Petro laiškas Pilypui – gnosticizmo srovei priskiriamas tekstas, išlikęs dviem nuorašais. Tyrėjai, atsižvelgdami į paraleles su Ireniejaus traktatu Prieš erezijas ir Jono apokrifu, mano, kad tekstas buvo parašytas II–III a. sandūroje. Pirmajame Petro laiško Pilypui šaltinyje, priklausančiame Nag Hammadi bibliotekos VIII kodeksui, išsaugotas ilgesnis laiško variantas. Antroji versija, rasta Codex Tchacos, yra gerokai trumpesnė, mat kodeksas aplaidžių jo saugotojų buvo smarkiai apgadintas. Originaliai tekstas parašytas graikų kalba, tačiau mūsų laikus pasiekė tik jo vertimas į koptų kalbą. Čia pateikiamas vertimas pagal Nag Hammadi bibliotekoje esančią versiją.
Tekstas prasideda apaštalo Petro kreipimusi į Pilypą pagal tradicinę graikiškų laiškų formulę. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tokia teksto pradžia nurodo teksto kompiliacinį pobūdį, kadangi netinka prie organiškos teksto visumos: tolesniame tekste laiško struktūros nebesilaikoma, prasideda naratyvinis dėstymas. Pilypas, sugrįžęs pas apaštalus, daugiau nebeminimas. Petras kartu su mokinių būriu pakyla ant Alyvų kalno, kur visi meldžiasi, kol jiems pasirodo prisikėlęs Jėzus Kristus. Petras vaizduojamas kaip grupės lyderis, vedlys, Kristaus žodžio skelbėjas, turintis savų mokinių. Apokrifinėje literatūroje gausu tekstų, kuriuose Petras yra centrinė figūra, jie dažnai įvardijami kaip priklausantys vadinamajai petriškajai tradicijai. Petro laiške Pilypui galima pastebėti nemažai paralelių, įvaizdžių ir scenų iš Apaštalų darbų, Evangelijos pagal Joną, apaštalo Pauliaus laiškų. Autorius nori parodyti, kad seka ankstesnėmis krikščioniškomis tradicijomis, nėra joms svetimas.
Nepaisant to, pasirodęs Kristus skelbia ne ortodoksinio turinio mokymą. Apaštalai teiraujasi Kristaus įvairių dalykų, o šis jiems atsako, atskleisdamas gnostines tiesas apie pasaulio prigimtį. Tokia dialogo forma būdinga daugeliui gnostinių tekstų. Slaptasis mokymas pabrėžia elitistinį gnosticizmo turinį, skirtingą nei ortodoksinę autoriteto perdavimo tradiciją: prisikėlęs Kristus mokiniams rodosi neribotą laiką, vis apreikšdamas naujas tiesas ir pakeisdamas žemėje pasakytųjų prasmę. Toks apreiškimas niekada nesibaigia, jis negali konsoliduotis. Kiekvienas naujas gnostikų mokytojas patirtąjį apreiškimą gali aiškinti naujai, savo doktriną priskirdamas Prisikėlusiojo autoritetui.
Atsakydamas į pirmąjį klausimą, Jėzus pasakoja apie Motinos klaidą, dėl kurios sukurtas materialusis pasaulis, valdomas blogojo Demiurgo, šiame tekste vadinamo Išdidžiuoju. Toks kosmologinis pasakojimas, be abejonės, atliepia iš kitų gnostinių tekstų pažįstamą mitą apie Sofijos (Išminties) nuopuolį. Taip pat ir mokinių baimė dėl juos siekiančių pražudyti galių atspindi gnostišką nuostatą apie žmogaus sielos įkalinimą materialiajame pasaulyje bei norą iš jo išsilaisvinti. Vartojami ir tokie gnostiniai įvaizdžiai kaip Pilnatvė, stoka, eonai, dažnai sutinkami įvairiose gnostinio mito variacijose.
Teksto gnostiškumas atsiskleidžia ir Petro kreipinyje į mokinius teksto pabaigoje. Kalba prasideda pažįstamu naratyvu apie Kristaus kentėjimą, bet toliau minima Motinos klaida, kurią iš ortodoksinės perspektyvos būtų galima interpretuoti ir kaip Ievos nuodėmę, tačiau bendras kontekstas reikalauja suvokti šį įvaizdį kaip gnostinį Išminties nuopuolį.
Tekstas verstas iš Marvin Meyer, „NHC VIII, 2: The Letter of Peter to Philip“, in: Nag Hammadi Codex VIII, edited by Bentley Layton, (ser. Nag Hammadi Studies, XXXI), Leiden: Brill, 1991, p. 234–251. Laužtiniuose skliaustuose pateikiami originalo puslapiai. Iš koptų kalbos vertė Gražina Kelmelytė.
PETRO LAIŠKAS PILYPUI
[1] Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, mūsų mylimam broliui ir draugui apaštalui, ir broliams, kurie yra su tavimi: sveikinimai. Noriu, kad suprastum, mūsų broli, jog iš mūsų Viešpaties ir viso pasaulio Išganytojo mes gavome nurodymus, kad susirinktume mokyti ir skelbti apie išganymą, pažadėtą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. [2] Tačiau tu buvai atskirtas nuo mūsų ir nenorėjai, kad mes susirinktume ir išsiaiškintume, kaip mums susiderinti, jog skleistume gerąją naujieną. Taigi, mūsų broli, ar galėtum atvykti mūsų Viešpačiui paliepus?
Kai Pilypas gavo ir perskaitė šiuos žodžius, jis laimingas su džiaugsmu nuėjo pas Petrą. Tada Petras taip pat pakvietė kitus mokinius. Jie pakilo ant kalno, vadinamo Alyvų, vietos, kur jie rinkdavosi, kai palaimintasis Kristus dar buvo kūne. Tada susirinkę apaštalai parklupo ant kelių ir taip meldė:
Tėve, Tėve, Tėve šviesos,
Kuris valdai negendamybę, išgirsk mus,
Kaip kad džiaugeisi savo sūnumi Jėzumi Kristumi.
Jis tapo mums šviesuliu tamsoje.
Taip, išgirsk mus!
Ir jie tęsė ir meldėsi sakydami:
Gyvenimo sūnau, nemirtingumo sūnau,
Tu, kuris esi šviesoje,
Sūnau, nemirtingumo Kristau, Atpirkėjau,
Suteik mums galios,
Nes jie ieško mūsų tam, kad nužudytų.
Tada pasirodė didi šviesa, tokia, kad kalnai regėjime nušvito dėl pasirodžiusiojo. Ir jiems sušuko balsas, sakydamas: „Klausykite mano žodžių, kad kalbėčiau su jumis. Kodėl jūs ieškote manęs? Aš esu Jėzus Kristus, kuris yra su jumis amžinai“. Tada apaštalai atsakė ir taip kalbėjo: „Viešpatie, mes norime sužinoti apie eonų ir Pilnatvės stoką ir kaip mes esame įkalinti šioje vietoje? Ir kaip mes čia atėjome ir kaip mes išeisime? Ir kaipgi mes turime galią atvirai skelbti? [4] Ir kodėl galybės kovoja prieš mus?“
Tada balsas prakalbo jiems iš šviesos, tardamas: „Jūs patys esate liudininkai, kad aš kalbėjau jums šiuos dalykus. Tačiau dėl jūsų netikėjimo aš kalbėsiu ir vėl. Kalbant apie eonų stoką – stoka yra tokia: kai Motinos neklusnumas ir kvailumas atsiskleidė be Tėvo įsako ir didybės, ji norėjo sužadinti eonus. Kai ji prabilo, Išdidusis sekė ją. O kai ji paliko dalį, Išdidusis ją nutvėrė ir ji tapo stoka. Kai Išdidusis paėmė dalį, ją pasėjo. O virš jos paskyrė galias ir valdžias. Ir įkalino ją mirusiuose eonuose. Ir džiaugėsi viso pasaulio galybės, kad užgimė.
[5] Tačiau jos nepažįsta Pirmapradžio Tėvo, nes yra jam svetimos. O jis, Išdidusis, yra tas, kuriam buvo suteikta galia. Jam jos tarnavo ir aukštino jį. Išdidusis išpuiko dėl to, kad jo galios giriamos. Jis tapo pavydus ir troško atvaizdo vietoje sukurti atvaizdą, o pavidalo vietoje – pavidalą. Ir pavedė jis galybėms, esančioms jo valdžioje, nulipdyti mirtingus kūnus. Ir kilo jie iš nepanašumo, iš atsiradusio atvaizdo.
O Pilnatvė esu aš. Ir buvau pasiųstas į kūną dėl pražuvusios sėklos. Ir aš nusileidau į jų mirtingą kūrinį. Tačiau jie manęs nepažino, galvodami, kad esu mirtingas žmogus. Ir aš kalbėjau su tuo, kuris priklauso man, ir jis klausėsi manęs kaip ir jūs, kurie taip pat klausotės šiandien. Ir aš suteikiau jam valdžią tam, kad jis įžengtų į savo tėvystės paveldėjimą.
[6] Ir aš paėmiau […] jie buvo pripildyti […] jo išganyme. Kadangi jis stokojo, jis tapo Pilnatve. O jūs esate įkalinti, nes priklausote man. Kai nusivilksite gendamybę, tapsite šviesuliais tarp mirtingųjų. Dėl to jūs kovosite su galybėmis, mat jos nesiilsi kaip jūs ir nori, kad jūs nebūtumėte išganyti“.
Apaštalai pagarbino jį dar kartą ir paklausė: „Viešpatie, pasakyk, kaip mes kovosime su archontais, jei archontai yra virš mūsų“. Tada jiems sušuko iš regėjimo kilęs balsas, sakydamas: „Jūs kovosite prieš juos tokiu būdu, kadangi archontai kovoja prieš vidinį žmogų. Jūs turite kovoti prieš juos taip: susirinkite ir mokykite pasaulyje išganymo per pažadą. Apsiginkluokite mano Tėvo galia ir tebūnie jūsų malda skleidžiama. Ir jis, Tėvas, padės jums, kaip padėjo atsiųsdamas mane. [7] Nebijokite, aš esu su jumis amžinai kaip sakiau ir tada, kai buvau kūne“.
Tada pasirodė žaibas ir griaustinis ir jiems toje vietoje pasirodžiusysis buvo paimtas į dangų. Apaštalai laimindami dėkojo Viešpačiui ir grįžo į Jeruzalę. Eidami jie kalbėjo vienas su kitu apie pasirodžiusią šviesą. Apie Viešpatį buvo kalba, ir jie sakė: „Jei Viešpats kentėjo, kiek kentėti reikės mums?“
Petras atsakydamas tarė: „Jis kentėjo dėl mūsų, todėl ir mums reikia kentėti dėl savo menkumo“. Tada pasigirdo balsas, sakantis: „Aš jums sakydavau, kad turėsite kentėti. Turite būti atvesti į sinagogas ir prieš archontus, kad kentėtumėte. O tas, kuris nekentės, ne […] Tėvas […] tam kad […]“.
[8] Apaštalai džiūgavo ir nuvyko į Jeruzalę. Jie nuėjo į šventyklą ir mokė išganymo Jėzaus Kristaus vardu. Ir jie išgydė minią.
Petras pravėrė lūpas ir kalbėjo savo mokiniams: „Mūsų Viešpats Jėzus, būdamas kūne, mums atskleidė viską. Mat jis nužengė. Mano broliai, klausykitės mano balso“. Ir jis, pripildytas Šventosios Dvasios, kalbėjo taip: „Mūsų šviesulys, Jėzus Kristus, nužengė ir buvo nukryžiuotas. Jis nešiojo erškėčių vainiką, buvo aprengtas purpuriniu rūbu, nukryžiuotas ant kryžiaus ir palaidotas kape. Ir jis prisikėlė iš mirusių. Mano broliai, Jėzus yra svetimas šiam kentėjimui. Tačiau mes kentėjome dėl Motinos nusižengimo. Dėl to jis viską darė kaip ir mes. Mat Viešpats Jėzus, neišmatuojamos Tėvo šlovės Sūnus, yra mūsų gyvenimo šaltinis. Mano broliai, neklausykite šių neteisiųjų ir eikite […]“.
[9] Tada Petras surinko ir kitus mokinius, sakydamas: „Mūsų Viešpatie, Jėzau Kristau, mūsų atilsio šaltini, suteik mums pažinimo dvasią, kad mes taip pat nuveiktume didžius darbus!“
Tada Petras ir kiti apaštalai regėjo jį ir buvo pripildyti Šventosios Dvasios. Ir kiekvienas jų gydė. Ir jie išsiskyrė, kad skelbtų Viešpatį Jėzų. Ir jie susitiko ir sveikino vienas kitą sakydami „Amen“. Tada pasirodė Jėzus ir tarė jiems: „Ramybė jums ir visiems, tikintiems mano vardu. Kai išvyksite, tebūnie su jumis džiaugsmas, malonė ir galia. Nebijokite! Žiūrėkite, aš esu su jumis amžinai“. Tada apaštalai išsiskirstė į keturis žodžius tam, kad skelbtų gerąją naujieną. Ir ėjo jie su Jėzaus galia ramybėje.
