Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Sauliaus Tomo Kondroto romano Žalčio žvilgsnis mašinraščio antraštinis puslapis. LLMA, f. 23, b. 3089

Kadangi šis pasvarstymas dėliotas teksto redagavimo konferencijai REDA1, tai pirmasis pavyzdys ir yra iš jos. Renginio skaitmeninėje programoje pranešimo pavadinimas nurodytas: „Klaida? Ar tokių išvis būna“, – o štai kitame tinklalapio skirsnyje anotacijos antraštėlė šiek tiek kitokia: „Klaida? Ar tokių išvis būna?“2 Kuri punktuacija teisinga? Gãli ar negali klausiamoji frazė būti be klaustuko? O be jokio skyrybos ženklo, ypač kai ji atskirta nuo likusio teksto? Ar tai, kad būtent pirmąjį variantą, be klaustuko, autorius žinučių programėle siuntė REDA sumanytojoms, yra pakankamas motyvas laikyti antrąjį užrašymą klaidingu? Gal klydo (buvo neapdairus, juk žinot, kaip nutinka su tomis žinutėmis ir jų suspaudinėjimu telefone) autorius. Gal tikrasis, intencionalus variantas yra trečiasis, su daugtaškiu, kaip šioje publikacijoje? Priekaištą, kad be jokio reikalo komplikuotai apibūdinu visiškai paprastą rašybos situaciją, atremiu: o ar ne tokie (grafinės bei kalbinės) raiškos alternatyvų atvejai ir yra nuolatinis subtilių, patyrusių grožinės literatūros redaktorių, tekstologų galvos skausmas.

Idant paprovokuočiau ir atskleisčiau problemos daugialypumą, renginio metu pranešimo skaidrėje parodžiau ugninės raudonos spalvos aukštakulnius, konferencijos dalyvių klausdamas: „Ar tai klaida?“ Vien mano pasiūlytų versijų – šūsnis. Klaida, nes iliustracija politiškai nekorektiškai implikuoja, kad redaguoja tik moterys, o tai paprasčiausiai netiesa; tik ar politinis korektiškumas yra nekritikuotina dogma? Klaida, jei jūsų vaikinas ir šiaip už jus dešimčia centimetrų žemesnis; tik ar tariama ūgių dermė nėra ydingas stereotipas? Klaida, jei išsiruošėt į draugų vestuves, bet paaiškėjo, kad ten kaimo sodyba su šokiais pievoje; tik ar negalima šokti basomis? Klaida, jei tikėjotės užsisakę burgundiško vyno spalvą, tačiau paaiškėjo, kad jūsų monitorius nesukalibruotas. Klaida, jei pirkdami nurodėte dydį pagal Didžiosios Britanijos numerius, o lankėtės amazon.com svetainėje.

Ar dėl paminėtų ir daugelio kitų aplinkybių, kurias nesunku sugalvoti, raudoni aukštakulniai apskritai bei konkretūs bateliai yra tiesiog visada ir visur klaida? Akivaizdu, kad ne. (Nebent išpažįstate labai specifinę ideologiją.) Ar jie niekada negali būti klaida? Kaip matėme, gali. Ir apibendrintos taisyklės suformuluoti nepavyks. Mielasis skaitytojas jau muistosi kėdėje: „taigi nuo konteksto priklauso“. O „kad su bendratimi“ irgi nuo konteksto priklauso? Kažkodėl konteksto – ir labai artimo, kai žvelgiama sakinio, pastraipos imtimi, ir platesnio, kai aprėpiama visa kultūrinė terpė bei jos dalyviai – dažnai nepaisoma, kai sprendžiama apie deramą ir nederamą, suprask, klaidingą kalbinę raišką, rašybą bei skyrybą.

Tenka priminti banalų teiginį: apie klaidą įmanu svarstyti tik tuomet, kai egzistuoja norma. Klaida yra prasilenkimas su norma. Chaose klaidų nėra. Jei nesileisime į pernelyg rafinuotą klasifikaciją, normas patogu suskirstyti į dvi dideles kategorijas. Viena, norma gali būti primesta ir palaikoma represinio aparato. Žodžio inspekcija pakanka, kad tiesiog nupurtytų ir norėtųsi jos kapitonus pasiųsti paskui vieną tokį laivą3. Antra, norma gali būti internalizuota, vidinė – nepastebima, funkcionuoti kaip savaiminis dalykas. Idant ją atkapstytume ir surašytume, reikia, kalbos atveju, labai gilaus lingvistinio išmanymo. Todėl šimtmečiais įvairių kalbų gramatikų autoriai ir „vertė Donatą“4, t. y. bandė pritaikyti vis kitai kalbai dar Antikoje sugalvotą lingvistinio aprašo sistemą, nes nepajėgė sugalvoti kitokios, galbūt adekvatesnės tiriamam atvejui.

Pats paprasčiausias dviejų nusakytų tipų normos skiriamasis požymis iš visuomenės nario perspektyvos – socioemocinis. Pirmosios normos nesilaikymas jautresniam pažeidėjui sukelia kaltės jausmą, o budriam stebėtojui – pareigos įskųsti ar bent pamoralizuoti impulsą. Impulsą pataisyti su priekaištingos viršenybės nuostata, kurią simbolizuoja vis dar tebepraktikuojama raudona mokytojų rašalo spalva. Antrosios normos pažeidimas daugių daugiausia išprovokuoja nuostabą – kaip čia taip gali būti? Kalbinės komunikacijos dalyviui susidūrus su neįprastu žodžiu, fraze, užrašymu, kyla klausimas ir postūmis svarstyti, spėlioti: ką reiškia, kodėl, kokia priežastis? Neabsoliutinu, tačiau labai panaši nuostaba nuolat lydi geros, novatoriškos literatūros skaitytoją. O XX a. radosi ir tebelieka įtakinga teorinė pažiūra, kad literatūrinė kalba apskritai yra sistemingas nukrypimas nuo įprastinės kalbos vartosenos, t. y. vidinės normos. Jei ir neabsoliutinsime šio formalistų teiginio, akivaizdu, kad kiekvienas tropas – tai tam tikro laipsnio prasilenkimas su internalizuota kalbos sistema.

Kaip prieš du dešimtmečius elegantiškai, tačiau dar labai atsargiai yra dėstęs kolega Jurgis Pakerys, „gyva kalba – tai ne rezultatas, o amžina veikla“, maža to, paklaida, normos pažeidimas yra svarbus kalbos kaitos veiksnys. Kas nekinta, užstingsta ir numiršta: „Gyvõs kalbos nuolatinis kitimas laikytinas jos esminiu bruožu“5. Galima adresuoti šią ištarą inspekcijoms bei kontrolėms, kurių kultūrinis autoritetas todėl ir menksta, kad jos bando sustingdyti iš prigimties dinamišką fenomeną. Tačiau produktyviau kreiptis ne į gąsdinančius ar bijančius, o į smalsiuosius. Koks nuolatinio kalbos kismo perspektyvoje yra uždavinio „ar čia klaida“ sprendinys? Žinoma, visuomet svarbus kontekstas, bet ne tik jis. Klaidą didžiu filologiniu keblumu padaro rekonstrukcijos problema. Normos rekonstrukcijos problema.

Didžiai naivu manyti, kad išsilavinę humanitarai nuosekliai pažįsta internalizuotą, sociokultūriškai legitimuotą kalbos normą. Ne rašybos ir skyrybos taisykles (kurių aprašas per pusę amžiaus pastebimai sutrumpėjo, bet galėtų būti ir toliau redukuojamas); ne Kalbos praktikos patarimus, ne de facto neegzistuojantį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ar Jablonskio ir Balčikonio kalbos taisymus, bet savaiminę žmonių kalbėseną. Net akademinė lietuvių kalbos gramatika ir didysis žodynas toli gražu neaprėpia kalbos vidinės normos visumos, t. y. vartosenos, kuri galioja, kuri funkciškai sėkminga, įvairovės. Maža to, juo gramatika ir žodynas moksliškesnis, juo labiau jis įtraukia fluktuaciją, nestabilumą, alternatyvas. Kad ir kurio tipo solidų lingvistinį kompendiumą bepaimsi, jis byloja, kaip paprastai būna ar yra buvę, bet ne kaip turi būti. Net ir dažnai atnaujinami šio tipo veikalai nusako vakarykštę, o ne šiandienę normą, nes kalba tik iš pažiūros keičiasi lėtai – kas vaikystėje laikė vėžliuką, pamena: vos trumpai nusisuk, jau ir dingo. Lietuviški nuoseklieji kalbos aprašai neatnaujinti tris penkis dešimtmečius, o dinamiškesnės naujažodžių ar sritinių terminų duomenų bazės apima tik siauro spektro informaciją.

Diachroninės rekonstrukcijos reikalas gali iškilti tarsi paprasčiausiu atveju, kai redaktoriaus tikslas identifikuoti raiškos klaidas šį mėnesį parašytame, apie šių dienų gyvenimą kalbančiame veikale. Net jei tas veikalas perteikia tik vieno sociokultūriškai menkai specifikuoto pasakotojo naratyvą, o labai sąmoningas redaktorius kliaujasi sinchroniniu savo kaip profesionalaus, reflektuojančio dabartinę kalbą žinovo supratimu apie normą. Juk visuomet esama interteksto galimybės; postmodernioje literatūroje – beveik privaloma. Savo ruožtu, esama tikimybės, kad kuriose-ne-kuriose teksto atkarpose, cituojančiose, parafrazuojančiose, parodijuojančiose, užsimenančiose apie – nereikia amžiais, pakaks keliais dešimtmečiais – ankstesnį tekstą, laikytasi kitoniškos normos. Ir nebūtinai autoriui inkliuzą apmąsčius, gal tiesiog nesąmoningai atsiminus kažkokią skaitytą, girdėtą eilutę, ją vienu ar kitu būdu įtraukus į savąjį veikalą. Kai parafrazė smarkiai heterogeniška, ji atpažįstama nesunkiai, bet jei skiriasi vos vos, kad ir kokia žodžių tvarka, niuansai prasižiopso, redakcinis rašiklis brūkšteli lengvai. Bet juk gera literatūra – nuolatiniai niuansai… Keblu yra patikimai rekonstruoti normą, kuri ankstesniu laikotarpiu galiojo dargi visai elementariais, o ne kokiais ypatingesniais profesinės kalbėsenos, sociolektų atvejais. Juk dažnai pastebime, kokie pasenę, neadekvatūs raiškos požiūriu kai kurie XX a. antros pusės, net aštunto-devinto dešimtmečio Vakarų prozos vertimai. Tad ir intekstas iš to meto, tikėtina, konfigūruotas laikantis šiek tiek kitokios vidinės kalbos normos nei dabartinė.

Normos, kuri leistų identifikuoti klaidą, rekonstrukcijos poreikį kartais ir dešimtimis kartų didina bei sunkina bet kuris iš toliau paminėsimų veiksnių: didesnis laiko atstumas; veikėjų tiesioginė kalba bei profesinės ir socialinės jų charakteristikos ar specifinė tematika; tolesnis nuo kasdienės kalbos literatūrinis modelis, pavyzdžiui, visa poezija; regionalizmas, kuris toli gražu nebūtinai toks ryškus kaip Rimanto Kmitos romane Pietinia kronikos, etc. Kartais iškylantys adaptavimo amžiaus grupėms iššūkiai ir kitokios atožvalgos į auditoriją, jos kalbinį jautrumą ir pajėgumą suprasti raiškos niuansus, žinoma, dar labiau komplikuoja sprendimą, kokios normos redaguojamas tekstas laikosi ir į kokią normą turi orientuotis publikuotina versija.

Svarbu pabrėžti, kad kai taip svarstau apie kalbos normą, turiu galvoje ir sudėtingesnes aukštesnio lygmens normos konfigūracijas, kurios labiau semantinio nei gramatinio pobūdžio. Jos glaudžiai susijusios tiek su dinamiškai kintančiu supratimu, kas dera ar nedera tam tikro tipo, žanro literatūros tekste, tiek su etinio priimtinumo refleksija. Idant šios mintys neliktų tik abstraktūs svarstymai, pateiksiu keletą pavyzdžių, pasinaudodamas mano vadovautais bakalauro darbais, kuriuose analizuota, kaip skirtingais, bet ne taip jau daug laike nutolusiais laikotarpiais taisytas nacionalinės premijos laureatas (taigi klasikas, o ne koks neraštingas šmikis) Saulius Tomas Kondrotas.

Štai romano Žalčio žvilgsnis, kurį redagavo ilgametė, patyrusi Vagos redaktorė Sigita Papečkienė, leidykliniame mašinraštyje yra tokia gerokai perdirbta vieta (kursyvas – redaguotas tekstas, pusjuodis – autorinis tekstas, žr. il. 1, 2):

Visi sau puotavo [Puota tęsėsi], valgių ir gėrimų ištekliai [atsarga]nesibaigė, ir kai atėjo naktis, mes vis dar sėdėjome[ – ][ir dalijomės alumi ir prisiminimais, kiauliena ir įspūdžiais].

„[N]ežinau, ar gražu“, – nurodė paraštėje redaktorė, nes romane tai laidotuvių epizodas. Tolėliau ji dar išbraukė beveik visą originalo sakinį: „[Truputis degtinės ir truputis šypsenų liudijo, kad] Šermenys buvo pavykę [kaip reta]“6. Kondroto puikiai ritmiškai ir semantiškai sukonstruota ironija identifikuota kaip amoralumas – lietuviškų papročių požiūriu, etinė ir raiškos klaida. Vis dėlto, tai toli gražu nebuvo klaida, atsižvelgus į modernistinės raiškos normą, kurios laikėsi ir kurios diegimu atšviežino verksnojančią kaimišką lietuvių prozą jaunasis Kondrotas. Kodėl autorius sutiko su šiuo ir kitais panašiais taisymais? Iš jo pastarųjų metų interviu susiklosto įspūdis, kad anuomet rūpėję neužkliūti, buvo svarbu, kad išvis publikuotų, o dabar nemato prasmės grįžti prie ankstesnės kūrybos. Antai apie naujausią rinktinę Kolekcionierius atsiliepė: „Būtų kvaila sėdėti ir iš naujo skaityti, ką pats parašei“7.

Kai socialiniame tinkle tarstelėjau, kad minėtos rinktinės tekstai taisinėti arbitraliai, be reikalo, susilaukiau redaktorės Palmiros Mikėnaitės ir su ja besisolidarizuojančių namiškių didžios rūstybės. Lieku prie savo nuomonės, iš viešumoje skelbtų Kondroto pastabų darau prielaidą, kad jis korektūrų neskaitė ir detalių neaprobavo, tačiau korektiškumo dėlei paminiu ir oponentų teiginį, kad rašytojas yra jų šeimos draugas, kad viskas su juo buvo derinama. Štai pavyzdžiai, ką turiu galvoje traktuodamas redagavimą kaip netinkamą, nepagrįstą, nesistemingą „gerinimą“, nes jokių klaidų pateiksimose vietose nėra, kad ir kokią normą bepaimtum (lygintos apsakymų ankstesnės publikacijos – pusjuodis laužtiniuose skliaustuose8 su 2020 m. rinktinės tekstu – kursyvas9):

Bet praslinkus penkeriems metams neišvengiamai užmiršti [pamiršti] didesnę dalį.

Nuo jo dvelkia krauju, tarsi jis per daug to skysčio turėtų ir karšta Viduržemio jūros saulė išsunktų iš odos ne prakaitą, o [bet] tirštus raudonus lašus.

„Visi tie“ dabar beria [pila] smėlį Heraklitui į plaukus.

„Credo-būtis“

Tarsi […] šilkaverpio vikšras išsiristų iš kokono, juodų nyčių kokono, iš nakties patalo [–] [prieštaraudamas gamtos ir Dievo valiai, sulig kuria šilkaverpių vikšrai nebeišeina iš kokono vikšrais].

„Kabantis namas“

[…] visą aspirino istoriją Juozapas prasimanė tik tam, kad jo žmona manytų [galvotų], esą jis tikrai karščiuoja […]

Būtų neblogai pakeisti temą, bet mergina, atrodo, neketina [nesiruošia].

Ji verkė, raudojo kiaurą naktį, o rytą [–] [dar] tebemiegojo, kai Juozapas išėjo pro duris su ta kortele kišenėje, kur prostitutė buvo ją vakar vakare ir įkišusi.

„Meilė pagal Juozapą“10

Minėtina, kad apsakymas „Meilė pagal Juozapą“ skelbtas nesename, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leistame rinkinyje, kuriame puikuojasi deklaracija: „redakcija autoriaus“. Tad juolab keistas smulkus papešiojimas, tarsi redaktorės kalbos jausmas būtų kur kas tobulesnis nei rašytojo, o kultūroje jau funkcionuojančio teksto stabilumas neturėtų jokios vertės.

Savikritiškam profesionaliam redaktoriui nederėtų pamiršti, kad net tada, kai jis mato iš pažiūros paprasčiausią korektūros klaidą, bent vienu atveju iš šimto tai nėra klaida, tik jis kažko nesupranta. Maža to, gal bent vienu atveju iš dešimties tūkstančių „korektūros“ pataisa gali tapti anekdoto, literatūros istorijos kuriozo, ilgus metus tveriančio nesusipratimo ir tekstologinės vargo vakarienės priežastimi. Įsidėmėtinas kultinės knygos – Johno Ronaldo R. Tolkieno Žiedų valdovo atvejis. Jis patogus kaip pavyzdys aptariamam klausimui tuo, kad šiame veikale sukurtas ištisas savitas pasaulis, taigi – ir savita kalba, veikiau – keliolika skirtingų kalbų. Kai prieš akis iškyla hobitų sodybėlės, lengviau susivokti, kad kiekvienas geras literatūros veikalas sukuria atskirą pasaulį, nebūtinai tokį skirtingą nuo mūsų kasdienybės kaip Tolkieno vizija, bet vis dėlto savitą, taigi ir savitą kalbą.

Tolkienas nėjo Joyce’o pėdomis, neprovokavo skaitytojų lingvistiniais brūzgynais. Jo manipuliavimas etimologija buvo švelnus, subtilus, tačiau veikale barstyte pribarstyta kalbinių ženklų, kad Žiedų valdovo elfai ir nykštukai nėra tie patys elfai ir nykštukai, kurie veisiasi dažnoje pasakėlėje, kad skaitytojui suteikiama proga panirti į proistorės dimensiją ir rimčiau rekonstruojamos mitologijos plotmę. Tolkieno rankraščiuose kalbant apie elfus figūruoja ne elf / elves, bet elven, ne elfish, bet elvish ir t. t. Štai ką autorius, perskaitęs leidyklines romano pirmojo tomo korektūras rašė laiške sūnui Christopheriui, vėliau redagavusiam pomirtinius Tolkieno kūrybos leidimus: „atspaudas labai geras, kaip ir turėtų būti iš beveik nepriekaištingo nuorašo, išskyrus tai, kad įžūlūs maketuotojai ėmėsi taisyti, kaip jiems atrodė geriau, mano rašybą ir gramatiką: dwarves į dwarfs, elvish į elfish, further į farther, o blogiausia – elven į elfin. Aš išliejau savo susierzinimą rėkdamas ant [leidėjų] A. ir U., o tai sukėlė erzelį“11. Galima pridurti, kad dėl kai kurių Žiedų valdovo teksto vietų tekstologai iki šiol diskutuoja, ar autorius šį tą pražiopsojęs atstatydamas minėtuosius ir kitus „klaidų“ ištaisymus korektūroje, ar tam tikras įvairavimas yra motyvuotas kūrybinio sumanymo.

Pakartosiu: jokia frazė, jokia rašyba ar punktuacija nėra laikytina klaida savaime – tik atožvalga į normą, kuri gali būti labai savita, leidžia klausti: „gal tai klaida“. Maža to, čia tik pirmas žingsnis, po kurio privalomas antrasis – rastinas motyvas, kodėl nukrypimą nuo normos būtina eliminuoti. Gal visai nereikia taisyti, gal jis taps impulsu kalbai pasikeisti? Juo labiau kad sudėtinguose veikaluose nesusipratimas ir nesupratimas apglėbia vienas kitą. Kai kurie semantiniai dalykai amžinai liks filologiniu rebusu, jų pasaulio filologai yra aptarę ne vieną, o lietuvių literatūroje žymiausias, įdomiausias atvejis yra iš Balio Sruogos kūrybos. Pirmajame Dievų miško skyriuje nurodoma Štuthofo konclagerio lokacija:  „Ši vietelė prisiglaudė Šiaurės jūros pakrantėje“. Ar tai faktinė klaida? Ar ji taisytina, bent jau išnašoje, kaip daroma ir senesniuose, ir naujausiuose Raštuose?12 Ar literatūros profesorius taip prastai orientavosi geografijoje? Ar prarado erdvės nuovoką dėl sunkių gyvenimo išmėginimų? Na, sarkastiškas veikalo tekstas ir intensyvios grumtynės su cenzoriais bylotų priešingai. Kai knyga rašyta ir skaityta, Štuthofas jau buvo istorija, o daugybė lietuvių, taip pat ir Sruogos giminių, kamavosi tremtyje prie Šiaurės jūrų. Tik tokios daugiskaitos cenzoriai tai jau tikrai nebūtų praleidę. Tad gal labiau klaidina išnaša? Kokia buvo rašytojo intencija, manding, liks amžina paslaptimi. Bet kur kas geriau paslaptys, negu nepagrįstas aiškumas. Geriau tegu klysta rašytojai, o ne redaktoriai daro klaidas taisydami nebūtas klaidas.

1 Nacionalinė dailės galerija, 2023-09-22, organizavo leidykla Lapas ir literatūros festivalis Open books.

2 Žr. https://www.openbooks.lt/reda2023.

3 Žodiniame pranešime prelegentas tiksliau geolokalizavo menamo pasiuntimo kryptį, нахуй, bet tai buvo susiję ir su aplinkybe, kad prieš tai pranešimą skaitė Audrius Valotka, Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas. Pranešimas iškart po renginio išgarsėjo politkorektišku „čiurkų kalbų“ motyvu, nuo kurio iškart atsiribojo organizatorės, bet vyr. inspektorius ir šiaip pažarstė kandžių invektyvų įvairiais klausimais, tarp jų ir apie mokslininkus, tiesą ir galią (red. past.).

4 Autorius prileidžia, kad skaitytojai, it kokie studentai filologai pirmūnai, žinos, kad Viduramžiais donatais (Donat) buvo vadinami bet kokie gramatikos vadovėliai, kurių pavyzdinius etalonus parūpino ir taip kartu vardą davė šv. Jeronimo mokytojas Elijus Donatas († apie 380) (red. past.).

5 Jurgis Pakerys, „Klaida kalbà: Apie klaidos reikšmę kalbai ir kūrybai“, in: Baltos lankos, 2001, Nr. 13, p. 108, 111.

6 Vidmantė Grigaliūnaitė, Netradicinės prozos redagavimas: Sauliaus Tomo Kondroto atvejis: Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, 2020, p. 18.

7 Deividas Jursevičius, „Nacionalinės premijos laureatas Kondrotas – apie tris gyvenimo principus, profesionalaus rašytojo kelią ir tvirtą nuostatą, dėl kurios atsiprašo skaitytojų“, 2021-02-15, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1345262/nacionalines-premijos-laureatas-kondrotas-apie-tris-gyvenimo-principus-profesionalaus-rasytojo-kelia-ir-tvirta-nuostata-del-kurios-atsipraso-skaitytoju.

8 Saulius Tomas Kondrotas, „Credo – būtis“, in: Būtis ir laikas, sudarytojas Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1983, p. 196–217; Saulius Tomas Kondrotas, Kentauro herbo giminė, sudarytojas Laimonas Inis, Vilnius: Periodika, 1989, p. 51–82; Saulius Tomas Kondrotas, Meilė pagal Juozapą, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 224–238.

9 Saulius Tomas Kondrotas, Kolekcionierius, sudarytoja Palmira Mikėnaitė, Vilnius: Tyto alba, 2020.

10 Deimantė Vaitkevičiūtė, Meninio teksto redagavimo praktikos XX a. II p. – XXI a. pr.: Sauliaus Tomo Kondroto apsakymų redagavimas: Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, 2022, p. 26, 27, 31, 33, 37.

11 J. R. R. Tolkien to Christopher Tolkien, 1953-08-04, in: The Letters of J. R. R. Tolkien, edited by Humphrey Carpenter with the assistance of Christopher Tolkien, Boston: Houghton Mifflin, 2000, p. 169.

12 Išnašoje: „Turėtų būti Baltijos jūra. Čia, matyti, yra korektūros klaida autoriaus rankraštyje“; žr. Balys Sruoga, Raštai, t. 4: Proza, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 241 (red. past.).