Sunku parašyti nuoseklią ir detalią vieno miesto istoriją. Tokie tekstai, nors ir svarbūs bendruomenių pažinimui ar urbanistinės raidos suvokimui, dažnai apsiriboja svarbiausių įvykių rikiuote, stokoja gyvybės ir, Marko Blocho teigimu, istorijos mokslui būtino poetiškumo. Regis, tyrinėjant miesto praeities urbanistinį ir socialinį audinį, reikšmingas ne vien panoraminis žvilgsnis – neretai esminius lūžius apčiuopti pavyksta tik išbaigtumo pretenzija pagrįstą istoriją išmainius į atskirų istorijų mozaiką. Tokia dėlionė leidžia konstruoti ir miesto bei jo gyventojų tapatybę, atskirus, kai kuriais atvejais visai nesusijusius epizodus apjungiant į žmonių atmintyje besipinantį praeities suvokimo tinklą. Kiekvieną jo mazgą beveik visada atitinka konkretus taškas žemėlapyje. Kiekviena istorija turi ne tik savo veikėjus, laiką, bet ir erdvę. Tačiau ką daryti, jei ta erdvė sunaikinta ar negrįžtamai pakeista? Ar įmanoma pastraipomis atstatyti sienas, sakiniais atkurti interjerus, o žodžiais į sunaikintos atminties vietas grąžinti gyvybę?

Dumbrių namai Ukmergėje, Vytauto g. 22.
Pijaus Brazinsko nuotrauka. 2024

Šio straipsnio objektas – taip pat taškas žemėlapyje: Vytauto g. 22, Ukmergė. Bažnyčios ir Vytauto gatvių sankirtoje prieš akis iškyla apleistas dviejų aukštų pastatas. Dažnam ukmergiškiui tai visų pirma buvusi vaikų biblioteka, tačiau akylesnis žvilgsnis išsyk pastebės ir modernizmui būdingus bruožus, tarpukario Kauno architektūrą primenančias formas. Deja, miesto tapatybėje šis, kaip ir kiti XX a. pirmos pusės modernistiniai pastatai, dar neranda savo vietos, kiekvienas jų, nors per daug ir nenutolę nuo centro, nėra traktuojami kaip visuma, sudaranti svarų pagrindą Ukmergės įvaizdžio ir miestiečių kultūrinės atminties formavimui(si). Todėl svarbu parodyti, kad kiekvienas pastatas visų pirma yra ne tik architektūrinė vertybė, bet ir atminties vieta (pagal Pierre Nora, pranc. lieu de mémoire), turinti unikalią istoriją, organiškai įsiliejančią į miesto istorijų mozaiką. Sovietmečiu paversto memorialiai ir istoriškai sterilia vieta, šiandien Vytauto g. 22 namo sugrįžimas į miestiečių mentalinį žemėlapį žymėtų atkūrimą to, kas buvo tyčia sunaikinta. Tam būtinos dvi sąlygos: fizinis pastato išsaugojimas bei jo pristatymo ir suvokimo pokytis. Susitelkiant į pastarąją galimybę, straipsnyje siekiama aptariamą namą tiksliai ir pavaizdžiai atkurti kaip namus, Dumbrių šeimos namus. Kita vertus, tai ir grįžimas į tarpukario Ukmergę, konkrečiu pavyzdžiu iliustruojantis ano meto provincijos miesto inteligentų gyvenimą.

Dumbrių namai Ukmergėje, Vytauto g. 22.
Pijaus Brazinsko nuotrauka. 2024

1933 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis parengė bent penkis skirtingus Dumbrių namų projekto variantus1. Visuose atsispindi trys daktaro Aleksandro Dumbrio ir jo žmonos, mokytojos Albinos Gervaitės-Dumbrienės iškelti reikalavimai. Didžiojoje namo dalyje turėjo būti sukurta privati šeimos erdvė, numatytos atskiros patalpos tarnaitėms. Dalis pirmojo aukšto turėjo tekti profesinei Dumbrio veiklai, jose norėta įkurti gydytojo kabinetą, operacinę ir laukiamąjį. Iš likusios namo dalies jo užsakovai pageidavo suformuoti atskirą, nuomai skirtą butą. Dumbriams išsirinkus labiausiai patikusį projektą, galutinis jo vystymas užtruko iki 1933 m. gegužės, kai buvo parengti išsamūs brėžiniai, sąmata ir patalpų aprašymai. Neilgai trukus statybos įgyvendinimo pasiūlymus pateikė keli rangovai. Landsbergiui-Žemkalniui ir daktarui Dumbriui adresuotuose laiškuose2 galima namo statybų kaina svyruoja apie 110 000 litų, tiems laikams milžinišką sumą, o vieno rangovų teigimu, darbus galima būtų užbaigti iki 1933 m. lapkričio 1 d. Regis, tokia darbų sparta anuomet nieko nestebino, o Dumbrių namai Bažnyčios ir Vytauto gatvių sankirtoje esančiame sklype iš tiesų iškilo tais pačiais 1933 m. Apie šio gyvenamojo namo statybas užsiminta ir nacionalinėje spaudoje, pažymint, kad jose dirba 30 darbininkų3. Galima tik įsivaizduoti, kokį susidomėjimą šis įvykis kėlė pačioje Ukmergėje. Kartu jis tapo ir platesnio proceso dalimi – po karo varganai atrodęs miestas palengva kilo iš pirminio skurdo, o vis gausėjantys mūriniai pastatai liudijo ir ženkliai augantį dalies miestiečių pragyvenimo lygį.

Dumbrių namų fasado projektinis variantas
(LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 20)

Trumpai nusakius, kada ir kaip iškilo Dumbrių namai, galima praverti duris ir susipažinti su šeima. Tik svarbu neapsigauti – įėjimo duris tenka rinktis priklausomai nuo vizito priežasties. Įsivaizduokime, kad šįkart lydime Vytauto gatve pas gydytoją Dumbrį skubantį ligonį. Pastarasis niekada nežengs pro fasadines duris, tokiems atvejams skirtos šoninės durys, vedančios tiesiai į name įkurtą kliniką. Iš prieangio patenkame į nedidelį prieškambarį, o iš jo – į laukiamąjį. Šiame – gelsvų plytelių grindys, suolai laukiantiems pacientams4. Kairėje – durys į gydytojo kabinetą. Nedrąsiai jas pravėrusį nekantrų pacientą nužvelgia už stalo sėdintis daktaras – aukštas, gana stambaus sudėjimo, pailgo veido, šviesių plaukų ir mėlynų akių vyras5. Galėtų susidaryti įspūdis, kad jam artimas lėtesnis gyvenimo ritmas, o jo spinduliuojamos ramybės nepajėgtų sudrumsti jokie kasdieniai rūpesčiai. Vis dėlto, žinantiems Aleksandro nueitą kelią, mačiusiems drąsius žingsnius siekiant svajonės išsipildymo, jis rodosi kaip itin ryžtinga asmenybė, dažnam to meto jaunuoliui galėjusi tapti autoritetu. Baigęs Nikolajaus I gimnaziją Rygoje6, Dumbrys 1917 m. mokslus tęsė Kazanės universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos mokslų skyriuje7. Vos po metų jo paties prašymu jis buvo išbrauktas iš studentų sąrašų ir veikiausiai iškart atvyko į Lietuvą. Galbūt tokį sprendimą paskatino neramumai Rusijoje, o gal pasiekusi žinia apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą? Tokia prielaida atrodo daugiau nei tikėtina. Jaunai valstybei išsilavinusių tautiečių indėlis buvo gyvybiškai svarbus, Aleksandras ir jo tėvas Baltramiejus greitai tapo valdininkais besikuriančioje Užsienio reikalų ministerijoje. Greta to, Dumbrys ir toliau siekė įgyti išsilavinimą – 1920–1922 m. klausė paskaitų Aukštųjų kursų Medicinos skyriuje, tapo vienu iš Aukštųjų kursų Medikų draugijos įkūrimo iniciatorių8. Studijuodamas jis pasižymėjo ir aktyvia visuomenine veikla, pavyzdžiui, 1921 m. rugsėjo 17 d. Kauno studentų ir abiturientų susirinkime pasisakė pristatydamas padėtį Vilniaus krašte ir pasiūlė priimti rezoliuciją, smerkiančią Hymanso projektą ir Lietuvos-Lenkijos federacijos idėją. Tądien jai pritarta vienbalsiai9. 1922 m. Aukštuosius kursus pertvarkius į Lietuvos universitetą, Dumbrys jo rektoriui adresavo prašymą priimti jį į „Medicinos fakulteto IV-o semestro studentų skaičių“10. Pažymėtina, kad tuo pat metu jis tebetarnavo Lietuvos kariuomenėje, todėl reikėjo pasirūpinti Karo mokyklos viršininko leidimu „liuosu nuo tarnybos metu lankyti Universitetą“11. Jame lengva nebuvo, Dumbriui dėstė, sukaupta patirtimi dalijosi Jurgis Žilinskas, Pranas Mažylis, Vladas Lašas12 ir kiti žymiausi Lietuvos medicinos autoritetai, todėl gerą pažymį užsitarnauti pavykdavo tik įdėjus itin daug pastangų. 1926 m. baigęs studijas, Aleksandras dirbo jaunesniuoju asistentu Medicinos fakulteto Įvado į chirurgiją katedroje13, o 1929 m. tapo Ukmergės apskrities ligoninės vedėju14. Štai toks buvo profesinis kelias, jauną gydytoją atvedęs į Ukmergę, miestą, kuriame jis tapo ne tik gerbiamu specialistu, bet ir aktyviu visuomenės veikėju. Vis dėlto dar neišeikime iš gydytojo kabineto. Apsidairę jame matome duris į operacinę, sienos nišoje įrengtą spintą, tačiau žvilgsnis užkliūva už ant stalo gulinčios nuotraukos, kurią Dumbrys, regis, prieš akimirką, neslėpdamas nostalgiškos šypsenos, laikė rankose. Joje – pirmoji studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ valdyba15. Tarp korporacijos steigėjų buvo ir jis pats, jos veiklai paskyrė ne vienerius metus, net ir nuo jos atsitraukęs domėjosi, kaip sekasi naujiesiems korporantams. Juk su šia organizacija susijęs ir vienas ryškiausių daktaro prisiminimų – 1924 m. įvykęs susitikimas su Jonu Basanavičiumi16, vis iškylantis ne tik atmintyje, bet ir pokalbiuose su studijų ar korporacijos bičiuliais.

Aleksandras, Albina ir Nijolė Dumbriai savo namuose. 1934.
https://www.europeana.eu/lt/item/2024906/photography_
ProvidedCHO_Ukmerg_s_kra_totyros_muziejus_LIMIS_31565690

Iš Vytauto gatvės prabangiais laiptais užlipus iki pagrindinio fasado prieangio, praveriame jo duris. Mozaikinio betono laiptais kylant į antrą aukštą, patenkama į nuomojamą butą, todėl Dumbrių šeima jais nesinaudoja. Privati namiškių erdvė prasideda jau už greta laiptų esančių prieškambario durų. Spintoje palikus lauko drabužius, patenkama į nedidelį koridorių. Aleksandro ir Albinos svečiai visuomet žengia į kairę – būtent ten įrengtas namų salonas17. Pakeliui link jo kairėje lieka dar viena, nuo pašalinių akių užverta erdvė – ponios kambarys. Svetainėje išklotas ąžuolinis parketas, stovi sofa, pora fotelių, pufas, dar keletas baldų. Erdvę puošia vazonai su augalais, o ant lubų puikuojasi art deco formų šviestuvas. Stumtelėjus slankiojančias duris patenkama į valgomąjį, jas atvėrus abi patalpos susijungia ir tampa patogia erdve gausesniems pobūviams ar šventėms. Tiesa, į valgomąjį veda ir kitos durys iš išilgai namo išsidėsčiusio siauro koridoriaus. Būtent pastaruoju naudojasi iš virtuvės skubančios tarnaitės, į savo kabinetą vaikšto daktaras Dumbrys. Tačiau grįžkime į saloną, kuriame mūsų laukia ponia Dumbrienė. Švelni šypsena, elegantiška laikysena ir mąslus žvilgsnis nepalieka abejonių – vyrų dominuojamoje visuomenėje ji nė neketina ramiai sėdėti namuose, išsilavinimą, darbą, visuomeninę veiklą ji suvokia ir kaip pareigą, ir kaip malonumą. Dirbti į Ukmergę ji pirmąsyk atvyko dar 1928 m. gruodį, kai praktikantės statusu buvo paskirta į Ukmergės gimnaziją18. Iki tol studijuojant Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriuje, jaunai merginai iš Čedasų taip pat teko ieškotis pragyvenimo šaltinių. Tuomet pavyko įsidarbinti Susisiekimo ministerijai pavaldžioje Geležinkelių valdyboje19, vėliau – trejus metus dirbo Finansų ministerijos Mokesčių departamente20. Tačiau svarbiausia buvo studijos: Augustino Voldemaro paskaitos apie romėnų valstybinę teisę, Povilo Galaunės dėstytas Lietuvos meno istorijos kursas, Eduardo Volterio įvadas į archeologiją ir t. t.21 atvėrė Albinai naujus horizontus. Diplominį darbą ji rašė iš pranašo Mahometo istorijos ir jo reikšmės arabų tautai, paskutiniame darbo puslapyje – Jono Yčo komentaras, Levo Karsavino parašas ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus brūkšteltas „Gerai“22. Studijų metais Albina įsitraukė ir į studentų ateitininkų veiklą, 1925 m. tapo naujai įkurto pritaikomojo meno ratelio pirmininke, prisidėjo organizuojant antrąjį Ateitininkų kongresą23. Albina mėgo vaidinti, šokti pramoginius šokius. Gal čia, gal kitur universitete ji ir sutiko Aleksandrą, už kurio ištekėjo dar bestudijuodama, 1927 m. Po trejų metų pora susilaukė pirmagimės Nijolės, o 1933 m. – Vidos. Naujajame name Ukmergėje auginti dukras sąlygos buvo puikios, su anūkėmis mielai užsiimdavo kartu gyvenusi Aleksandro mama Luizė, o ir Albinai iki darbovietės gimnazijoje (nors jos vieta XX a. ketvirtame dešimtmetyje ir kito) nueiti pėsčiomis trukdavo keletą minučių. Ponia Dumbrienė Ukmergėje tapo viena žinomiausių visuomenės veikėjų, maloniai bendraudavo su skirtingų pažiūrų žmonėmis, skaitė paskaitas vadinamajame Liaudies universitete24. 1938 m. Ukmergėje iškilo nauji valstybinės Antano Smetonos gimnazijos rūmai, tik juose Albinai dirbti teko visai trumpai. 1939 m. vasarą ji buvo atleista iš pareigų, o 1940 m. paskirta dirbti Ukmergės mokytojų seminarijoje. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Albina, vietoje ligtol dėstytos istorijos ir visuomenės mokslo, buvo priversta mokyti rusų kalbos. 1941 m. sausio viduryje ji pati pasiprašė būti atleista iš tarnybos25. Tačiau prieš aptardami šeimą ištikusius likimo smūgius, dar turime susipažinti su likusiomis šeimos narėmis – Luize, Nijole ir Vida.

Dumbrių namų fasado projektinis variantas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 18)

Ąžuoliniais laiptais užlipus į antrą aukštą patenkama į šeimos poilsio erdvę – čia suformuoti trys miegamieji, vonia, tualetas. Už antrą aukštą pusiau dalijančios sienos – nuomojamas dviejų miegamųjų butas, į kurį, kaip minėta, patenkama iš prieangio kylančiais betono laiptais26. Dumbrių šeimos pusėje kampinis miegamasis su išėjimu į balkoną priklauso Luizei Liucijai Dumbrienei. Brėžiniuose jis vadinamas Mamytės kambariu, o iš prisiminimų žinome, kad Luizė šeimoje vadinta Mūma. Kilimo ji buvo Baltijos vokietė27, iš dabartinės Latvijos teritorijos. Tukumo mieste ji ištekėjo už lietuvio Baltramiejaus, ten gimė ir Aleksandras28. Dar 1923 m. gegužę Kaune pasklido žinia apie netikėtą Užsienio reikalų ministerijos pasų skyriaus viršininko29 Baltramiejaus Dumbrio mirtį30. Netekties palikta tuštuma liko, tačiau Luizės gyvenimas tęsėsi, džiugino sūnaus profesinė sėkmė, vestuvės, vėliau – anūkių priežiūra. Nijolė ir Vida šeimos namuose taip pat turėjo atskirą miegamąjį, greta močiutės, per langą matyti Bažnyčios gatvė. Mergaičių vaikystė laiminga, joje nieko netrūko. Tiesa, jei dėl namų statybos būtų sprendusios jos, turbūt būtų pasirinkusios Landsbergio-Žemkalnio projektą, kuriame numatytas ir žaidimų kambarys31. Deja, namai Ukmergėje Nijolės ir Vidos atmintyje vėliau liks tik kaip šviesus ir tolimas sapnas. 1940 m. birželį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Dumbrių, kaip ir daugelio kitų Lietuvos inteligentų šeimų, gyvenimas ėmė sparčiai keistis.

Dumbrių namų fasado projektinis variantas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 19)

1940 m. vasarą Aleksandrui ir Albinai savo namuose teko priimti neprašytus „nuomininkus“ – septyniuose kambariuose įsikūrė Raudonosios armijos štabas32. Okupacinei valdžiai buvo svarbu ne tik perimti turtą, bet ir susidoroti su žmonėmis. 1940 m. gruodžio 23 d. Ukmergės miesto vykdomojo komiteto rašte Komunalinio ūkio liaudies komisariatui nusitaikoma į Dumbrį: „buv. stambus tautininkų veikėjas ir Šaulių Sąjungos narys. Kaip chirurgas be pasigailėjimo plėšdavo iš žmonių pinigus, todėl liaudis apie jį turi blogą nuomonę“. Padaroma išvada, kad namą reikia nacionalizuoti33. 1940–1941 m. sandūroje Dumbriams darėsi vis aiškiau, kad šeimos situacija darosi vis keblesnė. Vis dėlto netikėtai atsivėrė kelias į išsigelbėjimą. 1941 m. sausio pradžioje Maskva ir Berlynas pasirašė susitarimą dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių kilmės asmenų perkėlimo iš Lietuvos į Vokietiją, tad ir Dumbrių pasitraukimui iš okupuotos Lietuvos atsivėrė parankus plyšys. Faktas, kad Luizė buvo vokietė, leido ir Aleksandrą laikyti vokiečių kilmės asmeniu, tad išvykti galėjo visa šeima. Dar prieš pasitraukiant iš Lietuvos, 1941 m. sausio 31 d. buvo surašytas Dumbrių namų nacionalizacijos aktas34. Su juo nei Aleksandras, nei Albina susitaikyti negalėjo, vietoje jų parašo dokumente lakoniškai įrašyta: „Savininkai nuo parašo atsisako“35. Dumbriai dar bandė apeliuoti, kad namas lygiomis dalimis priklauso jiems abiem, todėl gyvenamasis plotas nesiekia nacionalizacijai numatytos kartelės. Mėgino įrodyti, kad šio turto jie nusipelnė ir dėl ilgos savo tarnybos valstybei. Tada jiems dar gal buvo sunku patikėti, kad būtent tokie žmonės, Lietuvą kūrę inteligentai, taps didžiausiais naujosios valdžios priešais36. Kaip galutinį argumentą turto nacionalizacijai okupantai išnaudojo šeimos repatriaciją į Vokietiją37.

Namo pirmojo aukšto išplanavimo projektas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 36)

Vokietijoje Dumbriai pirmiausiai apsistojo Soldau, karo pabaigoje, artėjant frontui, traukėsi į Vakarus, vėliau buvo priversti glaustis karo pabėgėlių stovyklose. Vida prisimins, kad svarbia paguoda besislepiant nuo bombardavimų ar kenčiant pokario nepriteklius tapo lietuviškos dainos. Dainų sąsiuvinį mergaitė su savimi pasiėmė bėgdama iš Lietuvos. Tuo tarpu Dumbriui nepaskęsti buvusio gyvenimo ilgesyje padėjo profesija. Gydytoju jis dirbo ir karo metais, ir vėliau pabėgėlių stovyklose. Pravertė ir kalbų mokėjimas: greta lietuvių ir vokiečių, jis mokėjo ir rusų, galėjo susikalbėti latvių ir lenkų kalbomis38. Karo metai, sudėtingi kraustymaisi, gyvenimas pabėgėlių stovyklose palaužė Luizės sveikatą. Ji mirė Vokietijoje, amžinojo poilsio atgulė Blomberge. 1951 m. balandį Dumbrių šeima iš Brėmerhafeno laivu „General S. D. Sturgis“ išplaukė į Niujorką39. Naujo gyvenimo pradžia nebuvo lengva: 1954 m. sustojus širdžiai mirė nuo nuolatinės įtampos ir nuovargio išsekęs Aleksandras. Albina tuo tarpu pasinėrė į nenuilstamą darbą dėl lietuvybės, dalyvaudama lietuviškų organizacijų veikloje, bendraudama su tautiečiais, kartais ją aplankydavusiais buvusiais Ukmergės gimnazistais. Jungtinėse Amerikos Valstijose šeima ne tik įleido šaknis, bet ir išaugino atžalas, ir toliau puoselėjančias lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas. Šiandien ten gyvena trys Aleksandro ir Albinos anūkai bei aštuoni proanūkiai.

Namo pirmojo aukšto išplanavimo projektas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 37)

Dumbrių šeima neteko nuosavybės, saugodami laisvę turėjo trauktis, ir ne kartą. Jų sunkumai ir nelaimės gal ir nėra didžiausios, palyginti su kitų amžininkų. Sovietų, nacių, vėl sovietų okupacijos kardinaliai pakeitė socialinę Lietuvos miestų sandarą. Žydai buvo išžudyti, lenkai iškeldinti, tarpukariu susiformavęs lietuvių inteligentų sluoksnis, kaip ir visa aukštesnioji vidurinioji klasė, buvo išblaškytas, marintas Sibire, priverstas bėgti iš tėvynės. Jei šiandien atkurtume Dumbrių namus kaip atminties vietą, tai galėtume naujai nutiesti vieną iš tūkstančių potencialių gijų, jungiančių dvi Lietuvas. Kartu tai įtvirtintų ir okupantų nesėkmę – tai, ką tyčia norėta sunaikinti, šiandien vėl iškyla žmonių savimonėje, tampa bendruomenės identiteto dalimi. Toks lūžis visų pirma turi įvykti ne tik miestiečių, bet ir mieste veikiančių valdžios ir atminimo institucijų atstovų suvokime. Grįžtelėjimas į praeitį, gebėjimas ne tik žinoti, bet ir suprasti joje vykusių procesų, dar svarbiau – gyvenimų reikšmę, leistų miestui atgauti tikrąjį savo veidą, išsivaduoti iš įsišaknijusios praktikos jame tvarkytis kaip dideliame kaime.

1 Dumbrių namo projekto variantai, in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 81, ap. 1, b. 642, l. 16–20.

2 Rangovų laiškai, in: LLMA, f. 81, ap. 1, b. 212, l. 92–97.

3 „Ukmergėje“, in: Dienos naujienos, 1933-06-12, p. 3.

4 Dumbrių namų patalpų aprašymas, in: LLMA, f. 81, ap. 1, b. 212, l. 78.

5 Pagal 1920 m. Dumbriui išduotą pasą.

6 Imperatoriaus Nikolajaus I gimnazijos brandos atestatas, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 631, ap. 7, b. 170, l. 3.

7 Išrašas apie studijas ir išlaikytus egzaminus Kazanės universitete, in: LCVA, f. 631, ap. 7, b. 170, l. 4.

8 Studentų medikų prašymas registruoti Aukštųjų kursų Medikų draugiją, 1921-03-22, in: Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.): Dokumentų rinkinys, sudarė Kęstutis Raškauskas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2022, p. 136.

9 Kauno studentų ir abiturientų susirinkimo, įvykusio 1921 m. rugsėjo 17 d., aprašymas ir nutarimai, in: Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.), p. 193–194.

10 Prašymas Lietuvos universiteto rektoriui, in: LCVA, f. 631, ap. 7, b. 170, l. 2.

11 Karo mokyklos viršininko liudijimas, in: LCVA, f. 631, ap. 7, b. 170, l. 8.

12 Aleksandro Dumbrio studijų knygelė, in: LCVA, f. 631, ap. 7, b. 170, l. 51–59.

13 Medicinos fakulteto dekano pranešimas universiteto rektoriui, in: LCVA, f. 631, ap. 3, b. 171, l. 3.

14 Aleksandras Dumbrys, „Ukmergės apskrities ligoninės 1929–1931 m. m. veiklos apyskaita“, in: Medicina, 1932, Nr. 9, p. 608.

15 „Korporacijos „Neo-Lithuania“ istorija“, in: Jaunoji Lietuva, 1923, Nr. 1, p. 5.

16 „D-ro J. Basanavičiaus aplankymas“, in: Jaunoji Lietuva, 1924, Nr. 3, p. 20.

17 Kambarių pavadinimai čia ir kitur pateikiami pagal pateiktus Landsbergio-Žemkalnio brėžiniuose (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 35–38).

18 Albinos Dumbrienės tarnybos lapas, 1939, in: LCVA, f. 1692, ap. 1, b. 287, l. 2.

19 Albinos Gervaitės tarnybos lapas, 1924, in: LCVA, f. 1692, ap. 1, b. 287, l. 8.

20 Albinos Dumbrienės tarnybos lapas, 1939, l. 2.

21 Albinos Gervaitės įskaitų lapai, in: LCVA, f. 631, ap. 10, b. 69, l. 32–34.

22 Albinos Dumbrienės diplominis darbas „Muhamedas“, in: LCVA, f. 631, ap. 10, b. 69, l. 1–31.

23 Ateitis, 1925, Nr. 12, p. 141.

24 „Veikia liaudies universitetas“, in: ABC, 1934, Nr. 22, p. 2.

25 Mokytojos Albinos Dumbrienės tarnybos kortelė, in: LCVA, f. 391, ap. 10, b. 3469, l. 1–3.

26 Vytauto Landsbergio-Žemkalnio brėžiniai, in: LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 35–38.

27 Pagal 1920 m. išduotą pasą.

28 Aleksandro Dumbrio gimimo metrikos nuorašas, in: LCVA, f. 631, ap. 7, b. 170, l. 5.

29 Visa Lietuva: Informacinė knyga 1923 metams, Kaunas, 1923, p. 154.

30 Lietuva, 1923-05-15, p. 1.

31 Dumbrių namo projektinio varianto brėžinys, in: LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 40.

32 Namo nuomininkai ir gaunama nuoma. Dumbrių namų nacionalizavimo aktas, in: Vilniaus regioninis valstybės archyvas (toliau – VRVA), f. 144, ap. 6, b. 124, l. 3.

33 Ukmergės miesto vykdomojo komiteto raštas Komunalinio ūkio liaudies komisariatui, in: VRVA, f. 144, ap. 6, b. 124, l. 5.

34 Dumbrių namų nacionalizavimo aktas, in: VRVA, f. 144, ap. 6, b. 124, l. 1.

35 Ibid.

36 Dumbrių skundas Namų nacionalizacijos komisijai, in: VRVA, f. 144, ap. 6, b. 124, l. 8.

37 Ukmergės miesto vykdomojo komiteto raštas Komunalinio ūkio liaudies komisariatui, in: VRVA, f. 144, ap. 6, b. 134, l. 7.

38 1948 m. Augustdorfo pabėgėlių stovykloje Aleksandro Dumbrio užpildyta registracijos kortelė, in: https://collections.arolsen-archives.org/en/search/person/66947858?s=Dumbrys&t=2736988&p=2.

39 Laivo „General S. D. Sturgis“ keleivių sąrašas, in: https://collections.arolsenarchives.org/en/search/person/81676299?s=Dumbrys&t=22402&p=2.