***
kartais norisi šitaip norėti
noris norėti labiau negu noris
ištuštėti kaip birra moretti
cigaretėm byrėt philip morris
na tai ką dabar viesulus žadame
šunį Pavlovo aistrą ir žaizdą
žodžio pagavą skaitymą Gadamer
ir žaidimą jau žaistą nežaistą
na tai ką dabar maišosi juslės
maišosi kalbos patampame useless
praduria maišas grasinančią ylą
tiek sunkus kad jau viskas besvoris
ir žaidimo takelis prityla
nesinori labiau negu noris
***
kažkas pasauly mus visus sujungia
argi ne taip šveicare Junge?
nuo teksto Bazelio ir Alpių alkio
lig apalpimo nebevark jau
kažkas pasauly mus visus sujungia
Islamabadą Romą Plungę
Arklienos kumpį ir Kajoko mėlį
Personą Ego ir Šešėlį
iš sodo vyšnios degtine sulietos
bonsai medelyje monetos
kažkas pasauly mus visus sujungia
prie liepos obuoliai apsunkę
***
tėve mūsų, kuris esi duobėje,
kai bijau, kad nesi, aš meldžiuosi
lyg į duobę į maldą nuspjauni, deja,
– ir iš angelo sparno per nosį
man suduodi, sakai: mes per daug artimi,
melskis moterim, kad ir marijom,
dėl manęs – nusiprausk, sumokėk vmi,
duoną išmesk – supelijo.
o ar gelbėt nuo pikto galėtum?
o nuo pikto – jau gelbėkis pats,
aš tik šoku su kregždėm baletą,
aš kačių nevaikau, vaike, škac,
ir jei mano valia, teesie –
kada nors, kai užaugsi, priliuobę
mes juokausime – plauk debesie,
mūsų darbas – tik spjaudyt į duobę.
meteoritų lietus
krentantys peiliai pjausto dangų
lyg šviežią duoną
berniukas gulintis ant liepto
stebi žvaigždes
net nejaučia kaip iš jo kišenės
į prūdą krenta trupiniai
***
kiekvienoj visatoj mėtos
neapčiuopiamos sistemos
o sistemose planetos
o planetoj naktys dienos
o dienoj nakty vis rangos
vis pulsuoja auga semia
upės bangos rūkas dangūs
drėgną sausą purią žemę
na o žemėj dievas vaikšto
tai nušvitęs tai nuliūdęs
na o žemėj nieks neaišku
oro uostai prostitutės
jimi hendrix elvis presley
mieželaitis thomas mannas
geras blogas kiek geresnis
miestas kaimas butas namas
o namuos ar bent jau link
gal pavargęs gal taikus
bando prasmę išsirinkt
susiprastinęs žmogus
o žmoguj per burną matos
inkstai plaučiai kodai genuos
na ir žinoma visatos
o visatose sistemos
***
Abraomui patinka, kai krenta daiktai –
jis išvarto knygas, kol stebi ir matai,
visą vakarą genijus, naktį – pijokas,
šiaip jau liūdnas žmogus, o kai liūdna – jis juokias,
jo namie susitiksi benamius draugus,
du šimtai mililitrų, už skverno – pigus,
nei užuosti man jų, nei ragaut, nei nuryt man,
jų išgėręs pamesi ir raktą, ir ritmą,
jį pasiųs – jis ir eis, jam visur pakeliui,
užsimano rūkyti – ir rūko viduj,
nuo tuštumo sunkumo jam plyšta kišenės,
verčia knygų tekstus išsivertęs ant žemės,
susisukus galva – jo švytuoklė Fuko,
neatsimena vakar bučiavos su kuo,
bet atsimena adresus žlugusios Romos,
laiko nuorūką laiko viduj Abraomas.
***
geri rašytojai yra verčiami į kitas kalbas
dar geri rašytojai yra verčiami
verstis ant kito šono ir tikėtis jog ant jo greičiau užmigs
versti kalnus
verstis nuo to paties kalno ir džiaugtis
apversti smėlio laikroduką iš alias ir tiesiog žiūrėti
verstis iš pinigų apie kuriuos nieko nesupranta
versti puslapius internete tokius kaip gmail sodra
esveikata regitra
versti puslapius knygų ir dar labiau nieko nesuprasti
versti savo artimuosius nerimauti
atsiversti į visas religijas po truputį
verstis per galvą vidury darbo savaitės kad pamatytų jūrą
net ir tie rašytojai kurie nieko nerašo
ir juo labiau tie
kurių niekas neverčia
***
dirvoje sėkla jau želia
išaušo gyvenimo mėnuo
motina kerpa virkštelę
tėvas neparneša pieno
močiutė jau laukia anūko
senelis norėjo alaus
sesė vyresnė jau rūko
į mokslą vaikelis keliaus
mokykloj svarbu dvyliktokės
klasiokas parodė tom waitsą
fizinio moko girtuoklis
direktorė šventėm įkaista
rilke drobiniam maišiuky
žygimantas būdo tylaus
paulius jam sumala snukį
gyveniman vaikas keliaus
buhalterė mokesčius slepia
o giminės medį atkas
indai kaktas išsitepę
teisėjas sutepęs rankas
žmona apsirengusi suknią
o vyro širdy kimono
su sese per pusę parūkė
keliaus jau vaikelis namo
***
o kartais
einu tuo pačiu keliu
dutūkstančiaiketvirtą kartą
ir vis vien vis vien
pasimetu
lyg sukčiau ratus o
kažkas juoktųsi
rodos praėjau kioską
kuriame degtukus pirkdavome
ir laiptinę kurioje
degtukus degindavome
praėjau netgi krūmą
už kurio kaip taisyklė
visada grįždamas nusimyždavau
viską darau kaip įprasta
perėjoje minu tik baltus klavišus
kuprinė ant dešinio peties
ritmingai kvėpuoju
tačiau tas pats kioskas vėl ant tako tyko
o kartais
einu tuo pačiu keliu
dutūkstančiaiketvirtą kartą
ne vienas ne vienas
ir pareinu jei ne iš pirmo
tai tikrai iš antro karto
***
kai mintis ir mirtis susilieja vibruodamos –
išsisklaido ore, vėjas nuneša skiriančią raidę,
spindi spalvos, kol lieka tik báltumos, júodumos,
bet ne tavo ir jos – suvibravus ore išsisklaidė.
kai atsimeni ertmę ir ertmę atsimeni,
o tarp jų tik spėjimai, vibravimas oro – pamiršiu
Budos ranką ar obuolio skonį alyvinį,
objekto bei išorės ribą, vadintą paviršium,
kai išgertas alus, bromo vartai – apšlapinti,
atklausyti nick cave’ai, o kojose – virpa ėjimas,
visagalė mintis ir mirtis sklaido atmintį,
bet ne tavo ir jos – tau priklauso tik tavo spėjimas.
