Sekant dramą dėl sienų piešinių Saltoniškių gatvės požeminėje perėjoje Vilniuje, Žvėryne, mane trikdė vienos stovyklos sprendimas panaudoti tautinės trispalvės atvaizdą viskam uždažyti, paskui net budėti to atvaizdo sargyboje. Iškilo klausimas: kaip suprasti nacionalinės vėliavos atvaizdo panaudojimą priešiškumui reikšti mūsų visuomenėje, kuri per visas XX a. okupacijas tiek daug neteko dėl valstybės mastu ir vardu organizuotų atskirčių ir smurto? Žinau, yra kas pasakytų: vėliavos atvaizdo dauginimas tiesiog yra nacionalizmo išraiška, o nacionalizmas pagal apibrėžimą priešiškas. Bet man tai per rimtas apibendrinimas; noriu pasamprotauti labiau efemeriškai ir tik apie pavienės, smulkaus masto situacijos prasmės atspalvius. Manau, kad suprasti atskirą situaciją – ne menkesnis iššūkis, nei apibūdinti stambiuosius visuomenės
reiškinius.
Visų pirma noriu pažymėti, kad viskas buvo uždažyta ne Lietuvos Respublikos vėliava, bet vėliavos atvaizdu. Vėliava nedažoma, ji daroma iš audeklo. Tai svarbu dėl poros priežasčių, kurios viena kitai priešingos. Pirma, tai lemia, kad visa situacija buvo bent kiek sąlygiška: gal ne fiktyvi, bet abstraktoka, susijusi labiau su aistra ženklams, nei su pagarba simboliniams daiktams. Antra, ši aistra ženklams ir asociatyviam mąstymui, kuri yra dominuojanti dabartinės Lietuvos kultūros tendencija, akimirką išsiliejo faktiniais poelgiais, sukūrė įtemptą situaciją: man regis, tą kelias dienas trukusią akimirką dėl intensyvumo šuolio vėliavos atvaizdas požeminėje perėjoje tapo tikriniu ženklu, tarytum medžiaginės vėliavos variantu ar pakaitalu, įžemintu štai šioje sienoje ir niekur kitur.
Toks virsmas, nors trumpalaikis, atrodo gana keistas ir savaip įspūdingas. Įsivaizduokite, kad, tarkime, žodis „lempa“ tampa „Lempa“; kad šis žodis imamas taip intensyviai sieti su tam tikrais turiniais – tarkime, su šviesiu protu, tradicinėmis drovumo normomis ir tikėjimu šviesia ateitimi, – jog pasakę „lemputė“, jau rizikuotume įžeisti Lempos garbę ir pasirodyti amoralūs; kad pagal improvizuotą negriežtai atrinktų savybių vertinimą imama spręsti, kurie šviestuvai yra tikros Lempos, o kurie tik lemputės, lempelės, puslempės ar lempos išsigimėlės; kad kažkur, vienoje ar keliose vietose, atrandama pavyzdinė tikroji Lempa… Panašiai ir Saltoniškių perėjoje vėliavos atvaizdas akimirkai pavirto Vėliava, lyg šis atvaizdas turėtų išskirtinį ryšį su vėliava, lyg jis rodytų Tikrąją Vėliavą ir štai čia, šioje perėjoje, atskleistų vėliavos tiesą.
Apskritai, plačiai žiūrint, tikrinių ženklų esama daug ir įvairių, nuo tiesiog taip ir vadinamų tikrinių vardų, pavadinimų, iki iškabų, relikvijų ar antkapių. Medžiaginė vėliava – irgi toks ženklas, savitas artefaktas, neatsiejamas nuo atskiros šalies, jos istorijos ir teritorijos. Kaip tikrinis ženklas, medžiaginė vėliava naudojama taip pat griežtai kaip šalies pavadinimas: nepriimtina, kad dvi šalys turėtų tokį pat pavadinimą ar vėliavą, o kadangi pasaulyje šalių nepalyginamai mažiau nei pavienių žmonių, tai praktiškai įmanoma pasiekti, kad jų pavadinimai, taip pat vėliavos, nesikartotų.
Užtat vėliavos atvaizdas – ne toks. Vėliavos atvaizdo, kaip daugelio kitų atvaizdų, apibrėžtumas menkesnis: jis bendrinis, o jo vertės svyravimams nustatomos gana plačios paraštės. Dėl to vėliavos atvaizdo momentinis tapimas tikriniu ženklu yra ypatingas nutikimas, išsprūstantis iš kasdienybės tvarkos. Tai nėra realus istorinis virsmas, kuriam įvykus turėtume pripažinti negrįžtamai pakitusį vėliavos atvaizdų statusą. Veikiau tai efemeriška naujo atvaizdo statuso nuojauta, patiriama akimirkai prasiveržus liūdnam tikėjimui: tikima galint atvaizduoti, vizualinės raiškos aktu pasiekti Tikrąją Vėliavą; liūdima, nes ši ekstatinė nuojauta savo subjektus iš principo atskiria, izoliuoja nuo kitų, jos prasmė grindžiama asociacijomis, kurios toli nesiekia.
Tad kaip gali nutikti, kad vėliavos atvaizdas bent akimirkai pakeičia statusą, trumpam sutrikdydamas net netikinčiuosius?
Apskritai vėliavos atvaizdas yra antro laipsnio ženklas, kurio naudojimo konvencijos daug laisvesnės, daug labiau sąlygiškos, nei medžiaginės vėliavos. Vėliavos atvaizdus dedame ant puodelių, raktų pakabukų, automobilio numerių, apatinių drabužių ar ant socialinių medijų asmeninės nuotraukos rėmelių: vartojame juos kaip nemokamą ir paprastą pagaminti simbolinį produktą. Dabartinėje atvaizdo kultūroje vėliavos atvaizdas neretai naudojamas lyg politinis logotipo atitikmuo. Atitinkamai ir vėliavos atvaizdo statusas yra žemesnis nei medžiaginės vėliavos. Tad nieko ypatinga neatsitiks, jeigu vėliavos atvaizdu dekoruotus marškinėlius sunešiojęs panaudosi kaip skudurą grindims plauti, o juo papuoštą kalendorių išmesi į šiukšliadėžę kartu su kitomis buitinėmis atliekomis. Tai eiliniai marškinėliai, eilinis kalendorius, vartojimo prekė, kuri virsta atliekomis. Taip pat kariškiai gali veiksmuose purvinti vėliavos atvaizdu dekoruotą uniformą. Bet jei skuduru padarysi ar purvinsi medžiaginę vėliavą, tai bus pareiškimas.
Taigi vėliavos atvaizdas netapatinamas su medžiagine vėliava, jį naudojant priimtina laisviau disponuoti vėliavos semantiniu potencialu.
Bet gal būna situacijų, kai yra prasmės tapatinti atvaizdą ir vėliavą? Tikriausiai taip: pavyzdžiui, itin oficialiomis arba ekstremaliomis aplinkybėmis. Štai LR Įstatymo dėl Lietuvos valstybinės vėliavos 11 straipsnyje rašoma: „Lietuvos valstybinės vėliavos atvaizdą galima naudoti dekoratyviniais tikslais kaip valstybinį ir tautinį simbolį tokiu būdu, kad nebūtų parodyta nepagarba valstybinei vėliavai“. Vėliavos įstatymo kontekste pagarbos medžiaginei vėliavai reikalavimas perkeliamas atvaizdų gaminimo sritin. Tiesą sakant, veikiausiai būtų labai keblu pagrįstai nustatyti, kad tam tikru būdu naudojant vėliavos atvaizdą parodoma nepagarba pačiai vėliavai. Mat atvaizdavimo aktas visada sąlygiškas, jį sunku tapatinti su poelgiu ar etine nuostata. Tam reikia sudėtingų interpretavimo praktikų, kuriomis mūsų visuomenė nė nepradeda užsiimti. Kad ir kaip būtų, šis kontekstas, kuriame vėliavos atvaizdas tapatinamas su medžiagine vėliava, yra labai siauras, toli nuo mojavimo vėliavomis gatvėje, – čia medžiaginė vėliava tiesiogiai siejama su valstybės reprezentavimu oficialiomis progomis. Taip pat polinkis tapatinti atvaizdą ir vėliavą galėtų būti suprantamas ekstremaliomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, gyvenant okupacijos sąlygomis, tremtyje ar kalėjime, kai turėti medžiaginę vėliavą pernelyg rizikinga ar tiesiog neįmanoma. Tokiais atvejais atvaizdas turi kompensuoti faktinės tikrovės skurdą ar smurtą, suteikti atramą nesitaikstant su esamu režimu ir viliantis išsilaisvinimo.
Man regis, Saltoniškių požeminės perėjos dramoje mėginta būtent sutapatinti vėliavos atvaizdą ir vėliavą. Anaiptol nėra paprasta pasiekti tokį efektą: atvaizduojamoji vėliava – ne dievybė, jos atvaizdas spontaniškai neįgyja tikro dalyko auros. Juk medžiaginė vėliava pati yra konvencionalus ženklas, jos esmė suprantama kitų vėliavų kontekste, o ne tiesiogiai kontempliuojant audeklą1.
Kad dabartinėmis atvaizdų, taip pat ir vėliavos atvaizdų, masinės ir lengvai įgyvendinamos gamybos sąlygomis vėliavos atvaizdas virstų medžiaginės vėliavos ekvivalentu, reikia savotiškos perteklinio tikėjimo iškrovos: lyg ekstazės, lyg pamišimo. Neturiu omenyje nei mistinės patirties aukštumų, nei psichopatologijos. Ir ekstazę, ir pamišimą įvardiju kaip dvasines būsenas, patiriamas sveiko proto pasaulio ribose ar paribiuose. Kad tokių būsenų būta, bene aiškiausiai rodo Saltoniškių gatvės perėjoje vėliavos atvaizdu uždažius sieną stovėta „sargyba“, taip pat entuziastingas, primygtinis, obsesinis pakartotinis dažymas. Aišku, šios būsenos neatsiejamos nuo žiniasklaidos atliekamo medijavimo, kuris veikia panašiai kaip garsui elektrinis stiprintuvas.
Už tikėjimo iškrovos šiuo atveju stovi taktinis vėliavos atvaizdo panaudojimas priešiškumui išreikšti. Uždažius sieną trispalvės atvaizdu, prieš tai ant sienos buvęs LGBT vėliavos spalvų piešinys su užrašais taip pat buvo netiesiogiai pažymėtas kaip vėliavos atvaizdas. Tokiu būdu pats trispalvės dažymo aktas atliko reikšmių atranką ir sukūrė simbolinę „LR vėliavos“ ir „LGBT vėliavos“ priešpriešą. Šitoks supriešinimas buvo sąlyga trispalvės atvaizdui pavirsti medžiaginės vėliavos variantu, tikriniu ženklu, nes būtent per supriešinimą, įsijungus giliesiems siužetiniams savivokos modeliams2, atsirado nei oficiali, nei ekstremali, užtat intensyvi teritorinės savivokos situacija, kuri dar buvo ir prikabinta prie konkrečios miesto erdvės. Staiga aiškios priešų stovyklos, aiški susidūrimo vieta – tai puiki proga kulminacijai. Ir štai – ant sienos – jau pakelta – trispalvė.
Dažymo aktu atliktas šių dviejų vėliavų supriešinimas liudija trispalvės atvaizdo atlikėjų mauvaise foi, kurį čia noriu išversti pažodžiui – tai blogas tikėjimas. Dažymo aktu susietų atvaizdų reikšmė buvo suformuota taip, tarytum trispalvės atvaizdu būtų atsiimta pozicija. Bet juk iš tikrųjų šitaip buvo suplaktas nacionalinės valstybės ir socialinio judėjimo reprezentavimas. Aišku, kad tai taktika, pasirinkta siekiant pakenkti LGBT socialiniam judėjimui, ir ji turbūt bent kiek veiksminga, kaip paprastas būdas įprastųjų dalykų aukštintojams ir homofobams patvirtinti savo teisumą priskiriant šiam nacionalumo vertę. Be to, ši taktika leidžia semtis patoso iš nacionalinio atgimimo, momentinės kolektyvinės saviteigos nostalgijos, kuri turbūt yra pagrindinis šaltinis tokių akcijų ekstatinei energijai. Kita vertus, šitaip priešinant nacionalinį simbolį su socialiniu, nacionalumas instrumentalizuojamas, tampa pagal pageidavimą konstruojamu ir perkonstruojamu asociatyviai sujungtų verčių junginiu. Kitaip sakant, nepaisant iš pažiūros kone transcendentinio entuziazmo, tokias tikėjimo iškrovas ir simbolines taktikas grindžia radikaliai konstruktyvistinė, postmoderni nacionalumo samprata. Nacionalinių simbolių perdarymas, perkėlimas į naujus kontekstus, įtraukimas į asociatyvinius ženklų dauginimo procesus taip pat yra tokios sampratos požymis: vėliavos atvaizdas požeminėje perėjoje tampa tikriniu ne siekiant sugrąžinti kokią nors vėliavos esmę; veikiau taip kuriama nauja vėliavos retorika.
Beje, šis procesas prasidėjo tikrai ne Saltoniškių gatvėje ir ne tarp marginalų. Postmoderniam konstruktyvistiniam nacionalumui labai patogi terpė yra komercinė ženklų gamyba, taip pat Lietuvoje šia samprata tiek viešumoje komunikacijoje, tiek veikloje jau seniai vadovaujasi daugelis valstybės institucijų, kurios veikiausiai turėtų daug ką pergalvoti.
Šis požeminės perėjos epizodas – ne pirma ir ne paskutinė smarkiai eskaluota įtampa dėl nacionalinio pobūdžio simbolikos. Sakoma, kad tokios įtampos rodo visuomenėje vykstant permainas, kintant idėjinių, vertybinių, stilistinių pozicijų išsidėstymą. Lietuvoje vienas šių įtampų polius labai dažnai pasireiškia nacionalumo hiperbolėmis ir ekstatiniais nostalgiško tikėjimo proveržiais, kurie sužadina homogeniškos visuomenės vaizdinius ir savaip įkrauna įvairius simbolius. Įdomu, kad proveržiams kartojantis, toji raiška tampa vis labiau ekstravagantiška ir kartais atrodo kone kaip nacionalumo avangardas. Tikriausiai tai požymis, kad šiuo metu simboliai ištuštėję, prašosi ironijos ir komizmo.
1 Nors audeklu galima sukurti įvairių antrinių efektų, nuo plazdėjimo iki apsigaubimo. Vėliavos santykis su pojūčiais ir su kūnu – klausimas, kurį verta svarstyti atskirai.
2 Dramatizuojant sakoma: „Priešas jau čia pat! Pakilkim lemiamam mūšiui!“ (Tai beveik citata.) Iš tikrųjų veikiantis siužetinis modelis kur kas sudėtingesnis, gana paprastas turbūt tik pasibjaurėjimas ir priešiškumas, kurių pretenziją į universalumą sunku pateisinti, todėl ir reikalingi painūs siužetai.
