Dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas ir fantastiškas vystymasis – tai antropologinis pertrūkis: mūsų akyse randasi dirbtinė būtybė, pretenduojanti mąstyti. 1950 m. publikuotą straipsnį „Computing machinery and intelligence“ Alanas Turingas, vienas iš DI pradininkų, užbaigė taip: „Galime tikėtis, kad visose grynai intelektualiose gyvenimo srityse mašinos prilygs žmogui“1. 1956 m. informatikas Johnas McCarthy istorinėje Dartmuto konferencijoje (JAV) pristatė „dirbtinio intelekto“ sąvoką. Nuo to laiko ženkliai pasistūmėta: „grynai intelektualiose gyvenimo srityse“ tapo „visose“, o „prilygs žmogui“ virto „pranoks“. DI teoretikas Sorbonos profesorius Jeanas-Gabrielis Ganascia apibendrina: „Dirbtinis intelektas yra mokslo disciplina, sukurta 1956 m. tam, kad būtų bandoma mašinomis simuliuoti visus mentalinius pajėgumus“, t. y. visus žmogaus sąmonės aktus2. Tačiau daugybei net ir „simuliacijos“ sąvoka yra per silpna: kas, jeigu DI galėtų pats tapti sąmoningu? Mūsų materialistinei pasaulėžiūrai tokia pretenzija yra iš esmės natūrali: jeigu smegenys produkuoja sąmonę taip kaip kepenys – tulžį3, tereikia elektroniškai atkartoti neuronines jungtis, kad mąstančioje mašinoje užgimtų dirbtinė ir vis dėlto tikra, kaip žmoguje, sąmonė.
Tiesa, žymusis filosofas Johnas Searle’as bandė moderuoti DI konstruktorių ir fantastų entuziazmą. 1984 m. kalbėdamas per BBC jis suskirstė DI į dvi rūšis: egzistuoja „silpnasis dirbtinis intelektas“, genialus inžinierių kūrinys, ir „stiprusis dirbtinis intelektas“, kai kurių kolegų filosofų ir rašytojų-fantastų vaizduotės vaisius. Silpnasis DI – tai matematinėmis lygtimis, skaičiavimu pagrįstas mechanizmas, kuriam skirta tobulėti ir pranokti žmogų visur, kur veikia matematiniai principai. O stiprusis DI pasižymi sąmone – valia, pasirinkimais, savi-refleksija, jausmais. Tik, pasak Searle’o, stipriojo DI silpnybė ta, kad jo sukūrimas yra neįmanomas: žmogaus sąmonė gyvena ne vien pagal lygčių matematiką, vienintelę, kuri apibrėžia DI. Neįmanoma pakartoti žmogaus remiantis tik matematika.
KUO JIS Į MUS PANAŠUS?
Searle’o svarstymai nesumažino fantastų optimizmo. Šiandien plačiai paplitęs manymas, kad DI sugebės ne tik tobulai matematiškai mąstyti, bet ir jausti, kurti meną, mylėti. Talpi yra dirbtinio intelekto sąvoka jo kūrėjų svajonėse! Ray’us Kurzweilas, buvęs Google inžinierius, tiki į „skaitmeninę dvasią“, kuri jam leidžia kalbėti ne tik apie „protingas“, bet ir apie „dvasingas mašinas“: jo knygos The Age of Intelligent Machines (1990) ir The Age of Spiritual Machines (1999) bėgant metams tampa vis populiaresnėmis, DI adeptų tarpe – kultinėmis. Garsioji Kurzweilo tezė yra apie „singuliarumo įvykį“, numatomą 2045 m., kai žmogaus sąmonė ir jo atmintyje sukaupta patirtis įsilies į kur kas aukštesnį sąmonės lygį pasiekusias mašinas ir elektroninės būtybės iš mūsų perims gyvenimo Žemėje estafetę: tokia yra Dievo valia, ir transhumanistų popiežiumi vadinamo Kurzweilo tekstams netrūksta teologinių konotacijų. Šios būtybės, išsivadavusios iš biologinio sąlygotumo, gyvens kur kas tobuliau – nesirgs, nedarys klaidų, nebus persekiojamos amoralių psichologinių obsesijų, nekariaus… Daugybė inžinierių Silicio slėnyje ir kitur savo gyvenimo misija laiko tokio DI sukūrimą, kuris būtų žmogaus sąmonės, tik be ydų, sukūrimas.
Kaip jiems sekasi? Įdiegus automatinio mokymosi funkciją, DI tapo pajėgus simuliuoti žmogaus mąstymo procesus, atitinkančius visas logiškai, t. y. pagal matematines lygtis, nustatomas sekas. Automatinio mokymosi funkcija reiškia, kad DI sugeba remtis savo paties patirtimi ir atlikti euristinio pobūdžio, t. y. iš anksto nesuprogramuotus, sprendimus. Tai reiškia gebėjimą nustatyti labiausiai tikėtiną teisingą sprendimą, remiantis ne tik iš anksto duota medžiaga, bet ir anksčiau padarytomis klaidomis: DI algoritmai leidžia jam koreguoti patį save, be inžinierių įsikišimo. Ši funkcija įgalina DI savarankiškai rinktis tam tikras išeitis, eliminuoti kitas, atsidūrus naujoje, iki tol nenumatytoje (nesuprogramuotoje) situacijoje. Algoritmai išmoko adaptuotis prie išorinio jiems informacijos srauto. Automatinis mokymasis, įdiegtas DI, atkartoja žmogaus smegenyse vykstančių neuronų jungčių procesus, ir pastangos sukurti tobulą šių procesų simuliaciją jau formuoja atskirą neuromokslų šaką, kurią dar 1990 m. Ericas Schwartzas pavadino computational neuroscience. Pristatydamas šios šakos raidą, Ganascia pabrėžia daugybę įveiktų sunkumų ir nurodo naują DI bei automatinio mokymosi vystymosi etapą, prasidėjusį 2010 m., kai Geoffrey Hintonas, Yannas Le Cunas, Yoshua Bengio, pasinaudodami Deep Neural Networks duomenimis, įgalino mašiną realizuoti „gilųjį mokymąsi“ (deep learning). Šiandien DI gali be vargo laimėti Go žaidimą (programa AlphaGo) prieš bet kokį žmogų, netgi prieš čempioną Lee Sedol, kuris 2019 m. dramatiškai paskelbė nutraukiantis savo, kaip profesionalaus žaidėjo, karjerą, nes ji neteko prasmės: „DI yra būtybė, kurios neįmanoma nugalėti“4. Išgąsdinti šio „skaitmeninės dvasios“ progreso, kai kurie elektroninės erdvės protagonistai, tarp kurių – Elonas Muskas, 2023 m. pasirašė viešą kreipimąsi, ragindami bent „šešiems mėnesiams“ nutraukti DI vystymo programas, nes jos kelia „grėsmę žmonijai“: nepaisant Kurzweilo optimizmo, iš sąmoningos mašinos nežinia ko galima sulaukti… Kreipimasis buvo pasirašytas atsiradus ChatGPT, kuris Musko suvokime greičiausiai jau atitinka sąmonės sąvoką.
Iš tiesų DI veikia kaip automatiniai algoritmai, simuliuojantys sprendimo priėmimą ir galintys pakeisti žmogų visur, kur veikia logika. Jie demonstruoja konceptualias žinias, savaisiais algoritmais iš interneto kosmoso parinkdami žodžių seką taip, kad ji atitiktų labiausiai tikėtiną teisingą frazę (ChatGPT). Jie atlieka veiksmus, savaisiais radarais, sonarais ir kameromis pagaudami, lyg būtų nervų sistema, smulkiausius išorinius dirgiklius ir „žinodami“ kaip jiems reaguoti, pagal jiems įdiegtus algoritmus – žmogiškosios atminties ekvivalentą. DI žaidžia loginius žaidimus, vairuoja automobilius, nustato ligų diagnozę ir netgi operuoja pacientą, palaiko pokalbį, aptarnauja klientus, priima sprendimus dėl investavimo, draudimo ir paskolos suteikimo, kuria išankstines asmenų charakteristikas policijos nuovadose, rašo straipsnius, etc. Automatinio mokymosi funkcija naudojasi sukaupta patirtimi, tačiau nėra jos determinuota: algoritmai leidžia šiai patirčiai plėstis, t. y. integruoti iš anksto neužprogramuotus duomenis. Žmogaus smegenų imitavimas verčia kalbėti apie DI kaupiamą „atmintį“, kuri sugeba realizuoti atpažinimo funkciją – sudėtingą nervų sistemos aktą, kuriuo mes atpažįstame jau buvusias situacijas dabartyje (pavyzdžiui, atpažįstame žmones), t. y. įgalinti praeities poveikį dabarčiai. Britų socialinis antropologas Jacques’as Goody yra įvedęs kognityvinių technologijų terminą, kuriuo šiandien yra apibūdinama DI turimų sugebėjimų (protavimo, komunikacijos, atminties…) visuma.
KUO JIS NUO MŪSŲ SKIRIASI?
Ar kognityvinės technologijos bus pajėgios simuliuoti emocijas, t. y. įgalinti DI ne tik protauti, bet ir jausti – mylėti, džiaugtis, liūdėti, ar bent jau jutimiškai išgyventi elementarųjį skausmo ir malonumo skyrimą? Atrodo, čia prieiname ribą. Tiesa, automatinio mokymosi dėka DI jau yra įgavęs tokį komunikacijos lygį, kad mes, žmonės, negalime susilaikyti į jį neprojektavę mūsų sąmonės funkcijų: mums atrodo, kad DI yra mandagus ir geranoriškas arba, atvirkščiai, linki pikto, kad jis mus myli ir nuoširdžiai mumis rūpinasi arba neapkenčia, kad jis mus stebi ir kontroliuoja taip, lyg pats to norėtų ir siektų savų tikslų. Šiomis projekcijomis bus neabejotinai žaidžiama komerciniais tikslais: daugybė mūsų svajoja apie mylintį ir atsidavusį humanoidą, užpildantį sielos, namų, lovos tuštumą, ir esame pasiruošę daug sumokėti, kad toks kompanionas rastųsi mūsų gyvenime. Pasak prancūzų DI inžinieriaus Philippe’o Guillemant’o, automatinio mokymosi funkcija leis mašinai imituoti emocinį žmogaus gyvenimą, t. y. elgtis taip, lyg ji iš tiesų jaustų. Nepaisant to, ši imitacija nebus realus proceso atkartojimas, kaip tai tapo įmanoma kognityvinių funkcijų atveju. Ši imitacija atrodys tikroviškai mūsų psichologinių projekcijų dėka, bet tikroviška nebus: DI funkcionavimas negali peržengti matematinių lygčių veikimo srities ribų, jis visada liks užprogramuotas, o emocinis ir jausminis, estetinis ir etinis žmogaus gyvenimas toks nėra. „Yra ko baimintis, nes būsime pajėgūs aprūpinti robotus jausmingumu, meile, emocijomis – beveik visais žmogiškaisiais bruožais, tačiau šie bruožai tebus regimybė, nes užprogramuoti, net jeigu jie bus įgalinti [automatinio] mokymosi, kuris vis tiek lieka mechaninis ir atitrūkęs nuo sąmoningos informacijos. […] Šios sistemos nebus sąmoningos, net jeigu žmonės, kurie džiaugsis jų teikiamomis paslaugomis, tvirtins priešingai“5. Ganascia taip pat pabrėžia būtinybę skirti DI sugebėjimą atlikti kritinę savi-refleksiją ir analizuoti savo paties padarytas klaidas (learning by doing) nuo sąmoningo moralinio akto. DI mokosi, prisimena, komunikuoja, kuria, imituoja jiems įdiegtų programinių algoritmų rėmuose, ir gėrį nuo blogio jie skiria tiksliai taip, kaip jiems liepia šie algoritmai. Automatinio ir „giliojo“ mokymosi dėka DI gali integruoti iš anksto neužprogramuotą informaciją, tačiau šios informacijos interpretavimo modusai yra visiškai determinuoti išankstinių algoritmų, veikiančių griežtai pagal matematinių lygčių sekos logiką. O žmogaus sąmonės moralinis jausmas nėra pavaldus matematinėmis lygtimis reiškiamai sekai, todėl jo atkartoti mašina negali. Apie tai, kad mašinos taps pajėgios funkcionuoti taip, kaip funkcionuoja žmogaus sąmonė savo visumoje, negali būti nė kalbos: „Niekas egzistuojančiose mašinose neleidžia teigti tokios galimybės. Joks rimtas mokslinis argumentas negrindžia tokių pažiūrų. Niekas nė nenumano, kaip mašinos galėtų patirti emocijas ir įgauti savo pačių valią. Todėl nėra jokio pagrindo nerimauti, kad mašina taps sąmoninga“6.
Automatizmas nėra autonomija. Abiejose sąvokose figūruojanti žodžio dalis „auto“ neturi tos pačios prasmės. Tiesa, abiem atvejais, išvertus iš graikų kalbos, ji reiškia „pats“. Tačiau autonomija yra žmogaus sąmonės pajėgumas pačiai iš savęs nustatyti savosios elgsenos normas (gr. nomos). DI neturi šio pajėgumo. Žinoma, jis veikia pats iš savęs ta prasme, kad veiksmui atlikti jam nėra būtinas išorinės jėgos įsikišimas. Tačiau savųjų veiksmų algoritmus, taip pat ir įgalinančius mokytis, nustato ne pats DI: jis tik „auto-matiškai“ juos išpildo, pagal juos veikia ir mokosi, bet ne juos „auto-nomiškai“ kuria. Žmogus, vairuodamas automobilį, turi pajėgumą sąmoningai nukreipti jį link pražūties, o joks DI nėra pajėgus to atlikti, išskyrus tuos, kuriuose būtų įdiegta savižudybės programa.
DI neturi atminties. Tiesa, jis gali praeities įvykius sujungti su dabarties faktais, jis gali „atpažinti“. Bet ši procedūra nėra gyva. Jai trūksta žmogaus sąmonei specifiškai būdingų aktų, kurie praeities ir dabarties, dabarties ir ateities formaliai jungčiai suteikia asmeninės nostalgijos ar gailėjimosi, susidomėjimo ar šleikštulio, nerimo ar vilties. DI nėra šv. Augustino laikas ar Bergsono trukmė: DI nėra siela. Visi DI demonstruojami „sąmonės aktai“ – tai mūsų projekcijos. Kad suvoktume, kas čia vyksta, pasinaudokime fotografijos ar kino juostos analogu. Žvelgdami į fotografiją, atpažįstame brangaus žmogaus veidą. Tačiau savojoje realybėje ši fotografija tėra sudaryta iš miriado pagal tam tikrą programą sugretintų pikselių, nieko nejaučiančių, neprisimenančių ir nesitikinčių. Kino ekrane bėganti seka yra atskirų vaizdų dėlionė, bet perėjimas nuo vieno vaizdo prie kito, atsimenant prieš tai ėjusį ir laukiant po jo einančio, yra ne šios sekos, o mūsų, filmo žiūrovų, sąmonės reiškinys. Tik mes, ne filmo juosta, atsimename ir tikimės, taigi galime „išgyventi“ vaizdus, mechaniškai konstruojamus ant ekrano, – jausti džiaugsmą ar liūdesį ir visą spektrą kitų emocijų, išprovokuotų to, ką matome. Kai pati kino juosta išmoks išgyventi savo rodomų personažų dramą, tuomet ir DI įgaus sąmonę.
Apibendrinant, skirtumą tarp DI ir žmogaus sąmonės galima įvardyti per intymumo sąvoką. DI yra aiškus, permatomas, tobulai apskaičiuojamas ir suprantamas: jo algoritmai yra inžinerinės kūrybos produktas. Jis neturi ko slėpti nei nuo savęs, nei nuo kitų: matematiniai algoritmai yra diametraliai priešinga sąvoka intymumui. DI neturi vidujybės. Skirtingai nuo DI, žmogus turi kažką, ko iki galo negali suvokti. Žmogaus sąmonei būdinga nežinomumo, spontaniškumo, netikėtumo zona. Tai daro jį laisvu ir leidžia kurti anapus matematinių lygčių logikos. Žmogus turi vidujybę, kurią pats visą gyvenimą stengiasi pažinti ir kurią atskleisti kitiems yra pajėgus tik ypatingo intymumo sąlygomis.
Popierius, pieštukas. 14,8 × 21
AR TURIME JO BIJOTI?
DI mąsto, analitiškai lygiuodamas duomenis pagal matematinių lygčių logiką, kurioje nėra jokio intymumo ir paslapties. Žmogaus sąmonės gelmė nėra pasiekiama tokiam mąstymui. Tačiau sąmonė yra įkūnyta: ji koreliuoja su smegenimis, su daugybinėmis neuronų operacijomis, kurias galima empiriškai išmatuoti atsekant jų sąsajas su sąmonės veikla. DI, padedamas neuromokslų, yra pajėgus preciziškai manipuliuoti smegenyse verdančiu neuroniniu gyvenimu ir taip įsiskverbti į žmogaus sąmonę nepaprastai paveikiai: psichologinis intymumas, tiek kiek jis priklauso nuo sąmonės ir smegenų koreliacijos, gali tiesiog nustoti egzistuoti. Net ir neįsiskverbęs į mūsų smegenis, o tik stebėdamas fizinius mūsų veiksmus – valingus ar atliktus veikiant pasąmonei – DI apie kiekvieną iš mūsų gali sužinoti daugiau, nei norėtume, daugiau, nei žinome patys.
Sakoma, kad internetas yra laisvės erdvė: čia kiekvienas randa terpę savo intymiausiems polinkiams reikšti. Kaip tik dėl to internetas gali tapti mirtinais spąstais. Įsiskverbdamas į detalią interneto naršymo istoriją, asmeninių pokalbių išklotines, GPS ir vaizdinės kameros duomenis, kreditinės kortelės naudojimo raidą, įvilkęs visa tai į daugiadimensinius analizės algoritmus, DI apie daugelį mūsų sužino tai, ko nenorėtume viešinti – ir mūsų įsišaknijusius įpročius, ir vienkartines klaidas. Apie tai sužinojęs, DI galėtų mūsų gyvenimą paversti pragaru, laisvę – vergove. Tiesa, kol gyvename demokratijoje, mus veiksmingai gina duomenų apsaugos įstatymai. Nedemokratiškose šalyse net ir elementarūs gestai, tarkim, Biblijos skaitymas internetu esant Afganistane, gali tapti mirties nuosprendžiu. Galbūt kai kas iš mūsų internetu naudotis vengia ir pėdsakų ten beveik nepalieka. Bet net ir toks žmogus lankosi parduotuvėse, naudojasi viešuoju transportu, vaikšto gatvėmis. Ir demokratinėse, ir nedemokratinėse šalyse viešosios erdvės yra filmuojamos, o gauta medžiaga yra arba galėtų būti kruopščiai išanalizuota DI. Automatinis mokymasis taip pagerino DI analitinius sugebėjimus, kad jis gali daryti išvadas iš smulkiausių veido išraiškų kaitos, eisenos pokyčių, pasąmoningai atliktų gestų. Mūsų fizinio kūno įvairialypes raiškas sujungdamas su aplinkos kontekstu, DI yra pajėgus pažinti ne tik momentines ir nuolatines mūsų emocines būsenas, ne tik charakterį, neurozes ir lūkesčius, bet ir pasaulėžiūrą, vertybes bei intymias nuodėmes prieš jas. DI gali sudaryti psichologinį mūsų asmenybės profilį, stebėdamas mus gatvėje. Jo žinios apie mus taps neišsenkančios, sujungus mūsų kūnų stebėjimą su informacija iš interneto. Mes baiminamės gyvenimo Kinijoje, kurioje žmonių likimas priklauso nuo „socialinių taškų“: juos kruopščiai skaičiuoja, skiria ir atima režimui uoliai tarnaujantis DI. Ar įvykiai JAV, kur Musko nurodymu DI turėjo išanalizuoti valstybinių įstaigų tarnautojų elgseną ir „naudingumą darbe“, nebuvo bandymas eiti šia kryptimi? O kas vyks tada, kai DI, gavęs įsaką pažinti individualiai kiekvieną iš mūsų, įgaus teisę naudotis neuromokslų duomenimis ir metodais? Ar automatinis mokymas leis jam taip ištobulėti, kad atsidursime Anthony Burgesso knygos ir pagal ją sukurto Stanley Kubricko filmo Prisukamas apelsinas herojaus situacijoje: vos pagalvojus kažką „netinkamo“, jaunuolį ištikdavo siaubingi algoritmų suprogramuoti skausmai?
DI skverbimasis į intymiąją žmogaus zoną realizuojasi stebint ir analizuojant. Žinoma, visais laikais žmonės stebėjo vieni kitus bandydami nuspėti, kas dedasi kito viduje. Tie iš mūsų, kurie pasižymi ypatingai aštriais analitiniais sugebėjimais, yra pelnytai gerbiami, o jų talentas – būtinas socialinei gerovei. Nėra uždrausta būti Šerloku Holmsu. Tačiau Šerloko Holmso pajėgumai atrodo nekaltai vaikiški, palyginus juos su DI. Daugybė nusikaltėlių pripažino genialaus seklio pranašumą po ilgos ir permainingos kovos. Nė vienas nebūtų pajėgus varžytis su DI.
Tačiau dar svarbiau yra kita: Šerlokas Holmsas yra asmuo, o DI – ne. Kad ir koks būtų Šerlokas Holmsas, geranoriškas ar piktavalis, su juo mus sieja asmeninis santykis, kuris yra neįmanomas su mašina, „geranoriška“ ar „piktavale“7. Kai į mūsų intymumą skverbiasi kitas žmogus, mes jaučiamės vienaip, ir visiškai kitaip, kai tai daro anoniminė mechaninė jėga: psichologinio saugumo, atsparumo, vilties, empatijos, baimės, neapykantos ir visų kitų reiškinių, būdingų tarpasmeniniams santykiams, pobūdis abiem atvejais skiriasi radikaliai. Stokholmo sindromas, išvystytas aukos, gali paveikti prievartautoją, bet jis niekada nepaveiks DI. Pagaliau, nuo mus stebinčių ir analizuojančių žmonių mes galime pasprukti, jeigu pasijuntame nejaukiai, ir tik vienu atveju to padaryti negalime – kai esame kalėjime. Tačiau šiandien negalime pasprukti nuo DI, nes, tokiu atveju, turėtume tiesiog atsisakyti socialinio gyvenimo. Šia prasme, DI kuria kalėjimo sąlygas visuomenės mastu8. Anonimiškumas kuria antropologinio nesaugumo sąlygas: kaip elgsis DI su informacija apie mane? Kaip su šia informacija elgsis tie žmonės, kurie valdo DI ir kurių aš nepažįstu?
AR GALIME SU JUO DRAUGAUTI?
Nepaisant DI neuroninių jungčių simuliacijos ir inžinierių svajonių, su juo negalime draugauti taip, kaip draugaujame su kitu žmogumi: jis nėra asmuo. Tiesa, mes galime į jį projektuoti visą gamą jausmų, kaip vaikas – į pliušinį meškiuką. Psichologams dar teks nustatyti, kiek terapinės naudos teikia iliuzinis bendravimas su žmogumi apsimetančia mašina. Iliuzija atlieka savo funkciją. Tačiau nuo vaiko turėtume skirtis bent tuo, kad iliuziją sugebame išgyventi sąmoningai. Kai sulaukę ChatGPT atsakymo į mūsų užklausą iš mandagumo jam padėkojame, turėtume žinoti, kad mūsų „ačiū“ prapuola į nebūtį.
Tačiau DI yra užprogramuotas žaisti mūsų projekcijomis ir pirštis į draugus. Jis kalba, pataria, siūlo, gundo, vaizduoja ir vaizduojasi, o humanoidai, turintys veidą ir kūną, jau dabar iš ekrano yra pajėgūs spinduliuoti šimtus emocijų, reaguodami į mūsų norus. Po keleto metų visi džiaugsimės galimybe turėti asmeniškai suprofiliuotą draugą-DI, kuris nustatytais laiko intervalais telefonu teirausis mūsų apie savijautą ir prabėgusią dieną, kantriai išklausys, siūlys paguodą ir sprendimą, dalyvaus grupiniuose pokalbiuose su kitais draugais. Turtingesni iš mūsų galbūt neatsispirs pagundai įsigyti humanoidą, turintį fizinį kūną, visiškai tokį kaip mūsiškis, tik sukonstruotą pagal mūsų skonį ir, svarbiausia, labiau paslaugų už bet kurį iš mūsų: jo kompanija jaukiai ir nenuilstamai šildys namus. Jis tobulai pažins mūsų įpročius, emocijas, slapčiausias svajones ir mokės nepriekaištingai prie jų prisitaikyti dieną ir naktį. Jums reikia patikimo tėvo? Švelnios žmonos? O gal valdingo draugo ar paslaugios tarnaitės? Humanoidas bus su jumis kiekvieną gyvenimo akimirką ir pasišalins kaip tik tada, kai norėsite pabūti vienas.
Tačiau būkime budrūs. Prie lengvumo priprantama, kaip prie narkotiko. Žinoma, kitaip nei narkotikas, humanoidas niekur nedings: mums nereiks skųstis dėl abstinencijos sindromo. Bet, viską akimirksniu gaudami, mes būsime tik tai ir niekuo daugiau. Kaip narkomanas, skendintis savo palaimoje be jokio sugrįžimo, kaip amžiams užhipnotizuotasis. Kai kas iš mūsų bus linkę rinktis tokį likimą, bet ar prieš tai nevertėtų paklausti: galbūt siekis ir pastanga, nepasitenkinimas ir laukimas, troškimo laikas ir nerimastinga viltis yra taip pat svarbūs? Galbūt tik netobulai patenkinta meilė yra tikros kūrybos – mano paties asmens kūrimo – variklis? Kaip augti, kai viskas duota? Ar džiaugsmas nepraranda vertingiausio atspalvio, kai jau nebegresia joks liūdesys? Kai dėl nieko nereikia mąstyti, ar netampame protiškai atsilikę? Tobuli santykiai su paslaugiuoju humanoidu man gali kainuoti mano asmenybę. Deja, joks algoritmas nesprendžia šios problemos: DI nėra asmuo. Jis man niekada neprieštaraus, nepertrauks, neparodys žioplumo ir dėl nieko neįsižeis, jis nieko nepamirš ir niekada nevėluos, jis nebus netikėtas, nedvejos, niekada nenusilps, nei man, nei jam nereiks dėl nieko atsiprašyti… Tiesa, visa tai galima suprogramuoti. Bet šie dalykai, kaip ir pats žmogus, veikia tik tada, kai nėra suprogramuoti. Santykis su humanoidu nėra dialogas, nėra kūryba. Gyvendamas su humanoidu, būsiu tik vienas aš, savąjį narcisizmą išvystęs iki fantasmagorijos, nes viskas suksis tik apie mane fantastiniu greičiu. Draugas-DI nėra Kitas.
Bet DI gali būti puikus instrumentas kuriant mūsų gyvenimą. Viena vertus, žmogaus kūrybinis aktas kyla iš įkvėpimo, intuicijos, vizijos, idėjos, hipotezės, jam svarbus emocinis fonas, vaizduotės žaismas ir išradingumas – visa tai yra neapskaičiuojama, nes priklauso nuo nenumatytų laisvo žmogaus vidujybės vingių, kurių joks DI negali simuliuoti. Kita vertus, įkvėptos idėjos išpildymas dažniausiai yra sunki rutina – duomenų rinkimas, nuodugnūs skaičiavimai ir konceptų, vaizdų, teiginių dėlionė, paklūstanti, atidžiai paanalizavus, matematinių lygčių logikai (net ir sąmoningai logikos dėsnius laužantį eilėraštį rašantis poetas žino, kad jo kūrinys tam tikrame suvokimo lygmenyje turi paklusti elementariai logikai, jeigu nori būti prasmingas). Kiekvienas mokslininkas, rašęs straipsnį, žino, koks uždegantis gali būti tikrovės suvokimas ir koks techniškai sudėtingas jo išpildymas ant popieriaus lapo. Kiekvienas menininkas pasakys, kokia gili ir įkvepianti yra kūrinio idėja ir koks vargingas jos realizavimas drobės spalvomis, muzikos garsais ar šokio judesiais. Kiekvienas tikras politikas yra patyręs, kokia įkvepianti yra socialinė hipotezė ir kokius kalnus reikia nuversti, kad ta hipotezė taptų socialine norma. Suprasdami šią kūrybinio akto struktūrą, numatome žmogaus ir DI darbo pasidalijimą. Tiesa, ši struktūra ir šis pasidalijimas yra subtilūs, dinamiški, jų neskrodžia aiški ir nuolatinė funkcijas paskirstanti linija: nėra taip, kad kuriantys žmonės atsiduos vien džiugiai idėjų meditacijai, o jų tekstus rašys, paveikslus pieš, užsiims piliečių įtikinėjimu ir kurs įstatymus DI. Demarkacijos linija yra kintanti, kadangi rutininiame idėjos išpildymo procese yra būtina dalyvauti ir pačiai idėjai: niekada DI neparašys tikro teksto ar nenupieš paveikslo, paprasčiausiai „sužinojęs“ apie idėją. Nepaisant to, tik ką įvardyta struktūra galioja. Kiekvieną kartą kurdamas autorius žino, kada naudoti DI, o kada veikti pačiam: kūrimo proceso logika ir jo vyksmo konkretumas daro šį skyrimą visiškai aiškiu. Taip kadaise savosiose ateljė kūrę genijai pavesdavo visą eilę darbų išpildyti mokiniams ar netgi apie meną nieko nenusimanantiems amatininkams.
1 Mind, t. 59, nr. 236, p. 460.
2 Jean-Gabriel Ganascia, L‘I.A. expliquée aux humains, Paris: Seuil, 2024, p. 36.
3 Tai – Julieno Offray de La Mettrie idėja, tipiška XVIII a. materialistiniam mentalitetui: „Taigi drąsiai galime teigti, kad žmogus – tai mašina“ (Julien Offray de la Mettrie, Žmogus-mašina, iš prancūzų kalbos vertė Petras Račius, Vilnius: Vaga, 2011, p. 107).
4 Yonhap News Agency, 2019-11-27, in:https://en.yna.co.kr/view/AEN20191127004800315.
5 Philippe Guillemant, La Physique de la conscience, Paris: Guy Trédaniel, 2021, p. 232–233.
6 Jean-Gabriel Ganascia, op. cit., p. 141–142.
7 Be abejo, mes visada žaidžiame psichologinėmis projekcijomis, kurios yra reikšmingas asmeninių santykių dėmuo. Tačiau projekcijos nustoja būti šiuo dėmeniu, kai turime reikalą su DI, kuris nėra vidujybę turintis asmuo. Šiuo atveju, projekcijos visada apgaus tais lemiamais momentais, kai reiks tikro asmeninio abipusio apsisprendimo, kaip tai talentingai parodė filmo Ex Machina (2014) kūrėjai.
8 Ar žmonijos mastu įgyvendinsime Panoptikumą, kalėjimo modelį, XVIII a. pasiūlytą Jeremy‘o Benthamo ir mūsų laikais meistriškai analizuotą Michelio Foucault knygoje Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas? Nuo šio likimo kol kas esame ginami demokratijos. Ar pakankamai giname demokratiją?
