Paulius Subačius. Maironio scholijos ir glosos (NŽ-A nr. 2)

Smalsus skaitytojas, atsivertęs bet kurį iš pilnesnių Maironio poezijos leidimų¹, pasirodžiusių po 1987 m.², ir įbedęs atidų žvilgsnį į tų knygų pabaigoje dedamus penkių Rigvedos sūktų³ (himnų, giesmių) vertimus, turėtų pastebėti du skliaustų apribotus žodžius, kurių nepritapimas prie poetinės eilutės bei strofos visiškai akivaizdus:

Iš to viršum pražydo visupirm geidimas; (kama)

Paskui jam artimas grynos sielos kvėpimas!..

Ir štai dabar galvodami išminčiai rado

Pačioj net nebūtybėje būtybės pradą.

                („Daiktų pradžia“, 13–16 eil.)

Dievų nušvitęs atsidengė veidas:

Akys Varūno ir Mitro, ir Agnies.

Savim pripildė dangų, orą, žemę

Surja, ta siela stingio (mirties) ir judrumo.

                („Surjai (Saulei)“, 1–4 eil.)

Jei smalsautojas tikėtųsi rasti ką nors pasakyta paaiškinimuose (juolab kad žodis „kama“ nėra lietuviškas), veltui stengtųsi – apie keistuosius inkliuzus nė neužsiminta (tepakartota visiškai pagrįsta Vandos Zaborskaitės prielaida dėl vertimo į lietuvių kalbą šaltinio – lenkiško Stanisławo Fr. Michalskio vertimo⁴). Tik komentarų visuma leidžia skaitytojui susivokti, kad tai, ką matome šiuolaikiniame leidime, yra nukopijuota iš Maironiui gyvam esant pasirodžiusių Raštų⁵, kurių tekstų redakcijos „tapo kanoninėmis formomis“⁶. Iš tiesų, nors cituotus posmus nuo 1927 m. Raštų teksto skiria vienas diakritinis ženklas ir vienas kablelis, rūpimieji žodžiai skliaustuose pateikti tokie ir tokiu būdu, kaip buvo išspausdinti anuometėje Raidės spaustuvėje Kaune⁷.

Atmetu pastarųjų Maironio redaktorių pagal nutylėjimą darytą prielaidą, esą Maironis taip norėjo, taip turi būti, ir bandysiu paaiškinti, koks ir kodėl nesusipratimas įvyko. Pirmasis, mano galva, neatremiamas argumentas – sūktos „Daiktų pradžia“ vertimas yra metriškas ir rimuotas, o žodis skliaustuose tiek metrinę schemą, tiek rimą pažeidžia, todėl iš esmės kertasi su lietuvių silabotonikos tėvo rašymo bei autoredagavimo praktikomis. Aiškintis pradėkime nuo semantinių funkcijų, kurias žodžiai skliaustuose atlieka. „Kama“ yra iš Rigvedos originalo⁸ transliteruota sanskrito sąvoka, hinduizmo tradicijoje reiškianti vieną iš keturių žmogaus gyvenimo tikslų: (erotinį, juslinį ar estetinį) troškimą, geismą, malonumą. Nesunku suvokti, kad Maironio pasirinktas lietuviškas atitikmuo yra „geidimas“ (lenkiškame tekste –  „żądza“ ~troškimas, geidulys), t. y. žodis skliaustuose atlieka sąsajos su originalu, patikslinimo vaidmenį arba signalizuoja apie vertėjo abejonę dėl atitikmens pasirinkimo. Antruoju, sūktos „Surjai (Saulei)“ atveju tiek skliaustų vieta, tiek morfologinė sutaptis neleidžia abejoti, kad „mirties“ dubliuoja prieš tai einantį „stingio“ – retą darybinę vardažodžio formą, gal net Maironio naujadarą⁹. Funkciniu požiūriu tai atsakas į abejonę, ar „stingį“ skaitytojai supras, nors jis tiksliai perteikia autentišką Rig­vedos mintį (lenkiškame tekste – „dusza bezwładu“ ~neveiklumo, bejėgiškumo dvasia).

Taigi žodžiai skliaustuose nėra integrali poetinio teksto dalis, jų nedera skaityti kaip eilutę sudarančios kalbinių ženklų sekos elemento. Mes turime reikalą su autoriniu komentaru, kuriuo įvairiais tikslais naudojosi daugybė poetų nuo Dantės ir Petrarkos iki Goethe’s ir T. S. Elioto¹⁰. Kodėl komentaras buvo skliausteliuose įterptas į pagrindinį tekstą? – nes šiuolaikiniai redaktoriai aklai perėmė tai, ką matė 1927 m. Raštuose, o šio leidinio raidžių rinkėjas – tai, ką matė autoriaus spaustuvei įteiktame autografe švarraštyje¹¹. Tęsiant klausimų seką – kodėl Maironis leidybiniame rankraštyje vienus autorinius komentarus pažymėjo žvaigždutėmis ir nukėlė į puslapio apačią (tokių Rigvedos vertimuose yra keturi, visuose kituose eilėraščiuose – dar vienuolika), o du paliko, nenukėlė? Matyt, todėl, kad (nesąmoningai?) laikėsi tūkstantmetės komentavimo tradicijos. Nuo Antikos laikų glosos, t. y. trumpi (žodžio, daugiausia žodžių junginio apimties) pagrindinio teksto paaiškinimai, patikslinimai, vertimai buvo įspraudžiami tarp eilučių ar visai greta jų, o scholijos, t. y. sakinio ar bent frazės apimties savarankišką mintį perteikiantys paaiškinimai ir teksto variantų nusakymai užrašomi paraštėse ar tarp teksto dalių, ritinėlio ar puslapio pabaigoje. Spaudos epochoje pãstarosios greičiau transformavosi į šiandien įprastas puslapio apačios ar knygos pabaigos išnašas.

Nėra išlikęs autografas, iš kurio parengta keturių Rig­vedos sūktų vertimų pirmoji publikacija žurnale Skaitymai¹², tad negalime nustatyti, ar Maironio sprendimu joje aptariamų glosų išvis nėra nei įterptų pag­rindiniame tekste, nei išnašų pavidalu, bet išnašose pateiktos trys scholijos – ilgesnieji komentarai. Šioje redakcijoje sūktos „Surjai (Saulei)“ (Skaitymų publikacijoje antraštė „Giesmė Surjai-Saulei“) ketvirtojoje eilutėje vietoj vėlesnio glosa aiškinamo „stingio“ yra „tingio“. Ir tai ne korektūros klaida – juodraštiniame autografe¹³ išties yra ankstesnis autorinis variantas „tingio“. Maža to, juodraštis tekstualiai patvirtina tiek prielaidą dėl glosų ir scholijų perskyros, tiek dėl lenkiško vertimo kaip Maironio vertimo šaltinio. Autografe matyti (žr. iliustracijas), kad poetas, versdamas „Surjai (Saulei)“ pirmą posmą, dėl ketvirtoje eilutėje esančio dievybės antoniminio apibūdinimo patyrė sunkumų, todėl paliko tuščią didesnį tarpą tarp pirmųjų ir paskutinių eilutės žodžių. Tame tarpe neryškiai (matyt, stačia plunksna, kad nesilietų rašalas) įrašė lenkišką Michalskio vertimo žodį (nominatyvą) „bezwład“, ant jo, kai sugalvojo atitikmenį, ryškiai užrašė „tingio“, o viršuje, tarp eilučių, tipiškoje glosos pozicijoje – „mirties“. Net jei pastarasis žodis iš pradžių svarstytas kaip alternatyvus variantas, galintis pakeisti „tingio“, jis liko rankraštyje glosos statusu. Priešingai, tos pačios eilutės pabaigoje ieškant gero antonimo, pirmasis variantas „gyvumo“ buvo nubrauktas, nes pasirinktas tarp eilučių užrašytas „gaivumo“, kuris, savo ruožtu, vėliau atmestas eilutės gale skliausteliuose prirašyto trečio varianto – „judrumo“ – naudai. Dar aiškiau juodraštis byloja, kad sūktoje „Daiktų pradžia“ greta „geidimas“ esanti autentiška sanskrito sąvoka yra glosa – „kama“ ne tik užrašyta vėliau (kitoks rašalo atspalvis), virš eilutės, skliaustuose, bet dar ir 1/3 mažesnėmis raidėmis, nors tuščio ploto buvo daugiau nei pakankamai. Tai tipiškos grafinės glosų ypatybės.

Pirmasis po mirties Maironį redagavęs filologas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) tik labai bendrai nurodė taikytus tekstologinius principus, tačiau iš priimtų sprendimų akivaizdu, kad žodžius skliaustuose jis traktavo kaip autorines pastabas ir pirmąją tiesiog praleido, o antrąją pavertė išnaša ir nukėlė į puslapio apačią¹⁴. Šiuo pavyzdžiu sekė visi išeivijos leidėjai. Ar glosas būtų galima palikti skliaustuose, kaip padarė Slavinskaitė, neva visiškai tiksliai vykdydama autorinę valią? Greta teorinių abejonių pačiu valios konceptu ir tuo, ar 1927 m. Raštai tą valią reprezentuoja absoliučiai patikimai (prie šito tuoj grįšime), būtina paminėti du dalykus. Viena, skliaustai kaip punktuacijos ženklas Maironio poezijoje ir konkrečiai Rigvedos vertimuose (sūkta „Varūnui“) atlieka pagrindinio teksto elemento funkciją, todėl jų pasitelkimas kitai funkcijai – glosoms išskirti – bet kuriuo atveju suponuos dviprasmybę. Ant­ra, šiuolaikinis skaitytojas, paisant jo skaitymo įpročių, atpažintų komentarą, kuris būtų sumaketuotas kaip interlinearinis intarpas ar paraštinis užrašas smulkesniu šriftu (žinoma, ir išnašą), tačiau ligšiolinis pateikimas jam buvo tiesiog kuriozas.

Kodėl žodžių skliaustuose reikalą nagrinėjau reversiškai, nors pradėjus nuo juodraščio, jų statusas būtų buvęs išsyk aiškus? Todėl, kad nenoriu kvestionuoti 1927 m. Raštų ir ypač jų tiesioginio šaltinio – švarraščio autografo – principinio autoritetingumo, t. y. siūlau ir toliau laikyti šį šaltinį pagrindiniu sprendžiant daugumą Maironio poezijos tekstologinių rebusų. Bet tik daugumą, nes surinkus sistemingų priešingų įrodymų, dera elgtis kitaip. Mat auto­grafo švarraščio tyrimas (kurio detalių čia pateikti nėra galimybių, bet tą padarysiu kita proga) atskleidžia – poetas, rengdamas Raštus, labai rūpinosi naujuoju eilėraščių išdėstymo modeliu, radikaliai kitokiu nei visuose keturiuose autoriniuose Pavasario balsų leidimuose¹⁵, dargi buvo linkęs daryti išlygų dėl maketo vaizdinio vientisumo, kad tik nereiktų pakeisti kūrinių sekos. Antai į rankraštinį rinkinį papildomai įdėjęs eilėraštį „Kokiems velniams jūs, bepročiai ar žiaurūs žmonės…“ užrašė rinkėjui pastabą: „Jei ant 119 puslapio pasirodytų maža vietos, tai galima mažesniu šriftu spaudinti [!]“¹⁶. Savo ruožtu, Maironio rankraščio ir spaudinio lyginimas leidžia daryti prielaidą, kad autorius arba apskritai neskaitė surinkto Raštų pirmojo tomo korektūros (korektūrinis maketas nėra žinomas), tik peržiūrėjo bendrą kompoziciją, arba dėl amžiaus, kitų aplinkybių akivaizdžiai stokojo atidumo. Mat dešimtys skirtumų tarp autografo ir spaudinio interpretuotini kaip tipiškos rinkimo klaidos (retesnių formų nesupratimas, žvilgsnio peršokimas, ortografinių įgūdžių stoka), o ne įvairiopai motyvuotos autorinės pataisos, būdingos išlikusiems poeto autografams. Maža to, perrašinėdamas tekstus į švarraštį iš kelių juodraščių pluoštų bei 1920 m. Pavasario balsų leidimo autorinio egzemplioriaus su jame darytomis pataisomis¹⁷, Maironis bent dalį šio darbo atliko gana mechaniškai, prarasdamas savistabą, todėl rezultatą dera vertinti taikant filologinės kritikos metodus.

Štai dar du nesusipratimų pavyzdžiai būtent iš Rigvedos vertimų. Visos sūktos tekstinės struktūros (metrikos ir strofikos) požiūriu atitinka vieną iš kelių modelių, kurių paisė Michalskis ir į kuriuos akivaizdžiai orientavosi Maironis. Tai žinant savaime aišku, kad vienoje sūktoje visos strofos turi tokį patį eilučių skaičių, kitaip tariant, strofų metrinė struktūra varijuoti negali. Todėl stebina, kad „Maldos į Agnį“ 1927 m. Raštuose ir visuose paskesniuose leidimuose, į kuriuos šis tekstas įtrauktas, 1-oji strofa yra penkių eilučių, 2-oji – keturių, o likusios šešios – po tris eilutes. Rigvedos originaletai devynių strofų po tris eilutes sūkta (metras gajatrė); būtent tokia metrinė forma (9 × 3) išlaikyta ir grafiškai perteikta lenkiškame vertime, Maironio juodraštyje ir pirmoje publikacijoje Skaitymuose. Tačiau 1927 m. Raštų autografe švarraštyje grafinė eilučių distribucija 5–4–3–6–3–3–3. Labai didelė tikimybė, kad tokia chaotiška grafika nėra poeto sąmoningas sprendimas, o nuovargio, neatidumo padarinys, kuris kertasi su pasirinktais vertimo principais. Ironiška, kad Raštų rinkėjas tiksliai perteikė autografo švarraščio grafiką, tačiau kaip tik per rankraščio šešių eilučių strofos vidurį pakliuvo puslapio riba, todėl paskesniuose leidimuose ši strofa tapo suskaidyta į dvi ir ėmė atitikti autentišką Rigvedos modelį, o pirmos trys originalo strofos, deja, liko perlipdytos į du heterogeniškus gabalus. Jau ne konjektūros, bet tik korektūros reikia dėl vieno paprastesnio rikto – paskutinėje sūktos „Surjai (Saulei)“ eilutėje 1927 m. Raštų rinkėjas praleido autografe švarraštyje buvusį kablelį, todėl pirmieji du iš keturių kreipinių liko neatskirti: „Aditie[,] Sindhau, Prithivi ir Diejau!“ Nors paskesni redaktoriai įdėjo ir išėmė iš savo rengtų leidimų, palyginus su 1927 m. Raštais, dešimtis punktuacijos ženklų, liko nepastebėta ši elementari klaida, kurią buvo galima pataisyti tiek pažvelgus į rankraštį, tiek pagal mokslinius Rigvedos leidimus susivokus, kad po deivės Aditės vardijama Upė, Žemė ir Dangus.

Verta pridurti dar kelias pastabas apie tuos pačius kūrinius. Nė vieno Maironio poezijos leidimo komentaruose ir nė viename veikale apie jo kūrybą nenurodyta, kurias gi iš 1028¹⁸ Rigvedos sūktų jis išvertė¹⁹ (išsyk paminėsiu, kad antraštės identifikuoti tekstus menkai padeda, nes originale jos paprastai težymi, į kurią dievybę kreipiamasi, o Sūrjas, Varuna yra dešimčių, Agnis – net šimtų sūktų objektai). Maža to, Raštų autografe švarraštyje ir 1927 m. Raštuose vertimai nėra sužymėti standartine numeracija, kurios būta pirmojoje keturių sūktų vertimų publikacijoje ir juodraštiniame autografe (pastarajame – tik trijų sūktų numeriai). Pagaliau poe­to pasirinkta ir leidimuose išlaikoma šių tekstų seka kertasi su Rigvedos seka²⁰, todėl matau prasmę čia pateikti standartinę numeraciją (lotyniški skaitmenys žymi mandalas, t. y. ciklus ar knygas, arabiški – sūktos numerį mandaloje ir visoje Rigvedoje):

„Daiktų pradžia“ – X, 129 (955)²¹;

„Malda į Agnį“ – I, 1 (1);

„Varūnui“ – I, 25 (25)

„Surjai (Saulei)“ – I, 115 (115);

„Nežinomam Dievui“ – X, 121 (947).

Sunku pasakyti, ar Maironis turėjo gilesnių žinių apie Rigvedos struktūrą (jo Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje tėra minima, kad tai pirmoji Vedų dalis, giesmių ar himnų, kuriomis garbinama ir prašoma palaimos, rinkinys²²). Michalskio vertimų rinkinyje pateikta bent po vieną sūktos pavyzdį iš visų dešimties mandalų, po kelis – iš I, V, VII ir X-osios, o Maironis nekėlė sau tikslo reprezentuoti mandalų spektrą, autorinė vertimų kompozicija greičiau byloja, kad jį „labiausiai patraukė būtent posmai apie vieną Dievą – pasaulio kūrėją“²³. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad labai nutolta nuo pirminių Rigvedos prasmių.

Kadangi kai kurie didieji XX a. antros pusės lituanistikos autoritetai, pateikę plačias ir retoriškai įspūdingas literatūros istorijos panoramas, nebuvo itin skrupulingi nei bibliografiniu, nei tekstologiniu požiūriu, tenka nuosekliai paneiginėti jų lengva ranka mestelėtus, iš knygos į knygą keliaujančius klaidingus spėjimus ir nepagrįstus apibendrinimus. Nors Zaborskaitė, kaip minėta, dar 1968 m. buvo nurodžiusi, kad Maironis Rigvedos sūktų pavyzdžius perteikė pagal lenkiškus Michalskio vertimus, Vytautas Kubilius garsiajame 1983 m. veikale Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas atsainiai teigė: Maironis „[v]ertė iš vokiečių²⁴ ar prancūzų kalbų kaip poetinius kūrinius, peršokdamas neaiškias mitologines realijas ir mįslingas asociacijas“²⁵. Priešingai, vien autorinė sigla „kama“ liudija, kad poetas žinojo ir apmąstė mitologinius konceptus, buvo skaitęs apie Rigvedą ir senąją indoeuropiečių kultūrą daug plačiau nei reikėjo Trumpai visuotinės literatūros istorijai parašyti. Dainius Razauskas, argumentuodamas Maironio pasirinktomis archajiškomis dievų vardų formomis, besiskiriančiomis nuo vėliau įsitvirtinusių pagal dominuojančias paradigmas, teigia: „[p]oeto santykis su vedomis ir seniausia bei poetiškiausia iš jų, „Rigveda“, anaiptol nebuvo paviršutiniškas ir atsitiktinis [… jis] bus kiek pasidomėjęs ir vedų kalbos gramatika“²⁶.

Beje, toliau Kubilius vėlgi klaidingai komentuoja, kad Maironis „išlaikė būdingą šiems himnams strofiką, tik be reikalo rimuodamas (originalo rimai atsitiktiniai), perteikė aukštą kreipinių ir pakartojimų tonaciją, vietom net per daug ją suretorinęs ir atitraukęs nuo naivaus konkretumo“²⁷. Viena vertus, iš penkių sūktų Maironis tik vieną išvertė rimuotai („Daiktų pradžia“), antra vertus, indologai, mitologai ar religijotyrininkai vargiai sutiktų su marksistų evoliucionistų teiginiu, kad Rigvedos originaliems tekstams būdingas naivus konkretumas, greičiau priešingai, teigiama juos esant slėpiningus – „stilistiškai glaustus ir eliptiškus, išraiškingai bylojančius netiesiogiai ir žodiškai skambius“²⁸. Aukštuosius klausimus – Maironio metafiziką, kosmogoniją, sąmonės struktūras – svarstę literatūrologai, žinia, nenusileido iki tokių žemiškų dalykų kaip teksto konkretybė.

_____________________

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą programos „Modernybė Lietuvoje“ projektą „Pavasario balsų mikroistorija: lietuviškų tekstų modernėjimo genetinė rekonstrukcija“ (S-MOD-17-7).

________________________

¹ Tekstų redakcijos visuose juose (pataisant korektūros klaidas ar padarant naujų) pagal: Maironis, Raštai, t. 1: Lyrika, parengė Irena Slavinskaitė, Vilnius: Vaga, 1987, p. 226, 232; Manfredas Žvirgždas, davęs naujausią redakciniu požiūriu peržiūrėtą Maironio poezijos leidimą, šiame straipsnyje aptariamu atveju tiksliai pakartojo Slavinskaitės teiktus variantus, plg.: Maironis, Pavasario balsai: Lyrika, 28-asis leidimas, parengėjas Manfredas Žvirgždas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 230, 235.

² Sovietiniuose Maironio leidimuose nuo pirmųjų 1947 m. iki paskutiniųjų 1986 m. Pavasario balsų, išėjusių prieš pat Slavinskaitės redaguotus Raštus, nebuvo dedami Rigvedos vertimai, „nes juose kalbama apie Nežinomą Dievą“ (Juozas Brazaitis, „Maironis ir Lietuva“, in: Aidai, 1957, nr. 8, p. 339).

³ Renkuosi Maironio vartotą tradicinį ir enciklopedijų įtvirtintą pavadinimą Rigveda, o ne Norberto Vėliaus bei Kornelijaus Platelio teiktą Rigvedas ar sofistikuotą transliteraciją R.  gveda; pagal tą patį principą
teikiami (išskyrus citatas) lietuviškoje literatūroje gerokai įvairuojantys dievybių vardai; Rigvedos kompoziciniams vienetams vartosiu specifinę „sūktos“ sąvoką, nes ji yra Maironio rankraščiuose, buvo jam žinoma iš kitur nei lenkiškas vertimo šaltinis, kuriame apskritai išsiversta be žanrinio įvardijimo.

⁴ Czterdzieści Pieśni Rigwedy, t. j. wiedzy hymnów: z indyjskiego przełożył Stanisław Fr. Michalski. Odbito w ilości tysiąca trzydziestu egzemplarzy w drukarni Uniwersytetu Jagiellońskiego pod zarządem J. Filipowskiego. Osobno odbito na czerpanym holenderskim papierze egzemplarzy numerowanych sześćdziesiąt i na królewskim japońskim papierze egzemplarzy numerowanych sześc[!]. Składał L. Królikowski. Skład w Warszawie w księgarni G. Gebethnera i Wolffa, w Krakowie w księgarni G. Gebethnera i sp. Rok tysiąc dziewięćset dwunasty. War­szawa. Kraków. Wydawnictwo Ultima Thule.

⁵ Maironio raštai, [t.] 1: Lyrika, šeštoji laida, Kaunas, 1927.

⁶ Manfredas Žvirgždas, „Po Maironio ženklu“, in: Maironis, Pavasario balsai, 2012, p. 49.

⁷ Žr. Maironio raštai, p. 182, 187.

⁸ Čia nesileisime į svarstymus, kas sudėtingu Vedų korpuso genezės atveju laikytina originalu – turime omenyje tekstus Vedų kalba arba ankstyva sanskrito forma.

⁹ Lietuvių kalbos žodynas be Maironio pateikia tik dar vieną pavyzdį iš Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės raštų.

¹⁰ Žr. Anthony Grafton, The Footnote: A curious history, London: Faber and Faber, 1997, p. 28.

¹¹ Maironio lietuvių literatūros muziejus, (toliau – MLLM), [b.] GEK 4794 (R1 1154), l. 226r–237r.

¹² Maironis, „Vertimai iš Rigvedos“, in: Skaitymai: Literatūros ir kritikos žurnalas, red. Liūdas Gira, Švietimo ministerijos leidinys, Kaunas, 1923, XXII knygos, p. 3–7 (stinga sūktos „Nežinomam Dievui“, publikuotos tik 1927 m. Raštuose). Kaip dažnokai nutinka netikrinant pirminių šaltinių de visu, kartą padaryta klaida keliauja iš veikalo į veikalą; taip ir šiuo atveju Zaborskaitės monografijos Maironis pirmajame leidime pacitavus poeto scholiją iš Rigvedos vertimų pirmosios publikacijos, išnašoje buvo klaidingai nurodyta ne leidinio 1923 m. XXII (22-oji) knyga (tomas), kaip turėtų būti, bet XXIII (23-ioji) knyga (būdingas riktas – greta esantys 23-ieji metai paveikė lotyniškais skaitmenimis užrašytos knygos/tomo numeracijos perskaitymą/perteikimą); tai nebuvo pataisyta antrajame monografijos leidime; apsirikimą perėmė visi, rašę apie šiuos vertimus – Alfonsas Tyruolis, Regimantas Tamošaitis, o Irena Slavinskaitė jos rengtų Maironio Raštų komentaruose klaidingai nurodė XXIII, o ne XXII Skaitymų knygą kaip visų penkių sūktų vertimų pirmosios publikacijos vietą; žr. Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968, p. 438, išn. 71; Vanda Zaborskaitė, Maironis, 2-as leid., Vilnius: Vaga, 1987, p. 375, išn. 71; Alfonsas Tyruolis, „Maironis kaip poezijos vertėjas“, in: Draugas, Antroji dalis: Mokslas, menas, literatūra, 1987, nr. 213 (39), p. 1; Regimantas Tamošaitis, Orientas lietuvių literatūroje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 50; Regimantas Tamošaitis, „Kalbos gelmė Maironio eilėraštyje“, in: Eina garsas: Nauji Maironio skaitymai: Straipsnių rinkinys, sudarė Manfredas Žvirgždas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 41; Maironis, Raštai, t. 1: Lyrika, parengė Irena Slavinskaitė, Vilnius: Vaga, 1987, p. 302.

¹³ MLLM, [b.] GEK 20043 (R1 1143), l. 6v–11r.

¹⁴ Maironis, Pavasario balsai, IX leidimą spaudai paruošė Juozas Ambrazevičius, priešiniai T[elesforo] Kulakausko, Kaunas: Sakalas, 1944, p. 250, 257.

¹⁵ Žr. Brigita Speičytė, „Maironio Pavasario balsai: lyrikos rinkinys“, in: Maironio balsai: Kūryba, veikla, atmintis: Kolektyvinė monografija, sudarė Manfredas Žvirgždas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 29–141.

¹⁶ MLLM, [b.] GEK 4794 (R1 1154), l. 117r.

¹⁷ MLLM, [b.] 4795 (K1 1195).

¹⁸ Pagal dabartinę akademinę numeraciją; pats rašytojas, remdamasis neišaiškintu ir nenurodytu šaltiniu, teigė, kad „Rigveda, rinkinys iš 1017 giesmių ar himnų“; žr. Maironio raštai, [t.] 5: Trumpa visuotinės literatūros istorija, Kaunas, 1926, p. 10.

¹⁹ Dainius Razauskas, Regimantas Tamošaitis pateikia tik jų cituojamų vienos arba dviejų sūktų standartinę numeraciją; žr. Dainius Razauskas, „Maironio Dievas, pomirtinis likimas, sapnai ir veršio malda“, in: Liaudies kultūra, 2015, nr. 6, p. 7–8; Regimantas Tamošaitis, „Kalbos gelmė Maironio eilėraštyje“, p. 41.

²⁰ Šaltiniu buvusio lenkiško vertimo leidime Rigvedos seka išlaikyta.

²¹ Lietuviškai turime jau keturis šios sūktos vertimus – pirmąjį dar prieš Maironį iš rusiško Konstantino Balmonto vertimo ~1920 m. atliko Balys Sruoga, vėliau iš sanskrito išvertė Ričardas Mironas, o naudodamasis pažodiniais kitų kalbų vertimais – Kornelijus Platelis.

²² Maironio raštai, [t.] 5, p. 10.

²³ Dainius Razauskas, op. cit., p. 7.

²⁴ Tyruolis, net parafrazuodamas Zaborskaitę, irgi mini vokiško šaltinio galimybę; žr. Alfonsas Tyruolis, op. cit.

²⁵ Vytautas Kubilius, „Orientalizmas lietuvių literatūroje“, in: Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 75.

²⁶ Dainius Razauskas, op. cit., p. 8–9.

²⁷ Vytautas Kubilius, op. cit.

²⁸ Stephanie W. Jamison and Joel P. Brereton, „The R˙gveda: Introduction“, in: The Rigveda: The Earliest Religious Poetry of India, translated by Stephanie W. Jamison and Joel P. Brereton, Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 70.