Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Motina su vaiku. 1968. Popierius, rašalas

ARGILEONIDĖ

Argileonidė1, Brasido motina, mirus jos sūnui ir keliems iš į Spartą atvykusių amfipoliečių atėjus pas ją, paklausė, ar gražiai ir kaip dera spartiečiui mirė jos sūnus. Aniems jį giriant ir sakant jį žygdarbiais pranokstant visus spartiečius, ši pasakė: „O svečiai, puikus buvo mano vaikas, bet Sparta turi daug už jį geresnių vyrų“.

GORGA

1. Gorga, karaliaus Kleomeno duktė, kai jį Aristagoras Miletietis kvietė padėti jonėnams kare prieš [Persijos] karalių, žadėdamas daugybę pinigų ir pridėdamas vis daugiau kas kartą jam atsisakant, tarė: „Prašalaitis tave pražudys, tėve, jei kuo greičiau neišvysi jo iš namų“.

2. Κada tėvas jai paliepė duoti kažkam grūdų kaip atlygį ir paaiškino: „Nes jis išmokė mane daryti gerą vyną“, – ji tarė: „Bet, tėve, ne tik vyno bus išgerta daugiau, bet ir geriantys bus trapesni ir silpnesni“.

3. Pamačiusi, kad Aristagorą apauna vienas iš vergų, pasakė: „Tėve, šitas svetimšalis neturi rankų“.

4. Kai kažkoks svetimšalis tarsi netyčia bandė ją apkabinti, jį atstūmusi pasakė: „Ar dar nedingsi iš čia? Juk tu nepajėgi net to, kas dera moteriai“.

5. Paklausta kažkokios atėnietės: „Kodėl jūs, spartietės, vienintelės valdote vyrus?“, – atsakė: „Nes vienintelės gimdome vyrus“.

6. Ragindama į Termopilus išvykstantį vyrą Leonidą pasirodyti vertu Spartos, paklausė, ką jai daryti, o šis tarė: „Už gero ištekėti ir gerus gimdyti“.

GIRTIADĖ

1. Girtiadė, kai jos anūkas Akrotatas kažkokiose peštynėse su vaikais buvo smarkiai sumuštas ir atnešus jį namo atrodė tarsi miręs, verkiant namiškiams ir pažįstamiems, pasakė: „Ar nenutilsite? Juk parodė kokio kraujo buvo“, – ir pridėjo, kad geri žmonės turi ne šaukti, o gydyti.

2. Kai iš Kretos atvyko pasiuntinys ir pranešė apie Akrotato mirtį, ji pasakė: „Argi nebuvo lemta, kad išėjęs į kovą su priešais arba pats kris nuo jų, arba juos nugalabys? Maloniau girdėti, kad žuvo kaip vertas ir manęs, ir polio, ir protėvių, negu kad nugyveno jam skirtą laiką kaip bailys“.

DAMATRIADĖ

Damatrija2 išgirdusi, kad jos sūnus yra bailys ir jos nevertas, sugrįžusį užmušė. Jai atminti skirtas įrašas yra toks: „Nusižengusį įstatymams Damatrijų nužudė motina, / spartietė spartietį“.

NEŽINOMŲ MOTERŲ PASAKYMAI

1. Kita spartietė iš mūšio pabėgusį sūnų užmušė kaip nevertą tėvynės, pasakiusi: „Ne mano atžala“. Šiai atminti skirtas įrašas toks: „Išnyk per tamsą, prastoji atžala, dėl kurios pykstu, / Eurotas teka ne bailiems elniams. / Bevertis jaunikli, prastoji rūšie, išeik į Hadą, / Išnyk: nepagimdžiau neverto Spartos“.

2. Kita sužinojusi, kad sūnus krito rikiuotėje, pasakė: „Bailiai tebūna apverkiami, bet aš tave, vaike, be ašarų / [ir linksma]3 laidoju, ir kaip savo, ir kaip Spartos sūnų“.

3. Kažkuri, išgirdusi, kad sūnus išsigelbėjo ir pabėgo nuo priešų, jam rašo: „Tave dergia nešlovė – arba dabar ją nusiplauk, arba negrįžk“.

4. Kita, kai sūnūs pabėgo iš kovos ir atėjo pas ją, sakė: „Kur lekiate, bėgliai, bjaurūs vergai? Ar nersite ten, iš kur išlindote?“, – ir pasikėlusi drabužius parodė jiems.

5. Viena pamačiusi ateinantį sūnų pasiteiravo, kaip laikosi tėvynė. Jis atsakęs: „Visi žuvo“. Tarusi „O tave pasiuntė pranešti mums blogą žinią?“ paėmė čerpę, paleido į jį ir užmušė.

6. Kai kažkas pasakojo motinai apie kilnią brolio mirtį, ji tarė: „Ar ne gėda netekti tokios kelionės su juo?“

7. Viena išsiuntusi penkis sūnus į karą stovėjo miesto prieigose, laukdama kaip baigsis mūšis. Kai kažkoks atvykėlis jai pasiklausus pranešė, kad visi sūnūs yra žuvę, pasakė: „Bet klausiau ne šito, bjaurus verge, o kaip laikosi tėvynė“. Pranešus, kad laimėjo, pasakė: „Tuomet džiaugsmingai priimu ir sūnų mirtį“.

8. Viena laidojo sūnų, kai prie jos priėjo prasčiokė senė ir pasakė: „O moterie, nėra laimės, liūdnas tavo likimas“. O ši atsakė: „Jį dėl to ir pagimdžiau, kad žūtų dėl Spartos: tai man ir teko“.

9. Vienai jonėnei besigiriant dėl to, kad kažkuris iš jos [nuaustų] apsiaustų buvo itin puošnus, spartietė, parodžiusi keturis pavyzdingiausius sūnus, pasakė: „Tokie turi būti puikios moters darbai, kuriais reikia didžiuotis ir girtis“.

10. Kita išgirdusi apie sūnų, kad nedorai gyvenąs svetur, parašė: „Tave dergia nešlovė – atsikratyk jos, arba nebūk“.

11. Panašiai ir pabėgėliai iš Chijo atvykę į Spartą itin kaltino Pedaritą. Juos pasikvietusi jo motina Teleutija išklausė kaltinimus. Nutarusi, kad sūnus yra neteisus, pasiuntė žinią: „Motina Pedaritui. Arba pasitaisyk, arba lik ten, atsisakęs išsigelbėjimo Spartoje“.

12. Kita už nusikaltimą teisiamam sūnui pasakė: „Vaike, išsivaduok arba nuo kaltės, arba nuo gyvenimo“.

13. Kita, lydėdama šlubą sūnų į mūšį, pasakė: „Vaike, sulig kiekvienu žingsniu prisimink būti šaunus“.

14. Kita, kai jos sūnus grįžo iš mūšio, sužeistas į koją ir kęsdamas didelį skausmą, pasakė: „Jei atsiminsi koks buvai šaunus, vaike, ir skausmo nejausi, ir baimės“.

15. Kare sužeistas ir negalintis paeiti spartietis judėjo keturiomis. Jam gėdijantis juoką sukeliančios negalios motina tarė: „Juk daug geriau, vaike, didžiuotis savo narsa, negu gėdytis dėl pusgalviško juoko“.

16. Kita įduodama sūnui skydą ir jį drąsindama tarė: „Vaike, arba su juo, arba ant jo“.

17. Kita išeinančiam į karą sūnui paduodama skydą tarė: „Jį tėvas visuomet saugojo tau – tad ir tu jį išsaugok, arba nebūk“.

18. Kita sūnui, sakančiam, kad turi trumpą kardą, pasakė: „Ženk žingsnį pirmyn“.

19. Kita išgirdusi, kad jos sūnus mūšyje narsiai kovojo ir žuvo, tarė: „Mat buvo mano“. O sužinojusi, kad kitas pabūgęs mūšio liko gyvas, pasakė: „Mat buvo ne mano“.

20. Kita išgirdusi, kad sūnus yra žuvęs mūšyje būtent ten, kur ir buvo pastatytas rikiuotėje, tarė: „Patraukite jį, teužima jo vietą rikiuotėje brolis“.

21. Kita dalyvaudama šventinėje eisenoje išgirdo, kad sūnus nugalėjo mūšyje, bet miršta nuo gausybės gautų žaizdų. Taigi nenusiėmė vainiko, bet išdidžiai pasakė šalia buvusiems: „Nepalyginti gražiau, mielosios, yra numirti nugalėjus mūšyje, nei gyventi laimėjus Olimpiadoje“.

22. Vienam pasakojant sesei apie kilnią jos sūnaus mirtį, ana pasakė: „Kiek dėl jo džiaugiuosi, tiek pat ir dėl tavęs gedžiu, kad praradai šlovingą kelionę kartu su juo“.

23. Kažkas pasiuntė žinią spartietei – ar nesusigundytų jo vilionėmis. O ši atsakė: „Vaikystėje išmokau paklusti tėvui, taip ir dariau, o tapusi žmona – vyrui. Taigi jei man siūlo tai, kas teisinga, pirma teišdėsto tai jam“.

24. Vargšė mergina, paklausta kokį kraitį duoda vedančiam, atsakė: „Įgimtą dorybę“.

25. Spartietė, paklausta ar buvo prisigretinusi prie savo vyro, atsakė: „Ne aš, bet vyras prie manęs“.

26. Kažkuri slapta praradusi mergystę ir gimdydama negyvą kūdikį taip išsilaikė neišleidusi nė garso, kad to nepastebėjo nei tėvas nei kiti aplinkiniai – mat jos padorumas, susidūręs su nešlove, pergalėjo didžiulius skausmus.

27. Spartietė, parduodama į vergiją ir klausiama, ką moka, pasakė: „Βūti ištikima“.

28. Kita, paimta į nelaisvę ir klausiama to paties atsakė: „Gerai valdyti namus“.

29. Viena, kai jos kažkas paklausė, ar bus gerà, jei ją nupirks, pasakė: „Ir jei nenupirksi“.

30. Kita parduodama į vergiją, šaukliui paklausus ką moka, atsakė: „Būti laisva“. Kai nusipirkęs jai įsakė padaryti tai, kas nedera laisvajai, ji pasakiusi: „Verksi, troškęs sau tokio turto“, – ir nusižudė.

PLUTARCHAS (apie 45–125 m. po Kr.) – graikų istorikas ir filosofas, gyvenęs Romos imperijos valdomoje Graikijoje. Jo gyvenimo metais vyravo Romos galybės ir sąlyginio politinio stabilumo užtikrinta taika, leidusi laiką skirti kūrybinei veiklai, o ne derinti kūrybą su karyba. Didžiąją dalį gyvenimo Graikijos provincijoje praleidęs Plutarchas paliko nemenką veikalų korpusą, sudarytą iš dviejų dalių: Biografijų ir Moralinių traktatų. Biografijos, populiaresnis Plutarcho kūrinys, susideda iš daugiau nei keturiasdešimties žymių graikų ir romėnų vyrų biografijų, išdėstytų poromis, kurios pačios sudarytos iš greta dedamų graiko ir romėno biografijų bei jas lyginant (pvz., Alkibijado ir Korijolano ar Tesėjo ir Romulo). Kita Plutarcho veikalų grupė – Moraliniai traktatai – nėra vieninga tematiškai ar žanro prasme, tačiau patogiai aprėpia visus Plutarcho kūrinius, kurių negalime priskirti Biografijoms. Tarp gausybės Moralinių traktatų tekstų rasime ir Karalių ir karvedžių pasakymus bei Spartiečių pasakymus (gr. Ἀποφθέγματα Λακωνικά), o šalia jų įspraudžiami žanru ir tema giminingi Spartos moterų pasakymai (gr. Λακαινῶν ἀποφθέγματα), kurie čia ir pateikiami. Spartos moterų pasakymai pagal vardus išdėstyti alfabetine tvarka, jų sukūrimą galėtume aiškinti bent keliomis priežastimis: a) Plutarchas rinko pasakymus tam, kad juos panaudotų kituose savo darbuose; b) Plutarchas daug dėmesio skyrė Spartai, nors ji tokia, kokią ją žinome mes, Plutarcho gyvenimo metu jau neegzistavo; c) lyginant su likusia Graikija, moterys Spartoje buvo išskirtinai laisvos ir todėl vertos Plutarcho plunksnos. Pasakymų žanras yra didaktinis ir pedagoginis, tad matydami, kaip Plutarchas vaizduoja Spartos moteris, matome, kokios doros moterys ir turėtų būti. Bent jau Plutarcho akimis. Iš senosios graikų kalbos (Plutarque, Œuvres morales, Tome III: Traités 15 et 16, texte établi et traduit par François Fuhrmann, Paris: Les Belles Lettres, 1988) vertė Mikas Danilevičius.