Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Antanas Mončys. Eskizas. XX a. septintas dešimtmetis. Gyčio Skudžinsko nuotrauka. AMNM

Vos prieš pusantrų metų pandeminės kasdienybės atributai būtų neįsivaizduojami, o nebestebinančios karantino priemonės galbūt net atrodytų neteisėtos. Kita vertus, politiškai tarsi gyvename įprastai – (bene) viską valdžia (tiek dabartinė, tiek ir praėjusios kadencijos) pandemijos akivaizdoje daro nesavavališkai, tautos vardu, dėl jos gerovės. Tačiau pandemijos suvaldymo priemonės tarsi nedera prie to, ką laikome politiniu įprastumu, – prie liberalios politinės sistemos, kur asmens teisių suvaržymas ir jo gyvenimo administravimas mikro lygmeniu iš esmės nepriimtinas, o diskusija laikoma absoliučia vertybe ir visų gerų sprendimų pamatu. Tad kaip paaiškinti šį pandeminės politinės realybės dvilypumą? Kas ištiko Lietuvos politinį gyvenimą? Galiausiai – ar šiuo metu vis dar gyvename liberaliojoje demokratijoje?

DEMOKRATIJA IR LIBERALUSIS PARLAMENTARIZMAS PAGAL
CARLĄ SCHMITTĄ

Rodos, po to, kai Vakarai laimėjo Šaltąjį karą, liberalizmo ir demokratijos sąvokos tapo nebeatskiriamos. Kalbant apie „demokratiją“ paprastai kalbama būtent apie liberaliąją demokratiją. Vis dėlto politikos ir politinės filosofijos rėmuose šis istorinių aplinkybių suformuotas sąvokų diktatas nėra toks absoliutus. Tad pirmiausia reikėtų aiškiai atskirti liberalizmo ir demokratijos sąvokas, suprasti jų netapatumą ir įtampas, itin suaktualėjančias išimtinėje situacijoje, o tą atlikti padeda Schmitto politinė teorija, šiame tekste tampanti analizės įrankiu. Nors Schmitto tikrai nelaikau idėjiniu autoritetu, tačiau vertinu jo liberaliosios demokratijos kritiką, kuri, mano įsitikinimu, gali padėti ir pačiai liberaliajai demokratijai.

Schmittas teigia, kad demokratija, pati neturėdama pozityvaus turinio, gali sugyventi su įvairiomis idėjomis ar ideologijomis, kurios ją ribotų ir kreiptų1. Pastarosioms susidėjimas su demokratija irgi naudingas legitimumo atžvilgiu2. Tad Schmittui demokratija yra tik tam tikra politinės sistemos forma, o tiksliau – valdžios savilegitimacijos būdas, pasireiškiantis nuolatiniu referavimu į tautą kaip suvereną,
jos bendrąją valią.

Bendrosios valios koncepcija yra esminė demokratijai, bet pasirodo esanti problemiška bandant ją atidžiau nagrinėti. Tai metafizinis terminas, todėl matematinė balsų dauguma nėra tobulas bendrosios valios atitikmuo – o tik yra su pastarąja sutapatinama kaip mažiausiai netobulas variantas. Pasak Schmitto, daugumos balsas nebūtinai parodo tautos bendrąją valią, kuri pagal apibrėžimą yra (ir turi būti) visada teisinga ir gera3. Dauguma gali klysti. Schmittas teigia, kad bendroji tautos valia potencialiai gali būti geriausiai išreikšta mažumos ar net vieno žmogaus, jei jie identifikuoja savo poziciją su visos tautos. Tuomet valdžios – kokiu pagrindu ji bebūtų sudaryta ir veiktų – tapatinimasis su tauta ir leidžia valdymą įvardyti kaip demokratiją. Dėl to Schmittui diktatūra nėra demokratijos priešingybė4 – ji kaip tik gali būti demokratiška, gali demokratiją išgelbėti. Toks režimas vis dar demokratija, nes jo suverenas – vis dar tauta, o suvereno valią vykdantis atstovas kiekvieną savo veiksmą legitimuoja tautos vardu, tapatina su jos valia, net jei tautos dalis tam tikriems sprendimams priešinasi. Valdžios ir tautos valios sutapatinimas apibrėžia demokratiją. 

Tai yra grynoji demokratija, demokratija be epitetų – primityvi, brutali, neapibrėžta, bet Schmitto kriterijais remiantis – visiškai legitimi. Kartu ji mums skamba nepriimtinai, nes yra konceptualiai atskirta nuo jai netapataus ir kai kuriais atžvilgiais konfliktuojančio liberaliojo parlamentarizmo. Schmittui liberaliojo parlamentarizmo pagrindinė institucija – parlamentas – neužsiima tautos bendrosios valios raiška ar atstovavimu. Anot Schmitto, parlamento esmė yra viešoji skirtingų grupių diskusija5, kurioje argumentų galia siekiama rasti geriausią santykinę tiesą6, visai nebūtinai referuojant į tautą. 

Kitas svarbus liberaliojo parlamentarizmo aspektas Schmittui yra galių balansas, pirmiausia – valdžios padalijimas skirtingoms institucijoms (konstitucija)7. Įdomu tai, kad Schmittui atrodė, jog galių padalijimas yra priešingas demokratijai, nes tautos bendroji valia yra absoliuti ir vieninga8, o visos galios sutelkimas viename organe prieštarauja liberalizmui. Tokį valdžios sutelkimą liberalizmas laiko diktatūra, tad būtent liberalizmui (o ne demokratijai) šis yra nesutaikoma priešybė9. Kritikuodamas liberalizmą Schmittas taip pat pastebi, kad pastarasis dėl stipraus individualizmo elemento yra linkęs į politiškumo (kurį filosofas supranta kaip priešo-draugo perskyrą) neigimą. Karas liberalizmui yra problemiškas, jį norima matyti kaip diskusiją ar konkurenciją10.

Tad, remiantis Schmittu, liberalusis parlamentarizmas nėra tapatus demokratijai, nes nereferuoja ir savo politiniais instrumentais nesitapatina su tauta ir jos valia, o kartais netgi akivaizdžiai prieštarauja demokratijai; atmeta egzistencinį politiškumą ir tautos valios vieningumo prielaidą.

IŠIMTIES PROBLEMA

Vienas esminių liberaliojo parlamentarizmo ir demokratijos skirtumų – nevienodas santykis su išimtimi, šiuo atveju – pandemija. Schmittui suverenas esąs tas, kuris įvardija susidariusią išimtinę situaciją valstybėje ir taip suspenduoja universalių teisės normų galiojimą, per save sugrąžina decizionistinį ir personalinį valdymo pobūdį, dominavusį ankstesnėse istorinėse erose11. Tautos suverenitetas Schmittui, panašu, yra savotiška iliuzija, nes tauta kaip subjektas yra per daug neapibrėžta. Vis dėlto demokratijos suverenas – aptartu valdžios valios tapatinimosi su tauta būdu – gali įgyti konkretų ir asmeninį pobūdį; vyriausybės pavidalu valingai veikti išimtinėje situacijoje, kurią pats ir paskelbė. Šis mechanizmas veikia nuolat, bet išimties situacija ypatinga tuo, kad suverenitetu įgaliota disponuoti valdžia tą daro daug mažiau ribojama ir valdo labiau asmeniškai.

Minėtas suvereniteto raiškos ribų sumenkimas ir jo didesnis įgalinimas per konkrečius asmenis sietinas būtent su liberalizmo suspendavimu. Schmittas tvirtina, kad išimtinės situacijos koncepcijos pašalinimas iš teisės filosofijos sietinas su liberalizmu. Iš Apšvietos ir gamtos mokslų perimtas racionalizmas ir universalizmas sunkiai suderintinas su nuo kažkokio žmogaus valios priklausančiu sprendimu, kai normatyvinės teisės veikimas yra suspenduojamas12. Tad liberalizmas – o kartu ir Schmitto intelektualinio oponento Hanso Kelseno tipo teisinis pozityvizmas – atmeta teisines išimtis kaip neįmanomus stebuklus. Tuomet asmeninis suvereno įgaliotinio pasirodymas ir valingas veikimas liberaliajame parlamentarizme yra nepriimtina diktatūra.

Taigi pagal Schmittą išimtinė situacija yra egzistencinė grėsmė liberaliajam parlamentarizmui, kuris neturi autentiško suvereno, o sąjungoje su demokratija jį įgauna, bet griežtai riboja: leidžia reikštis retoriškai arba ribotoje sprendimų erdvėje, nepaneigiant teisinių dėsnių. Krizės metu liberalizmas dažniausiai neturi įrankių skubiai atsakyti į gyvybės ir mirties klausimus. Išimtinė situacija ir joje išsilaisvinęs demokratijos suverenas tuomet savo pačiu buvimu paneigia liberaliojo parlamentarizmo konstituciją. Ypatingoje situacijoje Schmittui nebėra laiko diskusijoms, o galių ar nuomonių balansas galėtų trukdyti priimti sprendimą, kuris galbūt vėliau atrodytų labai netobulas ar net blogas – bet tai bent šioks toks sprendimas. Apskritai visa išimtinė situacija gali įgyti liberalizmui nepakeliamą politiškumo krūvį, kur konkurentas tampa mirtinu priešu, o tarpusavio varžymasis – atviru karu. Iškyla savotiška diktatūra, kuri atmeta liberalizmą, bet iš esmės gali būti grynai demokratiška, net jei tautos dauguma ar dalis nenorėtų pripažinti išimties ir jos reikalavimų. Žinoma, didelis pavojus yra nežinia, kur suvereno įgaliotinis, žygiuodamas su bendros valios vėliava rankose, sustos ir, laikui atėjus, atsitrauks. Tokia yra grynoji demokratija arba demokratija be epitetų.

PANDEMIJA KAIP IŠIMTIS

Pandemija teisei tapo neįmanoma išimtimi – stebuklu jos specifinėje, „deistinėje“ teologijoje. Šis stebuklas žmones tarsi sugrąžino į praeitį, į nuolatinę kovą su gamta. Iš šios praeities žmonija manė amžiams ištrūkusi ir galinti atsipūsti žmogaus sukurtų beasmenių jėgų tvarkomoje realybėje, kur niekam nereikia nešti lemtingo sprendimo atsakomybės – ar susitaikyti su kito asmens priimtu sprendimu.

Liberaliajai demokratijai susidūrus su išimtine padėtimi (pandemija) liberalusis-parlamentinis sistemos aspektas tampa problemiškas ir yra nejučia suspenduojamas, nors parlamentinė diskusija yra liberaliojo parlamentarizmo šerdis. Virusas nuo pat pandemijos pradžios sutrikdė parlamentarizmo įgyvendinimą Lietuvoje. 2020 m. pavasarį Seimo diskusija net patiems parlamentarams ėmė atrodyti kaip prabanga, bet ne kaip konstitucinės sistemos esminė dalis. Tą liudija paankstinta vos prasidėjusios Seimo pavasario sesijos pertrauka, raginimai susilaikyti nuo nebūtino dalyvavimo įstatymo svarstymo etape posėdžių salėje. Tokiu būdu parlamentas tarsi neteko savo esmės – diskutuojant tiek, kiek reikia, rasti geriausią nuomonę ir ją paversti įstatymu. Nors Seimas, deja, niekada nepasižymėjo kokybiška diskusija – čia ji vidutiniškai trunka vos kelias minutes, priimama daugybė mažareikšmių įstatymų pakeitimų – bet pandemijos metu jis turėjo pripažinti, kad išimties padėtyje visų pusių racionalių argumentų išdėstymas yra antraeilis dalykas. Tik įsibėgėjus antrajam karantinui – po rinkimų pasikeitus parlamento daugumai ir raginant konstitucinės teisės ekspertams, rodosi, suprasta, kad būtinai reikia Statute įteisinti nuotolinius posėdžius, kad diskusija galėtų tęstis net Seimo nariams nesirenkant tarp asmeninės sveikatos ir priesaikos vykdymo.

Po pertraukos 2020 m. pavasarį į darbą grįžęs Seimas nelabai turėjo ką pasakyti tautai bene vieninteliu tuomet rūpėjusiu – viruso suvaldymo – klausimu. Iš dalies tai gal ir gerai ar net suprantama – geriau patylėti, negu kalbėti apie dalykus, kurių neišmanai. Bet verta pastebėti, kad pirmosios viruso bangos metu apie Seimo darbą informacijos žiniasklaidoje gerokai sumažėjo. Seimas susidariusioje sudėtingoje situacijoje tikriausiai neatrodė relevantiška institucija – jis negalėjo pasiūlyti nei ekspertizės, nei greito veikimo – tik nuomonę. Reikėjo ryžtingos bendros valios veikti – ir ji net ne visad buvo pilnai užtikrinta, suformuluota remiantis ekspertų rekomendacijomis.

Pirmosios – ir turbūt baisiausios, nors ir ne didžiausios – bangos metu įprastai pakankamai matomą parlamentinę opoziciją iš viso vargiai teko matyti, o kai ji teikdavo alternatyvius siūlymus kovai su pandemija, valdantieji priekaištaudavo dėl neva trukdymo suvaldyti pandemiją vaikantis savanaudiškų politinių interesų. Opozicijai atlikti savo darbą anuomet buvo itin sudėtinga – krizinėje situacijoje kritiką valdžiai lengva pavaizduoti kaip „valstybės išdavystę“. Praėjusios kadencijos opozicija, atrodo, nebuvo linkusi taip rizikuoti, o dabar kritika valdžiai vėl tapo įprasta – kiek pripratome prie krizės. Seimo devalvavimą liudija ir tai, kad anuometinė dauguma svarstė netgi nukelti 2020 m. Seimo rinkimus. Nors neabejotinai suprantama tokio įvykio rizika visuomenės sveikatai, bet vien šios problemos iškilimas liudija išimtinės situacijos nulemtą prioritetų pasikeitimą. Net ir Konstitucinis Teismas pandemijos metu buvo (ir iki pat 2021 m. gegužės liko) nepilnos sudėties, nes parlamentas du kartus per pandemiją užvilkino naujų teisėjų paskyrimą. 

Tiek 2020 m. pavasarį, tiek antrosios pandemijos bangos metu visas visuomenės dėmesys teko įstatymų vykdytojui – Sauliaus Skvernelio ir (panašiu mastu) Ingridos Šimonytės vyriausybėms. Ypatingomis sąlygomis tai nėra neįprasta – tokiais atvejais pasikeičia netgi pats taisyklių kūrimo procesas13. Daugumą sprendimų vyriausybė (ypač Skvernelio), panašu, priėmė iš esmės nesitardama su kitais valdžios organais. Pandemijos valdymas buvo paverstas vien ministrų kabineto atsakomybe. Prezidentas, pavyzdžiui, buvo kritikuojamas – kai visuomenei jo labiausiai reikėjo, šis dingo iš viešumos; o kai pagaliau ėmė reikštis pandemijos temomis (ypač atėjus Šimonytės vyriausybei) – jo pasisakymai nelaikomi rimtais, be kita ko ir dėl to, kad ne visada dera su vyriausybės pozicija. Nuo pandemijos pradžios viruso klausimas imtas spręsti konkrečiais, o kartais net itin specifiškais vyriausybės įsakymais, o ne tiesiog remiantis universalaus įstatymo raide, ko dažniausiai pakakdavo įprastomis sąlygomis. Kitaip (Schmitto terminais) tariant – vyriausybė prisiėmė klasikinį suvereno vaidmenį.

Kai kurie vyriausybės sprendimai dabar atrodo netgi antikonstituciniai, pavyzdžiui, Skvernelio ministrų kabineto sukurtas, neilgai gyvavęs prievartinis atvykusiųjų iš užsienio apgyvendinimas iš anksto numatytame viešbutyje. Vis dėlto tikriausiai galima sutarti, kad tuomet šis sprendimas beveik niekam neatrodė absurdiškas – veikiau atvirkščiai. Išimtinė karantino situacija suteikė vyriausybei kreditą veikti taip, kaip atrodė teisinga tuo metu. Ypatingu laiku bet koks sprendimas atrodė geras, palyginti su gąsdinančia nesprendimo galimybe.

Tad bent jau pandemijos valdymo rėmuose visų trijų valdžios šakų galios iš pradžių buvo sutelktos vyriausybėje. Tai prieštarauja liberalizmo konstitucijos sampratai, kurios esmė dažniausiai suprantama būtent kaip valdžių atskyrimas ir galios apribojimas. Kita vertus, lygiai toks pat grėsmingas, tik menkiau pastebimas, gali būti įgaliojimų neįgyvendinimas – abu jie iš tikrųjų graso konstitucinei tvarkai. Tą parodo Viktoro Orbano oportunizmas pandemijos metu iš vienos pusės ir Donaldo Trumpo politiškai suinteresuotas neveiksnumas – iš kitos14. Lietuvoje šis klausimas iškilo tik 2020 m. vasarą, situacijai kiek aprimus ir susimąsčius – ar viskas vyko teisėtai ir teisingai, ar nereikėjo daugiau konsultuotis su Seimu, teisininkais, mokslininkais. 

Sustojusi ekonomika ir apribota ūkinė veikla, judėjimo ir bendravimo ribojimai (liberalizmo sąlygomis laikomi laisvės suvaržymu ir įvairovės slopinimu, diktatūra) tapo būtina sąlyga suvaldyti pandemiją. Nors asmens duomenų apsauga pastaruoju metu priimama vis rimčiau, pandemijos metu ji tapo antraeiliu dalyku – iškilo poreikis atskleisti savo kontaktus, maršrutus, registruotis kavinėse (neklausiant, kaip tie duomenys tvarkomi) ir pan. Priemonės, kurių ėmėsi vyriausybė (iš pradžių Skvernelio, vėliau – Šimonytės) suvaldyti virusą, nors ir ne tobulos, buvo ir yra būtinos. Šioje išimtinėje situacijoje aktyvus ir tikras suvereniteto vykdytojas – gyvybiškai reikalingas, nes abstraktūs įstatymai nesuponuoja adekvačių ir reikalingų specifinių sprendimų, o šiaip jau vertingos ir prasmingos diskusijos tikslas taip pat neatitinka situacijos reikalavimų. Tikram parlamento veikimui būtina sąlyga galima laikyti tai, ką Leo Straussas sakė apie filosofiją – reikia būti išsprendus gyvybės ir mirties dilemas15. Virusui turėjo būti paskelbtas karas, kuriam būtini (net ir ne visada geri) sprendimai, nes sprendžiamas egzistencinis klausimas. Visgi visa ši situacija nesuderinama su liberaliuoju parlamentarizmu. Tad jis yra suspenduojamas, nes jam toks suverenus vyriausybės veikimas ir diskusijos įšaldymas būtų tiesiog nepakeliama diktatūra. Alternatyvos neatrodo geriau – JAV, kur svarbios politinės (ir tautinės) tapatybės dalies – libertarizmo – nebuvo įmanoma net suspenduoti, o pati viruso grėsmė buvo tik dar vienas karštų politinių debatų objektas; arba Švedija, kur pandemijos valdymas realiai buvo patikėtas individualių piliečių asmeninei atsakomybei, – kone visuotinai pripažįstami kaip nenusisekę kovos su virusu pavyzdžiai.

GRYNOJI DEMOKRATIJA

Kitaip yra su demokratija, kuriai išimtinė situacija ir suvereno materializacija tiesiog pakeičia esminio jos bruožo – bendrosios valios – raiškos būdą; leidžia pasireikšti grynąja savo forma, nes liberalusis parlamentarizmas, iki tol kreipęs ir racionalizavęs demokratiją, laikinai įšaldomas. Grynajai demokratijai išimtinė padėtis nebūtinai kelia grėsmę. Tai, kad vyriausybė pandemijos metu veikia viena ir su niekuo nesitardama, o viešos diskusijos patraukiamos į antrą planą, remiantis Schmittu, nepaneigia demokratijos esmės. Vykdomosios valdžios veikimas per įsakymus ir nutarimus – o ne atsargus ir tikslus samprotavimas, remiantis įstatymais – ne tik netrukdo bendrosios valios buvimui, bet potencialiai gali būtent ją atitikti.

Pandemijos pradžioje, 2020 m. kovą, vyriausybė karantino ribojimus įvedė kreipdamasi į tautą per ministrą pirmininką. Po spalio rinkimų griežtindama suvaržymus Šimonytė darė tą patį. Vyriausybės veiksmų tapatinimas su tautos bendrąja valia tęsiasi visos kovos su virusu metu, nes būtent iš čia ji gauna legitimumą veikti kaip suvereno atstovas.

Čia itin svarbu tai, kad žmonių nepasitenkinimas kai kuriais karantino suvaržymais neturi jokios didesnės reikšmės bendrosios valios tapatumui. Vyriausybė elgėsi ir elgiasi taip, kaip įsivaizduoja esant geriausia tautai – tokiu atveju ji teisi ir bausdama karantino nesilaikančius asmenis, net jei jie su tuo nesutinka. Kaip įtikinamai parodo Schmitto intelektualinis sekėjas Paulas W. Kahnas kalbėdamas apie pandemijos valdymo pagrindimą – rūpestis (bendra)piliečiais ir savo interesų aukojimas dėl kitų yra būtinas tikrai, legitimiai ir „neišprotėjusiai“ demokratijai, net jei matematinė dauguma ar formaliai suprantamos teisės tam prieštarautų16. Klaidinančios informacijos ribojimas ir itin atkaklus kiek įmanoma tikslesnės informacijos nuolatinis, centralizuotas transliavimas, siekiant paveikti viešąją nuomonę, šiuo atveju yra demokratijos išlikimo reikalavimas, o ne manipuliacija. Turbūt dėl to konspiracijos teorijos, bent jau Lietuvoje, dar niekada nebuvo tokia aktuali tema, o kartu – dar niekada nebuvo taip problemiška varžyti jų sklaidą.

Tvarkydamasi su pandemija vyriausybė numato atstovaujamo suvereno vienybę ir homogeniškumą, mažiau paiso individualių asmenų poreikių – ir tai visiškai atitinka demokratijos prielaidas, kaip jas supranta Schmittas. To pavyzdys galėtų būti kai kuriais atvejais iš pirmo žvilgsnio neracionalūs apribojimai – negalėjimas išvykti apsipirkti į artimiausią parduotuvę, kad ir visai šalia namų, bet jau kitame rajone; prievolė net paskiepytiems ar persirgusiems virusu nešioti kaukes ir nebendrauti su kitu namų ūkiu; būtinybė nešioti kaukę esant vienam miške. Paskiro individo atveju tai – nesuprantami ribojimai, tačiau kolektyviniu požiūriu – demokratinis solidarumas, kadangi atskiriems atvejams nagrinėti laiko nėra. Vyriausybė nesielgia nedemokratiškai ir skatindama tautos narius aukoti asmeninius interesus ar net elgtis herojiškai dėl bendrojo gėrio kare su egzistenciniu priešu, kokiu viešumoje buvo paverstas COVID-19.

Tam tikra prasme (ir labai ribotai), remiantis Schmittu, tokią santvarką galima laikyti diktatūra, bet ji nėra priešinga demokratijai. Demokratijai priešinga yra nebent tironija, kur valdoma dėl savęs ir net nebandoma identifikuotis su tautos valia, arba tai daroma visai neįtikinamai, turint kitą suvereną. Šiuo atveju geras pavyzdys – Baltarusija, kurią pagal Schmitto kriterijus, atrodytų, irgi būtų galima vadinti demokratija. Bet kad taip vis dėlto nėra įrodo tai, jog šalies prezidentas ignoravo viruso grėsmę ir tokiu būdu kenkė tautai. Baltarusijos lyderis yra tironas, nes nereferuoja į bendrąją tautos valią, veikiau save patį laiko suverenu. Sutapimas tai ar ne, bet būtent išimtinėmis pandemijos sąlygomis baltarusių tauta pagaliau sukilo prieš tironą. Opozicijos lyderiai įtikinamiau ir pagrįsčiau atspindėjo jos bendrą valią ir pasiūlė tam tikrus sprendimus.

Tad akivaizdu, kad demokratijai išimtinė pandemijos padėtis ir iškylanti suvereno materializacija per vykdomosios valdžios atstovus – vyriausybę – nekenkia ir jos nepaneigia. Galima sakyti, kad ji tiesiog demokratiją padaro gryna, be epitetų, ir savotiškai išlaisvina ją nuo liberaliojo parlamentarizmo – su visais to privalumais ir, be abejo, – trūkumais bei pavojais.

SUGRĮŽIMAS Į VIENAREIKŠMĮ POLITINĮ ĮPRASTUMĄ

Pandemija suspendavo liberalųjį parlamentarizmą – ir iš liberaliosios demokratijos gauta demokratija be epitetų. Todėl tai išties nevienareikšmiškai įprasti laikai. Bet kartu tai yra tik laikina išimtinės padėties situacija. Jei ši padėtis užsitęstų per ilgai, tai jau nebebūtų išimtis; imtų formuotis naujas teisinis įprastumas. Išimtis yra sąlyginai trumpas laiko tarpas, kuriame veikia suverenas arba, demokratijos atveju, –
jo atstovas.

Savo prigimtimi gana primityvi demokratija, kaip ją supranta Schmittas, tvariai egzistuoti be ją kreipiančio papildomo principo negali. Tam kadaise ji ir turėjo susijungti su liberalizmu. Grynoji demokratija praktiškumo sumetimais tuoj pat įgauna „diktatūrinę“ išraišką, kuri gali tęstis tol, kol geba įtikinamai identifikuotis su tautos bendrąja valia. Antraip ji tampa nepateisinama demokratijos tironija, veikiančia sau ir dėl savęs. Pasibaigus šiai fazei, demokratija vėl susijungia su liberaliuoju parlamentarizmu, kuris ją racionalizuoja ir suvaržo proto reikalavimais, pats iš demokratijos semdamasis legitimumo.

Lygiai taip pat nutiks ir su pandemijos išimties išgryninta demokratija Lietuvoje. Vakcinacija, tikėkimės, palaipsniui sugrąžins mus kiek arčiau ikipandeminės kasdienybės – žmogus vėl atgaus ramybę ir laikinai sutramdys gamtos stichiją. Tiesą sakant, ir be skiepų jau buvo apsiprasta su viruso egzistavimu – pradžia buvo baisiausia, todėl ir anuometė vyriausybė galėjo ir turėjo elgtis taip, kaip kitai vyriausybei jau nebuvo priimtina. Tai paaiškintina ne vien skirtinga valdymo filosofija ir nevienodomis valdančiųjų ideologijomis, bet labiausiai tuo, kad pandeminė išimtis vis mažiau ima atrodyti kaip išimtis (nors dar tikrai tokia lieka). Galiausiai, beasmeniai „gamtamoksliniai įstatymai“, kuriuos reikia tik skaityti ir tinkamai taikyti, bus vėl pilnai pakankami, o suverenas – tauta – vėl įgis savo abstrakčią, neapčiuopiamą formą: jos suverenitetą vykdantis atstovas bus apribotas. Pandemijos pabaiga sugrąžins į sostą laikinai suspenduotą liberalųjį parlamentarizmą – į jo teisėtą vietą šalia grynosios demokratijos. Taip bus iki kitos išimtinės situacijos, kai suverenas vėl privalės susikoncentruoti viename taške ir materializuotis, kad priimtų sprendimus gyvybės ir mirties galvosūkyje.

Galiausiai reikia pažymėti, kad Schmitto aprašytoji demokratija yra gana primityvi ir nejautri asmeniui. Tai karo meto demokratija. Tokia demokratija kartais yra reikalinga, bet tuo pat metu ji potencialiai pavojinga ir nemaloni – ji remiasi vien nepatikrintinu suvereno galių vykdytojų geranoriškumu, gali lengvai pasiduoti iracionalioms tariamos ar tikros bendros tautos valios aistroms, pridaryti žalos pačiai tautai. Demokratija be epitetų yra tik trumpos išimties būtinų reikalavimų atsakymas, bet ne įprasto gyvenimo santvarka. Demokratijai ši „diktatūra“ – kurios raiška pandemijos metu Lietuvoje nebent tik labai mažo lygio – gal ir nėra priešingybė, bet joje gyventi nuolatos veikiausiai niekas nenorėtų.

Ne be priežasties demokratija mėgsta epitetus, tarp jų – ir mums įprastą „liberalioji“. O grynosios demokratijos pandemijos laikų Lietuvoje raiška ir suvereno atstovo veikla anksčiau ar vėliau sukontroliavus virusą bus (ar bent turėtų būti) gerai kritiškai permąstyta ir įvertinta iš vienareikšmiškai įprasto politinio gyvenimo perspektyvos. Juk pandemija padeda ne tik konceptualiai atskirti demokratiją ir liberalųjį parlamentarizmą, kartu parodydama tiek vieno, tiek kito privalumus ir trūkumus, bet ir atidengia – o tai svarbiausia – trapų ir aplinkai jautrų abiejų balansą, kurio delikatumą reikia prisiminti ateičiai.

1 Carl Schmitt, The Crisis of Parliamentary Democracy, Cambridge, London: The MIT Press, 62000, p. 24–25, 31.

2 Ibid., p. 30.

3 Carl Schmitt, Politinė teologija I. Politinė teologija II, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 66.

4 Carl Schmitt, The Crisis of Parliamentary Democracy, p. 26–28.

5 Ibid., p. 34.

6 Ibid., p. 46.

7 Ibid., p. 39–41.

8 Ibid., p. 36.

9 Carl Schmitt, The Concept of the Political, Chicago, London: The University of Chicago Press, 32007, p. 75.

10 Ibid., p. 70–72.

11 Carl Schmitt, The Crisis of Parliamentary Democracy, p. 43; Carl Schmitt, Politinė teologija I. Politinė teologija II, p. 30.

12 Ibid., p. 37, 43.

13 Moshe Halbertal, „Emergency, Democracy, and Public Discourse“, in: Democracy in Times of Pandemic: Different Futures Imagined, edited by Miguel Poiares Maduro and Paul W. Kahn, Cambridge: Cambridge University Press, 2020, p. 38–53.

14 Kim Lane Scheppele, David Pozen, „Executive Overreach and Underreach in the Pandemic“, in: Democracy in Times of Pandemic, p. 117.

15 Leo Strauss, „Reason and Revelation“, in: Carl Schmitt and Leo Strauss: The Hidden Dialogue, edited by Heinrich Meier, Chicago: University of Chicago Press, 22006, p. 147.

16 Paul W. Kahn, „Democracy and the Obligations of Care: A Demos Worthy of Sacrifice“, in: Democracy in Times of Pandemic, p. 196–208.