Nors Antikoje Meilintojai (Ἐρασταὶ) laikyti autentišku Platono kūriniu, pastaruoju metu, vyraujančia tyrėjų nuomone, šis dialogas yra vieno iš mokinių imitacija, priskirtina vėlesniam Platono Akademijos laikotarpiui. Vis dėlto filologiniai tyrimai stilistiniu aspektu neleidžia nei tvirtai priskirti dialogo autorystės Platonui, nei aiškiai jos paneigti. Meilintojai savo apimtimi yra vienas iš trumpiausių platoniškųjų dialogų, tačiau pasižymi aiškia struktūra ir charakterizuotais veikėjais. Dialoge ieškoma atsakymo į klausimą, kas yra filosofija, ką ji tiria, kokia jos nauda ir kaip filosofuojantieji turėtų gyventi bei taikyti filosofiją kasdienoje.

Sokrato ir dviejų neįvardytų jaunuolių pokalbis vyksta gramatikos mokytojo Dionisijo mokykloje, kuris, kaip mini I–II a. po Kr. doksografas Diogenas Laertijas, buvo ir paties Platono gramatikos mokytojas. Užėjęs į mokyklą, Sokratas išvysta du apie astronomiją besiginčijančius jaunuolius ir aplink juos susibūrusius stebėtojus. Pasiteiravus, dėl ko jie taip aršiai įsitraukė į diskusiją, vienas iš stebėtojų, gimnastinių menų gerbėjas, su panieka jų pokalbį nurašo kaip nenaudingą ir menkavertį filosofavimą.

Siekdamas apginti filosofiją nuo jai mesto kaltinimo į pokalbį įsitraukia antrasis ir pagrindinis Sokrato pašnekovas, įvardijamas kaip mūziškųjų menų atstovas. Abu Sokrato pašnekovai atstovauja dviem to meto pagrindinėms ugdymo šakoms: pirmasis – gymnastike: fiziniam kūno lavinimui, antrasis – mousike: mūziškųjų menų lavinimui, kurį šiandienine samprata būtų galima priskirti tiek meno, tiek humanitarinių mokslų sričiai. Atitinkamai, skiriasi ir jų nuomonės apie filosofijos vertę: pirmasis į ją žvelgia su panieka, antrasis filosofiją vertina kaip patį kilniausią ir naudingiausią užsiėmimą. Tačiau jųdviejų svarstymas apie filosofijos naudą turi ir kiek žemiškesnį tikslą. Pokalbiu abu pašnekovai siekia įsiteikti jų svarstymą stebinčiam numylėtiniui, dėl kurio palankumo jie abu varžosi, o apgynus arba sumenkinus filosofijos vertę, per savo atstovaujamą lavinimo tipą pasirodyti pranašesniu už varžovą.

Vis dėlto, kaip įprasta platoniškajam dialogui, prieš galint tvirtai pasakyti, koks yra tam tikras dalykas, reikia žinoti, kas iš tiesų tas dalykas yra. Tam, kad būtų galima aiškiai nuspręsti dėl filosofijos naudingumo, pirma reikia žinoti, kas apskritai ji yra. Turint omenyje šiandieninę filosofijos disciplinos sampratą, gali pasirodyti keista, kad dviejų jaunuolių pokalbis apie astronomiją taip pat priskiriamas filosofijai. Tačiau Antikoje filosofijos samprata buvo platesnė už dabartinę: filosofais vadinti žmonės užsiimdavo mokslais, kuriuos šiandien būtų galimą išskirti į etiką, gamtos mokslus ir logiką, o skirtingose antikinėse mokyklose buvo suprantama vis kitaip, ką filosofija – išminties meilė – turėtų laikyti siektina išmintimi.

Meilintojuose „išsilavinęs“ Sokrato pašnekovas mano, kad filosofiją naudinga daro kitų žmonių teigiamas vertinimas. Jis filosofijai priskiria nusimanymą tose meistrystėse ir amatuose, kurie filosofui pelnytų kuo daugiau aplinkinių pagarbos ir šlovės. Tačiau Sokratas apverčia tokią filosofijos sampratą, pakreipdamas jos tyrimo objektą į paties tiriančiojo vidų. Filosofija, užuot besivaržanti dėl naudingumo su kitomis meistrystėmis jų srityse, turėtų būti naudinga pati iš savęs, kaip įrankis pažinti ir teisingai valdyti save patį pasitelkiant žinojimą, kas yra teisinga, gera ir nuosaiku.

Anksčiau manęs, kad filosofas tarp visų žmonių yra pats naudingiausias, mūziškųjų menų atstovas yra priverstas pripažinti, jog filosofija kitų meistrysčių srityse joms nusileidžia. Tokiu būdu dialogas pačia savo forma atkartoja turinį: dialogo pabaigoje „išmintingasis“ pašnekovas varžymesi dėl numylėtinio palankumo patiria pralaimėjimą ir susigėdęs išsižada ankstesnių teiginių, tačiau pripažindamas savo suklydimą jis pats tampa nuosaikesnis ir dėl to artimesnis sokratiškajai išminties meilei.

Dialogą iš senosios graikų kalbos (Platonis opera, t. II, recognovit brevique adnotatione critica instruxit Ioannes Burnet, Oxonii: E typographeo Clarendoniano, 1901) vertė Gytis Krikščikas.

[132a] Užėjau į gramatiko Dionisijo mokyklą ir ten išvydau tiek dėl išvaizdos, tiek dėl šlovingų tėvų visų iškiliausiais atrodančius jaunuolius bei jų meilintojus. Gi taip jau nutiko, kad du vaikinai ginčijosi, tačiau dėl ko – gerai nenugirdau. Vis dėlto rodėsi, kad jie ginčijosi arba dėl Anaksagoro, [b] arba dėl Oinopido: šiaip ar taip, jie rodėsi braižą apskritimus, o prisilenkę ir kaip reikiant įnikę rankomis vaizdavo kažin kokius išlinkimus. O aš (kadangi buvau prisėdęs prie vieno iš jųdviejų meilintojo) pakibinęs jį alkūne pasiteiravau, dėl ko tiedu vaikinai taip įsitraukę ir paklausiau:

– Tikriausiai tai kažkas didaus ir kilnaus, dėl ko tuodu sukurstė šitokį užsidegimą?

O jis atsakė:

– Kas dar didaus ir kilnaus? Kad jie apie dangaus kūnus sapalioja ir pliurpia filosofuodami.

[c] Nustebęs jo atsakymu paklausiau:

– Jaunuoli, ar filosofavimas tau atrodo niekingas? Ar dėl ko taip šiurkščiai kalbi?

Kitas jaunuolis, mat sėdėjo šalia pirmojo, šio varžovas meilėje, nugirdęs mane ir aną pašnekovą atsakant, tarė:

– Neapdairu tau net klausti, Sokratai, ar jis filosofiją laiko niekinga. Ar nežinojai, kad jis visą gyvenimą praleido imtynėse lauždamas kaklą, prisirydamas ir miegodamas? Nejau tu galvojai, kad jis tau atsakys ką nors kita nei kad filosofija yra niekinga?

[d] Šis meilintojas buvo įsitraukęs į mūziškuosius menus, o tas kitas, kurį pašiepė, į gimnastiką. Man pasirodė, kad reikėtų tą kitą, kurį klausinėjau, palikti ramybėje, kadangi jis nė pats nesidėjo patyręs kalbose, bet vien darbuose, ir vietoje to išklausinėti besidedantį išmintingesniu tam, kad, jei tik pajėgčiau, iš jo naudos gaučiau. Tad pasakiau, kad abiems šį klausimą užduodu, „bet jei manai, kad tu galėtum puikiau už jį atsakyti, tai klausiu tavęs to paties kaip ir jo – ar tau atrodo, kad filosofavimas yra kilnu, ar ne?“

[133a] Daugmaž taip mums kalbantis aniedu vaikinai kaipmat suklusę nutilo ir palikę ginčus tapo mūsų klausovais. Nežinau, kaip pasijuto meilintojai, bet aš pats buvau sutrikdytas – mat visuomet nuo gražių jaunuolių sutrinku. Vis tik man pasirodė, kad ir pašnekovas ne mažiau už mane sunerimo, bet, nepaisant to, atsakė man su aiškia garbėtroška:

– Sokratai, jei kada nors [b] filosofavimą laikyčiau niekingu, tai nei pats save žmogumi laikyčiau, nei ką nors kitą taip manantį, – pasakė rodydamas į savo varžovą ir kalbėdamas didžiu balsu, kad numylėtinis jį aiškiai girdėtų.

– Taigi filosofavimas tau atrodo kilnu? – paklausiau.

– Ir dar kaip, – atsakė.

– Na gerai, – pasakiau, – ar tau atrodo, kad įmanoma žinoti, ar kažkoks dalykas yra kilnus, ar niekingas tam, kuris nežinotų, kas tai yra iš esmės?

– Ne, – atsakė.

[c] – Taigi žinai, – tęsiau, – ką reiškia filosofavimas?

– Žinoma, – atsakė.

– Tad kas tai yra? – paklausiau aš.

– Kas gi kita nei pasak Solono? Solonas juk sakė: „Senstu vis daug išmokdamas“. Ir man šitaip atrodo: atsidėjusiam filosofuoti žmogui (ar jis būtų jaunesnis, ar vyresnis) reikia nuolat kažko mokytis tam, kad kuo daugiau gyvenime išmoktų.

Iš pradžių man pasirodė, kad kažko esama jo žodžiuose, bet kiek apsvarstęs vėliau jo paklausiau, ar jis filosofiją laiko daugžinyste.

[d] – Be abejo, – atsakė anas.

– Ar manai, kad filosofija yra vien tik kilnu, ar dar ir gera? – paklausiau.

– Ir gera, – pasakė, – be abejo.

– Ar šitai įžvelgi kaip filosofijai savita, ar manai, kad ir kituose dalykuose yra taip pat? Pavyzdžiui, gimnastikos meilė, manai, yra ne vien kilnu, bet ir gera? Ar ne?

Nuduodamas rimtą jis atsakė ir vienaip, ir antraip:

– Jam lai būna pasakyta, kad nė viena. O štai tau, Sokratai, [e] pritariu, kad tai yra ir kilnu, ir gera – juk, manau, tai tiesa.

– Tai ar manai, – paklausiau jo, – kad ir gimnasijuose daugvargystė yra gimnastikos meilė?

– Žinoma, taip kaip ir filosofavime daugžinystę laikau išminties meile, – atsakė anas.

– Ar manai, kad mylintieji gimnastiką trokšta ko nors kito nei to, kas jiems suteiks gerą kūną? – paklausiau.

– Ne, tik to, – atsakė.

– Tai ar daug sunkaus triūso, – paklausiau, – suteikia gerą kūną?

[134a] – Kaipgi įdėjęs mažai triūso, – tarė jis, – kas nors gerą kūną įgautų?

Šioje vietoje man jau pasirodė, kad reikėtų išjudinti gimnastikos mylėtoją, jog jis dėl patirties gimnastikoje man padėtų. Tuomet jo paklausiau:

– O tu ko tyli, šauniausiasis, jam šitaip kalbant? Ar ir tau atrodo, kad žmonės turi gerus kūnus dėl sunkaus triūso, ar dėl saikingo?

– Bent jau aš, Sokratai, manau, – tarė jis, – kad, kaip sakoma, ir kiaulei aišku, jog gerą kūną suteikia saikingas triūsas; [b] tai iš kur neišsimiegojusiam, neprivalgiusiam, laibasprandžiui ir rūpesčių nualintam žmogeliui šitai neaišku? – jam taip kalbant vaikinai džiūgavo ir juokėsi, o antrasis meilintojas išraudo.

– Na, tai? – aš paklausiau. – Ar jau sutinki, kad ne gausūs ir ne menki, bet saikingi vargai suteikia žmonėms gerus kūnus? Ar prieštarauji mudviems dėl to?

[c] – Nors su juo, – pasakė anas, – tikrai mielai pasivaržyčiau ir puikiai žinau, kad pajėgčiau apginti tą teiginį, kurį pasakiau, ir už net silpnesnį aną, jei tik būčiau tokį pasakęs – juk jis niekas, bet štai prieš tave nematau reikalo bereikalingai pasiduoti pergalės meilei: sutinku, kad ne gausiu, bet saikingu lavinimu žmonėms įdiegiamas tvirtumas.

– O kaip dėl valgio? Saikingai ar daug? – paklausiau.

Ir dėl valgio jis sutiko. [d] Po to aš dar prirėmiau jį sutikti, kad ir visi kiti kūno dalykai naudingiausi yra saikingi, o ne gausūs ar menki – ir jis pritarė man, kad saikingi.

– O kaipgi dėl sielos? – paklausiau. – Ar naudą teikia saikingi, ar besaikiai sielai pritaikomi dalykai?

– Saikingi, – atsakė.

– Ar mokslai nėra vienas iš sielai pritaikomų dalykų?

Jis sutiko.

– Ir naudą teikia saikingi, o ne gausūs?

Jis pritarė.

[e] – Kieno teiraudamiesi, koks darbas ir valgis kūnui yra saikingas, elgtumės teisingai?

Trise sutikome, kad gydytojo arba gimnastikos mokytojo.

– O kieno teirautumės, kiek sėklų pasėti yra saikinga?­

Ir čia sutikome, kad žemdirbio.

– O teiraudamiesi dėl mokslų sodinimo ir sėjimo į sielą, kieno teisingai paklaustume apie saikingą kiekį ir rūšį?

[135a] Šioje vietoje visi iki vieno atsidūrėme aklavietėje. Juokaudamas aš jų paklausiau:

– Kad jau esame aklavietėje, gal norite, kad anų jaunuolių pasiklaustume? O gal užsitrauksime gėdą, kaip Homeras sakė apie jaunikius, kurie manė, jog nevertėtų, kad kas nors kitas lanką įtemptų?

Kadangi man jie pasirodė praradę ūpą šiam svarstymui, mėginau pažvelgti kitaip ir paklausiau:

– O kokie, kaip galima tiksliau spėtume, yra tie mokslai, kuriuos filosofuojančiam reikėtų išmokti, jei jau ne visų ar daugybės?

[b] Išmintingesnis ėmėsi sakyti:

– Puikiausi ir derami yra tie mokslai, kuriais dėl filosofijos būtų pelnoma daugiausia pagarbos, o daugiausia pagarbos pelnoma, jeigu atrodoma patyrusiu visuose amatuose, o jei ne visuose, tai kuo gausesniuose ir labiausiai vertuose paminėti, išmokus tų mokslų, kurių laisviesiems pritinka mokytis – reikalaujančių ne tiek nagingumo, kiek įžvalgumo.

– Ar turi omenyje, – paklausiau, – kaip kad dailidystėje? [c] Juk ir ten gali nusamdyti dailidę už penkias ar šešias minas, bet viršiausio architekto net už dešimt tūkstančių drachmų nenusamdysi: tokių juk maža visoje Graikijoje. Ar nevisai tai turi omenyje?

Išklausęs manęs jis pritarė turįs omenyje maždaug tai. Aš jo paklausiau, ar nėra neįmanoma vienam žmogui vien du amatus šitaip išmokti, ką jau kalbėti apie daugelį ir didžių, o jis man atsakė:

– Sokratai, nesuprask manęs taip, kad sakau, jog filosofuojančiam reikia kiekvieną iš amatų pažinti [d] taip tiksliai, kaip tą amatą įvaldžiusiam – veikiau taip, kaip pridera laisvam ir išauklėtam vyrui: būti pajėgiam geriau nei sekti žinovo žodžius ir pačiam prisidėti įžvalgomis, kad jis visuomet tarp kitų atrodytų oriausiu ir išmintingiausiu, kai žodžiai ir darbai yra
apie amatus.

Vis dar nebuvau tikras, ką jis norėjo pasakyti, tad paklausiau:

[e] – Ar teisingai suprantu, kokį žmogų tu laikai filosofu? Juk man atrodo, kad turi omenyje, jog jie kaip penkiakovininkai lyginant su bėgikais ir imtynininkais. Nors jie nusileidžia anų rungtyse ir pasilieka antri, bet tarp kitų atletų yra pirmūnai ir juos įveikia. Tikriausiai turi omenyje, kad ir filosofavimas tuo užsiimantiems teikia kažką tokio: [136a] nors amatų išmanyme jie yra pralenkiami pirmūnų, bet prieš likusius pirmauja užimantys antrą vietą ir tokiu būdu filosofijos mokęsis vyras visame kame tampa beveik geriausiu. Man rodos, kažką tokio išdėstei.

– Manau, – tarė jis, – puikiai pagavai, Sokratai, kas būdinga filosofui, palyginęs jį su penkiakovininku. Juk paprasčiausiai jis yra toks, kuris netarnauja vienam dalykui ir nieko neišdirba iki smulkmenų tiek, kad dėl rūpesčio tik tuo vienu dalyku visuose kituose jis [b] nedaug ką išmanytų, kaip kad būna su žinovais, bet saikingai įvaldo viską.

Po šio atsakymo, siekdamas aiškiai suprasti, ką jis turi omenyje, paklausiau, ar jis mano, kad gerieji yra naudingi, ar nenaudingi.

– Naudingi, Sokratai, be abejo, – atsakė.

– Tad jei išties gerieji naudingi, tai nenaudėliai nenaudingi?

Jis sutiko.

– Tai kaip? Ar filosofus laikai naudingais žmonėmis, ar ne?

[c] Jis sutiko, kad naudingais, be to, pridūrė, jog juos laiko pačiais naudingiausiais.

– Nagi, pasižiūrėkime ar tiesą sakai, kad ir šie beveik geriausieji mums yra naudingi. Juk akivaizdu, kad filosofas yra prastesnis už kiekvieną iš amatą įvaldžiusiųjų.

Jis pritarė.

– Na gerai, – tęsiau, – o jei tau pačiam arba kam nors iš tavo draugų, dėl kurių labai rūpintumeis, pasitaikytų susirgti, ar sveikatą atgauti norėdamas tą „beveik geriausią“ filosofą į namus parsivestum, ar gydytoją kviestum?

[d] – Bent jau aš tai abu, – atsakė.

– Nesakyk man, kad abu, – pasakiau. – O kurį iš jų verčiau ir pirmiau?

– Juk nė vienas netikintų, kad verčiau ir pirmiau kviestų ne gydytoją.

– O toliau? Kam į audrą patekusiame laive verčiau patikėtum save ir kas tau brangu – vairininkui ar filosofui?

– Aš tai vairininkui.

– Tad su visais kitais dalykais taip pat: kol yra žinovas, filosofas yra nenaudingas?

– Panašu, – atsakė.

[e] – Tai dabar mums filosofas kažkas, kas nenaudingas? Juk, tikriausiai, mums visuomet esama žinovų: sutikome, kad gerieji yra naudingi, o netikėliai – nenaudingi.

Jis buvo priverstas sutikti.

– Tad kas iš to seka? Man klausti tavęs, ar nemandagu klausti?

– Klausk, ko tik nori.

– Neklausiu nieko kito, – pasakiau, – kaip tik sutarti dėl to, [137a] kas buvo pasakyta. O reikalas maždaug toks: sutikome, kad filosofija yra kilnu, o ir filosofai yra tokie; sutikome, kad filosofai yra geri, o gerieji yra naudingi, kita vertus, nenaudėliai yra nenaudingi. Dabar gi sutikome, kad filosofai yra nenaudingi tol, kol esama žinovų, o žinovų esama visuomet. Argi nebuvo dėl to sutarta?

– Žinoma, – atsakė jis.

– Tad, kaip rodosi, pagal tavo teiginį sutarėme, kad jei filosofavimas išties reiškia būti nusimanančiam apie amatus, kaip tu šį būdą įvardijai, tai filosofai yra nenaudėliai ir [b] nenaudingi tol, kol tarp žmonių amatų bus. Bet, greičiausiai, yra visai ne taip, bičiuli, ir filosofuoti tai ne į amatus įnikti ir nei apie daugžinystę, nei apie krūvas reikalų rakinėjantis gyventi, bet kažkas kito, nes juk aš manau, kad šitai yra gėdinga, o ir į amatus įnikusieji vadinami juodadarbiais. Bet aiškiau pamatysim, ar aš tiesą sakau, jei tu man į tai atsakysi: kas moka [c] teisingai žirgus suvaldyti? Kurie juos geriausiais padaro, ar kažkurie kiti?

Antanas Gudaitis. Eskizas paveikslui „Gundymas“. 1970. Popierius, presuota anglis, teptukas, tušas. 45 × 50,3.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

– Kurie geriausiais.

– O toliau? Kurie moka šunis padaryti geriausiais, tie ir suvaldyti juos teisingai moka?

– Taip.

– Taigi tas pats amatas ir geriausiais padaro, ir teisingai suvaldo?

– Man taip atrodo, – atsakė.

– Tai kaip? Ar tas pats amatas, kuris padaro geriausiu bei teisingai suvaldo, taip pat atpažįsta naudinguosius ir nenaudėlius, ar kažkuris kitas?

– Tas pats, – atsakė.

– Ar būtum linkęs ir apie žmones su tuo sutikti – [d] tas pats amatas, kuris žmones daro geriausiais, yra ir teisingai suvaldantis, ir atpažįstantis naudinguosius bei nenaudėlius?

– Žinoma, – pasakė.

– Ar netiesa, kad amatas, pritaikomas vienam, galioja ir daugeliui, bei amatas, pritaikomas daugeliui, galioja ir vienam?

– Tiesa.

– Ir su žirgais, ir visais kitais dalykais lygiai taip pat?

– Taip pat.

– Kas yra tas pažinimas, kuris nusikalstančius ir nusižengiančius teisingai suvaldo valstybėse? Ar ne tas, kuriuo vadovaujamasi teismuose?

– Tas.

– Ar ką nors kita vadini teisingumu, ar būtent tai?

– Ne, tik tai.

[e] – Ar tuo pačiu pažinimu, kuriuo teisingai suvaldo, be to, ir atpažįsta naudinguosius bei nenaudėlius?

– Tuo pačiu.

– Tas, kuris atpažįsta vieną, atpažins ir daugelį?

– Taip.

– Ir juk kuris neatpažįsta daugelio, tai ir vieno neatpažins?

– Neatpažins.

– Tad jei žirgu būdamas neatpažįsti naudingų ir nenaudėlių žirgų, tai ir savęs nepažinsi, koks esi?

– Nepažinsi.

– Ir jei jaučiu būdamas neatpažįsti nenaudėlių ir naudingų jaučių, tai ir savęs nepažinsi, koks esi?

– Taip, – atsakė.

– Taip pat ir jei šunimi?

Jis sutiko.

[138a] – Tai ką? Kai kažkoks žmogus neatpažintų naudingų ir netikusių žmonių, tai ar nepažintų pats savęs, ar jis naudingas, ar nenaudėlis, nes juk ir pats žmogus yra?

Jis pritarė.

– O savęs nepažinoti, tai būti ar nebūti nuosaikiam?

– Nebūti.

– Taigi savęs pažinojimas yra buvimas nuosaikiam?

– Taip, – atsakė.

– Tad, kaip rodosi, šitai ragina įrašas Delfuose – lavinti nuosaikumą ir teisingumą.

– Panašu.

– Ir pačiu šiuo pažinimu žinome, kaip teisingai suvaldyti.

– Taip.

[b] – Vadinasi tai, kuo žinome kaip teisingai suvaldyti, yra teisingumas, o kuo atpažįstame save ir kitus – nuosaikumas?

– Panašu, – atsakė.

– Taigi teisingumas ir nuosaikumas yra tas pats?

– Taip rodosi.

– Juk štai šitaip valstybės gerai tvarkomos, kai neteisingieji bausmės susilaukia.

– Tiesą sakai, – tarė.

– Vadinasi, tai yra valstybės valdymo menas.

Jis buvo tokios pat nuomonės.

[c] – Na, o kai vienas vyras valstybę tvarko, ar jis ne tironu ir karaliumi vadinamas?

– Vadinamas.

– Taigi jis tvarko karaliavimo ir tironavimo amatu?

– Taip.

– Ir šiedu yra tie patys amatai kaip anie?

– Taip rodosi.

– O kai vienas vyras teisingai namų ūkį tvarko, kaip jis yra vadinamas? Ar ne ūkvedžiu ir šeimininku?

– Taip.

– Ar ūkį jis gerai tvarkytų teisingumu, ar kažkokiu kitu amatu?

– Teisingumu.

– Taigi, kaip rodosi, karalius, tironas, valstybininkas, ūkvedys, šeimininkas, nuosaikusis ir teisingasis yra tas pats. Ir karaliavimas, tironavimas, valstybinis menas, šeimininkavimas, ūkvedystė, teisingumas ir nuosaikumas yra vienas amatas.

– Taip rodosi, – tarė.

[d] – Jei filosofui gėda, kai gydytojas ką nors apie sergančius kalbėtų, negebėti nei žodžių suprasti, nei prisidėti anei prie žodžių, anei prie darbų; ir kai kuris nors kitas iš žinovų kalbėtų – lygiai taip pat, tai ar filosofui negėda, kai ar teisėjas, ar karalius, ar dar kažkuris iš mūsų dabar aptartųjų kalbėtų, negebėti nei žodžių apie šiuos dalykus suprasti, nei pačiam prisidėti?

– Kaipgi negėda, Sokratai, apie tokius didžius dalykus neturėti kuo prisidėti?

[e] – Tad kaip apie visa tai teigtume, – paklausiau, – ar kad jam reikia būti penkiakovininku ir beveik geriausiuoju, ir kad filosofas, kiekvienoje iš sričių užimantis antrą vietą, yra nenaudingas tol, kol šalia būtų kažkuris iš anų, ar kad jam pirmiau reikėtų savo paties ūkio niekam neperleisti ir jame ne antrą vietą užimti, bet teisingai svarstant pačiam jį suvaldyti tam, kad jo ūkis būtų gerai sutvarkytas?

Jis man pritarė.

– Juk vis dėlto, bičiuli, manyčiau, kad gėdinga, jeigu draugai jam sprendimus patikėtų, jeigu miestas kažką svarstyti ar teisėjauti paskirtų, [139a] šiuose reikaluose antru ar trečiu pasirodyti ir nesigaudyti.

– Man taip atrodo.

– Taigi, šaunuoli, filosofavimas toli gražu nėra nei daugžinystė, nei darbavimasis apie amatus.

Man tai sakant išmintingasis, gėdydamasis ankstesnių savo žodžių, nutilo, bemokslis tvirtino, kad būtent taip ir yra, o kiti pritarė tam, kas buvo pasakyta.