau nesėkmingai bandydama palaidoti visiems laikams“ (p. 131) ir pasvarstys: „Nejaugi po visko pasiėmė nuo baro picą ir šaltakraujiškai suvalgė grįždami?“ (ibid.).
Pati Kasia K., be romantinių santykių mezgimo, menkai kuo domisi arba tai neišskleidžiama tiek, kiek skleidžiami santykiai. Pavyzdžiui, apie mokslus: „Kasia K. įstojo mokytis ir mokslus baigė, tiesa, be didelio entuziazmo, greičiau tai buvo duoklė madai nei poreikis ar bandymas pabėgti nuo savo gyvenimo“ (p. 63); po skyrybų lyg femme fatale parašinėja ant veidrodžio „Netekusi savo gyvenimo – pirmą dieną užrašė Kasia K. ant vonios veidrodžio ryškiai raudonu lūpdažiu“ (p. 92); Emilijai paerzinus, kad Kasios namuose jaučiama senatvė, Kasia savaitgaliams parsiveda berniuką iš globos namų – vėlgi be jokios aiškesnės motyvacijos, tik: „Jis iš globos namų. Nuo šiol pas mus leis savaitgalius“ (p. 161); lanko boksą, bet tai labiau efektas skaitytojo pagraudenimui: „Kas jus taip nuskriaudė? – Nežinau, – atsakė greitai, nenustodama smūgiuoti, – gal gyvenimas ar kas kitas“ (p. 173). Dar Kasia K. rašo dienoraštį: „Paskutiniame dienoraščio puslapyje parašė: „Laimė yra tyli“. Daugiau savo dienoraščio į rankas nebepaėmė, įmetė į stalčių šalia lovos ir pamiršo“ (p. 221). Knygos pabaigoje pateikiamos kelios Kasios K. dienoraščio ištraukos, kaip galima tikėtis – sentimentalių minčių kratinys, pavyzdžiui: „Prisiminimai vagia iš mūsų ateitį“, „Neįmanoma sugrįžti, nes niekur tau grįžti nereikia“ (p. 223).
Tačiau pati didžiausia romano problema, besislepianti po visomis kitomis, yra ta, kad Kasios K. asmenybės vystymasis neįvyko (o tai yra bildungsromano pagrindas), jei ir buvo stengiamasi – tie įvykiai kažkaip aplenkdavo „lyg čia viskas vyktų ne su ja“ (p. 14). O romano pabaigoje autorė paprasčiausiai sukūrė protagonistei patogias sąlygas – t. y. jai pasišventusį vyrą. Labai susikaupus, romaną galima vadinti aukos vaidmens istorija: antagonistai blogai elgiasi su Kasia, kol galiausiai „geras vyras“ ją išgelbsti. O tokį vaidmenį pardavinėti kaip „brandą“ ironiška tiek, kiek yra ironiška ir romano pabaiga: autorė pateikia obuolių pyrago receptą. Tik, deja, kai XXI a. kalbame apie moteris, tie pyragai kiek apkarsta – tiek Kasiai K., tiek ir Dianai N.
Nors šiandien klausimas „Kokiai amžiaus grupei rašote?“ yra atgyvenęs, šiuo atveju norisi klausti iš esmės – kas tokią knygą skaitytų ne dėl juoko? Kokia yra jos (literatūrinė) vertė? Ir kaip tokia knyga leidžiama tokiu dideliu tiražu?
Knygyne Kasios K. asmeninis gyvenimas randamas jaunimo skyriuje, duotuose interviu rašytoja pristatoma kaip knygų jaunimui autorė, bet, esu tikra, jaunimas mokės pasigūglinti skanesnių pyragų receptų, ir ne tik. Tad ar knygą rekomenduoju? Ne, tikrai ne.
