Bičiulių paragintas Židinio šimtmečio proga šį tą pamintyti, pirmiausia prisiminiau sumišimą kalbiniu reikalu iš ankstyvų posąjūdinių metų. Mudviem su Saulium Drazdausku reikėjo kažkokiam užsienio žurnalistui pasakoti apie krikščioniškos žiniasklaidos būklę Lietuvoje. Ir sutrikom, ėmėm svarstyt, ar bus gerai, jei išversim žurnalo pavadinimą Fireplace. Anuometis kontekstas su augančia Tikėjimo žodžio bendruomene, charizminiu sąjūdžiu ir neoprotestantais misionieriais vertė suabejoti, ar ugnies, liepsnos semantika neimplikuos sąsajų su jais. Šiandien gal mėginčiau Vinco Mykolaičio-Putino pasiūlytą antraštę angliškai paaiškinti kaip hotspot. O juk mes vis rečiau žodį židinys pavartojame ta reikšme, kuri buvo dažnà, įprasta prieškariu ir išeivijoje – žmonių susitelkimo ar kažko susidarymo centras, reikšmingo, aukštesnio visuomeninio kultūrinio aktyvumo vieta.
Pastaraisiais metais ypač intensyviai ir, jau sakyčiau, brandžiai domimasi tuo, ką pradėjo, sukūrė, mums paliko prieškario Respublika, ir to paveldo atrandama, suvokiama, įvertinama vis daugiau. Tačiau tėra labai trumpas sąrašas sambūrių, kurių vidinis motyvas, telkiantis principas ir atpažintas pašaukimas buvo toks tvarus, neprarandantis pirminio užtaiso energijos, kad turi realų tęstinumą iki mūsų dienų. Juolab tokių sumanymų, kurie gali minėti tikrą, neišsigalvotą, abejotinų asociacijų nekeliantį šimtmečio jubiliejų. Šis išskirtinumas ypač krinta į akis, jei palyginame su begale po devyniasdešimtųjų bandytų atgaivinti ar iš užjūrio perkelti periodinių leidinių, draugijų, partijų – kiek iš jų dar netapo archeologiniais eksponatais? Dar akivaizdesnis Židinio sukakties unikalumas, kai prisimeni, su kokiu groteskišku aplombu prieš kelerius metus akademinės ir kultūrinės organizacijos šventė savo aštuoniasdešimtmečius drauge bandydamos kažkaip nutylėti, kad buvo įkurtos sovietų per pirmąją okupaciją. O jei ne Narvesen invazija, gal ir šiandien Lietuvos spaudos kioskai neva nekaltu lozungu girtųsi, kad žadina Lietuvą nuo pat draugo Stalino duoto pavedimo.
Židinio, jį su trumpa okupacinės sumaišties pertrauka pratęsusių Aidų, kurie bemaž išsyk susijungė su atkurtuoju Naujuoju Židiniu, unikalumą paprasta deklaruoti, tačiau nelengva racionalizuoti. Kas įgalino autentišką redakcijos ir bendradarbių perimamumą tarp, formaliai žiūrint, keturių generacijų, o iš tiesų tai jau šešių kartų. Juk tiek prieškariu, tiek išeivijoje, tiek dabartiniame Naujajame Židinyje-Aiduose vyko sklandus rengėjų ir leidėjų atsinaujinimas ir atsijauninimas. Matyt, viena iš žurnalo tvarumo priežasčių-slėpinių ir yra kartų santykiai. Nors dauguma redakcijos darbuotojų ir autorių visais laikotarpiais buvo iš akademinės terpės ir aukštųjų meno sferų, į leidinį nepersikėlė joms būdinga hierarchija. Vertintas ne asmens statusas, pavardės svoris, o tekstas. Jaunai autorei ar autoriui dažnai trūko patirties išgryninti mintį, nuskaidrinti stilių, sustyguoti darnią rašinio kompoziciją, bet ji ar jis sulaukdavo talkos, jei tik ta mintis buvo prasminga, nuostata svarstomų dalykų atžvilgiu – blaiviai kritiška, o nusiteikimas tobulintis – bent minimalus. Kas, mano galva, labiausiai angažavo pradedančiuosius autorius, tai sveikas redaktorių avantiūrizmas pasiūlyti: žiūrėk, šia tema, reikalu, net ištisa disciplina niekas Lietuvoje nesidomi, niekas jos neišmano, tad imkis, pasigilink, pradėk bent nuo kompiliacijos, bus tavo niša. Todėl taip daug posovietinių akademikų regi žurnalą kaip savo intelektualinio kelio pradžią. Todėl pradėję rimtesnius mąstymus ir rašymus su Židiniu, gabieji jame ar prie jo likdavo, atsivesdavo draugus, kai kitose redakcijose ar sambūriuose pirmus kartus išbandę jėgas, apsiplunksnavę baudėsi išskristi, kurti savo leidinius ar draugijas, kur jaustųsi savarankiški, galintys daryti, ką patys užsimano. Mykolaičio-Putino intencija sutelkti jaunesniosios ir vyresniosios kartos kūrybines jėgas buvo įgyvendinta gal net labiau, nei jis galėjo tikėtis. Tuo metu nebuvo dabar madingo žodžio socialinis tinklas. Židinys yra toks tinklas – realus, o ne virtualus, su svaresniu už láikus pritarimu ar ginču, saviškių atpažinimu iš samprotavimo pobūdžio, bet ne socialinės mimikrijos laipsnio.
Netenka įrodinėti, kad didelė dalis Židinio-Aidų straipsnių ilgai nesensta, kad atsiversti seną komplektą yra panašus malonumas, kaip atsikimšti išlaikyto vyno magnumą. Bet jei drįstume atvirai prisipažinti, tai dauguma kultūros žurnalų skaitytojų juos skaito nuo galo – pirmiausia domisi apžvalgomis, recenzijomis, kronika kaip gyviausia, aštriausia, į aktualijas reaguojančia medžiaga, o drauge – kaip trumpesniais, lengviau įkandamais tekstais. Ne kitaip, matyt, su Židinio-Aidų skaitytojais, tačiau ši žurnalo dalis per visą šimtmetį išlaikė vieną retą periodikos sferose ypatybę – įdõmios, prasmingos ne tik naujausio numerio, bet ir prieš dešimt, penkiasdešimt, aštuoniasdešimt metų spausdintos apžvalgos, knygų, konferencijų, parodų ar spektaklių refleksijos. Įdomios ne kaip istoriniai kuriozai, praeitin nugrimzdusio pasaulio šukės, o kaip mus tebeveikiančio kultūrinio ir socialinio algoritmo įvesties duomenys. Todėl, kad stengtasi ir tebesistengiama aptariant įvykį įžvelgti procesą, ilgesnės trukmės tendencijas, identifikuoti tai, kas turi potencialą išlikti. Šiukštu nepranašauju globalios katastrofos, tačiau jei distopinėje ateityje išlikų tik Židinys-Aidai, vien iš jų būtų galima gana patikimai rekonstruoti lietuvių kultūros ir visuomeninės minties vyksmą, suregistruoti vertingus meninius ir humanitarinius fenomenus, kurie radosi per praėjusį šimtą metų.
Dabartiniame Židinyje, palyginus su prieškariniu, o ypač Aidais, yra nedaug poezijos. Tačiau tai gal vienintelis iš grožinę literatūrą skelbiančių periodinių leidinių, kuriame nėra buvę prastos poezijos. Viena vertus, jei jau į ką kyštelta nosis, visuomet stengtasi tai padaryti deramu lygiu, kita vertus, nesistengta užgriebti ir ypač išlaikyti savo žinioj tokių zonų, kurias visai padoriai dengė ar bent jau pretendavo nuosekliai aprėpti kiti, pavyzdžiui, literatūros, muzikos, teatro leidiniai. Taip galima pasakyti apie visas mokslo ir kultūros sferas, meno reiškinius. Ir priešingai, daug jėgų buvo metama į neapgyventas salas. Kai net prakutę prieškario krikščionys baidėsi esą laicizmą skleidžiančių gamtos tyrimų, humanitarai redaktoriai skatino teikti ir skyrė nemažai spaudos ploto rašiniams apie tiksliuosius mokslus. Kai po sovietmečio skaitytojų nuovoka teologijos, religijotyros, religijos filosofijos ir Bažnyčios istorijos srityse buvo, švelniai pasakius, miglota, dėtos visos pastangos bent iš paukščio skrydžio apžvelgti šiuos kontinentus. Kol bendras viešųjų politikos komentarų lygis mažai skyrėsi nuo dėdės Vacio iš gretimos laiptinės samprotavimų, Kęstučio Girniaus, Virgio Valentinavičiaus, Jurgos Brazaitytės rašiniai formavo auditoriją, kuri gal nepradėjo skaityti Spectator, bet pamažu suvokė, kad į demokratinius procesus ir politinių jėgų kovas galima žvelgti ne dviejų spalvų režimu ir iš didesnės distancijos. O juk argumentavimo būdas, kuriuo šiandien koks Mažvydas Jastramskis lengvais gimnasto judesiais pasismagina facebooke, prieš dutūkstantuosius buvo retas kaip raudonasis deimantas.
Galima sudėlioti įspūdingą kolekciją klausimų, kuriuos žurnalas iškėlė ne tik pirmas, bet kartais net dešimtmečiu ar dviem anksčiau nei įsiplieskė plati vieša diskusija tuo reikalu. Ankstyvas ryškus pavyzdys – nepasirašęs autorius, kuris 1933-iaisiais šimtajame Židinio numeryje blaiviau nei kas kitas Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) paaiškino Hitlerio atėjimo į valdžią prielaidas, jo politikos prigimtį ir tikėtiną perspektyvą. Manto Adomėno svarstymai apie kalbos kontrolės politiką buvo labai išankstinis dabar įaštrėjusios polemikos anonsas. Kai Guoda Azguridienė dar Lietuvos stojimo į Europos Uniją išvakarėse žurnale samprotavo, kad godžiai laukiami struktūrinės paramos milijonai gali atnešti daugiau žalos nei naudos, absoliučiai daugumai visuomenės veikėjų tai atrodė ne šiaip akibrokštas, bet tiesiog nevertas kokios nors reakcijos kliedesys. Šiandien pãšaipos iš europinių trinkelių – jau nuvalkiotas anekdotas. Tai, ką Nerija Putinaitė, Naglis Kardelis ir Jūsų nuolankus tarnas pačioje šio amžiaus pradžioje rašė apie ydingą mokslo rezultatų supratimą, prieš porą metų tapo europinės koalicijos tyrimų vertinimo principų peržiūrai (CoARA) išeities tašku. Visiškai neabejoju, kad kai mokyklinė istorijos programa bus reformuota dar porą kartų, Židiny paskelbta Eligijaus Railos hipotezė apie Palemono mito kilmę taps ne tik specialistų terpės pasigėrėjimo objektu, bet ir gimnazijos egzamino klausimu.
Židinys greičiau ironizavo ir mėgino priekabiai apmąstyti nei vartojo ir kartojo centrinėje viešumos vitrinoje išstatomas sąvokas: kritinis mąstymas, atvira visuomenė, darni plėtra, žaliasis kursas ir pan. Židinyje ne tik sąmoningai kultivuota kultūra, kaip Kęstutis Skrupskelis apibendrino žurnalo vaidmenį devyniasdešimtečio proga, bet ir atsitraukus per žingsnį nuo veidrodžio nuolat klausiama: o ką mes čia kultivuojame? Esu per jaunas, tad nepažinojau nei prieškario, nei išeivijos redaktorių. Tačiau apie čionykščius galiu drąsiai pasakyti – jei ironija nesuderinama su jūsų kraujo grupe, geriau laikytis nuo jų atokiau. Kuo šiltesnis, jaukesnis buvo Naujojo Židinio feniksą tėvišku rūpesčiu andai palydėjusio a. a. tėvo Vaclovo Aliulio dzūkiškas šypsnys, kuo ramiau antakį pakeldavo a. a. Petras Kimbrys, kuo švelnesne intonacija skambėjo Tomo Vaisetos ar Rūtos Tumėnaitės abejonės, tuo lengviau pavykdavo naivuoliui apsigauti ir tik po laiko susivokti, kokio skvarbumo ištiko spragų atpažinimas, o griežtumo – nesąmonių demaskavimas. Vytauto Ališausko, Sauliaus Drazdausko, Nerijaus Šepečio ir Antano Terlecko sarkazmas prasilenkiant siaurame Lietuvos visuomenės šaligatvy su absurdu ir grafomanija trenkdavo ir tebetrenkia kaip kamuolinis žaibas.
Būtent iš pažiūros saviems – pasaulėžiūriškai tarsi panašiems sumanymams, institucijoms, visuomenės grupėms – žurnalas visuomet buvo reikliausias. Todėl sulaukdamas antipatijos iš esą priklausančių kitoms stovykloms, daugiausia priešiškumo ir karčių priekaištų patirdavo iš artimesniųjų. Šiuo požiūriu oi mažai kas pasikeitė per šimtmetį. Mykolaičiui-Putinui bei jo įpėdiniams teko aiškinti ir aiškintis, kodėl įsileidžia tarp autorių ne vien grynakraujus ateitininkus bei krikdemus, o tekstuose pažvelgiama iš kelių perspektyvų. Taip ir mūsų dienomis prakeiksmai „Židinio liberalams“ pilasi iš lūpų tų, kurie vieninteliai manosi seką Bažnyčios mokymu ir giną prigimtines vertybes. Telipdo kokias tik nori etiketes, ištvers(im), bet vienà visiškai netinka – žurnalas niekada nebuvo tamsuoliškas. Nepasakysi geriau už Stasį Šalkauskį, žurnalo dešimtmečio proga aiškinusį, kad Židinys nėra propagandos organas, kurios nors partijos įrankis, klerikalizmo ar tautininkų bastionas, kad požiūrių platumas ir atidumas kitaip mąstantiems nėra neprincipingumo ženklas. Ne įtikinėti, o įrodinėti, kreipti skaitytojo „dėmesį į tai, kas susidomėjimo verta“, o ne primygtinai nurodyti susidomėjimo būdą, motyvą, juolab tolesnę minties eigą yra žurnalo etosas. Sekimas šia maksima liko natūralus ir tvarus, nors nekabėjo kaip priesakų plakatas redakcijose – nei pirmojoje, nei dabartinėje.
Sakyčiau, todėl Židinys buvo ir lieka dvikrypčio judesio centras, smagratis, karštasis taškas. Jis įtraukia žmones ir išspinduliuoja idėjas, susiurbia tai, ką galima pastebėti įtariai prisimerkus ir kiekvienu numeriu paskleidžia smagią užkrato „nebūk primityvas“ porciją. Telieka taip dar šimtą metų.
Kalba, pasakyta Židinio 100-mečio minėjimo vakare vasario 9 d. Vilniaus klube.
