Autorius vis linksniuojamas ir linksniuojamas kaip amžinai karšta tema. Blaškomasi nuo gandų apie mirtį iki nuostabos dėl prisikėlimo. Patys būdami tekstų autoriais ir gyvendami tarp panašių neprarandame ūpo svarstyti teorinius autoriškumo ir jo statuso literatūrologijoje klausimus. Išeities tašku aktualiai polemikai paprastai laikoma menininko-genijaus samprata, žinota esą nuo Antikos, tačiau atgaivinta Romantizmo – išgryninta šiemet jubiliejiškai minimo Immanuelio Kanto filosofijos. Svarbus rašytojas (o tik dėl tokių verta aušinti burną) – ypatingas žmogus. Savo ruožtu, kaip ir kodėl rašo genijus yra neįžvelgiamas slėpinys, apie tai nieko racionalaus neįmanu pasakyti, nebent konstatuoti asmens unikalumą ir jo veiklos padarinių nelygstamumą. Taigi kritikas paliekamas (ar, užėmęs romantinę poziciją autoriaus atžvilgiu, save palieka) visiškoje tamsoje. Jei menininkas ne tik sutvertas pagal Dievo paveikslą, bet ir veikia bent panašiai kaip Dievas, jis tveria ex nihilo. Šviesa, žodžiai, vaizdai randasi iš ne-būties. Taip garantuojamas absoliutus to, kas sutverta, naujumas, originalumas, nepakartojamumas.

Neabejoju, kad šias mintis atpažįstate. Jų (ar tai, kas iš jų išplaukia) kvestionavimas yra jau senstelėjęs, bet tebemadingas demaskuojančių literatūros teorijų užsiėmimas. Pastaba dėl žodžio tvėrėjas (vietoj kūrėjo). Etimologinės įžvalgos ir darybiniai žaidimai leidžia eseistiškai linksmintis, pavyzdžiui, sakyti, kad tas tvėrėjas, kuris viską ištveria. Arba tas, kuris ir užtveria, ir atveria. Arba tas, kurio veiklos rezultatas – tvirti ir patvarūs dalykai. Prie bendrašaknio tvarumo sugrįšiu, o čia tik atkreipsiu dėmesį, kad lietuviškai apie autorystę prabilta Romantizmo laikais, tad ji ir buvo pirmiausia konceptualizuota pagal Dievo analogiją. O Dievas nuo Martyno Mažvydo Katekizmo, ar, pasak Zigmo Zinkevičiaus, dar nuo dar anksčiau – dangaus ir žemės Sutvertojas (dabar vartojama forma – Sutvėrėjas). Kūrėjas pasaulietiniuose tekstuose galutinai išstūmė tvėrėją tik sovietmečiu.

Ex nihilo tveriantis rašytojas – skamba pakiliai, bet tai karikatūra, romantikų įsivaizdavimų ir refleksijų suabsoliutinimas iki absurdo. Vargiai supaisysi, kas samprotauta Europos pakraščiuose, tačiau Friedrichas Schilleris, Williamas Wordsworthas ar François-René de Chateaubriand’as taip nemąstė ir nerašė. Juo labiau taip kategoriškai genijaus dieviškumo neteigė anų laikų ar vėlesni literatūros kritikai, nors tarp paprastųjų meno adoratorių šitokio galvojimo ne vien būta, bet ir tebesama. Atmesdami klasicistines normas ir palankumą sekimams, romantikai pabrėžtinai žavėjosi tam tikromis tradicijomis ir paveldu, iškėlė lokalių kalbos formų, folkloro perimamumą, istorinių pasakojimų perdarymą, tad įkvepiantis esamosios tikrovės sodrumas niekur nedingo iš jų akiračio.

Kaip laikmetis ir kultūrinė konsteliacija regi autorių, itin vaizdžiai byloja paminklai. Tobulas romantinis paminklas iškilęs Feraroje, tai 1833-iųjų dedikacija Ludovicui Ariostui, poemos Orlando furioso autoriui. Prieš tai ant tos pačios dešimties metrų aukščio renesansinės kolonos gana neilgai pastovėjo Napoleono Bonaparto statula. Jąją pastatė vietoj maždaug pusantro šimtmečio ant šios kolonos stūksojusio popiežiaus Aleksandro VII. Koloną gi XV a. užsakė Feraros kunigaikštis Heraklis I (itališkai Ercole d’Este). Pagal ankstyvąjį, niekada neįgyvendintą projektą kolonos turėję būti dvi, o į jas, savo ruožtu, priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis būtų rėmęsis žirgas su raiteliu – kunigaikščiu. (Gatava idėja Lukiškių aikštei.)

Paminklo istorija – ne šiaip sau. Joje atpažįstame ir apropriaciją, ir perreikšminimą, ir perimamumą, ir religinių bei politinių autoritetų nuvertimą menui ir menininkui paskyrus sociokultūrinio Olimpo viršūnę, suteikus jam didžiausią simbolinę vertę. Poeto statula užkelta aukščiau aplinkinių pastatų stogų. Tik šis aukštai reiškia ir dar vieną dalyką – Ariostas statuloje neatpažįstamas kaip asmuo, nes tiesiog per didelė distancija. Pažiūrėję per žiūroną irgi nieko individualizuojančio neišvystume. Kaip kad Kristijonas Donelaitis prie Vilniaus universiteto Centrinių rūmų. Jei ne užrašas, ten galėtų būti bet kuris kitas atokesnės praeities veikėjas, dvasininkas. Ar teisininkas – nes su kodeksu rankoje. Arba Konstantino Bogdano žmona su storu pusiau importiniu madų žurnalu Uroda, kuri (esama gana patikimo liudijimo) skulptoriui pozavo darant skulptūros modelį. Lietuvoje Papilės Simonas Daukantas panašiai aukštai į Ariostą užkarabždintas, bet galva lipdyta pagal portretą, tad aštresniam žvilgsniui regima kaip biografinio asmens priklausinys. Kiti romantikai (Adamas Mickiewiczius, Maironis) įvaizdinti kad ir pakylėtai, bet pabrėžtinai atpažįstami, akivaizdžiai bylojantys apie (soc)realistinę paminklų kilmę. O Feraroje ant kolonos stūkso tiesiog poetas. Jis turi vardą, bet daugiau jokių bruožų. Jis žinomas iš tvarinių, kurie tvarumu toli pranoko jo gyventąjį amžių. Kai kurie tokių tvarinių tęsiasi ir tiesiasi anapus knygos ar rankraščio, to, ką galima perskaityti, atlikti.

Turiu galvoje ne tik skaitytojų ar klausytojų sąmonę, ne tik literatūros poveikį asmeniniams žmonių (apsi)-sprendimams, pasirinkimams, bet ir apčiuopiamesnę materiją. Williamas Shakespeare’as sutvėrė balkonėlį Veronos senamiesčio kieme – Džiuljetos balkonėlį. Žinoma, ne kaip architektas ar mūrininkas. Bet tas balkonėlis yra rašytojo Williamo tveriamojo akto dėka. Anykščių šilelis sutvertas kaip Anykščių šilelis Antano Baranausko Anykščių šilelyje ir tik todėl – ypatingas, unikalus, kitoks nei visi kiti Lietuvos ar pasaulio pušynai. Savo ruožtu, Anykščių šilelis genezės atotranka sutvėrė Baranauską, bent jau tą ir tokį, kurį būtų neblogai regėti ant panašios į itališkąją kolonos, t. y. kilstelėti
aukščiau nei esamuose paminkluose Anykščiuose ir Seinuose. Nes Ariosto atveju – nėra abejonių, tai Orlando furioso dvynys, sėkmingo tvėrimo akto grįžtamasis padarinys, o ne Nikolo Ariosto, Emilijos Redžo citadelės viršininko sūnus.

Paminklas Ludovicui Ariostui Feraroje. Pauliaus Subačiaus
nuotrauka. 2024

Ne tik vienpusis, bet ir glaudus tiesioginis abipusis ryšys tarp rašančiojo asmens bei jo parašytų tekstų yra tiek istorinis galimų materialiai fiksuoti tvėrimo veiksmų duomuo, tiek socialinis kultūrinis faktas. Darsyk pažvelkime į suskulptūrintą Ariostą ir paklauskime – o ką dar, be šio ryšio, galime apie poetą tvirtinti? Ar galime regėdami tipiškai romantišką menininko sampratos įkūnijimą kelti klausimą: ką Ariostas norėjo pasakyti, tverdamas Orlando furioso. „Ką autorius norėjo pasakyti“, – štai, redukavus iki prastos literatūros pamokos, yra frazė, kurią beveik nuo pačios XX a. pradžios skirtingu radikalumu ragino paskelbti paklydimu šūsnis literatūros teorijos krypčių. Tik ar čia kuo dėtas romantizmas, kuris prikišamai demonstruoja: neužlipsi ant dešimties metrų aukščio kolonos ir nepaklausi, nė nemėgink.

Tad kaipgi nutiko, kad, viena vertus, autoriaus intencijos principas, kita vertus, pastangų intenciją atskleisti neigimas ir podraug autoriaus išstūmimas tapo postromantinės literatūros kritikos aistrų centru? Apžvelkime aptariamos akademinės scenos esminius elementus, nes supaprastintoje, redukuotoje polemikoje dėl autoriaus dažnai supainiojama, kas čia su kuo ir kaip susiję. O iš tiesų problemiška tėra nebent tai, ar kritikas gali ką nors patikimai sužinoti apie asmens-tvėrėjo sąmoningumą rašymo metu ir ar tas žinojimas turi būti (gali būti) pasitelktas kritikoje.

Įtarieji, sąmokslų demaskuotojai, kriptomaterialistai ir marksistai teoretikai yra darę prielaidą, kad romantinis genijus buvo išrastas ar prikeltas, idant užmaskuotų literatūros monetizaciją. Esą būtent tuo metu, kai rašytojai ėmė gauti pinigus už kūrybą ne iš mecenatų, didikų, o kapitalistinėje rinkoje, tapo svarbu pragmatinį rašymo motyvą (mažinantį tiek literatūros simbolinį, tiek prekybinį patrauklumą) pridengti vienatinio genijaus idealizmo šydu1. Leidybos verslą aptarnaujantys literatūros kritikai, įkandin prakilnaus nesuinteresuotumo kaukę užsidėjusių autorių, išpuoselėjo veikalų aiškinimą, grindžiamą biografine ir intencijos paradigma.

Manding, tam tikro ryšio tarp socialinių struktūrų kaitos ir menininkų pozicionavimosi būta, tačiau siūlau kitus motyvus akcentuojantį kritikų veiksenos aiškinimą. Sporadiškai savo meto literatūra komentuota dar Antikoje, o Renesanse radosi mūsų laikams artimų kritikos pavyzdžių, vis dėlto iki XIX a. ar bent XVIII a. pabaigos stokota dviejų dalykų – ir literatūrologijos kaip savarankiškos akademinės disciplinos, ir nuoseklaus domėjimosi vienalaike ar labai netolimos praeities literatūra kaip profesiniu, specialaus žinojimo reikalaujančiu objektu. Mums šiandien natūralu aptarinėti Agnę Žagrakalytę ir Akviliną Cicėnaitę, ką jau ten Ričardą Gavelį ir Jurgį Kunčiną, o absoliuti dauguma poetikos, retorikos, literatūros istorijos profesionalų iki minėtos chronologinės ribos kalbėjo iš katedrų ir rašė pirmųjų akademijų biuleteniuose tik apie tolimos praeities veikalus, taikė jų analizę, grindžiamą klasikinės filologijos metodais, orientuotą į nuorašais perduotas tradicijas. Su dabarties autoriais XVIII–XIX a. literatūros kritikas, o ypač XX a. pradžios kritikas, ištiktas pirmųjų postmodernistų, nelabai žinojo ką daryti.

Kaip ilgai truko transformacija, kuriai įvykus šiuolaikinė literatūra atsidūrė dėmesio centre, liudija pavyzdys iš tekstologijos sferos. Tik 1987 m. italų tyrėjas Dante Isella įvedė į mokslinę apyvartą autorinės filologijos konceptą, atskirdamas tradicinę filologinę tekstų kritiką, tyrusią nuorašus, nuo tos, kuri grindžiama rašytojų autografais (nors tokių yra žinoma bent nuo Viduramžių pabaigos). Tai yra, autografus turintys veikalai buvo tekstologiškai tiriami jau maždaug du šimtmečius, radosi autografų analizės pagrindu ištisą mokslo kryptį sukūrusi prancūziškoji genetinė kritika, bet tik pačioje XX a. pabaigoje discipliniškai konceptualizuota perskyra tarp objektų specifikos nulemtų prieigų – tradicinės ir autorinės filologijų. Mūsų universitetuose specialistams tebedėstoma literatūros istorija ir studijuojamos filologijos (anglų, vokiečių, italų…) klasikiniai autoriai, tačiau per tris pastaruosius dešimtmečius dėmesys antikinei bei senajai literatūrai ir moderniųjų bei šiuolaikinių rašytojų kūrybai radikaliai pasikeitė pastarosios naudai.

Prieš du šimtmečius šiek tiek panašus naujosios literatūros įtraukimo į studijų ir analizės lauką procesas Vakarų Europoje buvo lėtesnis ir bene labiau vidujai prieštaringas. Net universitetiniai literatūros kritikai ne išsyk suvokė, kad senoji humanitarinė praktika menkai tetinka, bet kažko imtis reikėjo, nes akademinių struktūrų plėtotė ir konkurencija tarpusavyje bei su gamtotyros disciplinomis vertė gausinti tiriamųjų rašinių ir pateikti juos kaip rimtus, patikimus, mokslinius. Štai ir buvo iš senųjų biografinių bei poetinių segmentų, pasitelkus romantizmo dizainą, sumeistrauta pusiau nauja, ilgokai eksploatuota, dar ir dabar švietimo bei kultūros kryžkelėse stoviniuojanti intencinės literatūrologijos machina. XX a. pradžioje vis labiau aiškėjo jos svarbus trūkumas. Demokratizuojantis ir plėtojantis periodikai, besirandant daugiau kultūrinių leidinių ir storų žurnalų ar net dienraščių, turinčių specializuotus meno kritikos skyrius, vis sunkiau buvo įžiūrima riba tarp aukštesnės kokybės žurnalistinės literatūros kritikos, rašinių apie rašytojus, interviu su jais, autobiografinių publikacijų ir literatūros akademinės analizės. Ypač jei objektas buvo tas pats – tai yra gyvenančios ar netolimõs praeities įžymybės. Greta įvairių teorinių motyvų, prieš intencinę kritiką nukreiptoje oponentų retorikoje kaltinimai žurnalistika ir parazitavimu biografiniais gandais buvo pačiame smaigalyje. Pastanga akademiškai apsitverti ir atsitverti nuo platesnei auditorijai skirto kūrinių aptarimo, kuris esą nėra mokslas, iki šiol isteriškai praktikuojama kai kurių Lietuvos literatūros daktarų. Ar apsitverti pavyksta ir ar tai vaisinga – kitas reikalas. Universitetiniai tyrėjai nėra linkę reflektuoti savo srities institucionalizacijos veiksnių, kurie lėmė aistringą steigimą sofistikuotų metodų, įtvirtinančių jų profesinį išskirtinumą ir autonomiją.

Tai, kas per pastarąjį šimtmetį buvo pasiūlyta kaip mokslinės literatūrologijos išsigelbėjimas – šiandienėse universitetų programose ir XX a. literatūros teorijos vadovėliuose. Bendriausia prasme (numanau, kad įžūliai apibendrinu) – tai tvarumo paradigma. Tvarumas yra idėja, kad pasaulyje esama totalaus visapusių sąveikų tinklo, kurio pusiausvyrą galima išlaikyti, kitaip tariant, entropijos augimą sustabdyti sąmoningomis tolygaus gėrybių paskirstymo, išteklių tausojimo, medžiagų ciklinio panaudojimo ir energijos gavybos iš atsinaujinančių šaltinių pastangomis. Biomąstymas arba organizmų vidinių procesų ir ekosistemų dinamikos mokslinio aiškinimo principai iš pradžių buvo perkelti į socialinės srities supratimą ir politinę inžineriją. Kiek mažiau akivaizdžiai, bet lygiai intensyviai jie skverbėsi į kultūros ir meno refleksiją, kritikos logiką. Šiuolaikinė diskurso teorija yra tvarumo teorija, o būtent iš jos atšakų kyla toks autoriaus statuso teoretizavimas, kuris Vakarų akademijoje šiandien dominuoja.

Pritaikius panašią įtarumo hermeneutiką, kokią minėjau taikant į prekybos tekstais rinką įsiliejusių rašytojų atžvilgiu, būtų galima samprotauti, kad (su)tvėrėjo redukavimas į tvarumą ir teksto įterpimas į tvaraus perdirbimo – pėdsakų pėdsakų – ciklą, yra paslėpimas, pridengimas, apsimetimas, tik išvirkščias, nei romantikų atveju. Šie esą slėpė banalų suinteresuotumą genijaus didybės šešėlyje, o akademiniai kritikai nuogą rūpestį dėl savo statuso užkiša už autorių degraduojančios tekstinės ar kitos sofistikuotos analizės širmos. Bėda tik tokia, kad net pasitelkus ypač sudėtingą teorinį anturažą, nesugebama paaiškinti literatūros poveikio, jos metafizinės galios (kuri akivaizdi) priežastinių sąsajų ir sąveikos su tvėrėju. Todėl apsimetama, kad to nė nesiekiama, kad mokslo kredencialų užsitikrinimui svarbesnis intertekstinių ryšių, semantinių struktūrų ar panašių teksto techninės kilmės ir mechanikos aspektų identifikavimas. Jei prie autoriaus ir stabtelima, tai ne kaip prie asmens, bet kaip rasės, lyties, genderio, socialinės klasės ar kokio nors marginalumo ir subalterizacijos reprezentanto.

Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkinio Žmogus planas, autografas (LLMA, f. 27, ap. 1, b. 219, l. 77r–v)

Amžinųjų, dar Aristotelio svarstytų poetikos temų ignoravimas teoretikus nuvedė ir kitais keliais. Pavyzdžiui, pagimdė socialinės tekstų produkcijos teoriją, implikuoto autoriaus koncepciją. Jau Antikoje nebuvo paslaptis, kad prie paviešinto literatūros veikalo prikiša nagus ne vienas žmogus ir ne viena institucija, tad šių procesų akademinis tyrimas ir konceptualizacija, be abejo, naudingas reikalas. Įsteigti ar parodyti, kaip įsisteigia tekstiniai autorių pavidalai, yra įdomus kritinis žaidimas, vertingos abstrakcijų pratybos. Nagrinėti rašytojų biografijas – kaip ir bet kurio kokiu nors aspektu svarbaus ar nesvarbaus asmens gyvenimą – savo ruožtu, tradicinis, gerbtinas istorikų užsiėmimas. Ir t. t. Tačiau visi šie dalykai ne apie tokius tvėrėjo ir tvarinio – literatūros veikalo – ryšio aspektus, kurie įgalintų filologą (mano atveju – tekstologą) ką nors geriau, prasmingiau pasakyti apie pačią literatūrą, o žvelgiant iš leidybinės perspektyvos – parengti, paskelbti, pakomentuoti.

Tad baigdamas aptarsiu vieną (odiozinį?) pavyzdį, kaip praktiškai iškyla rašytojo ketinimų ir pasirinkimų klausimas. Iš tiesų, labiau rūpi net ne tai, ar intencijos, įtakos, sąveikos buvo (žinoma, buvo) ir kokios jos, bet ką tuo reikalu galima patikimai nustatyti rekonstruojant avantekstą ir publikuojant paveldą. Apie tvėrėjo ketinimus tuo momentu, kai jau fiat lux, rašiklis rankoje, bet dar neatėjo septintoji – poilsio ir atidavimo viešumai – diena, pirmiausia byloja rankraščiai. Ypač kai jie tiriami paskelbtų, funkcionavusių ir tebefunkcionuojančių kultūroje veikalo versijų, gyvenimo aplinkybių, bendresnių socialinių veiksnių kontekste.

1959 m. po stalininio spaudimo jau atsigavęs, sovietinės Rašytojų sąjungos pirmininku tapęs Eduardas Mieželaitis paskelbė rinkinį Žvaigždžių papėdė. Jo pirmąjį skyrių sudarantys 22 eilėraščiai paredaguoti vėliau taps aukščiausiu imperijos pripažinimu premijuoto rinkinio Žmogus tekstais. Būsimojo titulinio eilėraščio „Žmogus“ Žvaigždžių papėdėje nėra. O štai archyve glūdi rinkinį Žmogus papildžiusių eilėraščių juodraščiai ir knygos planas su 35 eilėraščiais2. Plane irgi nėra eilėraščio „Žmogus“. Iš karto pakomentuosiu, kad paskelbtame rinkinyje yra 31 eilėraštis, o tarp atmestųjų, pažymėtų minusu jau plane, įsidėmėtinas vienas, kurio antraštę atstoja pirmoji eilutė: „Mano sąžinė stovi“. Plane ne pirmasis ar antrasis, o paskutinis, 35-asis eilėraštis turi antraštę „Visaapimantis žmogus“. Yra išlikęs ir jo ankstyvos versijos apmatas:

Eduardo Mieželaičio eilėraščio „Žmogus“ juodraštinio autografo
pabaiga (LLMA, f. 27, ap. 1, b. 219, l. 7)

Aš jums brolis,

visur aš matau

žmogų, aš matau

visą pasaulį: mano

širdis plaka maskvoje[,]3

akys klajoja

Niujorko gatvėmis,

rankos glosto

mergaitę Paryžiaus

kavinėje. Matote,

koks aš didelis. Šis

pasaulis man4

darosi mažas.

Aš žiūriu su ilgesiu

į kitą didelį pasaulį.5

Kaip žinia, tokio ar panašas teksto, tokios ar panašios minties rinkinyje Žmogus nėra, o gerokai kitokią žmogaus didybę postuluojančio publikuoto eilėraščio „Žmogus“ baigiamoji strofa keista iš universalijos, kurią liudija rankraštis ir sutampanti pirmoji publikacija: „žmogus – / aš…“6, – į partikuliariją: „komunistas – / žmogus – / aš…“7

Sakyčiau, kad lapas su planu ir rankraštinė rinkinio kadencijos versija yra tai, ką verta įtraukti į Žmogaus, o gal net visos Mieželaičio kūrybos interpretaciją kaip reikšmingą intencinį motyvą. Ir tai nebus subjektyvus būrimas iš kavos tirščių ar žurnalistinis pikantiškų gandų apie rašytoją atpasakojimas, kaip įvardija intencionalistų rašinius jų oponentai. Turėkime galvoje – publikuotame Žmoguje „kalbama ne darbininko, ne kareivio, bet poeto vardu […] tai poetas, kuris kalba kaip aukščiausia ir neklystanti instancija, kaip pranašas, iškėlęs į dangų rankas“8. Tokiame kontekste ir su tokia rankraštine medžiaga gal net galima legitimuoti klausimą: „ką norėjo pasakyti poetas“, (bet viešai
nepasakė).

1 Plg. Roger Chartier, The Order of Books: Readers, Authors, and Libraries in Europe Between the Fourteenth and Eighteenth Centuries, translated by Lydia G. Cochrane, Stanford: Stanford University Press, 1994, p. 38.

2 Lietuvių literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 27, ap. 1, b. 219, l. 77r–v.

3 Sic! – mažoji raidė.

4 Toliau įterpta tarp eilučių: kas šis nedidelis kamuolys

5 LLMA, f. 27, ap. 1, b. 219, l. 77v.

6 LLMA, f. 27, ap. 1, b. 219, l. 7; Eduardas Mieželaitis, Saulė gintare, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, p. 262.

7 Eduardas Mieželaitis, Žmogus, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 14.

8 Rimantas Kmita, „Eduardo Mieželaičio Žmogus kaip politinės religijos tekstas“, in: Literatūra, 2007, Nr. 49 (1), p. 46.