Krikščionio intelektualo atsakomybės šiuolaikinėje visuomenėje tema yra plati, ją galima svarstyti įvairiausiais kampais. Tačiau iškėlęs šį klausimą, tuoj pajutau, kad negaliu atsakymo ieškoti abstrakčiai, prisiminęs vien aukštus principus ir juos taikydamas socialiniam gyvenimui. Tai būtų ne tiek nuobodu, kiek sterilu. Vos pradėjęs reflektuoti šią temą, supratau, kad neišvengsiu sąžinės sąskaitos, savo paties gyvenimo ir vaidmens visuomenėje, kad ir koks kuklus jis būtų, permąstymo. Kita vertus, nesiruošiu vedžioti skaitytojo po savo asmens, toli gražu ne visada patrauklaus ir įdomaus, peripetijas. Pasakysiu tik tiek, kad visa, ką čia aprašysiu, yra mano patirta, išjausta, atrasta. Žinau ir tai, kad ne vienas skaitytojas mano aprašomus vidinius įvykius atpažins savo paties sąmonėje. Viskas susiję: tai, kas vyksta individualioje sieloje, jungiasi su kitų žmonių gyvenimais ir lemia buvimo kartu pobūdį. Kai pastaraisiais metais teko išgyventi krizę ir atnaujinti savo, kaip krikščionio tapatybę, jaučiau, kad tą patį daro, miriadais kitokių formų ir variantų, visa Bažnyčia, visa žmonija, šis mistinis Kristaus kūnas, kurio gyvenimas pulsuoja daugybinėmis mirtimis ir visada jas sekančiais prisikėlimais.
Man buvo 8 ar 9 metai. Andropovo laikai, sovietinė mokykla ir aiškios auklėjimo linijos, puikus supratimas, ką galiu sakyti, ko ne, kaip privalau elgtis, ko negalima daryti. Šalia – tėvai, moderavę socialinės sistemos poveikį ir, ačiū Dievui, įkvėpę fundamentalią ir žmogišką vertybinę elgseną. Vieną ankstyvo pavasario dieną išėjau pasivaikščioti po šalia namų Druskininkuose esantį pušyną. Tik pradėjus eiti įprastu takeliu, lyg žaibas persmelkė suvokimas, kurio įspūdžio nepamirštu iki šiol: aš esu atskiras! Žiūrėjau į savo kūną, aprengtą mėlyna sovietine striukele, ir konstatavau didį atradimą: štai mano kūno ribos, aš esu atskiras. Tuoj pat padariau išvadą, tiksliai šiais žodžiais: „Kaip jie man gali nurodinėti, kaip aš turiu gyventi?!“ Į žodelį „jie“ sukėliau visus, kurie buvo ne aš, ir kurie mane kažkaip reguliavo – mokyklą, tėvus, valdžią, visą aplinką ir pasaulį.
Kas įvyko? Ką atradau? Kodėl šis atradimas iki šiol grindžia mano gyvenimą? „Aš esu atskiras. Kaip man kažkas gali nurodinėti, kaip turiu gyventi?“ Tai buvo mano autonomijos suvokimas, arba, kaip po daugybės metų paaiškins mano dvasios tėvas, žmogaus asmens absoliutiškumo egzistencinis atradimas. Esu tikras, kad įvairiais pavidalais visi žmonės yra turėję analogišką patirtį – individualios laisvės pamatą.
Toliau vaikštant po miškelį, lyg žaibas trenkusi patirtis išblėso, emocija atslūgo, refleksijos nukrypo kitur: grįžau į įprastą rutiną. Bet giluminis pokytis įvyko, į mano psichinę struktūrą buvo įmūrytas esminis elementas.
Kas yra šis elementas, šis absoliučios autonomijos, asmens nepriklausomumo potyris, kurį vaikas išgyveno prie Andropovo, t. y. totalitarinio auklėjimo sąlygomis, vadinasi, nepriklausomai nuo bet kokios aplinkos, duotas iš giluminės žmogiškos prigimties struktūros?
Kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu atlikti minties eksperimentą. Įsivaizduoju, kas būtų, jeigu aš, vaikas, būčiau savo atradimą bandęs realizuoti praktiškai. Ar būčiau siekęs kūrybos aukštumų, ieškojęs dvasinio išsipildymo, gėrio, grožio ir tiesos? Ne. Tokiems dalykams vaikas dar nėra pajėgus. Bet, sekdamas tik ką atrastu fundamentaliu ir primityviu savo paties pakankamumo, absoliutiškumo, laisvės instinktu, būčiau elgęsis paprastai ir primityviai: daryčiau, ką noriu, eksperimentuočiau su savimi ir aplinka, nepaisyčiau ribų ir, žinoma, tėvų, mokytojų, sistemos. „Aš esu atskiras. Kaip jie man gali nurodinėti, kaip turiu gyventi?“ Aš atradau savo Ego, ir būčiau tapęs elementariu egoistu. Turėkime omenyje šios elgsenos modelį – Ego virtimą egoizmu, nes daugybė žmonių yra likę vaikais. Vaiku ir aš buvau gausybę metų.
Bet tada, vaikštant miško takeliu, nė į galvą nešovė mintis, kad galėčiau praktiškai realizuoti didį vidinį atradimą. Kodėl? Ar bijojau bausmės? Galbūt. Bet iš tiesų nė nepradėjau galvoti apie bandymą gyventi pagal tik ką suvoktą asmens laisvę ir autonomiją. Šiandien žinau, kad šio suvokimo praktinis realizavimas buvo iš karto blokuotas kitų manyje veikiančių psichinių mechanizmų. Sigmundas Freudas kalbėtų apie Superego. Vaikai, kurie pajunta laisvę ir nepriklausomybę bei gviešiasi ją realizuoti – tai jau ne! Juos būtina blokuoti dėl visuomenės tvarkos ir jų pačių saugumo. Nes laisvė, kurią savyje aptinka nieko neišmanantis vaikas, būtinai vestų į socialinių ryšių nutraukimą, į chaosą, į amoralumą ir sociumo pabaigą. Todėl sociumas yra išdirbęs kitus psichinius mechanizmus, kurie taip pat byloja kaip giliausi prigimties balsai: socialinis instinktas, imperatyvas paklusti, jaustis saugiam įsiliejus į minią, priklausyti geležinei visus vienijančiai moralinei tvarkai. Savo funkciją Superego atlieka nepriekaištingai kiekviename iš mūsų, nuslopindamas tam tikram laikui, arba visiems laikams, vidinės laisvės balsą. Socialinis Superego neutralizuoja individo Ego. Ir tai yra gerai, nes visuomenė ir jos tvarka, buvimas kartu turi tęstis.
Gerai? Be abejo, nes sociumo audinys privalo būti audžiamas. Tačiau, remdamiesi antropologiniais tyrimais ir savo pačių patirtimi, pasigilinkime į „nuostabius“ šio audinio mechanizmus. Jų yra daug, bet čia įvardinsiu tik vieną, turbūt patį ryškiausią. Minėjau, kad socialinis Superego neutralizuoja individualaus Ego polinkį į destruktyvų egoizmą ir taip išsaugo socialinę koherenciją. Kaip tai vyksta konkrečiai? Kas mus vienija? Rutina, tvarka, bendro buvimo automatizmai: kolektyvinės tapatybės ritmas norėtų suktis darniai kaip mašina. Tačiau kad tai būtų pasiekta, būtinas psichologinis socialinės vienybės variklis. Antropologai (šia tema esu susipažinęs su Claude’o Levi-Strausso, Konrado Lorenzo, André Leroi-Gourhano, Edwardo Wilsono, René Girard’o ir, žinoma, Henri Bergsono tyrimais) šį variklį yra įvardiję: mus vienija priešas1. Kad Superego pažabotų Ego, reikia išgyventi priešo keliamą grėsmę ir išjausti palaimingą saugumą, sugrįžusį eliminavus priešą bei leidžiantį ir vėl ilsėtis kasdienos rutinoje. Priešo keliamą pavojų ir jo eliminavimo džiaugsmą turime jausti nuolatos: šio rato kartotė yra socialinio audimo ritmas.
Anot Carlo Schmitto, mums reikia priešo, kad galėtume būti politiški, kad galėtume būti kartu. Jeigu priešas neatsiranda natūraliai, jį privalome susikurti. Geriausiai priešo vaidmeniui tinka visokie kitokie – kita tauta, kita religija, kita spalva, kiti įpročiai, kitoks gyvenimo būdas. Kitoniškumo struktūra yra tarsi nulieta tam, kad sugertų priešo projekciją. Taip nekalti žmonės tampa priešais: jų dėka išgyvename pavojų, juos nužudydami – saugumo jausmą, visa tai vienija. Turbūt šiame mechanizme glūdi ir realių priešų atsiradimas, nes puolama grupė ginasi, siekia revanšo, keršija, ir prievartos vijurkas, varantis žmonijos istoriją, sukasi nuo aušros iki sutemų.
Turėtume lengvai atpažinti šį mechanizmą veikiant mūsų ir bet kurioje kitoje visuomenėje, net jeigu nėra prieita prie totalitarinės sistemos, net jeigu gyvenama demokratijoje. Turėtume lengvai jį atpažinti veikiant kiekvieno iš mūsų psichiniame gyvenime (galėčiau duoti aibę autobiografinių pavyzdžių). Stebėkime polinkį kažką kažkuo apkaltinti, paversti pavojingu, o tada susidoroti – uždrausti, persekioti, eliminuoti ar bent išjuokti. Tai mus vienija, leidžia jaustis saugiems, atsako į klausimą, kas esame. Mūsų moralė – Dekalogas – šioje perspektyvoje tampa oficialiu, galingu ir privalomu vedliu, bet labai daliniu, ne-universaliu: tu nežudysi savų, bet žudysi svetimus.
Reziumuojant, iš mūsų prigimties kyla du antagonistiniai žmogiško buvimo būdai: viena vertus, individualios autonomijos ir laisvės pajauta dėl nebrandumo virsta primityviausiu egoizmu ir kelia pavojų visuomenės koegzistencijai; kita vertus, ši pajauta yra eliminuojama socialinio instinkto, kuris išsaugo koegzistenciją, persekiodamas kitokį žmogų ir kariaudamas. Turbūt realiame gyvenime abi tendencijos – individualus egoizmas ir kolektyvinis totalitarizmas – yra sumišę. Sąžinės sąskaita – atpažinti jas savyje.
Nupiešiau niūrų mūsų psichės, mūsų sielos, mūsų gyvenimo struktūros vaizdą. Krikščionio ausis čia turėtų išgirsti gimtosios nuodėmės aidą. Bet ta pati krikščionio ausis turėtų girdėti ir Jėzaus balsą, atpažinti jį savo žmogiškoje prigimtyje šalia kitų balsų, „atskirti dvasias“, kaip sako šventasis Paulius. Krikščionis išpažįsta Dievo Įsikūnijimą. Tačiau teorinis išpažinimas yra viena, o konkretus patyrimas – visai kas kita. Kalbėjau apie mūsų prigimtyje besisukantį pragaištingą ratą tarp Ego ir Superego, tarp egoistinio individualizmo ir kolektyvinio totalitarizmo, vienas kitą sąlygojančių procesų. Bet jeigu Dievas įsikūnijo į mūsų prigimtį, joje turėtume išgyventi išėjimą, prošvaistę, tarsi to egoizmo ir to kolektyvizmo priešnuodį, išsigelbėti iš to pragaištingo, pragariško rato. Esu tikras, kad kiekvienas iš mūsų esame ne kartą savyje išvydę atsivėrusias duris, pajutę šią Įsikūnijusio Dievo energiją, impulsą. Aš pats, į savo gyvenimą žvelgdamas retrospektyviai, atpažįstu daugybę progų, situacijų, akimirkų, kai manyje buvo prabilusi pamatinė sąmonės energija, šviesi properša, kuri visa atnaujina ir leidžia pakilti ir virš egoizmo, ir virš kolektyvizmo. Kiekvieną kartą tą trapią properšą pats uždarydavau, nes nelaikiau jos svarbia. Prireikė daug laiko, kad suprasčiau, jog retkarčiais sąmonėje atsiverianti šviesa, pajuntama gėrio energija, yra ne momentinis atsipalaidavimas, ne prabėganti emocija, ne bereikšmė akimirkos palaima, o subtiliai, lyg pranašo Elijo aprašytas švelnus vėjelis (1 Kar 19), į sąmonę besiskverbianti dieviška jėga.
Visais laikais krikščionių mąstytojai be galo įvairiai įvardydavo šią mūsų prigimtyje subtiliai veikiančią jėgą, bylojančią evangelijose. Pastaruosius keletą metų naudojuosi prancūzų filosofo Henri Bergsono atliktomis analizėmis. Jis rašė apie fundamentalią kuriančią emociją, kurią į žmonių sielas įskiepijo evangelijų Kristus. Veikale Du moralės ir religijos šaltiniai skaitome: „Sutarkime dėl žodžių „emocija“, „jausmas“ ir „pajauta“ reikšmės. Emocija yra veiksmingas sielos sujudinimas, bet paviršių audrinimas yra viena, o visai kas kita – gelmių iškilimas. […] Pirmuoju atveju tėra švytuojama dalimis, nekeičiant visumos. Antruoju visa yra stumiama pirmyn“2. Bergsonas įvedė skirtį tarp „infra-intelektualios emocijos“, kuri reiškia emocijas pagal įprastą suvokimą, ir „supra-intelektualios emocijos“, kuri yra fundamentali ir kurianti, kuri „visa stumia pirmyn“, t. y. duoda fundamentalų impulsą visiems sąmonės pajėgumams – vaizduotei, emocijoms mums įprasta prasme, valios ir proto aktams. Visi esame ne kartą patyrę šią gelminę emociją. Ar pripažinome jos svarbą? Jos subtilumas glūdi tame, kad ji nieko neprimeta ir lengvai blėsta, kai nėra laikoma svarbia; ji įgyja gyvenimą transformuojančią galią, kai yra sąmoningai maitinama. Atsiųsta iš (pa)sąmonės gelmių, ji mus atlaisvina ir nuo primityvaus egoizmo, ir nuo kolektyvistinių instinktų. Ją patiriant, individualios autonomijos ir laisvės pajautimas yra tarsi naujai įšaknijamas ir virsta ne egoizmu, o didesnės valios nešėju.
Vaikystėje atrasta laisvė buvo pavojinga visuomenei ir man pačiam, nes aš buvau vaikas ir nebūčiau mokėjęs jos panaudoti kūrybai. Vaiku buvau ilgai, daugybė žmonių lieka vaikais visą gyvenimą. Yrant tradicinei socialinei sistemai, socialiniam instinktui keičiant pavidalus ir trumpam atlaisvinant muštrą, daugybės žmonių laisvė reiškiasi kaip savitikslis estetizmas, Søreno Kierkegaardo žodžiais, o paprastai tariant – kaip blaškymasis tarp paviršutiniškų norų, galiausiai virstantis į psichinę destrukciją. Bet fundamentali kuriančioji emocija yra brandinanti jėga. Ją išgyvendamas žmogus jaučiasi absoliučiai laisvas, bet mato gaires, kuriomis turi ir nori sekti: laisvės išgyvenimas sutampa su laimę duodančios atsakomybės patirtimi. Fundamentali emocija leidžia užčiuopti gestą, kuriuo Dievas kuria pasaulį. Štai kodėl ji pati, dalyvaudama Dievo veikime, yra kuriančioji: jos inspiruoti menininkai kuria savo šedevrus, intelektualai atranda išties vertingas idėjas, visi – meilę, kuri kartais įkvepia atlikti žygdarbius, iki kankinystės. Ši emocija turi ir kolektyvinę dimensiją. Ji irgi vienija, bet ne mylint savus ir žudant kitus, o susiedama giliaisiais saitais visa, kas egzistuoja: „Kur patenkame, vadovaudamiesi ja? Jeigu tartume, kad ji apima visą žmoniją, pasakytume ne per daug, veikiau pasakytume nepakankamai, kadangi ta meilė apima ir gyvūnus, ir augalus, ir visa, kas gyva“3.
Man atrodo, kad savyje atrasti ir puoselėti šią sąmonės būseną yra pirmoji krikščionio pareiga. Bergsono teigimu, ją atskleidė evangelijų aprašomas Kristus, kurį perduoti iš kartos į kartą turėtų Bažnyčia. Antropologinė žmogaus prigimties struktūra, nepriklausomai nuo religinio tikėjimo, ruošiasi ir laukia šios gerosios išgelbėjimo naujienos. Man atrodo, kad Lietuvos Sąjūdis, kurį ne vienas iš mūsų dar prisimename kaip vieną šviesiausių gyvenimo laikotarpių, pasižymėjo ypatinga emocija, kurią galima gretinti, gal ir tapatinti, su bergsoniška fundamentalia kuriančiąja emocija. Mūsų individualioje sąmonėje vykstantys procesai visada turi socialinę dimensiją.
Bandžiau pristatyti tris sąmonės būsenas, kurias lemia gilieji mūsų žmogiškos prigimties dėsniai. Jų trijų kombinacijos, proporcijos, tarpusavio sąveikos galėtų būti raktas į visuomenės dvasinės būklės supratimą. Kituose tekstuose esu formalizavęs šias tris tendencijas, apibrėždamas jas per kiaurumo, uždarumo ir atvirumo sąvokas. Mūsų laikais vykstant technologiniam progresui ir industrinėms revoliucijoms, įsisukus ekonomikos modeliui, varomam vartotojiškumo mechanizmo, demokratinėse visuomenėse įsitvirtino nebrandžios laisvės tendencija, malonumų kultas, individualus egoizmas. Tarsi socialiniai instinktai būtų šiek tiek atleidę vadžias. Neapsigaukime. Instinktai grįžta su dar baisesne jėga ir netikėčiausiomis formomis – nuo fašistinių ir komunistinių totalitarizmų, iki trumpiškų ir putiniškų socialinių projektų. Malonumas, kuris netampa džiaugsmu, sekina ir griauna, jis atveria tuštumą, kuriai užpildyti mes kviečiame per amžius protėvių išbandytus socialinius instinktus – visus senuosius demonus. Truputį pabuksavęs, ratas sukasi su dar didesniu įniršiu. Sulaužyti šį ratą gali tik Kristus, kuris žmonijos sąmonėje byloja per fundamentalią kuriančią emociją.
Krikščionio intelektualo misija šiuolaikinėje visuomenėje yra mąstymu ir kalba, gyvenimu ir sąmonės būsena rodyti pavyzdį, kaip būti laisvu, bet nepatekti į egoizmą, kaip puoselėti pareigą, bet netapti žudančio moralizmo apologetu. Krikščionio intelektualo užduotis – atrasti savyje fundamentalią kuriančią emociją (be abejo, ją galime vadinti ir kitaip) ir ją skleisti visuomenėje per jos įkvėptus darbus, per mokslinio pobūdžio įžvalgas, atradimus ir mintis. Apmaudu stebėti krikščionį intelektualą tapus tipišku Superego, o ne evangelijų Kristaus, balsu. Pernelyg dažnai Bažnyčios žmonės Kristaus mokymą susiaurindavo iki vaikų auklėjimo sistemos. Nenuostabu, kad europinė visuomenė, į kurios sąmonę filosofija yra įskiepijusi laisvės pajautos „algoritmą“, reguliariai sukildavo prieš Bažnyčią. Sukilimai visada baigdavosi tuo pačiu – dar sunkesne, nors ir kitokio turinio, prievartos sistema. Tokia žmogaus prigimtis, ir Bažnyčios žmonės, kaip ir visi kiti visuomenės nariai, natūraliai atkrisdavo į slegiančią ir amžiną rutiną.
Bet Kristus atvėrė properšą, kurią atrasti galime praktiškai ir konkrečiai. Malonumą galime paversti džiaugsmu, išvengę destruktyvaus egoizmo ir žudančio moralizmo. Tad ištirkime save, išmokime skirti dvasias, prieš egoizmą nekovokime prievarta, bet kuriančia meile, apie ką nenuilstamai kalbėjo vienas iš rūmų, kuriuose yra įsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, šeimininkų – palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jo poveikis Lietuvos visuomenei ir už jos ribų yra milžiniškas, dar turėtume geriau jį ištirti. Nė kiek neabejoju, kad šio poveikio šaknys – tai fundamentali kuriančioji emocija, meilė, kurią evangelijos vadina Dievu.
Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Lietuvių katalikų mokslo akademijos Visuotiniame suvažiavime, vykusiame 2026 m. kovo 14 d. Vilniuje.
1 „Žmonija baigiasi sulig genties, kalbinės grupės, kartais net kaimo riba; negana to, dauguma vadinamųjų primityvių bendruomenių save apibrėžia žodžiu, reiškiančiu „žmonės“ (arba kartais ir subtiliau – „gerieji“, „dorieji“, „tikri“), tuo būdu leisdamos suprasti, kad kitos gentys, grupės ar kaimai neturi teigiamų (ar net išvis žmogiškų) savybių, ir juos geriausiu atveju sudaro „blogieji“, „piktieji“, „beždžionės“ arba „glindos“. Neretai prieinama iki to, kad iš svetimojo atimami ir šie menkiausi realūs bruožai, paverčiant juos tiesiog „vaiduokliu“ ar „šmėkla“ (Claude Lévi-Strauss, Rasė ir istorija, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Navakauskienė, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Baltos lankos, 1992, p. 15).
2 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, Paris: PUF, 2008, p. 40.
3 Ibid., p. 34.
