Viktorijos Šeinos ir Aistės Kučinskienės veikalas storumu nejuokais išgąsdintų moksleivį, jei jis apsirikęs pagalvotų, jog tai vadovėlis, o ne knyga apie vadovėlius. Žinoma, šis smulkmeniškai dokumentuotas, tiesiog faktologinį bunkerį įsirengęs akademinis tyrimas yra ne vien apie juos, nes aprėpia įvairiopais švietimo instrumentais vyresniems paaugliams ir jaunuoliams diegtą lietuvių literatūros sampratą. Ir tos sampratos kismo per šimtmetį visumą. Autorės pasitelkė jau turimą įdirbį, nes yra analizavusios tiek literatūros kanono bendrąją raidą1, tiek pavienių rašytojų sociokultūrinį statusą2. Teoriniai pagrindai tekste demonstruojami taupiai, tačiau jų visiškai pakanka, kaip ir aplinkinių šalių lyginamojo konteksto. Priešingai, Lietuvos švietimo politika ir jos realizacijos dinamika, mokyklinio ugdymo struktūra ir aprėptis nuo 1918 m. iki pastarųjų dienų iš istorinių veikalų ir apžvalgų referuojama ypač išsamiai. Tai nėra tyrimo rezultatas, bet palanku skaitytojams, kurie su gimnazinio ugdymo ideologiniais pagrindais ir kaita nėra susipažinę. Trys didieji knygos skyriai atitinka Pirmosios bei Antrosios Respublikos ir tarp jų įsiterpusios sovietinės okupacijos laikotarpius. Autorės atsiribojo nuo asmeninės patirties kuriant naujausią, dabar galiojančią programą3 – jos inicijavimas ir yra tyrimo chronologinė riba.
Viktorija Šeina, Aistė Kučinskienė, Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas: Šimtmečio raidos rekonstrukcija: Monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, 616 p., [150] egz.
Dailininkas Rokas Gelažius
Šeina ir Kučinskienė siekė būti pabrėžtinai nešališkos, vengė vertinamųjų apibūdinimų, stengėsi pateikti neutralų vaizdą, kurio negožtų jų asmeninis įsivaizdavimas, kokia literatūrinio lavinimo programa geriausiai atitiktų švietimo funkcijas, literatūros pamokų tikslus ir moksleivių poreikius. Tačiau mokyklinis kanonas neišvengiamai subordinuotas viena kitą keitusioms ideologijoms, todėl knygoje visapusiškai nagrinėjami atvejai, kai istorinė tikrovė ar tekstų meninis statusas buvo akivaizdžiai klastojamas, deformuojamas, piktnaudojamas. Nesmerkiami ir neteisinami, tiesiog minimi ir cituojami, užuot apėjus, mokykliniam ugdymui reikšmės turėję žymiųjų lituanistų konjunktūriniai, pritempti teiginiai, kurie nedera prie idealizuoto jų kaip principingų asmenybių, išlaikiusių tiesų stuburą nepalankiomis aplinkybėmis, paveikslo. Savo ruožtu, kai buvo duomenų ir pagrindo, pozityvios pastangos orientuotis į estetines aukštumas, išradingos ir profesionalios interpretacijos taip pat nenutylimos. Autorės iš esmės sėkmingai referavo ilgiausiai trukusios sovietinės sistemos nuostatas neperimdamos agresyvios to meto kalbėsenos bruožų, nepaisant išsamaus jos eksplikavimo. Galima užjausti mokslininkes, rūpestingai perteikusias bolševikinius kliedesius, kita vertus, jos kreipiasi į auditoriją, kurios nemažai daliai, pavyzdžiui, „literatūros partiškumo“ principas gal ir girdėtas, bet jau nieko turiningo nebesakantis kalambūras.
Literatūrinį švietimą reguliavusio pasaulėžiūrinio kodo, jo kaitos ir tęstinumo, o drauge programinių deklaracijų, ko lituanistiniu ugdymu siekiama, rekonstrukcija knygoje yra gretinama su privalomųjų rašytojų bei kūrinių ir jų interpretacijų ãtranka. Taip nori nenori demaskuojama pedagoginių siekių ir mokomosios medžiagos dalinė nesutaptis, pirmiausia, meninio kriterijaus subordinavimas nacionalinei politikai visais trimis laikotarpiais (nors sovietmečiu valstybės supratimas buvo radikaliai kitoks). Minėtini keli dalykai, kurie gal nebuvo visai nežinomi, bet tyrimas atskleidžia jų skverbtį ir mastą, sunkiai suvokiamą be nuoseklaus ir skrupulingo nagrinėjimo. Antai dekonstruotas „fiksavimosi“ ties (stokojamo) tautinio epo reikalu tęstinumas. Nors toks buvo tik dalies tautinės kultūros ideologų rūpestis, jo įspaudas mokyklinio kanono struktūroje neadekvačiai reikšmingas. Turėdamos tai omenyje, autorės skeptiškos dėl Metų statuso XXI a. švietimo kontekste:
Šio kūrinio svarbą lietuvių kultūrai vadovėlinėse interpretacijose bandyta sustiprinti tai vainikuojant jį tautinio epo laurais (tarpukario ir šiuolaikinėje mokykloje), tai paverčiant socialinio protesto manifestu (sovietmečiu). Šie gerokai pritempti vertinimai rodo, kad nuo XX a. Lietuvos socialinės, kultūrinės ir kalbinės realybės nutolusi didaktinė XVIII a. poema be papildomos argumentacijos vargiai išsilaikytų mokyklinio kanono branduolyje. Dar didesni iššūkiai Metų laukia ateityje vis labiau urbanizuotos ir sekuliarizuotos Lietuvos mokykloje. (p. 520)
Analizėje susitelkta į gimnazinį švietimą, bet jame aktyviai reiškėsi svarbiausi literatūros lauko dalyviai mokslininkai bei kritikai, todėl knyga yra ir savotiška lietuvių literatūros istoriografijos metasintezė. Joje atsiveria esminių lituanistikos Lietuvoje (išeivija minima fragmentiškai) diskusijų, nesusipratimų, liguistų būklių, ydų ir kompleksų panorama. Pavyzdžiui, moksleiviai buvo (yra) mokomi nepainioti personažų, pasakotojų ir lyrinių subjektų su autoriais, tačiau aiškėja, kad kanoninių rašytojų vadovėlinis pateikimas, priklausantis profesūros plunksnai, nuolat supindavo biografinį pasakojimą su kūryba, pastarąja aiškindamas (ir teisindamas) pirmąjį. Veikale įžvalgiai paaiškintas iš pažiūros ne visai tikėtas ir suprantamas Vinco Krėvės, kuris iškilo kaip kanono centro figūra Pirmosios Respublikos laikais, grįžimas į kanoną po rašytojo mirties sovietmečiu. Taikliai išryškintos chronologinės sąsajos tarp rašytojų (tekstų ar laikysenos) sociokultūrinio pripažinimo aktų ir prasistūmimo į kanoną (ypač gyvųjų autorių).
Sovietų ideologinių veikėjų ir prisitaikiusių prie „laikmečio reikalavimų“ literatūrologų tiesmukas melas ir jo ilgalaikiai padariniai ugdymui įtikinamai demaskuoti skyrelyje apie Žemaitės kanonizavimą po 1940 m. Mokslinį požiūrį ir „nekritikuotinų asmenybių“ aksiomos ignoravimą autorės demonstruoja be kaltinimo ar teisinimo referuodamos Vinco Mykolaičio-Putino, Vandos Zaborskaitės konformistinius tekstus, kurie funkcionavo mokykloje ir kuriuos vėliau buvo linkstama nutylėti arba priešpriešinti Kosto Korsako bei kitų konjunktūrą formavusių figūrų pozicijoms, nors kai kurios vertinimo klišės niekuo nesiskyrė. Viena vertus, ne kartą grįžtama prie etapinio Zaborskaitės Eilėraščio meno kaip plėtusio poezijos analizės horizontą, kita vertus, leidžiama suvokti, kad šioje knygoje buvo „sužmoginta“, bet iš esmės liko nepakeista sovietinė Kristijono Donelaičio, Salomėjos Nėries interpretacija. Ji tapo priimtina tiems, kurie paisė estetinio jausmo ir bodėjosi tiesmuka propaganda, bet dar labiau įtvirtino iškreiptą šių rašytojų kūrybos suvokimą. Blaiviai apibendrinta, koks buvo negatyvusis Nėries kanonizavimo suminis efektas:
Tapti lietuvių lyrikos etalonu Nėriai padėjo visus galimus konkurentus eliminavusi sovietinė cenzūra. Mokiniams, kaip ir daugumai LSSR skaitytojų, buvo neprieinama išeivijos poezija. Tai sudarė prielaidas susikurti stipriai Nėries poetinei mokyklai sovietų Lietuvoje. Poetės lyrikos matu vertinta vėlesnių poetų kūryba. Modernistinė XX a. antros pusės poezija (Martinaitis, Geda, Vaičiūnaitė ir kt.) buvo palikta mokyklinio kanono užribyje – tai lėmė, kad sovietines mokyklas baigusios abiturientų kartos (su retomis išimtimis) taip ir neįgijo įgūdžių perprasti sudėtingesnės kompozicijos poetinius kūrinius. (p. 372)
Rašant apie literatūrą, ypač kanoną, estetinio kriterijaus paisymas yra conditio sine qua non, tačiau daugiur susidaro įspūdis, kad autorės jį objektyvizuoja, taiko taip, tarsi egzistuotų aiškus sutarimas dėl meninės vertės (atvirai ar numanomai priešinamas kitiems kanonizavimo motyvams, kurie per šimtmetį dažniausiai ėmė viršų). Nėra abejonių, kad gana lengva atskirti tikrai prastus kūrinius, tačiau ypač dėl vidinio rašytojų kanono, t. y. autoriaus tekstų atrankos, diskusija, grindžiama estetikos argumentais, būtų be galo be krašto. Knygoje paminimas, bet, mūsų galva, per mažai pabrėžiamas klausimas, kaip kanonas formuojasi esant geros literatūros stokai (kuri neaktuali Prancūzijoje ar Anglijoje), t. y. kokiu mastu teminiai, idėjiniai, biografiniai kriterijai pasitelkiami būtent todėl, kad meniškumo požiūriu daugelis kūrinių apylygiai prasti. Ikimodernios literatūros mokyklinis sąrašas Pirmosios ir Antrosios Respublikos laikotarpiais, manytume, buvo gerokai labiau veikiamas šio aspekto nei autorės linkusios apibendrinti. Savo ruožtu, visiškai tiksliai pastebima, kad kai kurių kūrinių, ypač Altorių šešėly populiarumą lėmė situacija, kai skaitytojams nebuvo prieinami jokie kiti padoresni analogiško žanro tekstai. Tai nerėksmingai implikuoja didžiai diskusinius klausimus apie dabartinės mokyklinės programos (tegu ir liberalizuotos) centrinių tekstų tikrąją svarbą, jei ją vertintume iš didesnės distancijos, nevaržomi gimnazijos ir universiteto diegtų įpročių.
Per maža skirtis daroma tarp viešosios vertės suteikimo ir įtraukimo į mokyklinį kanoną – tai susiję, bet vis dėlto skirtingi sociokultūriniai sprendimai. Minimi pedagoginiai sumetimai, kodėl privalomai skaitomi, į chrestomatijas dedami tie, o ne kiti tekstai, tačiau šen ten buvo galima akcentuoti, kad yra atvejų, kai apžvalginėse vadovėlių temose, mokytojams skirtoje lektūroje pabrėžiama didelė kūrinių vertė, bet jie nėra teikiami moksleiviams analizuoti. Juk visiems girdėtų, bet neskaitomų tekstų fenomenas būdingas įvairioms visuomenėms, tai savotiška kanonizacijos deviacija. Akademiškai santūri autorių nuostata pedagoginių aktualijų atžvilgiu ne visai dera su knygos pradžioje prasprūstančiu pozityviu atsiliepimu apie Vakarų valstybių literatūros mokytojų pasirinkimo laisvę (p. 24). Ji suponuoja dar vieną paliekamą nuošaly klausimą: ar labiau kanonizuoja formalūs programiniai ir egzaminų reikalavimai, ar kultūrinė tradicija. Apie pastarąją kalbama, kai cituojamos posovietinio laikotarpio literatūrologų mintys, esą neįsivaizduojama, kad nenustačius privalomų nagrinėti rašytojų, mokytojai ignoruos klasikus (p. 405). Vis dėlto nėra lengva apibrėžti, kokiu mastu klasikų sąrašas susiformuoja būtent mokyklinėje plotmėje.
Adamas Mickiewiczius visame veikale ne tik dažnai minimas, bet ir figūruoja kaip lakmuso popierėlis bendrai kanono formavimo tendencijai nustatyti. Akivaizdu, kad Šeinos įdirbis bus turėjęs tam įtakos. Ir išties, santykis su Mickiewicziumi yra parankus kriterijus. Tačiau per mažai dėmesio tenka prielaidai, kad konfliktišką santykį bent dalinai bus lėmęs „mažos tautos“ kompleksas, noras ir turėti pasaulinio garso rašytoją, ir negalėjimas jo pasisavinti. Šiuo požiūriu pasigedome gretinimo su dabartine Lenkijos patirtimi – nors ten nėra kalbos (vertimo) barjero, teko girdėti, kad tenykščių moksleivių požiūris į savąjį klasikų klasiką nėra toks jau pozityvus. Beje, tiek aptariant Mickiewicziaus, tiek kitų autorių vertinimą Pirmosios Respublikos metais, tiesmukiau kalbama apie literatūrologijos lyderių akademines ar skonio preferencijas. Apibūdinant Antrosios Respublikos kanono konstravimą, toks argumentas nutylimas, nors situacinė asmenų ir jų grupių konfrontacija, atsitiktinumai, ad hoc pasiūlymai ir kompromisai, dargi pažintys ir susitapatinimai bus vaidinę ne ką mažesnį vaidmenį.
Net ir nesena praeitis greitai prisidengia vėlesnių patirčių apnašomis, todėl ne vienas skaitytojas nustebs – ir tai neabejotinai akademiškai naudinga bei kultūriškai pamokoma, – kad po Nepriklausomybės paskelbimo sovietmetis dar kurį laiką tęsėsi naujai rašomų vadovėlių interpretacijose ir nagrinėtinų kūrinių atrankose. Siekta keistomis aktualizacijomis „išgelbėti“ natūraliai neturinčius vietos kanone menkaverčius ideologinius eiliuotojus Vytautą Montvilą, Vladą Mozūriūną, suteikti aukštesnę poziciją Juliui Janoniui nei jis vertas pagal meninį įnašą (p. 423–424). Mokyklos, literatūrinio ugdymo ir literatūros istorijos suvokimo perspektyvoje Šeinos ir Kučinskienės veikalas (jo antroji bei trečioji dalys) plačiai ir patikimai iliustruoja Danutės Gailienės fundamentaliosios įžvalgos retorinę summa: „ką jie mums padarė“. Į recenzijos antraštėje iškeltą klausimą autorės atsako teigdamos, kad „mokyklinė lituanistika esmingai desovietizuota XXI a. pradžioje“ (p. 425), nes tik sulig 2002 m. programa moksleivių akiratyje neliko Montvilos, Juozo Baltušio, Jono Avyžiaus, Eduardo Mieželaičio, Petro Cvirkos ir Janonio, kurie figūravo (o pastarieji du dargi monografiškai aptarti) XX a. paskutiniame dešimtmetyje dominavusiuose Elenos Bukelienės ir Viktorijos Daujotytės vadovėliuose bei mokymo priemonėse. Galima vien spėlioti, ar šią išvadą pakoreguos būsimieji kanono tyrėjai, kai atėjus laikui ir Nėris su Justinu Marcinkevičiumi liks vieni iš daugelio minėtinų rašytojų, o ne centrinės mokyklinio literatūros pažinimo figūros, kaip kad tebėra mūsų dienomis.
1 Ramunė Bleizgienė, Nida Gaidauskienė, Aistė Kučinskienė et al., Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė): Kolektyvinė monografija, sudarė Viktorija Šeina, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022.
2 Viktorija Šeina, Savas svetimas dainius: Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone (1883–1940): Monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.
3 Lietuvių kalbos ir literatūros bendroji programa: Priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų 13 priedas, Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas V-861, 2024-08-13, [koreguota versija, pirminė versija patvirtinta įsakymu V-1269, 2022-08-24], https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/1a764050239511edb4cae1b158f98ea5/asr; paskelbto dokumento autorystė anoniminė, nors švietimo bendruomenės diskusijai platinant programos dalies 11–12 klasei projektą (2022-02-07 versija) rengėjai buvo išvardyti: Žydronė Kolevinskienė, Aistė Kučinskienė, Mindaugas Kvietkauskas, Inga Vidugirytė-Pakerienė, Viktorija Šeina, Nijolė Toleikytė.
