Spalio 24–25 d. Lietuvos valdovų rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje pagrindinis dėmesys krypo į vieną įspūdingiausių XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjų – Albertą Goštautą („Albertas Goštautas: „Pranokau juos savo kilme, giminės senumu ir turtu“). Istorijos entuziastai gali pradėti skėsčioti rankomis: o tai kokia proga?! Koks jubiliejus – mirties ar gimimo?! Ne, šįkart kiek neįprastai konferencija įvyko be kalendoriaus padiktuoto casus – jokio jubiliejaus nebuvo, su jokia apvalia data renginys nebuvo susijęs. Tokiu atveju belieka konstatuoti, kad konferencija gimė iš noro suburti į vieną vietą XVI a. pradžios LDK tyrinėtojus, kurie savosiomis įžvalgomis pasidalintų apie to meto LDK, Alberto Goštauto ir jo giminės istoriją. Konferencijoje dalyvavo bendraminčiai ir tyrėjai iš kaimyninių šalių – Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos (dėl politinių priežasčių ir vykstančio karo Ukrainoje visi konferencijoje dalyvavę baltarusių istorikai šiuo metu gyvena ir dirba Lenkijoje).
Tiesa, tam tikrą kalendorinę sąsają gal ir galima įžvelgti: konferencija prasidėjo svarbios Lietuvai dienos – Konstitucijos dienos – išvakarėse. Ar turi sąsajų Albertas Goštautas su dabartine Lietuvos Konstitucija? Turbūt, kad ne. Tačiau savo metu, būdamas Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju kancleriu, Goštautas ženkliai prisidėjo prie žymiojo Lietuvos Statuto (LDK įstatymų sąvado!) parengimo 1529 m. Galbūt tai yra vienas iš paveikiausių Goštautą lydinčių faktų, kurį galbūt žino ir koks abiturientas, laikantis valstybinį istorijos egzaminą. Tačiau ar tai viskas, ką galime pasakyti apie šį asmenį? Dvi dienas vykusi konferencija atskleidė kur kas margesnį ir įdomesnį Alberto Goštauto gyvenimo kontekstą.
Šioje apžvalgoje papunkčiui pranešimų neaptarinėsime ir nekonspektuosime – manau, kad ateityje pasirodysiantis konferencijos leidinys kalbės pats už save. Čia tik bus mėginama perbėgti per dalies konferencijoje pristatytų temų įvairovę ir parodyti, kad Albertas Goštautas tikrai nusipelno būti žinomas ir gerbiamas praeities veikėjas, o ne vien minimas kaip Lietuvos Statuto sudarytojas ar keistas asmenvardis palei Neries upę besitęsiančios gatvės lentelėje.
Nedaug XVI a. pradžioje gyvenusių LDK asmenybių paliko kūrinių ar šaltinių, kurie galėtų būti laikomi jų politinės programos ir pasaulėvaizdžio dalimi. Albertas Goštautas šiuo atveju yra išskirtinis: Lietuvos metraščių Platusis sąvadas (vadinamoji Bychovco kronika), sukurtas Goštauto aplinkoje, pristatė žymiąją lietuvių kilmės iš romėnų teoriją. Goštautas čia pat į pirmąją Lietuvos istoriją įpiršo savo neegzistavusį protėvį Petrą Goštautą, taip ženkliai sustiprindamas giminės prestižą. Tačiau Goštauto aplinkoje sukurtuose kūriniuose (o čia dar galima pridėti ir memorialą Bonai Sforzai, parašytą 1525 m.) galima pastebėti ir aiškiai išreikštos lietuvybės – kaip ji tuo metu buvo suprantama – priešiškumą rusėniškumui – irgi kaip jis tuo metu buvo suprantamas. Šią etnokultūrinės tapatybės problematiką konferencijoje įdomiai ir naujai pristatė istorikas Artūras Dubonis. Panašaus pobūdžio prieiga ir etnokultūrinė problematika šių eilučių autoriaus nuomone galėtų būti naudinga ir tyrinėjantiems kitus ar kitas LDK veikėjus ar veikėjas.
Nedaug teišliko ir XVI a. pradžioje gyvenusių žmonių archyvų ar materialių reliktų. Goštautai šiuo atveju vėl gali atbėgti į pagalbą. Materialinės kultūros reliktų nors ir neišliko daug (monstrancija, šiuo metu saugoma Bažnytinio paveldo muziejuje, Vilniaus katedroje esantis Goštauto antkapis, Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universiteto bibliotekoje saugomas ir prieš kelerius metus Valdovų rūmuose parodoje pristatytas Goštauto maldynas ir t. t.), tačiau rašytinių šaltinių turime apsčiai. Konferencijoje Barboros Radvilaitės (t. y. Stanislovo Goštauto – ir tik vėliau Žygimanto Augusto – žmonos) kraitį ir jo sudėtį pristatė Liublino katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto profesorė Agnieszka Januszek-Sieradzka. Dokumentuose aptinkama kraičio sudėtis tikrai gerai papildo mūsų žinias apie XVI a. pirmos pusės diduomenės materialinę kultūrą ir, žinoma, turėtas brangenybes. Viena įdomiausių ir šiuolaikiškiausių mokslininkės iškeltų idėjų – kad diduomenė anuomet tikrai turėjo rūbų perdirbimo (angl. recycling) sampratą, kai iš jau sunešiotų prabangių rūbų buvo lopomi seni ar kuriami visiškai nauji ir išskirtiniai apdarai.
Kultūros tematiką konferencijoje toliau plėtojo Jogailaičių universiteto mokslininkas Mateuszas Grzęda, įrodęs, kad Goštautas savųjų turtų neslėpė po pagalve – kitaip tariant, aptarė Goštauto mecenatystę. Galima teigti, kad Albertas Goštautas lygiavosi į savo kolegą iš Lenkijos karalystės – Karūnos didįjį kanclerį Krzysztofą Szydłowieckį. Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos mokslininkė Rima Cicėnienė tyrinėjo Goštauto bibliotekos sudėtį. Svarbu suprasti, kad Goštautas savo turtus naudojo ne tik menams ir savo galiai stiprinti, bet ir savo bibliotekos kaupimui ir turtinimui. Deja, sunku būtų šiais laikais surasti paties Goštauto čiupinėtą knygą – apie biblioteką mums liudija tyrinėtojams svarbūs knygų registrai.
XV–XVI a. LDK buvo milžiniška valstybė – kalbu ne apie pabodusį didžiavimąsi „nuo jūros iki jūros“, o tai, kad kartais net ir šiandien sunku suprasti, kaip tokio dydžio valstybė anuomet apskritai galėjo funkcionuoti. Bet aptariamuoju metu valdžios elitui viskas buvo pasiekiama – kiekviena teritorija buvo integruota į valstybę. Albertas Goštautas yra glaudžiai susijęs su Palenkės teritorija ir jos istorija. Galbūt Bielsko miestas statistiniam lietuviui ar lietuvei gali būti mažiau girdėtas, bet pro Tykociną gal ir daugiau kam yra tekę važiuoti link Lenkijos centro. Ši istorinė teritorija, dabar padalinta tarp Lenkijos ir Baltarusijos valstybių, buvo XVI a. pradžios LDK didikų žaidimų aikštelė. Čia savo santykius, dažniausiai pasitelkdami vietinę smulkiąją bajoriją, aiškinosi Goštautai ir Radvilos. Būtent Palenkėje galima ieškoti Goštauto pėdsakų: jo funduotų ir statytų pilių, įtvirtinimų, globotų miestų ir t. t. Šią plačią Palenkės tematiką analizavo net trys pranešimai, kuriuos auditorijai pristatė Lenkijos mokslų akademijos Tadeuszo Manteuffelio Istorijos instituto mokslininkai Emilis Kalinowskis, Tomaszas Jaszczołtas ir tos pačios Mokslų akademijos Archeologijos ir etnologijos instituto bei Balstogėje veikiančios Baltarusių istorijos draugijos mokslininkai Wojciechas Bisas ir Michałas Sierba.
Neretai gali susidaryti vaizdas, kad didikai LDK laikais tik užsiėmė pilių ar bažnyčių statybomis, savo gerbūvio gerinimu ir statuso aukštinimu. Tai nebūtų labai klaidingas įsivaizdavimas, šie gyvenimo elementai tikrai didikams buvo svarbūs. Konferencijoje, beje, buvo kalbama ir apie visai to meto visuomenei svarbų dievobaimingumą, susijusį su religinės kultūros elementais: nešiojamais altoriais, funduotomis koplyčiomis – šią temą nagrinėjo Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Stephenas C. Rowellas. Vis dėlto kalbėdami ar skaitydami (o gal ir klausydami įvairiose ekskursijose) apie šiuos didikų gyvenimo elementus, dažnai praleidžiame vieną ir tikrai ganėtinai svarbų – buvimą teisėju. Vieni didikai buvo teisėjais savo valdose, o kiti, kaip Albertas Goštautas, veikė ir valdovo teisme. Pernai išėjusią Irenos Valikonytės knygą apie valdovo teismą (Rex iustissimus: Valdovo teismas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. pabaigoje – XVI a., 2023) svariai papildė istoriko Eugenijaus Saviščevo konferencijoje išsakytos mintys apie nuolat keliaujantį ir skirtingose LDK teritorijose gyvavusių teisinių papročių išmanytoją ir teisėją Goštautą.
Albertas Goštautas yra tikrai geras įvairialypio žmogaus, veikiančio įvairiausiose sferose, simbolis. Tačiau nereikia manyti, kad viską jis darė vien dėl kilnaus tikslo – Lietuvos. Beveik visose jo veiklos sferose slypėjo ir paprastas noras būti didžiu, garbingu ir žymiu ponu. Ir net tai nedaro jo išskirtiniu. Neretu atveju galvodami, mąstydami ar skaitydami apie LDK istoriją, šiuolaikiškai supatriotiname praeities žmones. LDK didikams ar valdovams nekilo didelių prieštarų tarp savo asmeninio turto, prestižo, galios didinimo ir kovos už Didžiąją Kunigaikštystę. Vieni gyveno labiau savimi, kiti – gal šiek tiek labiau valstybe. Tuo tas istoriko ar istorikės žvilgsnis ir yra svarbus: gebėti pamatyti kiek įmanoma daugiau įvairovės, o ne vien žvelgti užsidėjus retrospektyvaus, XX–XXI a. patriotizmo akinius. Įvairovė yra labai svarbi.
Skaitytojams gali būti keista, bet konferencijos kaltininkas Albertas Goštautas pirmos ir kol kas vienintelės savo biografijos susilaukė tik 1927 m. Ją tuomet parašė istorijos mokslų daktarė Marja Kuźmińska. Per dvejus metus (1927–1928) jos tekstas buvo publikuotas žymiajame ir visada vertame pavartyti ilgamečiame Vilniaus mokslo bičiulių (lenk. Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) leistame periodiniame leidinyje Ateneum Wileńskie. Šaltinių istorikams per šiuos beveik 100 metų gal ir nepadaugėjo, tačiau labai smarkiai pasikeitė istorijos mokslo prieiga, tyrinėjant LDK diduomenę keliami visai kiti klausimai. Todėl tikrai manau, kad šią konferenciją vainikuosiantis leidinys bus įdomus ne tik istorija besidominčiam žmogui, bet ir tam, kuris pagrįstai gali kelti įvairiausius klausimus apie valstybę stovėdamas eismo kamštyje A. Goštauto gatvėje.
