„Voukizmo“ (wokeism) terminas kilo iš anglų kalbos žodžio woke, reiškiančio „nubusti“. Jis atsirado 1960-aisiais, kai JAV juodaodžiai kilo į kovą už savo pilietines teises. „Nubusti“ reiškė įsisąmoninti, kad visi žmonės – lygūs iš prigimties, ir kad nauja žmonijos aušra yra įmanoma, išnykus įvairaus tipo diskriminacijai. Žymiojoje kalboje „Turiu svajonę“ Martinas
Lutheris Kingas teigė įsivaizduojantis tą idealią ateities visuomenę, kurioje jo keturi vaikai bus vertinami ne pagal odos spalvą, o pagal jiems Dievo duotus gabumus ir pastangas jiems realizuoti. Įvairovė neturėtų tapti susipriešinimo, segregacijos ir žeminimo lauku, bet atvirkščiai – papildomumo ir socialinės harmonijos žeme.
Terminas paplito po 2014 m. tragedijos, kai baltajam policininkui panaudojus elektros šoką prieš juodaodį astma sergantį Ericą Garnerį, šis mirė, paskutiniams jo žodžiams esant „I can’t breathe“ („Aš negaliu kvėpuoti“). Analogiška situacija pasikartojo 2020 m., baltajam policininkui prie žemės grubiai prirėmus George’ą Floydą, kuris prieš mirdamas kartojo tuos pačius žodžius. Black Lives Matter („Juodaodžių gyvybės svarbios“) judėjimas, išprovokuotas rasistinio pobūdžio policinių nusikaltimų, išpopuliarino ir voukizmo sąvoką. Tačiau tuo metu ši sąvoka jau buvo įgavusi reikšmių, kurių neturėjo tolimais Martino Lutherio Kingo laikais.
VOUKIZMO VEIDAS ŠIANDIEN
2017 m. nedideliame Evergreeno universitete Vašingtono valstijoje nutiko pasaulyje plačiai aptartas įvykis. Nuo 1970 m. kiekvieną balandį šiame universitete būdavo organizuojama Day of Absence (Neatėjimo diena): universiteto bendruomenės nariai (dėstytojai, studentai, administracijos darbuotojai), kurių etninė kilmė nebuvo „baltoji rasė“, neateidavo į universitetą. Ši akcija turėjo leisti suvokti, kokią reikšmingą vietą universiteto ir visuomenės gyvenime užima etninių mažumų atstovai bei priversti susimąstyti apie rasizmą apskritai. Nuo 1992 m. Day of Absence sekdavo Day of Presence (Atėjimo diena): visi bendruomenės nariai vėl susivienydavo, klausydavosi vienybę giriančios paskaitos, žiūrėdavo vienybę švenčiantį spektaklį ir dieną užbaigdavo linksmybėmis, išreiškiančiomis buvimo kartu džiaugsmą. Tačiau 2017 m. dienų pobūdis buvo pakeistas: nuo šiol į universitetą turėjo neateiti baltieji, o kitų etnosų kilmės atstovai šventę rengė be jų. Biologijos profesorius Bretas Weinsteinas išreiškė protestą prieš tokius pokyčius teigdamas, kad lazda perlenkta: pasak jo, pokytis sudaro sąlygas „anti-baltųjų rasizmo“ rizikai rastis. Universiteto vadovybė išgirdo profesoriaus argumentus ir pabrėžė, kad neatėjimas į universitetą yra laisvo, o ne privalomo pobūdžio, kaip buvo visais laikais. Taigi atėjus Neatėjimo dienai, profesorius į universitetą atėjo. Čia ir išryškėjo radikalusis voukizmo veidas. Nepaisydami oficialių taisyklių, dalis studentų apsupo profesorių, jį užgauliojo ir stumdė, garsiai šaukdami žodžius, vėliau įėjusius ne tik į aprašomo įvykio, bet ir į voukizmo apskritai komentarų analus: „Nustok mąstyti! Logika – tai rasizmas!“ Beje, Weinsteinas visą gyvenimą pasižymėjo ryškiai kairiosiomis pažiūromis, buvo Bernie Sanderso šalininkas ir judėjimo Occupy Wall Street, protestuojančio prieš kapitalistinę sistemą, dalyvis. Jį būtų sunku apkaltinti nelygybės propagavimu ar, juo labiau, rasizmu. Tačiau apkaltintas jis buvo. Ne tik todėl, kad, užsitikrinęs universiteto vadovybės leidimą, atmetė dalies studentų nuomonę, nusižengiančią, jo akimis, būtent lygybei, bet ir todėl, kad tiesiog… mąstė logiškai. Nes logika – tai baltųjų naudota priemonė rasinei diskriminacijai realizuoti. Galbūt įvykis būtų nugrimzdęs į užmarštį, tačiau studentai nusprendė tęsti Weinsteino puolimą. Gegužės mėnesį jie organizavo ilgalaikes protesto prieš rasizmą ir nelygybę akcijas, kurių metu skandavo: „Bretas Weinsteinas privalo atsistatydinti!“ Jausdamasis nesaugus universitete, profesorius skaitė paskaitas miesto parke ir reikalavo iš vadovybės jam ir jo šeimai suteikti apsaugą. Jos negavęs, paliko darbą. Vadovybė jam skyrė ženklią išeitinę kompensaciją, taip ir neišdrįsusi
paprieštarauti radikalioms voukistinėms studentų nuotaikoms: kaltinimai rasizmu galėjo būti mesti ir jai.
Jeigu šis įvykis būtų vienkartinis, jis tebūtų ženklinęs Evergreeno universiteto unikalumą. Tačiau analogiškų nutikimų rastume daugybėje JAV ir Europos universitetų, taip pat įmonių, organizacijų, bendruomenių. Analitiniais tikslais turiu susidaręs nedidelį jų archyvą, tačiau nevarginsiu skaitytojo raportais. Kiekvienas gali internete lengvai rasti radikaliojo voukizmo aktų aprašymų, visada atspindinčių tą patį algoritmą: identifikavus dėstytoją ar darbuotoją, kurio nuomonė skiriasi nuo radikalių voukistinių idėjų, yra sukeliama reikalavimų atleisti tokį asmenį iš darbo banga. Reikalavimus paprastai lydi elegantiški veiksmai: apmėtymas pomidorais ar kiaušiniais, fizinis sekimas įstaigos koridoriuose, rėkiant kaltinimus nusižengimais lygybei, serija kitokių patyčių, pristatomų kaip istorinio socialinio neteisingumo ištaisymo aktai. Tai – žymioji cancel culture: atšaukimo kultūra, raginanti „atšaukti“ asmenį iš darbo, iš visuomenės, iš gyvenimo. Išskirtinis šios kultūros bruožas – nepripažinimas skirties tarp viešosios ir privačios erdvės: voukizmas netoleruoja net minčių, išsakomų net intymioje privačioje erdvėje, prieštaraujančių jo idėjoms. Ribos tarp viešos ir privačios erdvės eliminavimas verčia daryti išvadą apie totalitaristinį voukizmo pobūdį.
ESMINIAI TEIGINIAI IR POLITINĖ PROGRAMA
Voukizmo judėjimo ideologija dažniausiai tapatinama su lyčių teorija, dar vadinama „genderizmu“, ir kritine rasės teorija, kovojančia už rasinę lygybę. „Genderizmo“ (gender identity) pradininku laikomas bihevioristinės krypties psichologas Johnas Money, 1972 m. publikavęs knygą Man & Woman, Boy & Girl (Vyras ir moteris, berniukas ir mergaitė). Pasak šio autoriaus, mūsų lytis nėra nulemta biologijos. Ją lemia socialiniai procesai, ilgus tūkstantmečius konstruoti tam, kad vieni žmonės save identifikuotų su vadinamąja vyro lytimi ir ją lydinčia vyriška tapatybe, su tradiciniais standartiniais vyriškumo bruožais, kiti – su vadinamąja moters lytimi ir jai tradiciškai būdingomis charakteristikomis bei funkcijomis. Taip buvo įtvirtinta patriarchalinė mačistinė civilizacija, engianti moteris (tai patvirtina ir tokios „vyriškosios“ ir „moteriškosios“ lyties charakteristikos kaip „stiprioji“ ir „silpnoji“ lytis). Kaip teigia Judith Butler, šie socialiniai identifikaciniai procesai realizavosi per kalbą, socialiai įtvirtintus konceptus, kasdieninėje rutinoje tariamus žodžius, tarkime, „aš esu vyras, aš neverkiu“, „aš – moteris, man reikia vyro globos“, etc. Voukizmas – tai nubudimas iš istoriškai primestų standartų. Jis ragina nuodugniai peržiūrėti kalbą, ją koreguoti taip, kad „baltojo vyro“ galia nustotų per ją veikusi. Į argumentą, kad kalbinės struktūros ir pati leksika galėtų būti, bent kertiniais atvejais, nulemta biologijos, atsakoma tiesiai: biologija neturi teisės primesti „objektyvių“ normų, tarkime, žmonijos skirstymo į dvi lytis, nes tokia teisė – dar vienas socialinis konstruktas, ilgus amžius tarnavęs dalies žmonių („vyrų“) galiai ir kitos dalies žmonių („moterų“) priespaudai įtvirtinti1. Net „biseksualumo“ terminas yra sulaukęs voukistų kritikos2, nes jis suponuoja tik dviejų lyčių buvimą, kai lyčių galėtų būti daug – tiek, kiek bus sugalvota, vaduojantis iš priespaudos. Nėščio vyro vaizdinys, dažnai reprodukuojamas voukizmo reklaminiuose klipuose, išreiškia judėjimo siekiamybę.
„Genderizmas“ dažnai laikomas voukizmo vizitine kortele. Tačiau analogiška doktrina šiame judėjime yra taikoma visoms nelygybėms paaiškinti visose gyvenimo srityse. Ypač akcentuojama rasizmo ir kolonializmo logika, sudaranti vakariečių istorijos esmę. Čia „vyro“ kategoriją papildo „baltojo“ kategorija. „Baltasis vyras“ – tai socialinis konstruktas, naudotas kitų spalvų žmonių ir kitų etnosų priespaudai realizuoti. Konstruktas buvo institucionalizuotas, tapo vakariečio tapatumo ir auklėjimo varikliu, pagrindiniu socialinės nelygybės, fašizmo, apartheido, rasinės segregacijos įtvirtinimo dėsniu. Rasizmas ir prieš tai paminėtas „seksizmas“ – tai tik skirtingi to paties proceso aspektai. Įvairių socialinių tapatybių ar kategorijų sąveikai išryškinti yra sukurtas atskiras terminas: intersekcionalumas (intersectionality) Šis terminas leidžia suprasti, kaip skirtingos socialinės prievartos formos paklūsta tai pačiai pamatinei galios logikai, valdžiusiai žmonijos istoriją. Dekonstruoti šią istoriją, išsivaduoti ir išvaduoti iš šios logikos, kuri yra tiesiog… logika, yra voukizmo tikslas.
Prancūzijoje voukizmo programą savąja programa yra pavertusi kraštutinių kairiųjų politinė partija „Nenugalėtoji Prancūzija“(La France insoumise3). 2026 m. liepos 3–5 d. vykusiose „Politinio vasaros universiteto“ dienose (renginių serija, skirta ruoštis prezidento rinkimams), plačiai komentuotose Prancūzijos žiniasklaidoje, partijos šulas Yazidas Arifi kvietė atlikti Prancūzijos „nuvakarietinimą“ ir „prancūziškosios baltųjų tvirtovės“ sunaikinimą „iš vidaus“. Toje pačioje kalboje jis tvirtino, kad tikroji Prancūzijos tapatybė – islamas. Jis kalbėjo apie tai, kad būtina įgyvendinti „perėjimą nuo vienos civilizacijos prie kitos“ („basculement civilisationnel“). Jam antrinusi Imane El Hamzaoui tvirtino, kad, „kaip visi žinome, žodis „Prancūzija“ pats iš savęs reiškia vergovę, kolonializmą, rasizmą ir baltųjų privilegiją“. Tyrinėjant šios populiarios4 politinės jėgos ideologiją, ryškėja teiginiai, kad „krikščioniškoji“ ar „baltoji“ Prancūzijos tapatybė yra fikcija ir dekonstruotinas istorinis konstruktas, tuo tarpu rūpestis „per visą istoriją engtu“ islamu ir „genocidą dar ir šiuo metu išgyvenančiais“ (tai vis posakiai iš Arifi kalbos) jo atstovais turėtų tapti esmine šalies politinės programos gaire. Tokia „islamizavimo“ perspektyva prieštarauja kitai voukizmo dogmai – „genderizmui“, kaip ir moters emancipacijos tezei ar, dar ryškiau, kovai už LGBTQ+ žmonių teises, tradiciškai integruotai į voukizmą. Loginiai nenuoseklumai, ardantys „intersekcionalumą“? Jie natūraliai kyla ten, kur pati logika yra atmesta, nes „rasistinė“5.
IDEOLOGIJA AR RELIGIJA?
Pasak prancūzų filosofo Jeano-François Braunsteino, voukizmas – labiau religija, nei filosofija. Knygoje Woke religija (2022) jis išveda voukizmo sąsają su XVII–
XVIII a. puritonų judėjimu JAV ir jų „nubudimais“ bei paralelę su mūsų laikų evangelistais. Ir voukistams, ir evangelistams, pasak Braunsteino, būdingas tas pats emocionalumas, iš esmės religinio pobūdžio, natūraliai virstantis į fanatizmą. Voukizmas pasižymi neklaidingumo statusą turinčiomis dogmomis. Jam vadovauja viešieji intelektualai ir universiteto dėstytojai, savo mokymą skelbiantys su pamokslininkams ir dvasininkams būdingu patosu bei autoritetu. Robino DiAngelo, Ibramo X. Kendi, Ta‑Nehisi Coates pavyzdžiai išties charakteringi. Įspūdingi voukizmo ritualai, kruopščiai kodifikuoti, išpopuliarėję po George’o Floydo tragedijos. Jų metu yra prašoma kadaise persekiotų grupių atstovų atleisti, pagal iš anksto nustatytą ceremonialą. Pavyzdžiui, baltaodė mergina bučiuoja juodaodžio vyro kojas, prašydama atleidimo už kolonializmą ir vergovę.
Mano manymu, Braunsteinas, voukizmą laikydamas religija, teisus tik iš dalies, žvelgiant paviršutiniškai. Įsigilinus į esmę, tarp jų išvystume ženklių skirtumų. Įprastai savo tiesą religija kildina iš nuo žmogaus nepriklausomos absoliučios instancijos, vadinamos Dievu. Be abejo, religinė tiesa gali būti įsisąmoninta įvairiai – nuo niekad nesibaigiančio gilinimosi į dievišką begalybę iki užsidarymo grynai žmogiškose koncepcijose, nuo laisvės iki fanatizmo. Tačiau, bet kuriuo atveju, nuoroda į virš-žmogišką tikrovę lieka išskirtiniu religijos bruožiu. Voukizmas tokios nuorodos neturi. Jis seka postmodernia mintimi, Amerikoje išpopuliarinta French theory vedlių (Michelio Foucault, Jacques’o Derrida ir kt.): tiesa – tai socialinis konstruktas. Taigi pastaraisiais šimtmečiais tiesa buvo konstruojama baltųjų vyrų ir naudojama įvairiausioms mažumų (moterų, ne-baltųjų rasių ir tautų, LGBTQ+…) priespaudos formoms realizuoti. Ir meno kūriniai, ir mokslas su technologijomis, ir religija – visa baltųjų kultūra, bendrai paėmus, buvo „tiesos statusą“ turintis konstruktas, veikiantis kaip kolonizuojanti ir pavergianti galia. Pati žmogaus logika yra tokia galia. Štai kodėl studentai, apsupę Bertą Weinsteiną, skandavo: „Logika – tai rasizmas!“6 Savaime suprantama, „logikos“ sąvoka čia dengia ir dar vieną voukizmo baubą – „objektyvumą“. Objektyvumo nėra, kadangi visa – ir tikrovė, ir gamta, ir prigimtis – tėra žmogaus konstruktas. Nesant objektyvumo, netgi mokslinis pažinimas laikytinas priemone galiai įgyti ir priespaudai realizuoti, todėl yra būtina švietimo reforma: vietoje tradicinių mokslinių disciplinų būtina mokytis atsekti galios logikos ir prievartos įsitvirtinimo istorijoje mechanizmus. Universitetinėse programose „biologiją“, „sociologiją“ ar „politologiją“ privalo keisti „lyties studijos“, „postkolonializmo studijos“, „rasės kritikos studijos“. Patį mokslą mūsų visuomenėse privalu keisti įvairių civilizacijų sukauptomis žiniomis: mokslo universalumas tebuvo bandymas įtvirtinti „baltojo vyro privilegiją“, t. y. vakariečio galią ir kitų civilizacijų priespaudą, todėl būtina šį bandymą neutralizuoti, kviečiant vadovautis įvairiomis autochtoninėmis pasaulio vizijomis.
Taigi belieka du keliai. Pirmasis – atsisakyti logikos, objektyvumo ir mokslo, pretenduojančių į universalumą7. Kuo juos pakeisti? Nepripažindami žmogiškos prigimties kompleksiškumo ir niuansų (juk ši prigimtis – grynas socialinis konstruktas), voukizmo sekėjai įkrenta į elementarias populiarias socialines klišes: kadangi logikai priešpriešą sudaro emocijos, pastarosiomis ją ir būtina keisti. Prancūzų politikė Sandrine Rousseau, viena žymiausių voukizmo propaguotojų Voltaire’o šalyje, nuolatos pabrėžia, kad jausmas yra kur kas solidesnis žmogaus buvimo būdas nei protas. Su kuo, beje, būtų galima sutikti, jeigu turėtume omenyje tą fundamentalų jausmą, kuris, tarsi gelminis impulsas, įkvepia mūsų meilę, išmintį ir visus žmones jungiančius gerus darbus. Tačiau tokių gelmių voukizme mes nerasime.
Kitas kelias – konstruoti savas konstrukcijas, savą tiesą, ir, pasitelkus savaip sukonstruotus metodus ir priemones, eliminuoti visus kitus konstruktus, visas kitas tiesas. Kadangi visa yra konstruktas ir nėra jokios konstruktą transcenduojančios ir jo tikrumą galinčios patvirtinti instancijos (Dievo, žmogaus prigimties ar tiesiog objektyvios tikrovės), nebelieka vietos jokiai savikritikai, nėra reikalo „ieškoti“, „keistis argumentais“, „kalbėtis“: reikia konstruoti. Konstruoti taip stipriai ir bekompromisiškai, kad visos kitos „tiesos“ būtų nušluotos nuo žemės paviršiaus. Nušlavimas reiškiasi konkrečiais veiksmais, tarkime, JAV kūrėjo ir vergvaldžio Thomo Jeffersono skulptūrų griovimu arba Harrietos Beecher Stowe romanų (Dėdės Tomo trobelė) naikinimu. Būtina perrašyti žmonijos istoriją, perkonstruoti kultūrą8 taip, kad ji nebeneštų „baltojo vyro“ galios logikos ir skleistų nubudimo emociją. Matant šiuos planus, kyla klausimas, ar Trumpo įsakai, kuriais JAV universitetuose ir muziejuose bandoma perkonstruoti šalies istoriją ir kultūrą pagal voukizmui priešingą mačistinę tradiciją, nėra tiesiog perimti iš voukizmo, jiems suteikiant diametraliai priešingą turinį.
Abu keliai natūraliai persipina. Argi voukizmo išpažinėjų peršamas konstruktas ir kova prieš kitus konstruktus nėra lydimi aštriausios emocijos – tos pačios, kuria pulsavo Evergreeno universiteto studentai 2017 m. pavasarį? Argi voukizmo ritualų esmė – ne emocija? Tačiau nagrinėdamas emociją voukizme, taipogi įžvelgiu skirtumą nuo emocijos religijoje. Religiniuose ritualuose emocinis išgyvenimas yra esminis, tiek kalbant apie fundamentalią, meilę ir kūrybą įkvepiančią emociją, tiek turint omenyje maginę procedūrą, kurios dėka dievybė yra palenkiama žmogaus norui. Visais religinės emocijos atvejais kažko pasiekiama: atstatomas teisingumas, ištaisoma klaida, gaunamas atleidimas, išlošiamas dievybės palankumas. Emocionalių voukizmo ritualų esmė – prašyti atleidimo už baltųjų vyrų padarytą nuodėmę. Braunsteinas čia ir mato panašumą į religiją. Tačiau, kitaip nei religinio ritualo atveju, atleidimas voukizmo ritualo metu niekada nėra duodamas. Baltojo kaltė yra neištrinama. Baltiesiems, ypač vyrams, ją teks nešti amžinai, kadangi jų kaltė – tai jie patys (juk baltasis europietis krikščionis vyras ir kolonializmas – tai tas pats konstruktas). Kaipgi neprisiminus žymiosios Susan Sontag frazės, kurią ji ištarė 1967 m. duodama interviu žurnalui Partisan Review, o ją ištarusi pareikalavo žurnalisto, kad publikacijoje žodis „yra“ būtų pabrauktas: „Tiesa ta, kad Mozartas, Pascalis, Būlio algebra, Shakespeare’as, parlamentinis režimas, Baroko bažnyčios, Newtonas, moterų emancipacija, Kantas, Marxas, baletas ir t. t. neatperka to, ką ši civilizacija padarė pasauliui. Baltoji rasė yra žmonijos vėžys“9.
PASEKMĖS
Visa tai gąsdina amerikiečius ir europiečius. O baimė – puiki zona politiniams dividendams kaupti ir laimėjimams raškyti. Aptingusio mąstymo tradicinės politinės partijos nesugebėjo įžvelgti voukizmo keliamo pavojaus. Jų lyderiai (Hillary Clinton yra tipiškas pavyzdys) atsainiai vertino naujai susidariusį pilietinės vaizduotės produktą – amalgamą tarp žmogaus teisių ir voukizmo. Visuomeninėje vaizduotėje ilgainiui išsitrynė skirtumas tarp autentiškos kovos už žmogaus teises, įskaitant moterų, neįgaliųjų ar įvairių socialinių mažumų, ir radikalaus voukizmo. Racionaliai argumentuojantys, objektyviai į žmogaus prigimtį besigilinantys, už moterų ir vyrų lygybę ar LGBT+ teises pasisakantys piliečiai nuo šiol galėjo būti priešininkų vadinami voukistais, nematant skirtumo tarp racionalios argumentacijos bei objektyvaus tiesos ieškojimo ir voukizmo dogmų: populiarioje vaizduotėje viskas susiliejo į
vientisą bloką.
Iš čia – dvi pasekmės. Pirmiausia, žmogaus teisių gynimo programa pateko į pavojų, kurio dažnai neįžvelgė patys jos vykdytojai: voukizmo įgąsdinti piliečiai ėmė įtariai žvelgti į bet kokią kovą už bet kokios mažumos teises. Antra, gąsdinimas voukizmu tapo puikiu instrumentu kraštutinės dešinės partijoms įgauti populiarumo: tradicinėms partijoms tingiai tylint, ekstremumai griebėsi kovos prieš voukizmą lozungo, daugybės akyse reiškiančio išsivadavimą ne tik iš „atšaukimo kultūros“ grėsmės, bet ir, veikiant minėtai amalgamai, iš žmogaus teisių, laikomų perteklinėmis. Voukizmas padovanojo sparnus kraštutinei dešinei Amerikoje ir Europoje, sudarydamas sąlygas demokratijos, žmogaus teisių ir socialinio teisingumo eliminavimui. Nėra abejonės, kad voukizmas, išprovokavęs priešišką amerikiečių reakciją, įsipynė į priežasčių mozaiką, dėl kurių į valdžią atėjo Donaldas Trumpas, ir netgi tapo kertiniu, lemiamu šios mozaikos elementu.
Neabejokime ir tuo, kad susiskaldžiusi į voukizmą ir trumpizmą, du vienas kitą sąlygojančius polius, Vakarų civilizacija tampa tiksliai tuo, ko reikia Rusijai, Kinijai ar Irano ajatoloms. Beje, ar nebūtų įmanoma abiejų kraštutinumų atstovų palankumo putinistinei Rusijai paaiškinti tuo, kad šioji subtiliai veikia abiejose stovyklose? Vakarų civilizacijai iš tiesų būtinas tikras nubudimas.
Nenustebčiau, jeigu už šį tekstą sulaukčiau kaltinimų baltuoju šovinizmu. Panašiai kraštutinės dešinės atstovai mane pravardžiuoja „leftistu“, kai kritikuoju Pijaus IX normas, primestas katalikybei, ar prezidentą Trumpą. Esu tikras, kad tiesa – kažkur per vidurį, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Man šis vidurys – ne atstumo tarp dviejų kraštutinumų teorinis apskaičiavimas, o patirtis, vedanti į vis gilesnį, dinamiškesnį, laisvesnį ir kūrybiškesnį tikrovės, mano paties ir kito žmogaus pažinimą. Man nėra priimtinas radikalusis voukizmas. Tačiau labai rimtai vertinu žmonių, dėl biologinių niuansų išgyvenančių konfliktą tarp fiziologijos ir psichologijos, jauseną. Jeigu, atlikus gilią savirefleksiją, pažinus save ir išgyvenus savosios prigimties niuansus, tampa aišku, kad tolimesniam brendimui ir žmogiškam išsipildymui pasitarnautų lyties keitimo operacija, pritarsiu jai. Tačiau niekam nepatarsiu atlikti tokios operacijos tol, kol sprendimas remsis ideologine kliše, kad „lytis neegzistuoja“ ar kad „tiesiog privalu elgtis su savo kūnu priešingai slegiančioms tradicinėms normoms“. Sutinku su Judith Butler kalbos perfomatyvumo koncepcija: tokios kalbinės klišės, kaip „vyrai neverkia“, paverčia vyrų (ir moterų, ir vaikų) gyvenimą paviršutinišku, destruktyviu, kvailu. Bet atsisakyti duotos, nesukonstruotos gelminės tikrovės yra taip pat destruktyvu. Todėl nesu voukistas. Bet atmetu rasizmą, vergovę, homofobiją, šovinizmą, moters ir vyro nelygybės idėją. Jaučiuosi tvirtas, kai pasisakau už žmogaus teises, kylančias iš vis gilesnio nepaprastai turtingos žmogaus prigimties ir tikrovės apskritai pažinimo, gerokai viršijančio moderniaisiais laikais formuluotas statines prigimties ir tikrovės schemas. Būtina atsisakyti amalgamos tarp žmogaus teisių, kylančių iš giliųjų tikrovės procesų, ir voukizmo, dar vienos totalitarizmo ir prievartos formos.
1 Taip Hario Poterio autorė Joanne Rowling 2020 m. tapo „atšaukimo kultūros“ auka. Ji išdrįso sukritikuoti voukizmo šauklių reikalavimą žodį „moteris“, istoriškai apkrautą moters priespaudą įgyvendinančiomis reikšmėmis, keisti posakiu „žmogus, turintis mėnesines“, neutralų kalbant apie moters priespaudą. Už kritiką rašytoja sulaukė pasaulinio pasmerkimo, raginimų nustoti skaityti jos knygas ir rasti būdų ją eliminuoti iš viešojo gyvenimo. Žinoma, Rowling – turtinga ir įtakinga pasaulio moteris, todėl voukistų kritika gyvenimo jai nesugriovė. Tačiau daugybės žmonių karjera ir reputacija buvo sunaikinta už analogišką kritiką.
2 Čia vėlgi turėtume cituoti Judith Butler pamatinius veikalus Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity (1990) ir Bodies That Matter: On the Discursive Limits of Sex (1993).
3 Šį pavadinimą būtų galima versti ir žodžiais „nepažabotoji“, „atsisakiusi pasivergti“ Prancūzija.
4 Jos lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas šiuo metu renka 15 proc. piliečių ketinimų už jį balsuoti 2027 m. prezidento rinkimuose.
5 Beje, dėl oficialiose tribūnose formuluojamų tikslų sunaikinti vakarietiškąją tapatybę ir visuomenėje skiepyti islamą, daugiausia kairiajam sparnui priklausę LGBTQ+ bendruomenės žmonės Prancūzijoje, pasijutę nesaugūs, šiandien ima vis stipriau palaikyti kraštutinės dešinės politinę jėgą Nacionalinį susivienijimą, daugmaž integravusią šios bendruomenės teisių gynybą į savo programą. Analogiški procesai – Vokietijoje, kur AfD tampa vis labiau palaikoma queer žmonių, įsibaiminusių galimų persekiojimų iš nevakarietiškųjų civilizacijų atstovų pusės.
6 Įkvėpti voukizmo ginčai, ar matematika yra rasistinė („Is math racist?“), reguliariai kyla viešuosiuose debatuose. Juk istorijos tėkmėje, tarnaudama mokslui, ji dalyvavo vakariečio galios ir priespaudos įtvirtinime. Apie tai liudija ir faktas, kad matematika daugiausia užsiėmė „baltieji vyrai“. Todėl jos būtina arba atsisakyti, arba paversti antirasistine, pritaikyta persekiojamoms grupėms („Mathematics for Black Lives“: „Matematika juodųjų gyvenimams“). Tipiškas pavyzdys – Rochelle Gutierrez tekstai, kuriuose kalbama apie „white‑supremacist mathematics“ („matematiką, pagrįstą baltųjų viršenybe“).
7 Galima būtų ilgai diskutuoti apie logikos, objektyvumo, moksliškumo atsisakymą voukizmo paliestose institucijose, įskaitant universitetus. Be abejo, yra skirtingi šio atsisakymo laipsniai, skirtingos logikos, objektyvumo ir mokslo koncepcijos. Tačiau keliamą problemą ir padėties pavojingumą iliustruoja 2018 m. Helen Pluckrose, Jameso Lindsay ir Peterio Boghossiano atliktas eksperimentas. Šie jauni mokslininkai parašė kelioliką fiktyvių straipsnių ir įteikė juos aukštą prestižą turintiems voukistinės pakraipos universitetiniams žurnalams. Viename iš straipsnių buvo sąmoningai absurdiškai grindžiama „seksualinės prievartos tarp šunų idėja“, vartojant voukistinį žodyną. Kitame tiesiog perrašyta Mein Kampf dalis, nacionalsocialistinius terminus pakeičiant voukistinės pakraipos feministiniu žodynu. Straipsniai sulaukė teigiamų recenzentų vertinimų ir buvo priimti publikuoti.
8 Įskaitant muziką ir šokius, tarkime, valsą, kai „vyras“ veda „moters“ judesius; įskaitant priespaudą įtvirtinančių papročių kalbą, kurioje vyras „veda“, o moteris „išteka“; įskaitant mūsų kasdienes praktikas, perpildytas to, ką voukistai vadina „mikroagresijomis“, pavyzdžiui, vyras, užleidžiantis moteriai vietą autobuse, vykdo tokią agresiją, nes duoda suprasti, kad moteris – silpna, o jis – stiprus; tokią agresiją vykdome ir tada, kai užsieniečiui pasakome komplimentą apie jo gerai išmoktą vietinę kalbą, taip sumenkindami jo, kaip „svetimtaučio“, natūralius pajėgumus.
9 „What’s Happening in America?“, in: Partisan Review, 1967, nr. 34, p. 57–58.
