Paulius Subačius. Jūros vidury, lauko pakrašty (NŽ-A nr. 8)

Dabartinius studentus humanitarus jau pirmuose kursuose supažindina su prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu pasiūlyta kultūros lauko samprata ir veiksniais, kurie sukrauna menininko simbolinį kapitalą ir sąlygoja padėtį kitų agentų atžvilgiu. Šiek tiek sunkiau kursinių skrebentojams būna, kai tenka parinkti pavyzdžių – ir ne iš ankstesnių laikotarpių¹, o aktualios dispozicijos. Drįstu pasiūlyti prielaidą, kokios dvi šiuolaikinės lietuvių literatūros figūros geriausiai iliustruoja Bourdieu teoriją, nes jų (šiaip jau įdomių) kūrinių viešąjį vertinimą radikalia prasme lemia statusas, (ne)įgytas dėl socialinių sąveikų. Vienas kraštutinumas yra Kristina Sabaliauskaitė, kurios aukštas žinomumas² yra konfrontacinio marketingo ir aštrios kaktomušos su agentais net iš kelių laukų (literatūrinio, akademinio, medijinio) chrestomatinis atvejis. Priešingoje centrinei auksinės romanistės pozicijai, visiškoje žinomumo paraštėje, nekoreliuojančioje su talentu, laikosi šešias skirtingų žanrų knygas parašęs Rimtautas Rimšas.

Jo tekstai menine verte toli pranoksta Kaimo rašytojų sąjungos narių ir panašių mėgėjų rašliavą, bet išleisti paties autoriaus ar daugiausia marginalių leidyklų, nereklamuoti sostinės periodikoje liko anapus aukštesniosios kultūros pasaulio. Tiesa, subtiliai senelio buriuotojo ir tėvų apleisto anūko ryšį atskleidžiančią nuotykių istoriją jaunesniems paaugliukams Ne Karibų kruizas pastebėjo Kęstutis Urba ir įtraukė į mokykloms rekomenduojamų knygų sąrašą, todėl prisireikė ir antro leidimo³. Tačiau literatūrinių vakarėlių vengiančio, Rašytojų sąjungon nesiprašančio, bene daugiau laiko jachtoje nei Kauno būste leidžiančio, jau brandžiame amžiuje filologijos bakalauro ir magistro studijas baigusio jūrininko priimtis į prestižinius kūrėjų sluoksnius taip ir neįvyko. O sakytume, kad beletrizuotos jo refleksijos apie kontrabandinį lietuvių plukdymą į Angliją XX a. pabaigoje⁴ gyvais autentiškais ankstyvojo kapitalizmo perturbacijų vaizdais ir psichologiškai aštriomis naujųjų emigrantų charakteristikomis buvo savotiškos pirmtakės naujausią istoriją krapštančių tekstų, kurie plūstelėjo įkandin Rimanto Kmitos Pietinia kronikų. Į stoišką vyriškos vienatvės metafiziką panardinantis skaudžiai lyriškas mažasis romanas Nulinis plūdrumas⁵ neabejotinai būtų pakiliai apdainuotas literatūros kritikų ir gal net palygintas su Rimšo vienmečio Alessandro Baricco kūryba, jei rašytojas sukiotųsi kuriame nors Vilniaus knygų mugės stende. Nevalia kaltinti kultūrinės spaudos redaktorių ar dvyliktukų rinkėjų aplaidumu – kas čia sužiūrės visus nežinia kieno publikuotus ir gal šiek tiek mėgėjiškos išvaizdos leidinius. „[T]iesiog buvo per toli nuo pažįstamų redaktorių, įtakingų bičiulių“⁶, – šie Kmitos žodžiai apie poetą Antaną Kalanavičių, pripažintą tik po mirties, bene tiktų ir Rimšui.

Naujausia jo knyga Jūra metaforų nesupranta – konceptuali tiek literatūrine sankloda, tiek leidybine struktūra, nes tai savotiškas konvoliutas. Šis konceptualumas nėra kokios nors išsigalvotos schemos dirbtinis įgyvendinimas, kai reklaminiam apibūdinimui patogi klišė subordinuoja kūrinius, nudrožia juos pagal vieną kurpalį. Perskaičius aštuoniolika apsakymų, tenka apversti knygą ir antrą tekstų grupę skaityti iš kito galo. Jos ir sunumeruotos skirtingai: viena romėniškais, kita arabiškais skaitmenimis. Net ši detalė nėra atsitiktinė, nes noveles keičia buriavimo kronika, kurioje dãžnas tikslus, moderniai rašomas duomuo – laikas, jachtos kursas, greitis, jūrmylės – atliepia puslapių numeraciją. „Dešinioji laivo žurnalo pusė“, kaip pavadinta ši knygos dalis, yra tam tikras netikėtumas, nes paradokumentinė ir chronologiškai ar geografiškai struktūruota grožinė proza – retas paukštis mūsų padangėje. Rašymo modelis, kurio žinomiausi pasauliniai pavyzdžiai yra į lietuvių kalbą neversta Marko Twaino knyga Roughing It ir Johno Dos Passoso Keturiasdešimt antroji paralelė, iki Rimšo kūrybos teturėjo tik visai blankių lietuviškų realizacijų, o kronikoje toks modelis pasitelktas organiškai. Maža to, sąrangos principas išmaniai kaitaliojamas: ilgesnes atkarpas konfigūruoja tai laiko, tai erdvės dimensijos. Datos ir uostų pavadinimai nurodomi laivo žurnale, kuris pagal autorinę deklaraciją yra šios dalies mimetinis taikinys. Tačiau literatūros tyrėjui privalu suklusti – taigi aišku, kad nuoroda į dokumentinius įrašus tėra išmoninga iliuzija, nes net ypač neordinaraus kapitono žurnale geriausiu atveju rastum tik čia porinamų istorijų punktyrą. Taigi dalių opozicija: fikciniai tekstai ir dokumentiniai tekstai, – yra metafikcija, būdas įvilioti skaitytoją į klasikinius literatūrinius spąstus, paskatinti nuolat save ir (implikuotąjį) autorių klausti, „ar taip iš tiesų buvo“, kurie veikėjai ir įvykiai tikri,
o kurie – išgalvoti.

Knygos dailininkas suteikė šiai metafikcijai bemaž tobulą išorinį pavidalą – apverstas tekstas ir du viršeliai byloja apie kūrinį, kuris it keimarys, dviejų branduolių riešutas, mitologijoje turintis stebuklingo, norus įgyvendinančio radinio reikšmę. Šiuo atveju dvejopos perspektyvos – autoriaus žvilgsnio pro jachtos iliuminatorių ir mūsų žvilgsnio į jį, į „tikrą“ patirtį – iliuziją suponuoja viršelio iliustracijos, kurios yra vykęs teksto sąrangos komentaras, atskleidžia rinkinio savitumą. Viršelių šviesotamsą interpretuočiau kaip subtilią nuorodą į dar vieną svarbią, šiuosyk – mikrostilistinę Rimšo prozos savybę. Kalbinė raiška lanksčiai derina dvi skirtingas tonacijas. Pirmoji – aiškiai girdimas naratoriaus balsas, kuris protarpiais tiesmukas, vyriškas, rupus, kartais ironiškas, nevengiantis įterpinių modalumo, priminimo, kad kalbantysis yra aktyviai stebintis, bemaž įkyriai spoksantis, jei ir nesikišantis veiksman. Antroji tonacija – romaus gyvenimų (iš)klausytojo, atsargaus ir mąslaus pasvarstytojo, persergėtojo. Dviejų balsų dinamika koreliuoja su aukštesniais teksto struktūros lygmenimis, aprašymo, pasakojimo ir refleksijos segmentų kaita, lemia polidimensinę, kelių semantinių gylių ir skirtingo tempo atkarpų darną.

Apsakymų dalyje uostų, laivų, kapitonų taip pat nestinga. Vienuose tekstuose jie – scenovaizdis, kituose – personažų biografinis motyvas, trečiuose – tik detalė ar užuomina. Trumpoji lietuvių proza jau pora dešimtmečių daugiausia buvo plėtojama trimis kryptimis. Tęsta kaimo, miestelio (socialinių santykių ir gamtos) vaizdavimo tradicija, kuriai net talentingiausi autoriai vargiai begali pridėti ryškių štrichų, pranokti klasikus. Leistasi į (post)modernius eksperimentus moteriškos paauglystės, emancipacijos, erotinių išgyvenimų susvetimėjusios miesto visuomenės užkaboriuose temomis, o tai daugeliu atveju tebuvo blyškesnis anglakalbėje literatūroje visokeriopai išbandytų idėjų ir siužetų atspindys. Pagaliau, mėgautasi eseistinės struktūros teikiamomis galimybėmis pasakojimo stamantrumo, veiksmo plėtojimo stoką kompensuoti asociacijų ir stilizacijų kaleidoskopu, leidžiančiu rašytojams snobiškai demonstruoti kultūrinį akiratį, tačiau nutrinančiu žanrų ribas, pagraužiančiu pačią naratyvinę novelės šerdį. Šiame kontekste Rimšo knyga kitoniška ne vien retai tebandytų apgyvendinti sūrių erdvėlaikių egzotika. Joje nerasime intertekstinio mirguliavimo (bet yra Shakespeare’o citatų), egocentriškų problemyčių, aktualijų bei aktualizuojamų istorinių reminiscencijų, nors dauguma vaizduojamų situacijų turi aiškius dabarties žymenis. Apsakymuose grįžtama prie amžinųjų rimtosios literatūros temų – dešimtmečius tveriančios ištikimybės žmogui ir duotam pažadui, baimės ir drąsos įgyvendinti didžiąją svajonę, tragiškos lemties, dramatiškų prasilenkimų. Ir, žinoma, meilės – kartais skaitydamas pagalvoji, kad jos tokiõs vargiai bebūna ne tik supančiame sociume, bet ir dabartinėje literatūroje: sodrios ir sunkios, persmelkiančios ir (dažnai) netampančios abipusišku išgyvenimu; meilės tarp vyro ir moters, be jokių alternatyvų ar išlygų. „Šiuose namuose kalbama tik apie jūrą, mąstoma apie teatrą, svajojama apie meilę, valgoma duona su lašiniais“
(p. CXLII), – sako autoriaus alter ego apsakyme „Keli“. Bent pusei personažų labai brangūs (jų) laivai, tačiau retorinė antropomorfizacija neišvirsta į sentimentalų jachtos tapatinimą su svarbiausiu žmogumi; įsitikinimai, hierarchijos ir egzistencinės vertybės šioje prozoje nėra deklaruojamos, propaguojamos, jos tiesiog veikia bei lemia, jomis (pasi)tikima. Godaus žvilgsnio, užgniaužto skausmo, kai atstumia, kantraus laukimo ir ištvėrimo poetika šioje knygoje neturi nė kruopelės to atsainumo ar isteriško draskymosi, lengvai aptinkamo daugumoje žemesnio profesionalumo tekstų.

Čia proga pasidalyti numanymu dar vienos priežasties, kodėl Rimšo pozicija literatūros lauke yra pakraštinė: jo pasakotojas prasilenkia su šiuolaikinio korektiško kalbėjimo apie lytis standartais. Šiukštu, tekstuose nėra tyčiojamasi ar niekinama; merginos ir moterys, užuot likusios ant kranto mosuoti skarutėmis, plaukia į jūrą ir lygiomis su vyrais pasitinka rūsčius išbandymus. Tačiau jei personažai seksistiškai juokteli ar iš konservatyviai rigoristinių pozicijų atsiliepia apie seksualinį palaidumą, pasakotojas jų nepasmerkia – o tokį realizmą šiuolaikinė kritika linkusi nubausti jei ne išbarimu, tai bent ignoravimu. Paskutiniame, menamo dialogo su Viduramžių traktato apie kurtuazinę meilę autoriumi forma parašytame apsakyme „Pasikalbėjimas su Andrejumi K.“ vienišas jachtos vairininkas iškalba gyvenimišką lyčių santykių filosofiją, kurios dėstymui pasitelkti įvaizdžiai ir mizanscenos vargiai atitinka feministinės prieigos diegiamus standartus. Nesunkiai įsivaizduoju, kaip paklausta(s) nuomonės apie Rimšo prozą literatūrinių sluoksnių žmoga purkšteli: taigi čia senamadiški anekdotai! Anekdotiška (klasikine literatūrologine – trikdančio asmeniui nutikusio dalyko papasakojimo, staigios atomazgos – prasme) novelės konstrukcija išties būdinga kai kuriems aptariamos knygos kūriniams. Tačiau juk anekdotizmas, kuriuo beveik ištisai pasižymi Sabaliauskaitės trumposios prozos rinkinys Danielius Dalba & kitos istorijos, ar tiesmukai (ir literatūriškai nemotyvuotai) vulgarios Petro imperatorės scenos nė kiek nepakenkė rašytojos statuso centriškumui. 

Sunku paprastai paaiškinti, kodėl net klasikiniai topai, pavyzdžiui, neįteiktas/neperskaitytas laiškas Rimšo apsakymuose neatrodo nuvalkioti, fabulos nuspėjamos. Žanrinė tekstų įvairovė gana didelė: greta minėtos paradokumentikos ir klasikinės novelės dar detektyvas, futuristinė distopija, fikcinis laiškas, kriminalinė byla, psichologinis škicas. Tad vien šiuo požiūriu marinistika būtų formalokas, pagal vieną teminę dominantę parinktas apibūdinimas. Jūra šmėkšteli ir kaip užvertõs ar užsiveriančios likimo perspektyvos lokacija, ir kaip tai, kas numanoma už kulisų, anapus naratyvo, kas palieka baltą svajonės vingelį it išdžiūvusi druska ant buriuotojų drabužių. Kai kurie personažai – nepataisomi romantikai, tačiau pati jūra nėra romantiška plačiai išsisupusi Maironio Baltija. Ji rūsti ir nedovanojanti aplaidumo, išryškinanti žmogiškųjų ydų bei dorybių svarbą. Buriavimo pavojai paralelūs aistrų keliamoms emocijų bangoms ir būtinybei nedelsiant spręsti, kaip jas suvaldyti, nes negali pasirinkti antrą kartą. O rūke sąnarius sukanti gėla lygiai persmelkia dvasine prasme, sužadina kankinančią introspekciją. Jūrą ir metaforą, kurios figūruoja knygos antraštėje, prasmingiau minėti ne leitmotyvų plotmėje, bet apibūdinant architektoniką – fabula banguoja ir sūkuriuoja, o atomazga visuomet ryški, kaip į krantą dūžtanti banga su nualmančia atgal į gilumą paskutinio sakinio kadencija. Kita vertus, nors nestinga (gal yra net daugiau nei šiaip lėtai mintijančioje lietuviškoje prozoje) išorinio veiksmo, tačiau tikrasis įvykis visuomet vidinis, turintis simbolinę prasmę, verčiantis krustelti skaitytojo moralinį organą.

Marinistais buvo vadinami vos keli lietuvių rašytojai – Algimantas Čekuolis, Ignas Pikturna, Edvardas Uldukis, Algimantas Polis, Aloyzas Urbonas. Jei verstumės be mandagybių, jų knygos didžia dalimi buvo sovietinį darbo žmogų aukštinanti publicistika. Tad galimas daiktas, kad iš didesnės laiko perspektyvos kada nors rašysimame Lietuvių literatūros enciklopedijos straipsnelyje marinistika išliks minėtini tik keturi vardai – poeto ir memuaristo Salio Šemerio, su įkvėpimu poliarinių plaukiojimų istoriją perpasakojusio Kazio Borutos, sovietų užuito apysakų autoriaus Vito Žvirdausko ir Rimtauto Rimšo. Žvelgiant iš jūros, visa žemė tėra plonas tamsesnis ruoželis tarp dangaus ir vandens, tad ši projekcija nelabai dera prie (literatūros) lauko centrų ir periferijų skalės. Simptomišką pastarosios taikymą patvirtino bandymas recenzuojamą knygą rekomenduoti Veliuonos novelės premijai, smulkiam rajoninio mastelio apdovanojimui. Kur tau – premija paskirta vieno iš Rašytojų sąjungos skyrių funkcionieriui, kurio pavardės (savo gėdai?) šio rašinio autorius nėra net girdėjęs.

¹ Mūsų akimis, iki šiol prasmingiausiai Bourdieu teorija Lietuvoje taikyta knygoje: Loreta Jakonytė, Rašytojo socialumas: Lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.

² Ant Silva rerum vertimo į lenkų kalbą aplanko be drovesio nurodyta, kad ji yra tiesiog geriausia šiuolaikinė lietuvių rašytoja („najwybitniejsza wspólczesna litewska pisarka“).

³ Rimtautas Rimšas, Ne Karibų kruizas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008; 2-as leid.: [Kaunas]: Baltijos jūra [i.e. R. Rimšas], 2016.

⁴ Rimtautas Rimšas, Klajonės po jūrą ir save: Paprastas paprasto jūrininko pasakojimas apie mažo laivelio kasdienybę, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2005.

⁵ Rimtautas Rimšas, Nulinis plūdrumas, Kaunas: Juodos avys, 2015.

⁶ http://www.mmcentras.lt/antanas-kalanavicius/78160.