Kadaise pristatydamas savo knygą apie Joną Basanavičių minėjote, kad ji „gimė iš akademinio pyktelėjimo“. Ar dabar baiginėjami jūsų Tado Daugirdo tyrinėjimai taip pat gimė iš emocijos?
Turbūt pirminė emocija buvo, bet tikrai ne pyktis ar koks nors pasibaisėjimas. Veikiausiai tai Basanavičiaus biografijos dalis, nes tirdamas Basanavičių, atrandi ir Daugirdą. Kada atrandi? Kai iškyla Trispalvės klausimas. Man vis rūpi didžioji trijų spalvų paslaptis: juk vėliavą sukūrė Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas. Ir štai Daugirdas pasiūlo kažkokią spalvą, įterpia, ir turim visai kitokią, kitos proporcijos Trispalvę. Iš tiesų iki galo neaišku, kas, kur ir ką pasiūlė, bet čia Daugirdas gražiai, tapybiškai įsitaiso: kaip kokia spalvos juosta šalia Basanavičiaus. Specialiai tikrai niekada apie jį negalvojau, bet tai ta pati epocha, tie patys žmonės, kartais persipinantys įvykiai. Ir patys Daugirdas su Basanavičiumi bendravę. Tik tai du visiškai skirtingi kultūriniai tipai: Basanavičius vilnietis, Daugirdas yra Kauno kultūros ir aplinkos žmogus. Juos tai skyrė – ne tiek atstumas, kiek tam tikras geopolitinis, kultūrinis faktorius.
Kalbant apie įprastą Daugirdo gyvenimą, atrodo, kad jį sunku apibrėžti. Jis buvo labai dinamiška asmenybė: lenkakalbis bajoras pradeda skleisti lietuvystę laužyta lietuvių kalba, nuo dailininko gravituoja link archeologo. Ar tyrinėjant jį kaip integralią asmenybę, nekyla sunkumų užčiuopti, koks jis buvo konkrečiu metu?
Atsirado, kai galvojau apie būsimus knygos apmatus. Iš tikrųjų, reikia pagalvoti, kaip jo išmėtytus gyvenimus, skirtingas veiklas integruoti, sujungti, pateikti visuminį vaizdą. Tos dalys yra labai skirtingos, bet labai palankios teksto ar naratyvo intrigos plėtotei. Nors knygos dar nėra, bet, manau, kai išeis, tai atitinkamai ir vadinsis skyriai: dailininkas, archeologas, muziejininkas, heraldininkas. Iš esmės tai žmogus, sudėtas iš keturių klodų.
Man, visų pirma, vienijanti gija būtų menininko žvilgsnis į pasaulį, nes jis pradėjo veikti kaip dailininkas. Arba taip sakykim: nuo spalvų paieškų gyvenime. Spalvų ne kaip fiziologinio ar fizikinio reiškinio, o kaip tam tikro gyvenimo supratimo. Ir vėl grįšiu prie Trispalvės: ta geltona juosta, kurią jis pasiūlė, idant pagyvintų, vis dėlto yra labai stipri metafora. Daugirdas labai tinka geltonai spalvai. Iš likusių dviejų iš karto sakyčiau, kad žalia spalva yra Žmuidzinavičius – Lietuvos gamta, peizažai, o raudona, aišku, yra Basanavičius – Vytis raudoname fone, tai labai svarbu. O čia geltona, auksinė, kilmingųjų, bajorų, didikų, aristokratų spalva. Daugirdas juk kilęs iš senos, Vytauto Didžiojo laikų giminės. Grynai metaforiškai geltona spalva ir galėtų būti gija, kuri stipriai perpynusi visą jo gyvenimą. Tai galioja ir kalbant apie jį kaip kritiką: jis Varšuvoje labai palankiai vertino ir bandė apginti impresionistines tendencijas lenkų dailėje. Man regis, kad čia geltona spalva labai vangogiškai, net ne nusišviečia, o būtent nuskamba.
Ar gali būti, kad ši geltona spalva buvo tuometinių dailės tendencijų atspindys, o pačią Trispalvę galime traktuoti labiau kaip meno, o ne heraldikos kūrinį?
Be abejo, mūsų Trispalvė ir buvo meno kūrinys – ji prieštaravo visiems heraldikos kanonams. Bet ar geltona spalva, kurią pasiūlė Daugirdas, buvo iš to meto mados? Net nežinau. Su juo bendravusių žmonių prisiminimuose užfiksuota, tarsi jo Trispalvė sieta su Lietuvos peizažu: raudona – kylanti aušra, nušviečia žalius miškus, ir geltona saulė. Tokia tarsi Lietuvos peizažo suvestinė.
Čia galima dar pagalvoti apie liaudies dvasios atspindį. Pats Daugirdas – taip, mirė 1919 m., bet jei dar kurį laiką būtų pagyvenęs, sulaukęs Lietuvos politinių rinkimų, tai būtų balsavęs už valstiečius liaudininkus arba socialdemokratus. Aš spėčiau, kad jis buvo bajoras, persirengęs valstiečio drabužiais. Turbūt jautė tam tikrą kaltę prieš valstiečius, buvo jiems prielankus. Gal čia pavyzdys galėtų būti Zubovai, Biržiškos, Putvinskiai, kurie su tokiais socialinės skriaudos atitaisymo motyvais irgi bandė sugyventi. Turbūt lietuvybei apsisprendusiems bajorams šis jausmas nebuvo svetimas. Ir štai pati geltona spalva anuomet, miesto inteligentų, matyta kaip ryškus tautinių audinių elementas. Nors ir neišmanau lietuviškų audinių tipų, bet negalėčiau pasakyti, kad kuriuose nors jų aiškiau dominuotų geltona. Žalia ir raudona – taip, bet argi ginčysimės su tautinio atgimimo veikėjų vaizduote?
Jeigu jau prabilome apie liaudiškumą, tai ar galime sakyti, kad Daugirdas buvo visiškai savalaikis kultūros veikėjas? Turint omenyje, kad jo idėjas apie kūrybą per Stanisławą Witkiewiczių galima lengvai atsekti iki Johno Ruskino, o archeologijos srityje – iki Heinricho Schliemanno?
Jis labai organiškai išauga toje epochoje ir iš tikrųjų yra savo meto Europos kultūros vaisius. Nei jis maištavo, nei oponavo, nei prieštaravo. Ir, beje, galiu atkreipti dėmesį – iš pradžių Sankt Peterburge, po to Miunchene jis pasirinko peizažo klasę, kas, įtarčiau, liudytų apie tam tikrą bandymą autentiškiau suprasti savo senąją tėvynę. Peizažas labiau siejosi su patriotiniais, pakylėtais jausmais, kurie tuo metu vyravo bajorijoje. Aišku, jis suprato Lietuvą kaip lenkišką, bet skirtingą nuo Lenkijos. Su skirtingu peizažu, žmonėmis. Peizažo studijos buvo kelias įtvirtinti savitą Lietuvos vaizdą, nes jis susijęs ir su kalba, ir su savitos praeities įprasminimu. Tuo metu nemažai iš Lenkijos atvykusių būsimųjų dailininkų rinkdavosi peizažą, kuris ir šiaip anuomet buvo madingas, žmonių plačiai mėgstamas. Iš tikrųjų, tai savo meto žmogus.
Taip buvo ir su minėtąja dailininko ir archeologo sąsaja? Man atrodo, gana organiškai įvyko perėjimas nuo dailininko prie archeologo. Skaitant jo atsiminimus justi, kaip jis uodžia žemę ir kaulus, – juk tam reikia itin stiprios vaizduotės.
Tai pirmas jo susidūrimas su archeologiniais radiniais, artefaktais. Tiesa, ne tiek pats aprašė, kiek Mykolas Brenšteinas prisiminė, kaip jam Daugirdas pasakojęs, kad jis atkasė žemes, uodė jos ir kaulų kvapus – ten kylantys garai, senovė jam įplieskė vaizduotės žaismą. Jis buvo menininkas, – turbūt reikia pripažinti, menininkai išties yra pagavesni, jautresni. Būtent dėl to jautrumo jis taip gerai įsiliejo į šviežią archeologinę perkasą. Kai skaičiau šį jo prisipažinimą Brenšteinui, pasirodė savitai panašu į religinį atsivertimą – kažkas jį nutvilkė. Staiga lyg pereina į kitą būtį, į kitą buvimo lauką. Ir jis pakeitė savo veiklos sferą. Nemetė dailininko amato, visą laiką tuo užsiminėjo, bet suprato, kad dailininku jis nebus, ir pasirinko archeologiją.
Dar vieną svarbią sąsają jaučiuosi apčiuopęs: to meto dailė ir archeologija labai siejosi savo neištirtais klodais ir dažnas to meto archeologas turėjo ypatingų meninių pagavumų. Kad ir koks nors Layardas, Asirijos atradėjas, visai neblogai mokėjęs piešti. Pirmieji XIX a. Rytų civilizacijų atradimai dažnai turėdavo būti vizualiai užfiksuoti. Mėgėjui archeologui mokėjimas piešti iš natūros buvo labai pravartus. Kaip dailininkas, archeologas Daugirdas buvo labai sėkmingas ir tą visi pripažįsta – jis aiškiai fiksavo atrastus daiktus ir galėjo juos atvaizduoti. Ta tradicija buvo pratęsta. Antai Rimutė Jablonskytė-Rimantienė – žymioji akmens amžiaus tyrinėtoja, irgi savo ranka yra užfiksavusi Darsūniškyje atrastus daiktus. Nereikia ištisos ekspedicijos, kaip šiuolaikiniuose kasinėjimuose. Archeologas buvo ir dailininkas, ir ekspedicijos organizatorius, mokslinės išvykos vadybininkas – viskas viename. Daugirdas tą sugebėjo, ką pripažįsta Lietuvos archeologijos istorikai. Kaip dailininkas jis niekada netapo dideliu meistru, tiesiog dailės istorijos faktas, o štai archeologijoje Daugirdas iš tikrųjų pradėjo naują archeologijos sampratą – čia jo nuopelnai akivaizdūs.
Grįžtant prie jūsų pirmo klausimo dalies: ne vien dailė, bet ir archeologija tuomet buvo intuityvi, apčiuopiama. O fiksavimai, užrašai reikalauja vaizduotės ir išmonės, – čia pakaks prisiminti minėtąjį Schliemanną. Visi atidžiai sekė, kaip jis kasinėjo Troją, mat jis nuolat skelbė tekstus, kurie yra tarsi dailės kūriniai grožinėje literatūroje. Jis visa vaizdingai, gražiai aprašė, jam tai rūpėjo.
Dailės ir archeologijos simbiozė labai stipriai išreiškė XIX a. žmogaus norą pažinti pasaulį ir drauge tai buvo bandymas įveikti stiprėjančią pozityvizmo tendenciją. Daugirdas išties labiau reprezentuoja romantizmo pasaulėjautą, nors ir užsiimdamas pozityvistiniu mokslu.
Turbūt lengviau šitai suderinti, kai manoma, kad iš tokios dermės randasi stiprūs kūriniai. Kaip Vakarų Europoje buvo žvelgiama į amatininkus, taip Lietuvoje – į tautodailininkus. Tarsi tikrasis, nesugadintas menas buvęs kuriamas tautodailininkų, kurie buvo valstiečiai.
Tautodailę Daugirdas didžiai vertino, suvokė kaip autentišką liaudies kūrybinių galių versmę. Tai akivaizdu jam tapus muziejininku. Jis labai daug dėmesio skyrė liaudies amatams, tautodailės kūriniams, įvairioms liaudies galios ir valios išraiškos formoms. Jis manė, kad tautodailėje slypi prigimtinė meno energija, kurios kiekvienas dailininkas turi semtis. Todėl jis savo Plemborgo dvare užveisė žilvičių plantaciją, įkūrė žilvičių pynėjų cechą. Iš tikrųjų suvoki, ką ir minėjot, Ruskiną – atsigręžimas į liaudies kūrybą, ieškant estetinių išgyvenimų. Daugirdo gyvenime tai labai aiškiai matoma. Vytelių pynėjų pintinės, krepšeliai, krepšiai – jis suvokė liaudies manufaktūrą kaip vieną iš tautinio, kultūrinio atgimimo aspektų. Anksti, grįžęs iš Varšuvos, apsisprendė padėti lietuvių liaudžiai atsigauti, parodyti savo kūrybines galias, jas ugdyti ir puoselėti. Čia dar galima paminėti ir margučių kolekciją. Aišku, jis visų pirma buvo surinkęs labai daug lenkiškų margučių, vadinamųjų pisanki. Lietuviškus irgi rinko, tai suvokė kaip labai įdomią, savitą liaudies meno formą. Turbūt jis pirmasis, kuris liaudies meną suvokė kaip lygiavertį kūrybinį potencialą greta profesionalios dailės. Aišku, tas liaudies menas yra anoniminis, kolektyvinis – tai stichija, kurią bandai parodyti, pateikti. Nors iš jo užrašų galima patirti, kas išpiešė tą ar kitą margutį, kas kokias klumpes išdrožė ar juostą išaudė.
Užsiminėte apie Varšuvos laikotarpį, kaip esmingai formavusį Daugirdą. Kaip nutiko, kad nuvykęs į Varšuvą bajoras ne tiek prigijo prie lenkiškos kultūros, kiek įsipareigojo lietuvybei?
Gyvendamas Varšuvoje jis palaikė ryšius ne tiek su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, kiek su lietuvybei apsisprendusiais bajorais, pirmiausia Mečislovu Davainiu-Silvestraičiu. Abiejų būta iš Raseinių apylinkių. Nežinau, kiek to krašto bajorų buvo nusiteikę lietuviškai, bet Raseinių pavietas nuo seno buvo žemaičių politinis centras. Galime kalbėti apie lokalinį patriotizmą, bet jis iš lenkiško būvio po truputį evoliucionavo į lietuvišką savimonės formą. Aišku, kalbėta visų pirma lenkiškai. Pats Daugirdas nelabai gerai mokėjo lietuviškai, bet jis buvo užsispyręs ir vis tiek liepdavo kalbėti su juo lietuviškai. Lietuviški jo tekstai kartais sunkiai suprantami, jis rašė negrabiai, netaisyklingai. Kalbėjo gal kiek geriau.
Gyvenant Varšuvoje, jam nemenką įtaką darė Stanisławas Witkiewiczius. Žymusis lenkų dailininkas ir modernios dailės kritikos pradininkas buvo jo bičiulis – jie kartu mokėsi Peterburge ir po to kartu atvyko į Miuncheną. Witkiewicziaus protėviai, 1863-iųjų sukilimo dalyviai, buvo irgi iš Raseinių žemės (nuo Pašiaušės). Ieškodamas liaudies meno autentiškų apraiškų, Witkiewiczius atsigręžė į Zakopanę, kuri XIX a. viduryje laikyta ypatinga lenkiško liaudiško gyvenimo reiškimosi erdve. Tuo tarpu Daugirdas atsisuko į žemaičius – Lietuvą, kur nusprendė irgi ieškoti tikrojo liaudies meno. Tik štai ieškodamas tarp žemaičių lenkiško liaudies meno, jis atrado lietuvišką pasaulį. Tas perėjimas labai sunkiai suvokiamas, nematomas. Aišku, jis suvokė, kad visa tai yra Żmudź, Litwa, t. y. Lenkijos kultūros pasaulio dalis, bet kai susidūrė konkrečiai tikrovėje, tai pamatė, kad liaudies menas – visai kitoks.
Kartais, gyvenant toliau nuo tėvynės, distancija pagimdo kitą refleksiją. Iš korespondencijos su Davainiu-Silvestraičiu matyti, kad jis tarsi ir ieško lietuvybės, sąlyčio su lietuvių kultūra. Jis Silvestraičio klausia ir sužino apie Auszrą, kartu ir apie Basanavičių. Turbūt Daugirdas bandė apsispręsti, suvokti – lenkiškoje kultūroje žaidėjų užtenka, ir natūraliai bandė savo protėvių istoriją priimti kaip savastį. Po to paveldėjo dvarą, tad turėjo grįžti jį prižiūrėti. Ir grįžęs jau iš esmės ėmė remti lietuvybę, padėti kaimo žmonėms. Yra žinoma, kad palaikė kažkokius ryšius su knygnešiais. Kitaip tariant, praturtino lietuviško tautinio atgimimo patirtį lenkiškąja kultūra, klostėsi savitas atskiras sparnas. Po to jiems tapo kiek sunkiau. Davainis-Silvestraitis dienoraštyje rašo, kad į juos, lenkiškos kultūros atstovus, žiūrima įtartinai, skersakiuojama. Tie dalykai buvo neišvengiami.
Apsisprendimas tapti Lietuvos kultūros dalimi yra svarbus ir tuo, kad į Lietuvą žvelgiama ne vien kaip į etnografinį regioną, o kaip į politinį darinį. Daugirdas juk dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus Seime: Lietuva – ne vien dainų ir šokių kraštas, bet ir politiškai savarankiška.
Rašydamas bandžiau suvokti, kad jis su kai kuriais Raseinių pavieto atstovais Vilniaus Seime tarsi reprezentavo savitą, atskirą bajorų politinį tipą. Sugrįžęs į Lietuvą Daugirdas apsisprendė būtent už tokį lietuviškos tapatybės propagavimą, Lietuvos valstybės būsimąjį darbą. Kur ir kada tai konkrečiai nutiko, nėra aišku. Jo dienoraščiai yra arba archeologinių kasinėjimų užrašai, arba rašyti Kaune Pirmojo pasaulinio karo metu. Pastarieji parodo kitą jo gyvenimo pusę – juose galima daugiau sužinoti apie patį Kauną. Vidinių išgyvenimų, introspekcijų, svarstymų, refleksijų nerasime – ne tokio tipo žmogus. Ieškokime dailėje jo pamąstymų apie pasaulį, o ne dienoraščio puslapiuose.
Tačiau, be abejo, jis apsisprendė lietuvybės naudai ir labui. Ir štai turime Daugirdą kaip vieną iš modernios Lietuvos valstybės tėvų kūrėjų. Jis stovėjo prie muziejininkystės sampratos, prie valstybės istorinių paminklų apsaugos tradicijos, prie lietuviškų banknotų ištakų. Jeigu dar turėtume galvoje Trispalvę ir himną, kurį Daugirdas labai stipriai gynė nuo aršių kritikų, tai pamatytume, kad jis yra prisidėjęs prie visų valstybingumo atributų įtvirtinimo. Prie vienų reikšmingiau, kaip Trispalvės, kuri gal net didžiąja dalimi jo, himnas gal mažiau, bet kai Lietuvos aide vyko svarstymai, kad gal pasenęs tas himnas, neįdomus, Daugirdas parašė didžiulį tekstą, kuriame palaikė Vincą Kudirką kaip ypatingo himno autorių. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad jie, ko gero, jau Varšuvoje buvo bendravę – ten Kudirka mokėsi. Be to, Kudirka Varpe buvo aprašęs Daugirdo archeologinių radinių parodą, surengtą Varšuvos muziejuje, margučius irgi aprašė. Varšuvoje studijavusių lietuvių veiksnys, man regis, dar nėra iki galo suvoktas. Dar dabar nerasime jokios atminimo lentelės Varšuvoje, kad ten mokėsi Kudirka. Čiurlioniui pakabinta – jau šis tas. Iš tiesų, Varšuva buvo labai svarbus centras.
Grįžtant prie valstybingumo simbolių, – ir himnas, ir vėliava, ir, galų gale, pirmieji lietuviški pinigai, Daugirdas prie visko prisidėjo.
Ir pašto ženklai.
Taip, būtent. Galbūt Daugirdas likęs labiau šešėlyje, nuošalyje, kiti užgožia jį, – tas pats Basanavičius, Žmuidzinavičius, Kudirka, vėliau Smetona ar Voldemaras. Daugirdas buvo gal ir kiek kuklesnis, ir dar angažavęsis lenkiškai kultūrai, ir dar kiek romantizuotos valstietiško gyvenimo sampratos – tai trukdė jam būti aktyvesniam. Įtakos turėjo ir sveikatos problemos. Jei neklystu, sirgo inkstų liga, taip pat ir plaučiai buvo silpni, vaikystėje buvo išsiųstas į Berlyną pasigydyti – jau gal buvo pirminiai tuberkuliozės židiniai. Galų gale, jis gyveno vienišiaus gyvenimą. Šeima sėdėjo Plemborgo dvare, rūpindamasi ūkiu, o jis Kaune – miesto muziejuje.
Tai jo apsisprendimas būti Lietuvos pusėje paveikė ir šeimą?
Čia, aišku, būta ir asmeninių motyvų. Štai Juozas Rimantas, surinkęs atsiminimus apie Daugirdą, susirašinėjo su jo sūnumi Vytautu, kuris tarpukariu gyveno Lietuvoje, o po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Lenkiją ir Lodzėje nugyveno likusį gyvenimą. Jis buvo susijęs su mėgėjų teatru Kaune, vadovavo lenkų teatro trupei, bet būtent lenkų. Witold Dowgird vis dėlto pasirinko lenkišką kultūros modelį. Kai Rimantas su juo ėmė susirašinėti, šis atrašė, kad į jo tėvo muziejinius dalykus, lietuvybę visi žiūrėjo kaip į svaičiojimą – na, toks keistuolis – ir netgi su lengva panieka. Kas visiškai suprantama senoje kilmingoje giminėje. Bet tokių pavyzdžių Lietuvos istorijoje atrastume nemažai. Žmona, Kazimiera Korybut-Daszkiewicz, irgi lenkiškos kultūros (beje, palaidota Rasų kapinėse). Pats Daugirdas palaidotas Ariogalos panteone, kuris sovietmečiu buvo permaltas, perdarytas, perkastas. Sūnus, kaip minėjau, palaidotas Lodzės kapinėse. Iš visos šeimos tik pats Tadas pasirinko lietuvišką kultūrą. Todėl jo šeimoje tokie asmeniniai santykiai – jis sėdi Kaune, o žmona rašo, kad kartkartėmis, kai grįžta, parvežtų ko nors: tai silkių, tai įdomesnių skanumynų, tai dar ko nors. Kitaip tariant, dvaras žmonai ir ekonomui, o jis Kaune prižiūri ir tvarko muziejų.
Bet neatrodo, kad jo darbai yra adekvačiai įvertinti. Ar jo amžininkai vertino jį labiau? Nes dabar jis atrodo beveik užmirštas.
Jeigu ir atsimenamas, tai tik per trispalvę, patriotizmą, bet jo kelias iki tol labai sudėtingas. Ta integrali biografija ir leistų jį suvokti kaip asmenybę. Vis tik jis priklauso tokiai galerijai, kuri šiek tiek pritemdyta didžiavyrių, signatarų, kūrėjų. Jis lygiai taip pat ir dalyvavo, ir liko nuošalyje. Tokių būta daugiau, kad ir tas pats Davainis-Silvestraitis. O Daugirdas mirė 1919 m. vėlyvą rudenį, kai jau buvo užgimusi Lietuvos valstybė, pats nespėjęs į naują politinį gyvenimą įsitraukti. Tuomet viskas tik tvėrėsi, dar vyko Nepriklausomybės kovos. Velionį per laidotuves gabeno arkliais į Ariogalą.
Laidotuvės nebuvo kaip Basanavičiaus?
Ne, oficialių laidotuvių nebuvo. Aišku, tų išspausdintų kalbų būta, net nežinau, ar jos pasakytos prie kapo: Balys Sruoga rašė tekstą ir Vladas Nagevičius, kaip archeologas, parašė gražią kalbą. Visgi, atrodo, kad jos buvo tik spausdintos. Palaidotas šeimos koplyčioje. Tuomet dar nebuvo tradicijų, kaip derėtų iškilmingai laidoti valstybės vyrą. 1919 m. iš esmės Lietuva vos pusgyvė, o čia miršta kažkoks kultūrininkas – Ponas Tadas iš Kauno, kaip, atrodo, buvo vadinamas lenkiškoje aplinkoje. Aš netgi būčiau linkęs taip knygą ir pavadinti.
