Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Antanas Kazakauskas. Be pavadinimo. XX a. septintas dešimtmetis. Popierius, tušas. 43 × 60. Autoriaus šeimos nuosavybė

Šiandieninė pasaulio būklė verčia kelti radikalų klausimą: ar nesame ant išnykimo slenksčio?1 Kur glūdi žmonijos gyvybiniai resursai? Ką daryti? Pasiūlymų, kaip išgelbėti pasaulį, yra daug. Beveik kiekvienas intelektualas mielai pasidalins mintimis šia tema, kad ir nuolankiai atsidusdamas: „O juk užtektų tik įgyvendinti šią idėją…“ Bet idėja, tūkstančiai nuostabių idėjų, lieka neįgyvendinta. Mums trūksta ne idėjų, o gyvybinės jėgos, kuri jas lydėtų. Mus kamuoja ne teorinio mąstymo trūkumas, o dvasinės energijos stoka. Turiu patikslinti, ką turiu omenyje, kalbėdamas apie gyvybinę jėgą. Žmonijai niekada nepritrūks energijos pratęsti savo egzistenciją. Ji visada ras išeitį, kaip išlikti, gal net ir po atominio karo. Juk gyvybinė jėga gali būti žudanti jėga: gali išlikti gyvas, nužudydamas kitą, kai tas kitas ima trukdyti; gali netgi sustiprinti savo gyvastį ir tapatybę, nuplauti nešvarią sąžinę, įvardindamas priešą ir jį sunaikindamas. Šiuos niūrius žmogiškos prigimties mechanizmus kruopščiai ištyrė René Girardas, aprašydamas atpirkimo ožio paieškos ir ritualinio paaukojimo procesą2. Kitas prancūzų antropologas, Henri Bergsonas, išryškino „karo instinktą“, įrašytą biologinėje žmonijos prigimtyje3. Savo darbuose Bergsonas pabrėžė, kad gyvybinio polėkio (élan vital) energija gali būti kurianti energija, bet ji taip pat pasižymi tendencija užsidaryti savo kūrinyje ir tarsi imti suktis jo viduje, stengtis palaikyti jo vienintelio gyvybę4. Užsidariusi viename iš kūrinių, pavyzdžiui, vienoje iš gyvybės rūšių, gyvybinio polėkio energija imasi kovoti tik už savos rūšies išlikimą kitų rūšių sąskaita. Gyvybinė energija natūraliai tampa kito žudymo energija, ir išlikti pačiam – tai nužudyti kitą. Žmonijos istorija liudija, kad antagonistinis gyvybinės energijos pasiskirstymas yra jos dėsnis: grupės (tautos) kariauja prieš kitas grupes ir kitos grupės sunaikinimą tapatina su savo išlikimu. Taip buvo pirmykščiais laikais, tai vyksta ir šiandien prieš mūsų akis5. Kariaujančios gyvybinės energijos žmonijai niekada nepritrūks, net jeigu, kaip rašo Bergsonas, „[A]r­tėja diena, kai, mokslui šitaip progresuojant, vienas iš priešų […] ras priemonę visiškai sunaikinti kitą. Galbūt iš pralaimėjusiojo neliks žemėje nė pėdsako“6.

Tačiau gyvybinė energija gali ir neužsidaryti tame, kas jau sukurta, o kurti toliau. Ji gali būti ne kariaujanti, o gimdanti. Knygoje Minia ir galia Elias Canetti cituoja nežinomą poetą, kuris 1939 m. rugpjūčio 23 d. esą ištarė tokius žodžius: „Dabar jau per vėlu. Jeigu būčiau tikras poetas, būčiau pajėgęs padaryti, kad karas nekiltų“7. Poetinis žodis išsiskiria tuo, kad pažadina ritmą, pulsuojantį jėga. Kas yra šis ritmas ir jo jėga, kuriuos jaučiame, kai vibruoja poetinis žodis? Tai – kūrybinė energija, besireiškianti visose meno srityse. Subtiliai išgyvenama kūrybinė energija ir emocija yra eilėraščio, paveikslo, simfonijos, architektūros šedevro sukūrimo ir suvokimo varomoji jėga. Tačiau kūrybinė energija, kuri reiškiasi per ritmą ir jėgą, yra būtina ir visose kitose žmogaus gyvenimo srityse. Tik pagavus ritmą ir jėgą, kūrybinę emociją, yra įmanoma atnaujinti profesiją, darbą, mokslą ir pažinimo procesą, spręsti socialines problemas, megzti asmeninius santykius ir kurti bendruomenes.

O dabar iškelkime klausimą: kai globaliai žvelgiame į šiuo metu pasaulyje kuriamus meno kūrinius (muziką, literatūrą, architektūrą…), profesinio gyvenimo raidą, mokslo pasiekimus ir technologijas, tūkstančius įvairiausio tipo bendruomenių, filosofiją ir religijas, socialinę evoliuciją – ar visame tame veikiančios kuriančiosios energijos užtenka, kad būtų sustabdytas karas (vietoje karo galima paminėti kokią nors kitą fundamentalią globalią problemą, tarkime, klimato kaitą)? Ne. Todėl ir kalbame apie dvasinės energijos stoką. Šiandien mums būtina tokia kuriančioji energija, kuri būtų pajėgi sustabdyti karą (arba, tarkime, klimato kaitą). Šis teiginys yra tolygus klausimui: kaip turėtų pasikeisti mąstymas, kad keistųsi pasaulio tvarkos pamatai? Kaip turėtų pasikeisti mąstymas, kad žmonės – daug žmonių – sugebėtų pasipriešinti įprastinei ir stipriausiai savo prigimties tendencijai, instinktui kariauti, ir kad mūsų prigimtis imtų plėtotis tarsi iš naujo, sukurdama kitokią tvarką?

Ar realu to tikėtis? Šiame straipsnyje nurodysiu keletą kanalų, per kuriuos paprastai į pasaulį ateina nauja energija, ritmas, mąstymas ir tvarka. Tačiau prieš įvardindamas šiuos kanalus, turiu pasakyti, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog per juos kažkas ateis, nes kol kas pokyčių ženklų nematyti. Problema ta, kad jeigu mūsų mąstymas ir pasaulio tvarka nesikeis, mes esame pasmerkti. Dabartinis pasaulio vyksmas veda į elementarų žmonijos susinaikinimą – per karą, klimato kaitą, technologinį transhumanizmą arba visa tai vienu metu. Kitaip tariant, norint išvengti pražūties ir taip sukurti naują žmonijos tvarką, turi įvykti kai kas neįmanoma. Ar tai, kas dabar atrodo neįmanoma, gali tapti įmanoma? Ar pasaulyje gali rastis tai, ko dar nebuvo, ir viską pakeisti? Ar įmanoma radikali naujovė? Teigiamas atsakymas į šiuos klausimus yra vienintelė mūsų viltis. Tai, kas yra neįmanoma, mums yra būtina, jei norime gyventi toliau8.

Mūsų idėjos ir kalbos yra įspūdingos, ypač filosofų, tačiau joms reikia jėgos. Tas pats žodis gali būti ištartas tuščiai arba su didele jėga, galinčia keisti pasaulį. Iš kur ateina ši jėga? Tyla, didžiosios asmenybės, katastrofa, istorijos eiga, naratyvinis racionalumas – štai tie kanalai, per kuriuos į žmonijos mąstymą gali įeiti radikali naujovė ir perkurti pasaulio tvarką.

I. Tyla

Visada ir viską turėtume pradėti nuo tylos, visa turėtų būti lydima tylos ir grįžti į tylą. Įvairius tylos pavidalus ir turinius yra analizavęs Maxas Picardas klasika tapusiame veikale Tylos pasaulis9, juos reflektavo prancūzų istorikas Alainas Corbinas10. Čia išskirsiu tik vieną pamatinę tylos fenomeno prasmę.

Tyla nėra žodžių nebuvimas, bet kitoks buvimas, kuris yra visų žodžių, reprezentacijų, veiksmų jėgos šaltinis. „Tyla iš savęs pačios suteikia daiktams jėgą, kuri priklauso jų autonomiškam buvimui. Autonomiškas buvimas daiktuose yra sustiprinamas tyloje.“11 Tyla yra nieko nebuvimas, pripildytas kito lygmens buvimo. Šis ypatingas buvimas yra bet kokios būtybės ar reiškinio prasidėjimo instancija. Klausdami, iš kur ateina jėga, kuri turėtų lydėti visas mūsų reprezentacijas, siekiame užčiuopti kilminę energiją, duodančią impulsą būti, t. y. kurti. Žmogaus sąmonės aktas gali būti stiprus tik tada, kai yra sąmoningai įsišaknijęs savo kilmės instancijoje. Šią instanciją galime interpretuoti iš įvairių mokyklų perspektyvų, vadinti ją būtimi (Heidegger) ar gyvybiniu polėkiu (élan vital, Bergson), galbūt Buda ar Kristumi, bet tik tyla yra jos patirties sąlyga sine qua non. Praradus ryšį su šia kilmine instancija, mūsų žodžiai praranda efektyvią prasmę, o veiksmai tampa įprastiniais automatizmais. Neišlaikius sąmoningo santykio su pirmine energija, sąmonė tampa instinktyvaus veikimo priemone. Belieka prisiminti Pascalio posakį: Tout le malheur des hommes vient d’une seule chose, qui est de ne savoir pas demeurer en repos, dans une chambre („Visas žmonių nelaimingumas kyla iš vienintelio fakto – jie nepajėgūs ramiai pabūti kambaryje“)12.

Kaip pakeisti mąstymo arba gyvybinės tendencijos pobūdį, kaip instinktus ir automatizmus transformuoti per kontaktą su gyvybine energija? Tai galime padaryti per vidinio ritmo pokytį, kuris įmanomas tik tyloje. Geriausiai šį ritmą jaučia ir perduoda menininkai bei mistikai. Bet kaipgi neprisiminus Ludwigo Wittgensteino, kuris savo Tractatus logico-philosophicus parodė, kokiu būdu tyla yra kalbos esmė? Šiandien daug kalbama apie novatorišką humanitarinių mokslų, ypač filosofijos, įprasminimą pasaulyje ir jų vietą universitete. Mano įsitikinimu, humanitariniai mokslai ir filosofija atgaus prasmę ir įgaus jėgos, kai bus sujungti su mąstymu kaip dvasine praktika – šią temą meistriškai gvildeno Pierre’as Hadot13. O tylos praktika yra raktas į mąstymo, kaip dvasinės praktikos, paradigmą. Galbūt mūsų idėjos įgaus pasaulį transformuojančios jėgos, kai jas lydės mąstančiojo vidinė transformacija, kurios sąlyga sine qua non yra tyla. Žmogaus sąmonėje ir, drįskime tarti, bendroje žmonijos sąmonėje glūdi energijos rezervuaras. Jis nėra reprezentacijos rezultatas, bet, atvirkščiai, reprezentacijų šaltinis. Jeigu nemokame su juo užmegzti kontakto, tai todėl, kad nemokame tinkamai tylėti. Būtina plėtoti tylos filosofiją, kuri skleistųsi kaip dvasinė praktika.

II. Didžiosios asmenybės

Pristatydamas šį jėgos kanalą vėl remsiuosi Bergsono filosofija, kuri geriausiai atskleidžia mąstymo kaip dvasinės praktikos esmę ir netgi pati įveda į dvasinę praktiką. Joje yra aprašyta vidinė žmogaus transformacija, kurios metu išlaisvinama kuriančioji energija. Ši transformacija vyksta, kai žmogus įsismelkia į jame tekančią trukmę (durée), sutampančią su universalaus gyvybinio polėkio (élan vital)trukme, taigi pasaulio kūrimo aktu. Mes kalbame apie žmonijos krizę ir baiminamės jos baigties, siūlome daugybę idėjų, kaip išeiti iš krizės, galbūt netgi žinome, ką reikėtų daryti. Bet tik susiliejimas su asmenybę transformuojančiu ir pasaulį kuriančiu gyvybiniu polėkiu gali duoti jėgos toms idėjoms realizuoti.

Vėlyvuosiuose tekstuose, ypač veikaluose Du moralės ir religijos šaltiniai ir Mąstymas ir judantysis14, Bergsonas aprašo trukmės intuicijos patirtį kasdieniame praktiniame gyvenime: ji reiškiasi kaip džiaugsmo emocija, kuri skatina veiksmą. Šis veiksmas – visada kūrybos aktas. Vienas iš vėlyvosios Bergsono filosofijos leitmotyvų – radikalios naujovės radimasis pasaulyje arba tikrovės kūrimas. Jis vyksta kartu su trukme, kai šioji yra pagaunama intuicijos. Intuicija transformuoja protą ir skatina valią. Bergsonas priešina šį transformuoto proto aktą įprastinei proto veiklai. Įprastinė proto veik­la – tai jau esančios tikrovės išdėstymas kitaip, jos pakartojimas. Intuicijos aktas yra kūrybinis aktas. Mano požiūriu, žmonijos krizė reiškia tai, kad įprastinė proto veikla atsidūrė aklavietėje, t. y. vyksta nuolatinis tos pačios tikrovės perdėliojimas, kuris jau nebeatitinka egzistencinių žmonijos poreikių ir netgi pradeda jiems kenkti. Norint išvesti mąstymą iš krizės, o žmoniją – iš pavojaus, būtinas stiprus radikalios naujovės kūrimo aktas, kuris gali įvykti tik žmogui užmezgus kontaktą su gyvybiniu polėkiu15.

Dviejuose moralės ir religijos šaltiniuose Bergsonas detaliai aprašo kuriančiosios emocijos veikimą. Skirtingai nuo kitų emocijų, ši emocija yra ne infra-intelektuali, t. y. kylanti iš jau egzistuojančių idėjų, bet supra-intelektuali, t. y. pati yra idėjų kūrimo šaltinis. Ne tik idėjų ir valios aktų, bet – visko: „Emocija yra sielos sujudinimas, bet viena yra audrinti paviršius, visai kas kita – iškelti gelmes, […] kai visa yra stumiama į priekį“16. Išgyventi kuriančiąją emociją – tai ne realizuoti jau esančias galimybes, bet sukurti naujas, ir „ateities vartai plačiai atsidaro, begalinis laukas atsiveria mūsų laisvei“17. Kuriančioji emocija yra iš anksto nenumatomos galimybių galimybės instancija.

Problema ta, kad mums, paprastiems žmonėms, sąmoningai įsijungti į trukmę ir išgyventi kuriančiąją emociją yra be galo sunku, beveik neįmanoma. Štai čia ir išryškėja „didžiųjų asmenybių“, arba, kaip Bergsonas juos vadina, „didžiųjų gėrio žmonių“, vaidmuo. Šie žmonės, pirmiausia – mistikai, taip pat įvairių sričių genijai, dėl malonės ar prigimtinių talentų sugeba išlaikyti kontaktą su gyvybiniu polėkiu (élan vital). Jie yra pajėgūs išgyventi kuriančiąją emociją pastoviau nei mes, todėl tam tikroje srityje (mene, moksle, politikoje, religijoje ar net žmogiškojoje būtyje apskritai) sukuria kažką radikaliai naujo, darydami poveikį visuomenei ir istorijai. Didžiųjų asmenybių ypatybė yra jų sugebėjimas neįmanomais laikomus dalykus paversti įmanomais visuomenės mastu ir istorijos tėkmėje: „[Jų] metodas – laikyti įmanomu tai, kas tam tikroje visuomenėje yra išties neįmanoma, įsivaizduoti18 to poveikį visuomenei ir kai ką iš šios savo sielos būsenos joje paskleisti žodžiu ir pavyzdžiu“19. Didžiųjų asmenybių žodis turi jėgą. Didžiųjų asmenybių žodis ir veiksmas „suintensyvina“ kitų visuomenės narių „jauseną“ ir „veikimą“, taip transformuodamas ne tik jų asmeninius gyvenimus, bet ir pačią visuomenę: „Kūrėjas par excellence yra tas, kurio veiksmas, pats būdamas intensyvus, yra pajėgus suintensyvinti kitų žmonių veiksmus“20. Kitaip tariant, didžiųjų žmonių kuriančioji emocija yra perduodama kitiems žmonėms. Kuriančiosios emocijos perdavimo procesas, pradedamas didžiųjų asmenybių, kad ir silp­nėjantis augant erdvės ir laiko distancijai, yra be galo svarbus reiškinys. Per jį tarp žmonių aktyvuojasi gilieji saitai, kuriuos Bergsonas vadina „giliuoju“ arba „supra-socialumu“21. Tai – natūraliai užsidariusios ir agresyvios visuomenės audekle atsiveriančios properšos (tokia yra fundamentali „atviros visuomenės“ sampratos prasmė), per kurias įsiliejanti gyvybinė energija reiškiasi kaip kūrybos aktai ir socialinės draugystės ryšiai. Charakteringiausi didžiųjų asmenybių pavyzdžiai, pasak Bergsono, yra krikščionių mistikai ir Sokratas. Pati didžiausia asmenybė yra Kristus, kurio statusas apskritai yra ypatingas ir kurį galima būtų vadinti archi-mistiku22 ar archi-didžia asmenybe. Taigi mums reikia naujų mistikų ir naujo Sokrato – tų, kurie neįmanoma paverčia įmanoma ir įtraukia į šį procesą pakankamą dalį žmonijos.

Bet ar sulauksime naujų mistikų ir naujo Sokrato? Galbūt išbrisime iš krizės priešingu būdu – per katastrofą?

III. Katastrofa

Reikšmingą katastrofos filosofiją pastaraisiais metais suformulavo Stanfordo universiteto profesorius Jea­nas-Pierre’as Dupuy. Apmąstydamas padėtį, kurioje atsidūrė žmonija, jis daro radikalią išvadą: „Nuo šiol prieš mus – ne paprasta katastrofos galimybė, o jos neišvengiamumas“23. Tačiau kaip tik ši išvada tampa išeities tašku mąstymui, kuris atveria išsigelbėjimo perspektyvą arba, kitais žodžiais, katastrofos neišvengiamumo situaciją transformuoja į jos priešingybę – galimybės jos išvengti situaciją. Pats Dupuy savo katastrofos filosofiją reziumuoja Borgeso žodžiais: „Ateitis yra neišvengiama, bet ji gali neišsipildyti. Dievas prižiūri intervalus“24. Kas yra šie intervalai, kuriuose neišvengiama ateitis, neišvengiama apokalipsė, yra sustabdoma?

Dupuy „apšviestasis katastrofizmas“ remiasi dviejų mąstytojų darbais. Pirmiausia, Hanso Jonaso „ateities etika“, kurios varomoji jėga yra „baimės euristika“, išdėstyta veikale Atsakomybės principas25. „Nelaimės pranašystė yra skelbiama tam, kad būtų išvengta jos išsipildymo“; „Kas gali tapti mūsų kompasu? Pačios grėsmės anticipacija! Etiniai principai, iš kurių galima išvesti naujus, naują galią atitinkančius įsipareigojimus, gali būti atrasti tik pirmosiose iš ateities ateinančios grėsmės prošvaistėse, jos, apimančios visą planetą, aušroje ir visą žmoniją liečiančio pražūtingo likimo gelmėje“; „Kitaip tariant, tai, kas gali mus išgelbėti, ir yra tai, kas mums grasina“26. Katastrofos neišvengiamumas arba anticipacija sužadina baimę, kuri gimdo naują galią, leisiančią išvengti katastrofos. Interpretuodamas Jonaso ateities etiką, kylančią iš baimės fenomeno, Dupuy pasitelkia mūsų jau cituotą Bergsono naujovės filosofiją. Katastrofos neišvengiamumo sužadinama „baimė“ (Jonasas) virsta radikalios naujovės kūrimo aktu (Bergsonas).

Iš katastrofos neišvengiamumo randasi galimybė jos išvengti: tai intervalas, kuris vadinasi žmogaus laisvė arba absoliučios naujovės kūrimas („Mūsų laisvė randasi kaip tik šiame intervale“27). Dupuy iliustruoja savo refleksiją biologo Jeano-Claude’o Ameiseno atradimu. Gyvybės išsilaikymo sąlyga yra „ląstelėse užprogramuota savižudybė“. Gyvybė sugeba išsilaikyti tik todėl, kad yra tikra dėl savo susinaikinimo realumo, ir tik šio tikrumo dėka ji geba sėkmingai pasipriešinti tam susinaikinimui. „Pozityvus įvykis – gyvybė – randasi iš negatyvaus įvykio – autodestrukcijos – paneigimo“28. Mirties realumas pažadina kūrybą.

Vis dėlto turime pripažinti: katastrofos neišvengiamumas suveiks kaip jos paneigimas tik tada, kai žmonija ją įsisąmonins. Dupuy kalba apie „apšviestą katastrofizmą“ (enlightened catastrophism). Ar gali tą „apšvietimą“ arba sąmoningumą sužadinti katastrofa, prieš jai išsipildant? Tai įvyksta tik tada, jei katastrofa skelbiama su jėga.Tačiau galbūt jėga ateina ir sąmoningumas yra pažadinamas tik jau besipildančios katastrofos metu? Ar tai nereiškia, kad jau per vėlu?

IV. Žmonijos istorijos evoliucija

Galbūt žmonijos sąmonės evoliucijoje veikia istoriją transformuojanti galia, Jėga-Kūrėja, kuri reikiamu momentu išgelbės mus sukurdama tai, ko dar nebuvo? Čia būtų galima analizuoti Heideggerio būties istoriškumo ir jos etapų koncepciją, dramatišką vokiečių mąstytojo ištarą apie tai, kad „vien tik Dievas gali mus išgelbėti“29, nerimo kupiną jo klausimą, išsakytą pokalbyje su Jeanu Beaufret, „ar būtis dar kartą bus pajėgi Dievui“30. Tačiau aš vėl grįšiu prie Bergsono, kurio įvardinti žmonijos istorijos raidos „dėsningumai“ (lois) man atrodo labiau apčiuopiami praktinėje psichologinio-dvasinio gyvenimo perspektyvoje.

Istoriją transformuojanti galia yra absoliučios naujovės kūrėja. Žmonija kuria pati save, savo sąmonėje užmegzdama kontaktą su ją pranokstančia Gyvybe. Tačiau naujovės radimasis istorijoje neprieštarauja istorinių dėsnių formavimuisi, bent jau žvelgiant iš bergsoniškos perspektyvos. Juk centrinę Bergsono filosofijos ašį sudaro trukmės kategorija, kuri reiškia, kad praeitis yra įimama į iš anksto nenumatomą dabarties momentą: naujovė nešioja savo įsčiose praeitį. Praeitis dėsningai formuoja sąmonės raidą ir kiekvienas kūrybinis aktas yra įsismelkęs į istoriškai susiformavusią žmogiškąją substanciją, plėsdamas jos, o ne kažko kito, ribas, suteikdamas būtent jai, o ne kitai būčiai, naujas galimybes. Istorija yra dėsninga, nors tai netrukdo žmogaus kūrybos aktams, kylantiems iš kontakto su gyvybiniu polėkiu, įlieti į ją radikaliai naujo turinio.

Dviejuose moralės ir religijos šaltiniuose Bergsonas suformulavo istorijos dėsnį, kurį gal kiek per daug
metaforiškai pavadino „dvigubo įniršio dėsniu“31. Ko gero, būtų tiksliau kalbėti apie „dvigubo kraštutinumo dėsnį“. Tam tikram gyvenimo būdui pasiekus kraštutinumą ir kilus grėsmei žmonijos išlikimui, naujos kartos griebiasi tam priešingos gyvensenos formos, kurią plėtos taip pat iki galo. Antai Viduramžių askezę keitė moderniųjų ir mūsų laikų siekis tenkintis visais malonumais ir prabanga: šiam siekiui yra naudojamos moderniosios technologijos. Tačiau žmonijai svaigstant nuo technologijų įgalinto kraštutinio malonumų ir prabangos vaikymosi (daliai žmonijos jais realiai naudojantis, didesnei daliai – jų trokštant lyg vienintelės laimės), galbūt jau bręsta nauja žmonijos gyvenimo fazė, pasižyminti tam tikru „paprastumu“, kai „jau nebeliks malonumo šitaip mėgautis malonumais“32, bet bus siekiama malonumo ir prabangos paieškas pakeisti paprastu gyvenimo džiaugsmu. Tiesa, į Viduramžius niekada nebus grįžta, kaip ir niekada nebus prarastas noras gyventi maloniai, nes, Bergsonas pabrėžia, visos kartos yra integravusios iki tol gyvenusiųjų patirtį, veikiančią atmintyje: žmogaus istorija yra „spiralė“. Kitas istorinės spiralės etapas pasižymėtų nauja žmonijos dvasios būkle, kuri kaip tik ir reiškia mūsų aptariamą išsigelbėjimą nuo katastrofos: „Malonumai ir toliau mus lydės, bet atrodys blausūs ir bespalviai, nes jų intensyvumas priklausė tik nuo mūsų jiems skiriamo dėmesio. Jie išblykš, kaip mūsų elektrinių lempučių šviesa, pakilus ryto saulei. Malonumas bus nustelbtas džiaugsmo“33.

Istoriniai dėsniai, kaip juos apibūdina Bergsonas, yra būdingi visos žmonijos sąmonei, kuri ypatingu būdu jungiasi su „visatos sąmone“, maitinama gyvybinio polėkio. Šie dėsniai – tai istorinė dinamika link stipresnės truk­mės intuicijos, žmonių suvokimo praplėtimo. Be abejo, mūsų žodžiai įgaus jėgos tada, kai protas semsis peno iš intuicijos praplėsto suvokimo. Deja, Bergsono filosofijoje nerasime patvirtinimo, kad istoriniai dėsniai turi lemiamą pobūdį ar yra nesustabdomi. Atvirkščiai, istorija gali sustoti, kartu su žmonija. Belieka paklausti, ar mes atpažįstame istorinio virsmo, apie kurį byloja bergsoniškasis „dvigubo įkarščio [kaštutinumo] dėsnis“, ženk­lus šiandieniniame pasaulyje? Galime dėl to ginčytis. Bet kuriuo atveju, transcendentinis veiksnys istorijoje galėtų tapti tikėjimo žmonijos ateitimi veiksniu. Kad tik šis tikėjimas netaptų raminamaisiais vaistais, kurie nuslopintų mūsų atsakomybę ir nusiteikimą kurti!

V. Naratyvinis racionalumas

Žinome Jono evangelijos žodžius: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32), „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Šie žodžiai reiškia, kad tiesa yra dvasinė-praktinė kiekvieno žmogaus tikrovė („jus padarys laisvus“, yra jūsų „kelias bei gyvenimas“) ir sutampa ne tik su Dieviškuoju Asmeniu („Aš esu kelias…“), bet ir su kiekvieno žmogaus asmeniu (jūsų „kelias ir gyvenimas“). Krikščioniškoji teologija tapatina Dievą ir žmogų istorinio tapsmo prasme: Dievas įsikūnija, tampa žmogumi tam, kad žmogus būtų sudievintas, taptų Dievu. Šis šv. Jono, šv. Pauliaus ir Bažnyčios Tėvų skelbimas yra (arba privalo būti) evangelinio Bažnyčios mokymo leitmotyvas. Atrasti savo vidinę tiesą – tai atrasti Dievą. Be abejo, kol gyvename žemėje, šis atradimas – tik Tiesos trupiniai ar kibirkštys, bet ir jų užtenka, kad pasisotintume (pgl. Mk 7, 28), kad įsižiebtų gaisras. Vidinės tiesos atradimas žmogui – tai jėgos šaltinis, ir ši jėga yra gydanti, pažįstanti, veikli ir mylinti. „Jis mokė kaip turintis galią“ (Mk 1, 22). Didžiųjų asmenybių žodis semiasi jėgos iš vidinės tiesos, kuri yra jų asmuo, kylantis iš Asmens, lyg iš šaltinio.

Belieka paklausti, kaip nebūtinai didi asmenybė, o „paprastas žmogus“ galėtų atrasti savo vidinę tiesą. Pradžioje kalbėjome apie tylą, kuri sudaro tam sąlygas. Tačiau tai įvykti gali ir per žodį, išsikalbėjimo ir išklausymo proceso metu. Kristalizuojantis moderniajai epochai, europietiškoje pasaulėžiūroje įsivyravo tiesos kaip teorinės sistemos konceptas. Tiesos žodis šioje perspektyvoje – tai racionaliais argumentais paremtos diskusijos išdava, kurios idealas – mokslinė teorija. Naudodamiesi argumentaciniu racionalumu, moderniųjų laikų filosofai, teologai, kitų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai sukūrė daugybę abstrakčių sistemų, kurių pagalba buvo bandoma išaiškinti žmogaus ir pasaulio tiesą. Tokios prieigos prie tiesos trūkumas – tikrovės pritaikymas proto sukonstruotoms formoms, apleidžiant jos konkretybę, procesą, tūkstančius niuansų. Argumentacinis racionalumas duoda abstraktų tikrovės suvokimą, bet ne jos patirtį. Todėl jo skleidžiamai tiesai trūksta jėgos, nebent ji būtų išsakoma didžios asmenybės, kuri kiekvieną tariamą žodį įšaknija į išgyvenamą tikrovės tiesą.

Tačiau tiesa gali skleistis ir kitais racionalumo pavidalais. Vienas jų – naratyvinis racionalumas, kurio sampratą pagrindė Jeanas-Marcas Ferry34, remdamasis Paulo Ricoeuro naratyvinės tapatybės koncepcija, išdėstyta veikaluose Laikas ir pasakojimas35 ir Aš pats kaip kitas36. Šioje perspektyvoje žmogaus tiesa ima rodytis jautraus pokalbio, išsikalbėjimo ir išklausymo metu. Daugybė žmonių nėra pajėgūs dalyvauti diskusijoje pagal argumentacinio racionalumo taisykles, nes jiems trūksta tam tikros srities išmanymo, jie yra nepakankamai išsimokslinę, drovūs, pavargę ar protiškai neįgalūs. Tačiau visi yra pajėgūs dalyvauti naratyvinio racionalumo taisyklėmis grįstame pokalbyje, kurio metu kiekvienas išsako, sekdamas tam reikalui paruošta emocija ir vaizduote, savo gyvenimą – rūpesčius, užduotis, viltis, nesėkmes, traumas, kančias. Tokio pokalbio metu pačiam kalbėtojui ir klausytojui aiškėjančią tiesą visada lydi fundamentali emocija, kuri, jeigu yra puoselėjama, tampa asmenybės jėga.

Argumentacinis racionalumas veda į šaltą konsensusą, o neretai išvirsta į pragmatines derybas, kurių rezultatai keisis priklausomai nuo kintančių interesų. Pernelyg dažnai bandymai vadovautis argumentaciniu racionalumu pavirsta steriliais abstrakcijų mainais, kurie neretai pasibaigia abipuse neapykanta ir konfliktais. Naratyvinis racionalumas pagal patį apibrėžimą kuria giluminį ryšį tarp asmenų. Iš jo kyla empatija arba brolyste grįstas socialumas. Bergsonas, Ricoeuras, Ferry yra aprašę, kaip fundamentali emocija arba naratyvinis racionalumas tampa socialine, politine ir juridine kategorija. Popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti permąstė klasikinę socialinės draugystės sąvoką, atnaujindamas jos teologinę, filosofinę ir politinę interpretaciją. Šios enciklikos pagrįstumą įmanoma suprasti tik naratyvinio racionalumo perspektyvoje. Brolystė gali tapti socialinių normų šaltiniu, jei bus išgyvenama kartu su viešojoje erdvėje ryškėjančia vidine žmonių tiesa. Priešingu atveju, visuomenė ir toliau konsoliduosis skatinama kur kas galingesnės prigimtinės jėgos – kitokio žmogaus baimės, priešo neapykantos, karo instinkto.

Visi penki paminėtieji mus gelbstinčios jėgos kanalai – tyla, sudaranti sąlygas eksperimentuoti gyvybine energija, didieji žmonės, išlaikantys kontaktą su gyvybiniu polėkiu, apšviestasis katastrofizmas, iš baimės gimdantis veiklią atsakomybę, istoriniai dėsniai, bylojantys apie žmonijos kaip visumos dinamiką tikresnio buvimo link, vidinė žmogaus ir Dievo tiesa, atsiskleidžianti per naratyvinį racionalumą, – yra paremti idėja, kad žmonijoje veikia ją transformuojantis veiksnys, kurį galime išgyventi kaip kuriančią emociją. Visa tai yra pagrįsta naujos pradžios, arba radikalios naujovės radimusi istorijoje. Čia ir vėl verta prisiminti Hannah Arendt natalumo koncepciją: kiekvienas gimęs kūdikis yra nauja perspektyva visai žmonijai. Tik kaip apsaugoti kūdikį, kad jis nebūtų nužudytas?

1 Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Europos humanitariniame universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mąstymas krizėje“, 2022-06-28–29.

2 René Girard, La Violence et le Sacré, Paris: Grasset, 1972.

3 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, Paris: PUF, 2008.

4 Henri Bergson, Kūrybinė evoliucija, iš prancūzų kalbos vertė Pet­ras Račius, Vilnius: Margi raštai, 2004; Povilas Aleksandravičius, „Socialinio atvirumo kilmė ir prasmė Bergsono ir Popperio mąstyme“, in: Problemos, 2019, t. 95, p. 55–66.

5 Claude’as Lévi-Straussas atkreipia dėmesį, kad „primityviosios bend­ruomenės“ yra linkusios kaip vertus gyvenimo ir netgi kaip „žmones“ suvokti tik savo narius: „Žmonija jiems baigiasi sulig genties, kalbinės grupės, kartais net kaimo riba; negana to, dauguma vadinamųjų primityvių bendruomenių save apibrėžia žodžiu, reiškiančiu „žmonės“ (arba kartais ir subtiliau – „gerieji“, „dorieji“, „tikri“), tuo būdu leisdamos suprasti, kad kitos gentys, grupės ar kaimai neturi teigiamų (ar net išvis žmogiškų) savybių ir juos geriausiu atveju sudaro „blogieji“, „piktieji“, „beždžionės“ arba „glindos“. Neretai prieinama iki to, kad iš svetimojo atimami ir šie menkiausi realūs bruožai, paverčiant jį tiesiog „vaiduokliu“ ar „šmėkla“ (Claude Lévi-Strauss, Rasė ir istorija, iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Navakauskienė, Vilnius: Baltos lankos, 1992, p. 14–15). Dviejuose moralės ir religijos šaltiniuose Bergsonas parodo, kad civilizacijai vystantis šis antropologinis mechanizmas nepakito.

6 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, p. 305.

7 Elias Canetti, Masse und Macht, Hamburg: Claassen Verlag, 1960.

8 Šios minties – neįmanomo tapimo įmanomu – plėtotę žr. Povilas Aleksandravičius, Camille Riquier, „Du bon usage de la fin du monde: Bergson ou l’humanité tenue à l’impossible“, in: Esprit, 2021, Nr. 480, p. 83–92; Povilas Aleksandravičius, Camille Riquier, „Bergson et il buon uso della fine del mondo“, in: Vita e Pensiero, 2022, Nr. 4, p. 73–79.

9 Max Picard, Die Welt des Schweigens, Erlenbach-Zürich/Konstanz: Rensch, 1948.

10 Alain Corbin, Histoire du silence de la Renaissance à nos jours, Paris: Flammarion, 2018.

11 Max Picard, op. cit., p. 3–4.

12 Blaise Pascal, Mintys, vertė Anicetas Tamošaitis, Vilnius: Aidai, 1997, p. 51 (mintis 139).

13 Lietuviškai yra išleistas jo veikalas Antikos filosofija – kas tai?, iš prancūzų kalbos vertė Aušra Grigaravičiūtė, Vilnius: Aidai, 2005.

14 Henri Bergson, Mąstymas ir judantysis, iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius, Vilnius: Phi knygos, 2021.

15 Šioje perspektyvoje būtų tikslinga apmąstyti Hannah Arendt natalumo (natality) sąvoką: kiekvienas žmogus gimdamas į pasaulį atneša kažką radikaliai naujo ir, dar nesugadintas įprastinio mąstymo, yra arti gyvybės šaltinio. Šiame straipsnyje keliamą klausimą galėtume išsakyti taip: kaip nesugadinti mūsų naujagimių? Tai yra koks turėtų būti ugdymas, kad vaikai ir jaunuoliai kiek įmanoma mažiau prarastų kontaktą su juose glūdinčiu gyvybiniu polėkiu?

16 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, p. 40; Povilas Aleksandravičius, „Kuriančioji emocija ir demokratijos suvokimas H. Bergsono filosofijoje“, in: Problemos, 2021, t. 99, p. 8–20.

17 Henri Bergson, Mąstymas ir judantysis, p. 116. Bergsonas parodo, kaip yra kuriamos radikaliai naujos, o ne realizuojamos jau esančios, galimybės III šio veikalo dalyje, pavadintoje „Galimas ir realus“.

18 Bergsono kuriančiosios emocijos sampratą galėtų reikšmingai papildyti Paulo Ricoeuro kuriančiosios vaizduotės koncepcija, naratyvinio racionalumo, prie kurio dar prieisime, šaltinis.

19 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, p. 78.

20 Henri Bergson, L’énergie spirituelle, Paris: PUF, 2009, p. 25.

21 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, p. 65.

22 Ghislain Waterlot, „Le mysticisme, „un auxiliaire puissant de la recherche philosophique“?“, in: Bergson et la religion: Nouvelles perspectives sur Les Deux Sources de la morale et de la religion, ed. Ghislain Waterlot, Paris: PUF, p. 266.

23 Jean-Pierre Dupuy, Pour un catastrophisme éclairé: Quand l’impossible est certain, Paris: Seuil, 2004, IV viršelis.

24 Ibid., p. 149.

25 Hans Jonas, Das Prinzip Verantwortung, Frankfurt: Insel Verlag, 1979.

26 Cit. iš: Jean-Pierre Dupuy, op. cit., p. 149, 158, 215.

27 Jean-Pierre Dupuy, op. cit., p. 165.

28 Ibid., p. 216.

29 Žr. Martino Heideggerio pokalbį su savaitraščio Der Spiegel žurnalistais: Der Spiegel, 1976, Nr. 23, p. 193–219. Lietuvių kalba šis tekstas publikuotas tinklapyje: https://aplinkkeliai.lt/dialogai-polilogai/vien-tik-dievas-gali-mus-isgelbeti-der-spiegel-pokalbis-su-martinu-heideggeriu-ii/#easy-footnote-bottom-1-22663.

30 Jean Beaufret, Dialogue avec Heidegger, t. 3, Paris: Minuit, 1974, p. 103. Heideggerio refleksijų apie būties istoriją ir Dievo santykį su ja analizes žr. Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius, Vilnius: Aidai, 2010.

31 Henri Bergson, Les deux sources de la morale et de la religion, p. 315–324.

32 Ibid., p. 322.

33 Ibid., p. 338.

34 Jean-Marc Ferry, L’éthique reconstructive, Paris: Cerf, 1996. Lietuvoje Ferry savo filosofiją pristatė pokalbyje su Povilu Aleksandravičiumi: „Apie dvasinį Europos uždavinį“, in: bernardinai.lt, 2018-05-18, in: https://www.bernardinai.lt/2018-05-18-apie-dvasini-europos-uzdavini-pokalbis-su-jeanu-marcu-ferry.

35 Paul Ricoeur, Temps et récit, t. 1–3, Paris: Seuil, 1983–1985.

36 Paul Ricoeur, Soi-même comme un autre, Paris: Seuil, 1990.