Radvilė Bartkutė. Holokausto vaizdavimas atlydžio laikotarpiu: Icchoko Mero debiuto istorija (2025, NŽ-A nr. 3)

Parašyk tai. Parašyk. Paprastu rašalu ant

paprasto popieriaus: jiems nedavė valgyti,

visi mirė badu. Visi. Kiek jų buvo?

Wisława Szymborska, „Bado stovykla prie Jaslo“¹

KUR SLYPI PROBLEMA?

Icchokas Meras (1934–2014) žinomas kaip vienas pirmųjų autorių, pradėjusių kalbėti apie Holokaustą lietuvių literatūroje XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje. Debiutinė knyga – apsakymų rinkinys Geltonas lopas (1960), buvo tam tikras lūžis sovietų Lietuvoje. Literatūrologų tyrimuose Holokaustas, trauminės patirtys išskiriamos kaip pagrindinės Mero kūrybos temos, tačiau menkai svarstyta, kaip rašytojas apie tai prabilo sovietmečiu, kai literatūra apie masinį žydų naikinimą turėjo atitikti SSRS formuojamą antifašistinį naratyvą. Pirminė tyrimo intriga ir impulsas aiškintis Mero veikalų redagavimo istoriją radosi iš supratimo, kad egzistuoja dvi Geltono lopo redakcijos – 1960 ir 2005 m. Pasirodo, kad Meras po Nepriklausomybės atkūrimo Geltoną lopą perredagavo, išėmė dalį į debiutinį leidimą įtrauktų tekstų, apvalė ideologizuotas kūrinio vietas, tačiau šių veiksmų niekur nepaaiškino. Todėl 2005 m. publikuotas Geltonas lopas nėra ir negali būti vadinamas pakartotiniu leidimu. Klausimų kelia ir tai, kad autoriui iš apsakymų išbraukus tam tikrus teksto fragmentus, knygos siužetas liko skylėtas.

Su(si)painiojimų tarp leidimų pasitaikė ir akademinėje bendruomenėje (ne išimtis ir šio teksto autorė). Neringa Mikalauskienė recenzijoje²2005 m. leidimą pavadino pakartotiniu ir ėmėsi interpretuoti apsakymus, neįtrauktus į 1960 m. leidimą (vargu ar jie būtų buvę publikuoti dėl ideologinės kontrolės). Nenurodžius, kad Geltono lopo leidimai skiriasi, sukuriamas klaidingas vaizdas apie žydų patirčių vaizdavimą sovietmečiu. Faktas, kad Geltoną lopą reprezentuoja skirtingi tekstai, atveria debiuto istorijos komplikuotumą, kuris nebuvo viešai reflektuotas. Straipsnyje svarstysiu iki šiol negvildentus klausimus, ar/kaip Holokausto vaizdavimas buvo kontroliuojamas tuometinės Valstybinės grožinės literatūros leidyklos ir žurnalų redakcijų viduje, Merui pradėjus rašyti pirmuosius apsakymus apie žydų patirtis. Taigi analizuodama Lietuvos literatūros ir meno archyve (toliau – LLMA) saugomus veikalų Geltonas lopas ir Lygiosios trunka akimirką (1963) leidybinius šaltinius – redaguotus ir neredaguotus mašinraščius, jų kopijas, spaustuvinius atspaudus, mėginsiu atverti redagavimo istorijos atvejus, leidžiančius parodyti, kaip veikė Holokausto vaizdavimo kontrolė.

Ideologinė kontrolė ir SSRS propagandinis Antrojo pasaulinio karo naratyvas žydus pavertė „beginkliais“, „tarybiniais piliečiais“, „fašizmo aukomis“. Pasak literatūrologės Leonos Toker, faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais žuvo daugiau kaip 20 mln. SSRS piliečių, „leido sovietinėje literatūroje sumenkinti Holokausto specifiką, žydų žudynes vaizduojant daugiausia kaip nacių vykdytas civilių gyventojų žudynes okupuotose teritorijose“³. Holokausto temos kontrolė taip pat buvo susijusi ir su istorinės atsakomybės klausimais. Timothy Snyderis taikliai pastebėjo, kad „[ž]ydų žudynės buvo ne tik nepageidaujami prisiminimai savaime; jos sukeldavo kitus nepageidaujamus prisiminimus. Jos turėjo būti užmirštos“⁴. Vienas iš tokių faktų buvo SSRS piliečių bendradarbiavimas su naciais vykdant Holokaustą. Romano Lygiosios trunka akimirką redagavimo istorija atskleidžia, kad Meras šiuos klausimus kėlė gana drąsiai. Šiuo požiūriu reprezentatyvus yra romano fragmento, kuriame atvirai teigiama, kad žydus žudo ne vien tik naciai, bet taip pat lietuviai ir patys žydai, nepublikavimas, kuris bus aptartas vėliau.

Viešai prieinamų šaltinių, kurie liudytų, kaip Mero debiutą vertino tuometiniai skaitytojai, o ne iš ideologinių klišių sukonstruotos recenzijos, praktiškai nėra. Tačiau vienas iš netikėtų archyvinių radinių, leidžiančių nors šiek tiek svarstyti apie tuometę Mero kūrybos recepciją iš skaitytojų perspektyvos, galėtų būti 1968 m. Merui susitikimo metu užduoti klausimai (žr. 1 iliustraciją): „Kodėl Jūsų kūryboje dominuoja geto motyvai?“, „Kas Jus paskatino rašyti ir kaip rašėte knygas karo tema, […] Jūs, aš, manau, buvote karo metu ne daugiau nei, kaip 10–15 metų. Jūs kare nedalyvavote, aš manau. Tai kas vertė Jus taip pergyventi?“, „Norėčiau paklausti Isoką [sic!] Merą, kuo remdamasis Jūs rašėte knygas? Ar Jums pačiam teko pergyventi karo sunkumus“, „Kur ėmėt medžiagą knygai „Lygiosios trunka akimirka [sic!]“ ir ar neketinate jos ekranizuoti“⁵. Skaitytojų rašteliai, nors jų čia pateikiu tik keletą, rodo, kad buvo nesuprantama, kodėl rašytojas ryžosi apie tai rašyti, „kas jį vertė taip pergyventi?“ Tuo metu Meras prabilo apie asmenines žydų patirtis, tačiau centrine kūrinio ašimi turėjo tapti ne Holokaustą išgyvenusiųjų patirtys, o pergalingos kovõs tarp fašizmo ir antifašizmo vaizdavimas. Nepaisant to, kad antifašistinis naratyvas tarsi įgalino aukas prabilti apie šias temas literatūroje, socrealizmo doktrinai privalomas didvyriškos kovos vaizdavimas sumenkino ir/arba neleido atvirai vaizduoti žydų kančios literatūroje, šias patirtis buvo siekiama subendravardiklinti, ypač ankstyvojoje Mero kūryboje. Ne „kenčiantys geto gyventojai, bet gyventojai – kovojantys“, – teigė žurnalo Družba narodov (Дружба народов)redkolegijos narys Vasilijus Smirnovas 1963 m. Maskvoje vykusiame susirinkime dėl romano Lygiosios trunka akimirką⁶.

„HUMANIZMĄ IRGI REIKIA SKELBTI VYRIŠKIAU“

Pabandžius trumpai nusakyti priežastis, kurios lėmė Holokausto vaizdavimo kontrolę sovietmečiu, siūlau atsigręžti į vidinį Mero veikalų vertinimą Valstybinės grožinės literatūros leidykloje ir žurnalų redakcijose. Dabartiniuose Mero kūrybos tyrimuose kartojamas teiginys, kad sovietmečiu jis buvo kritikuotas dėl abstraktaus humanizmo. Leidyklos, žurnalų Pergalė ir Jaunimo gretos vidinės recenzijos rodo, kad rašytojas su tokiais kaltinimais tikrai susidūrė. Mykolas Sluckis rašė, kad novelė „Sonata“ iš rinkinio Žemė visada gyva (1963) „visiškai nepatiko savo bejėgišku verkšlenimu. Humanizmą irgi reikia skelbti vyriškiau“⁷, o pats tekstas buvo pavadintas prasimanymu. Panaši retorika atsiskleidė ir LLMA Pergalės žurnalo fonde esančiame žurnalui įteiktame romano Lygiosios trunka akimirką mašinraštyje, kuriame (nenustatytas) redaktorius kritikavo pagrindinį veikėją Janeką. Romano 11 skyriaus pabaigoje Janekas teigia: „Aš žinau, kad labai noriu gerti. Jeigu atsigerčiau vandens, aš visai nedejuočiau“⁸. Po šių žodžių tęsiasi Janeko monologas: „Klausykite! Klausykite!.. Aš noriu vandens. Klausykite… Duokite man atsigerti“⁹. Ši romano vieta mašinraštyje buvo išbraukta ir žurnale nepublikuota (taip pat ir 1963 m. knygos leidime), o šalia jos pieštuku įrašyta pastaba: „Nejaugi jis negali atsigert? Na ir vyras!“¹⁰ Pergalės mašinraštyje yra ir daugiau redaktoriaus pastabų, kritikuojančių veikėjų „vaikiškumą“. Tokio pobūdžio komentarai pasikartojo ir Geltono lopo mašinraščiuose, tačiau ten kritikos susilaukė pagrindinio veikėjo per daug brandus, „nevaikiškas“ elgesys.

Iš Mero kūrybos vertinimo leidykloje ir žurnalų redakcijose galima matyti, kad išryškėjo pasikartojanti kritika dėl atitrūkimo nuo socrealizmo. Mykolas Sluckis kartu su Algimantu Baltakiu 1964 m. spalio 9 d. susirinkime dėl romano Ant ko laikosi pasaulis (1965), kuriame dalyvavo ir autorius, teigė, kad kūrinyje yra „daug dalykų, kurie dar reikalauja įrodymo“¹¹ ir kad čia „gausu atsitikimų, kurie nemotyvuoti“¹². Sluckis pabrėžė, kad nors daug kas „vaizdžiai pasakyta, bet psichologiškai nemotyvuota. Pavyzdžiui faktas, kad ji [pagrindinė romano veikėja, – R. B.] ima auginti žydų vaikus“¹³. Vėliau susirinkime jis pateikė išvadą: „Atspausdinti taip kaip yra būtų autoriui meškos paslauga“¹⁴.

Pasak Jono Pilypaičio, romane Ant ko laikosi pasaulis nėra „ilgesnių pastraipų, kurios, matyt, trukdo autoriui plėtoti veiksmą staigiais minčių ir vaizdų posūkiais“¹⁵, o vaizduojamų įvykių gausą ir „pernelyg įkyrintį jausmingumą“¹⁶ jis siūlė „gydyti“ „racionalių minčių injekcij[omis]“¹⁷. Tarsi antrindamas Baltakiui ir Sluckiui, Pilypaitis teigė, kad „Ne viskas, žinoma, I. Mero romane yra reikiamai išieškota“¹⁸ bei pabrėžė, kad pagrindinė priežastis, kelianti sunkumų vertinti rašytojo kūrybą, tai „anachronistinis realizmo supratimas“¹⁹, verčiantis į romaną žvelgti įtariai. Juozas Baltušis, tuo metu buvęs Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, prieš tai buvęs ir Pergalės vyriausiuoju redaktoriumi, 1959 m. gruodžio 28 d. parašė vidinę recenziją apie Mero apsakymą „Kraujas“, kuris liko nepublikuotas. Remiantis archyviniais šaltiniais keliama prielaida, kad recenzija buvo skirta žurnalo Jaunimo gretos redakcijai. Šiame apsakyme pasakojama istorija apie gydytoją Vladą Milinską, mačiusį 1941 m. Kauno transfuzijos stotyje žudomus ir kankinamus žydų vaikus. Baltušis akcentavo, kad Meras „netikusiai vaizduoja hitlerinės okupacijos tikrovę“²⁰. Veiksmo sklandumą jis vadino „idealiu“ sakydamas, kad šis „tiek idealus, jog pasidaro neįtikimas“²¹. „Kraujo“ redagavimą aptarsiu vėliau, tačiau galima matyti, kaip vidinėse recenzijose (straipsnyje minima tik dalis jų) pasikartojo priekaištai dėl „netinkamo tikrovės vaizdavimo“ ir „prasimanymų“. Archyviniai dokumentai rodo, kad recenzentai aktyviai dalyvavo rašymo procese pradedant publikuoti Geltono lopo apsakymus periodikoje, o vėliau ir leidykloje rengiant spausdinti knygą.

Redagavimo istorija leidžia pastebėti, kad Meras gana sėkmingai manevravo tarp antifašistinės ideologijos, suteikusios galimybę prabilti apie žydų patirtis, ir Holokausto vaizdavimo literatūroje. Galima kelti atsargią prielaidą, kad kūrybinio kelio pradžioje Meras dar nežinojo, kaip „reikia rašyti“ apie Holokaustą, kad kūriniai būtų publikuoti, ko iš jo reikalauja ideologinė sistema. Ikileidybiniai procesai atveria derybų lauką, kuriame buvo „mokoma“ ir „mokomasi“ rašyti, iš pradžių kreipiant dėmesį į tai, ką recenzentai vertino palankiai, o ką kritikavo, atmetė. Šiuo metu žinomi archyviniai dokumentai atskleidžia, kad rengiant romaną Lygiosios trunką akimirką, kitaip nei debiutinį Geltoną lopą, Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje ir Pergalėje į pastabas dėl romano turinio Meras nereagavo ir nieko nekeitė, išskyrus Kasrielio Lipmano monologą.

VISI MAN SAKĖ: „NE“, „NE“, „NE“

Meras autobiografijoje literatūrinio kelio pradžia įvardijo 1956-uosius, kai pradėjo „dirbti prie apsakymų ciklo „Geltonas lopas“ ir kai pirmieji šio ciklo apsakymai buvo atspausdinti „Pergalėje“ bei „Jaunimo Gretose“²². Debiutinis apsakymų rinkinys, kaip ir vėliau pasirodę Mero kūriniai, pirmiausia buvo dalimis publikuoti periodinėje spaudoje. Apie sudėtingą Geltono lopo publikavimo istoriją jis užsiminė 1995 m. vykusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime: „dar būdamas studentu KPI, tai nunešiau juos [tekstus, – R. B.] į vieną redakciją, į kitą redakciją, į trečią redakciją laikraščio, žurnalo, radijo, ir visi man sakė: „ne“, „ne“, „ne“. Neaiškindami nieko“²³. Archyviniai dokumentai liudija, kad prireikė nemažai pastangų ir laiko, kol pirmieji Mero apsakymai apie žydų patirtis pasirodė viešumoje: „jeigu aš rašiau apie žyduką Beniuką, tai to spausdinti negalima buvo“²⁴.

Šiuo metu LLMA saugomi trys apsakymų rinkinio Geltonas lopas ikileidybinius procesus atskleidžiantys mašinraščiai. Ankstyviausias veikalo radimąsi atskleidžiantis šaltinis, kuriame yra dalis apsakymų rinkiniui priklausančių tekstų, saugomas Mero fonde. Jame nėra turinio, mašinraščiai ir jų kopijos per kalkę sudėtos atsitiktine tvarka. Prie kai kurių apsakymų pavadinimų nurodyta, kad tai tekstai iš „ciklo „Geltonas lopas“, įrašytos žurnalo Jaunimo gretos ir laikraščio Lietuvos pionierius santrumpos. Antra Geltoną lopą reprezentuojanti mašinraščio per kalkę kopija su taisymais taip pat saugoma autoriaus fonde. Turinyje prie apsakymų pavadinimų pieštuku pažymėtos varnelės, išskyrus prie „Naktinio pašnekesio“ ir „Kraujo“. Reikia pastebėti, kad Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vidinėje recenzijoje Virgilijus Čepaitis teigė, jog apsakymą „Naktinis pašnekesys“ reikia perrašyti dėl veikėjo Jurgio Kevėlos išpažinties vaizdavimo, kuris „palieka perdaug dirbtiną įspūdį“²⁵. Panašu, kad Meras šias pastabas priėmė, nes apsakymas buvo perrašytas į „Sunkius žingsnius“. Turinyje pažymėtos varnelės rodo, kad buvo atliekama apsakymų atranka. Galima kelti hipotezę, kad šis mašinraščio per kalkę egzempliorius buvo įduotas leidyklai ir išsakius pastabas grąžintas autoriui. Varnelėmis nepažymėti tie tekstai, kurių rekomenduota atsisakyti arba perrašyti. Vėlyviausias žinomasmašinraštis su (nenustatyto redaktoriaus) daugiausia taisymų ir braukymų saugomas LLMA Valstybinės grožinės literatūros leidyklos fonde. Palyginus šiuo metu žinomus veikalą reprezentuojančius šaltinius matyti, kad nežymiai keitėsi rinkinio struktūra, dalis atliktų taisymų sutampa su Čepaičio recenzijoje išsakytomis pastabomis. Pastebėtina, kad Mero fonde esančiame Geltono lopo mašinraštyje per kalkę pieštuku virš pavadinimo „Geltonas lopas paraudo“ esama įrašo „Tik viena melodija“. Toks pat įrašas juodos spalvos rašikliu padarytas ir leidyklos mašinraštyje. Čepaitis teigė, kad Merui vertėtų atsisakyti „geltono lopo“ leitmotyvo. Pasak recenzento, rašytojas per daug įkyriai veda šį įvaizdį „visaip jį sukinėdamas“²⁶. Panašu, kad į kritiką galėjo būti atsižvelgta. Galiausiai Čepaitis veikalą vertino palankiai, pabrėžė, kad Geltonas lopas turėtų būti publikuotas, o knyga gali padėti, „kai Vakarų Vokietijoje vėl kelia galvas nacistai“²⁷.

Rinkinio Geltonas lopas redagavimo istorijoje dėl atliktos sovietinio partizano personažo transformacijos įdomus apsakymo „Rinkė dešros“ atvejis. Ankstyviausiame Geltono lopo mašinraštyje yra perredaguotas apsakymo „Rinkė dešros“ teksto fragmentas. Apsakyme pagrindinis veikėjas Beniukas tarnauja piemeniu pas šeimininkę Sutkienę, tačiau ji berniuką išnaudoja, smurtauja, neduoda valgyti. Sovietų partizanas Aleksandras, taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas žydas, kadaise buvo išnaudojamas šeimininkės. Pieštuku užbraukytas teksto fragmentas vaizduoja agresyvų Aleksandro įsiveržimą į Sutkienės namus, iš Beniuko perspektyvos jis regimas kaip „įsibrovėlis plienčikas“ su teberūkstančiu revolveriu rankose, jo bijoma. Perrašius šį apsakymo fragmentą, buvo pakeistas Aleksandro elgesys: jis tapo mandagus, nebekerštavo prieš Sutkienę, iš veikėjo žydo perspektyvos dabar jis matomas kaip „galingas milžinas“, pasirengęs pasirūpinti Beniuku. Pateiksiu vieną iš pavyzdžių:

Iššokau virtuvėn. Buvęs plienčikas stovėjo, iškėlęs aukštyn dar teberūkstantį revolverį.28

Iššokau virtuvėn. Buvęs plienčikas stovėjo prie stalo, lyg milžinas, žibalinės lempos nupliekstas, – jo šešėlis, nuo grindų prasidėjęs, visą sieną užgožė ir net ant lubų užsirietė.29

Perrašius šią teksto vietą, Aleksandro tikslas įsibrovus į namus tapo ne pavogti dešrų ir atkeršyti (išbrauktame fragmente jis grasina visus „iššaudyti“ (žr. 2 iliustraciją)), o kova prieš klasinę nelygybę ir socialinio teisingumo siekis. Apsakymo pabaigoje Aleksandras apkabinėja pagrindinį veikėją Sutkienės dešromis „kaip karoliais“ ir tokiu veiksmu atlieka simbolinį buožės turto išdalinimo vargšams veiksmą. Pagrindinis veikėjas prisimena, kaip kadaise išdrįso Aleksandrui prisipažinti, kad yra žydas, tačiau iš karto po to sovietų partizanas pradėjo pasakoti savo išgyvenimus, kaip ilgą laiką nematė dukrų, nežino kur jos yra. Prisipažinimas tapo ne apie Beniuką ir jo patirtį, o apie Aleksandro išgyvenimus. Jis bando paaiškinti berniukui, kad šiuo metu blogai yra ne tik žydams ir rusams, bet ir lietuviams, kurie išnaudojami tokių kaip Sutkienė. Apsakyme galima pastebėti, kaip buvo perorientuota problemos kryptis. Nuo Holokausto ir žydų berniuko patirties pereita prie klasinio išnaudojimo akcentavimo.

Lyginant Geltono lopo mašinraščius, ne visada yra aišku, kas ir kieno valia atliko taisymus. Šaltiniai rodo, kad daugiausia braukymų ir taisymų padaryta šalinant religines nuorodas ir tas teksto vietas, kuriose aprašomas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis (skurdas, nepriteklius ir t. t.), taip pat veikėjo išreiškiamas ilgesys laikui iki karo pradžios. Meras ir vėliau, rašydamas romaną Lygiosios trunka akimirką, sulaukė vidinių recenzentų kritikos dėl biblinės simbolikos, tačiau matyti, kad šiuo atžvilgiu jis nieko nekeitė.

„JIS IŠGALVOTAS NUO PRADŽIOS  IKI GALO“

Daugiausia klausimų kelia apsakymo „Kraujas“ redagavimo istorija. Apsakyme, kaip minėta, pasakojama istorija apie gydytoją Vladą Milinską, mačiusį, kaip 1941 m. Kauno transfuzijos stotyje žudomi ir kankinami žydų vaikai. Šaltiniai leidžia kelti prielaidą, kad 1959 m. apsakymas „Kraujas“ galėjo būti įteiktas žurnalo Jaunimo gretos redakcijai, tačiau nepublikuotas. 1960 m. jį bandyta įtraukti į Geltoną lopą, tačiau taip pat nesėkmingai. 1962 m., Merui rengiant novelių rinkinį Žemė visada gyva (1963), „Kraujas“ buvo perrašytas į apsakymą „Taip buvo“ (žr. 3 iliustraciją). Jį bandyta publikuoti periodinėje spaudoje, tačiau apsakymas buvo grąžintas autoriui, o vietoj jo jis parašė novelę „Pasikalbėjimas“, kuri galiausiai publikuota rinkinyje Žemė visada gyva. Įteikiant rinkinio mašinraštį leidyklai, į knygos turinį buvo įtrauktas ir apsakymas „Taip buvo“, bet galutinai suredaguotame ir pasirašytame spausdinti (1962-11-02) mašinraštyje jis buvo pakeistas į „Pasikalbėjimą“.

Perrašant ar redaguojant buvo keičiamas tekstų žanras (žr. lentelę), naratyvo struktūra, veikėjai, tačiau visuose vaizduotas tas pats įvykis – žydų vaikų nužudymas, kankinimas Kauno transfuzijos stotyje. Panašu, kad Meras šios temos nepaliko beveik ketverius metus. Šiuo metu yra žinomi trys nepublikuoto apsakymo „Kraujas“ mašinraščiai per kalkę, saugomi Mero fonde: autorizuotas mašinraštis rinkiniui Geltonas lopas priklausančių apsakymų archyvinėje byloje, kiti du – rinkinio Žemė visada gyva mašinraštyje. Spėtina, kad vienas jų buvo redaguotas paties autoriaus (žr. lentelę).

Pavadinimas	„Kraujas“ 1959–1960	„Kraujas“ [1960]30	„Kraujas“ [1959–1960]	„Taip buvo“ [1962]	„Pasikalbėjimas“ [1963]
Žanras	Apsakymas	Apsakymas	Apsakymas	Apsakymas	Novelė
Šaltinio tipas	Autorizuotas mašinraštis per kalkę	Mašinraštis per kalkę	Mašinraštis per kalkę	Mašinraštis	Mašinraštis
Pastabos apie ikileidybinius procesus	Archyviniai šaltiniai leidžia daryti prielaidą, kad apsakymą norėta publikuoti žurnale Jaunimo gretos.	Apsakymas buvo įtrauktas į Geltono lopo rinkinį, tačiau redagavimo metu jo buvo atsisakyta – išbrauktas iš turinio ir pašalintas iš rinkinio.	Tikėtina, kad apsakymą siekta įtraukti į rinkinį Žemė visada gyva. Mašinraštyje raudonu rašikliu ir grafito pieštuku atlikti taisymai. Apsakymas perrašytas į apsakymą „Taip buvo“.	Apsakymas įteiktas žurnalui Pergalė, tačiau sukritikuotas ir grąžintas autoriui. Jis buvo įtrauktas į rinkinį Žemė visada gyva, tačiau galutinai redaguojant rinkinį, jo buvo atsisakyta.	Novelė išspausdinta rinkinyje Žemė visada gyva (1963).
Saugojimo vieta	LLMA, f. 231, ap. 1, b. 1.	Archyvinėje byloje teksto nėra. Veikalo turinys saugomas: LLMA, f. 231, ap. 1, b. 3.	LLMA, f. 231, ap. 1, b. 4.	LLMA, f. 231, ap. 1, b. 4.	LLMA, f. 23, ap. 2, b. 558.

1959 m. parašęs „Kraują“ Meras buvo nežinomas autorius, nedaug publikavęsis ir apie žydų patirtis kalbėjęs menkai. Tokį vertinimą galėtų pagrįsti Baltušio vidinė recenzija, kurioje teigiama, kad „šito apsakymo nė taisyti neverta“³¹, o vaizduojamas žydų vaikų kankinimas traktuotas kaip prasimanymas: „kur ir kada vokiečių okupacijos metais pro langą galima buvo stebėti, kaip imamas iš vaikų kraujas? Ši situacija – irgi schema, išmįslas, neturįs pagrindo tikrovėje“³². Čepaitis recenzijoje leidyklai prieštaravo Baltušiui – teigė, kad apsakymas parašytas „meistriškai“³³, tačiau rekomendavo jo atsisakyti, nes tekstas nesusijęs su Geltoname lope vaizduojama pagrindinio veikėjo Beniuko istorija. Tačiau apsakymo įtraukimas į rinkinį galėjo padėti jį išspausdinti bent jau tokiu būdu.

Redaguotame „Kraujo“ mašinraštyje per kalkę esama įrašų, braukymų raudonu rašikliu ir pieštuku (žr. 4 iliustraciją). Spėtina, kad taisymai buvo atlikti Mero ranka, tačiau nėra žinoma, kaip vyko apsakymo redagavimo procesas. Matyti, kad raudonu rašikliu įrašytais taisymais siekta sustiprinti antifašistinį naratyvą. Pašalintos ar perrašytos teksto vietos iš dalies sutampa su Baltušio kritika vidinėje recenzijoje. Šiuo metu nėra žinoma tokios medžiagos, kuri atskleistų, ar dėl atliktų korekcijų buvo tartasi su kitais asmenimis. Apsakyme buvo atsisakyta pagrindinio veikėjo susitikimo su sovietų partizanu, nevaizduojamas Milinsko apsisprendimas išeiti kovoti kartu su sovietų partizanais, kai jis išvysta žudomus žydų vaikus. Keliasluoksniai taisymai rodo, kaip „Kraujas“ perrašomas į ideologiškai „tinkamesnį“ tekstą. Redaguojant apsakymą pieštuku buvo išbraukta ta teksto vieta, kur aprašoma žydų vaikų mirties scena: „akys užsimerkdavo, mažas kūnelis konvulsingai suvirpėdavo, nurimdavo visiems laikams. Tik baltos sienos, prisigėrusios nebylaus priešmirtinio skausmo, ir žėruojančios ampulės, rodos, verkė raudonomis ašaromis“³⁴. Taigi perrašius apsakymą „Kraujas“ į „Taip buvo“, o vėliau ir novelėje „Pasikalbėjimas“, nebeliko teksto vietų, kur pasakotojo perspektyva sukoncentruota į aukas, įvykdytą žmogžudystę. Juose nebėra eksplicitiškai įvardijama, kad kankinami vaikai yra žydai (paliekamas tik geltonų lopų motyvas), nors pagrindinis „Kraujo“ veikėjas gydytojas, stebėdamas per langą transfuzijos stoties kiemą, atpažinęs atvežtuosius vaikus, sušuko: „Žydukai!“³⁵ Pagal raudonu rašikliu padarytus „Kraujo“ taisymus apsakymas perrašytas į kitą kūrinį – „Taip buvo“. Tačiau galiausiai ir jis nepublikuotas. „Taip buvo“ mašinraštyje yra įrašas mėlynu rašikliu: „Grąžinti autoriui“ (žr. 5 iliustraciją), ir ten pat nurodyta, kad „Jo vietoj parašytas „Pasikalbėjimas, 1962-10“³⁶. Sluckis Pergalės redakcijai įteikto apsakymo „Taip buvo“ vidinėje recenzijoje teigė, kad tekstą „galima būtų spausdinti, jeigu autorius sukrečiantį savo faktą sugebėtų nedirbtinai surišti su apsakymo veikėjais. O dabar atrodo pritempta“³⁷. Pasak jo, žydų vaikų nužudymas tampa „sukrečiančiu faktu“, kurio Meras tarsi negeba pagrįsti. Galiausiai buvo parašyta novelė „Pasikalbėjimas“, publikuota rinkinyje Žemė visada gyva. Taigi Meras parašė kitą tekstą, kuriame pasakojimas apie transfuzijos stotį ir žydų vaikų kankinimą išliko, tačiau be tautybės nurodymo, jų kančios aprašymo. Kaip minėta, buvo pakeistas ne tik žanras, bet ir naratyvo struktūra, veikėjai, apsakyme „Kraujas“ pasakotos istorijos turinys. Svarbu paminėti, kad dalyje publikuotų Žemė visada gyva novelių veikėjų tautybė nenurodyta. Išvaizdos bruožai – ašaromis pasruvusios juodos akys, juodi plaukai ar paveldėta „raudona žaizdelė smilkinyje“³⁸ – tapo nuorodomis, kad čia kalbama apie žydus. Būtent konkrečios tautybės neįvardijimas suteikė galimybę publikuotose recenzijose ignoruoti faktą, kad buvo pasakota apie Holokausto aukas³⁹.

Anksčiau minėta vidinė Baltušio recenzija kritikavo „Kraujo“ veiksmo vietą („kur ir kada“). Holokausto literatūros tyrimuose akcentuojama, kad iš kūrėjų buvo reikalaujama masinius žydų naikinimus vaizduoti už SSRS ribų, nes tai galėjo išprovokuoti ir istorinės atsakomybės klausimus, taip pat neatitiko sovietų konstruojamo Antrojo pasaulinio karo naratyvo. Olga Gershenson panašią situaciją mini analizuodama žydų kilmės režisieriaus Michailo Kaliko filmo Iki pasimatymo, berniukai! (До свидания, мальчики!) likimą 1964 m. Režisierius „bandė pavaizduoti įvykius ir Sovietų Sąjungos teritorijoje, tačiau jam nebuvo suteikta prieiga prie archyvinės medžiagos, kurioje užfiksuotas žydų naikinimas SSRS nacių okupuotose teritorijose“⁴⁰. Paminėtina, kad 1965 m. Kalikas parašė filmo scenarijų pagal Mero romaną Lygiosios trunka akimirką. Lietuvoje scenarijus galiausiai buvo atmestas, nes autorius atsisakė atlikti nurodytus taisymus, vaizduoti ryškesnį geto antifašistinį pasipriešinimą. Pasak Gershenson, „cenzoriai norėjo, kad Kalikas mažiau akcentuotų Holokaustą, tačiau jis nesutiko“⁴¹. Baltušis recenzijoje taip pat kritikavo pagrindinį „Kraujo“ veikėją gydytoją Vladą Milinską, apsisprendusį kovoti kartu su sovietų partizanais tik tada, kai pamatė žudomus žydų vaikus, o anksčiau nesutiko („vos tik jis atsisako eiti pas partizanus, tuoj pamato, kaip imamas iš žydų vaikų kraujas, ir čia, žinoma, jau pasiryžta kovai prieš okupantus“⁴²). Galima svarstyti, kad toks personažo neryžtingumas taip pat galėjo prisidėti prie apsakymo nepublikavimo.

LAIMEI, NE „AMŽINAS ŠACHAS“

Paminėjus istorinės atsakomybės klausimus, su kuriais susijusi ir Holokausto vaizdavimo kontrolė, svarbu aptarti ir romano Lygiosios trunka akimirką redagavimą, rodantį, kaip drąsiai bandyta ištrūkti iš SSRS suformuoto karo naratyvo, kuriame už masinį žydų naikinimą atsakingi buvo tik naciai. Šiuo metu žinomi trys romano mašinraščiai (LLMA Mero ir Valstybinės grožinės leidyklos fondai) ir romano 8–16 skyrių spaustuvinio rinkinio atspaudas (dar vadinamas laužiniu) (LLMA Pergalės redakcijos fondas)⁴³ su taisymais. Gali būti, kad LLMA Mero fonde esantis autorizuotas mašinraštis per kalkę yra ankstyviausias redaguotas romano mašinraštis. Palyginus šiuos mašinraščių egzempliorius nustatyta, kad Mero fondo mašinraštis per kalkę – tai Pergalės fondo mašinraščio kopija, kurioje yra pieštuku įrašytų pastabų, pavyzdžiui, teigiama, kad trečias romano skyrius parašytas dirbtinai, lapų paraštėse pažymėti klaustukai, palikti klausimai autoriui, taisytos korektūros klaidos. Dalį taisymų Meras priėmė – jie mėlynos spalvos rašikliu buvo įrašyti į Pergalės fonde esantį romano mašinraštį, tačiau į pastabas apie veikalo turinį jis neatsižvelgė, nieko nekeitė. Vėliausias žinomas romanomašinraštis saugomas leidyklos fonde. Jis buvo parengtas remiantis Pergalės mašinraštyje ir laužinyje atliktais taisymais.

Visi redakciniai ir leidybiniai kūrinio tekstai leidžia matyti, kad nepaisant redaktorių išsakytų pastabų, Meras romano skyrių neperrašinėjo, jų nebuvo atsisakyta dėl antifašistinio naratyvo neatitinkančio Holokausto vaizdavimo (priešingai nei Maskvoje 1965 m. pirmą kartą išspausdinus romano vertimą į rusų kalbą žurnale Družba narodov⁴⁴), išskyrus pašalintas Kasrielio Lipmano monologo vietas, kuriose teigiama, kad žydus žudo ne vien naciai. Taip pat buvo atlikti ir kiti taisymai, kurie nagrinėjamai problematikai nėra aktualūs. Panašu, kad redagavimo procese buvo siekiama romaną įterpti į antifašistinės ideologijos rėmus, kad Meras „aiškiai“, be dviprasmybių vaizduotų aktyvią kovą prieš fašizmą. Pergalės mašinraštyje įrašytos pastabos rodo, kad redaktorius siūlė keisti tryliktą romano skyrių, stiprinti pagrindinių veikėjų ir sovietinių partizanų bendradarbiavimo vaizdavimą. Teigta, kad Janeko pabėgimas iš geto būtų labiau argumentuotas, jei jis praneštų apie sėkmingą Raudonosios armijos kovą su naciais, apie kurią Izaokas ir Estera sužino iš Rudžio, tačiau Meras nieko neperrašė.

1965 m. publikuojant romaną Lygiosios trunka akimirką Maskvoje, jo pavadinimas buvo pakeistas į Amžiną šachą (Вечный шах)⁴⁵. Pergalės mašinraštyje iki Lygiosios trunka akimirką publikacijos nenustatytas redaktorius siūlė perrašyti romano pabaigą taip, kad Izaokas Lipmanas paskelbtų „amžiną šachą“ geto viršininkui. Pergalės mašinraštyje, 14 skyriaus pradžioje pieštuku įrašyta pastaba: „Reikėjo siekti amžino šacho! Tai vienintelė išeitis!“⁴⁶ Šiame mašinraštyje esama ir daugiau pastabų pieštuku, tačiau matyti, kad jos buvo ištrintos. Iki šiol pavyko rasti tik Jono Lankučio vidinę recenziją apie romaną⁴⁷. Tad sunku pasakyti, koks buvo ikileidybinis veikalo kelias, jo vertinimas Pergalėje. Lankutis apie romaną atsiliepė palankiai, bet kritikavo biblinę simboliką, per menką internacionalinės antifašistinės kovos vaizdavimą.

Kaip minėta anksčiau, Pergalės fonde saugomas Lygiosios trunka akimirką mašinraštis ir romano 8–16 skyrių spaustuvinio rinkinio atspaudas su taisymais rodo, kad spausdinant romaną pirmiausia žurnale, o vėliau ir leidykloje, buvo pašalinta Kasrielio Lipmano monologo vieta, kurioje jis kalba apie „šunsnukį“ Friedrichą Nietzschę ir tai, kad žydus žudo ne vien tik naciai, o visi – rusai, lietuviai, žydai, vokiečiai. Mero fondo mašinraštyje per kalkę ir Pergalei įduotame mašinraštyje ši romano vieta redaktoriaus nebuvo pažymėta, tačiau spaustuviniame atspaude ji apibraukta raudonu flomasteriu, taip pat esama ir kitokio pobūdžio taisymų, įrašymų – išbraukti ir perrašyti sakiniai, kuriuose minimas Nietzsche. Galiausiai rengiant romaną leidyklai, buvo vadovaujamasi Pergalėje atliktais taisymais.

Taip, aš neskubėdamas, nuleidęs galvą einu miegančiomis gatvėmis prie mažųjų geto vartelių. Aš antžmogis, nes juoda naktis balta; aš antžmogis kaip Fridrichas Nitšė [sic!]. Tik Fridrichas, šunksnukis [sic!] seniai pakratė kojas ir jam nesvarbu, kad dabar yra getas, o prie jo vartų sargybiniai. Jam nusispiauti, kad getą pagimdė ir aptvėrė jo paties mirusi ranka. Jam šimtą kartų nusičiaudėti, kad rusas piauna, lietuvis piauna žydą, kad žydas piauna dar ką nors, o vokietis nori išpiauti visą pasaulį. Juoda naktis – nejuoda, ir mėnulis – besivartaliojąs blynas. Aš – antžmogis – einu prie geto vartų ir turiu pabarškinti, kad man atidarytų.48

Taip aš neskubėdamas, nuleidęs galvą, einu miegančiomis gatvėmis prie mažųjų geto vartelių. Aš – antžmogis, nes juoda naktis balta, ir mėnulis besivartaliojąs blynas. Aš – antžmogis – einu prie geto vartų ir turiu pabarškinti, kad man atidarytų.49

Kasrielio Lipmano išsakytas teiginys, kad žudo visi, tarsi siekia parodyti, jog totalitarizmas ir jo atneštos tragedijos neturi tautybės. Vienu sakiniu iš karto atmestas per prievartą brukamas SSRS antifašistinis naratyvas, kur „lygiųjų“ būti negali. Romanas Lygiosios trunka akimirką tuo metu buvo įvardijamas kaip antifašistinis romanas ir anksčiau minėtas Pergalės redaktoriaus siūlymas skelbti „amžiną šachą“ rodo, kaip pasakojimus apie Holokaustą siekta sutalpinti į ideologinę schemą, kuri aiškiai vaizduotų Antrąjį pasaulinį karą kaip kovą tarp fašizmo ir antifašizmo. Žvelgiant į Mero kūriniuose aprašytas situacijas matyti, kad veiksmas lokalizuotas getuose, lageriuose, tačiau atviros kankinimo, mirties scenos beveik nevaizduotos. Geltono lopo redagavimas rodo, kad buvo pašalintos ir žydžių moterų gedėjimo scenos, o debiutinėje knygoje Holokausto aukų patirtys daugeliu atvejų iškilo tik kaip antraeilė tema.

Apibendrinant, Icchoko Mero kūrinių redagavimas atskleidžia, kad kūrybinio kelio pradžioje, autoriui siekiant pirmuosius apsakymus publikuoti periodinėje spaudoje, o vėliau rengiant Geltoną lopą, jo kūriniai dėl „netinkamo tikrovės vaizdavimo“ vadinti „prasimanymais“, nes neatitiko sovietinio Antrojo pasaulinio karo naratyvo. Archyvinių dokumentų analizė atskleidė ikileidybinius procesus, liudijančius apie nesėkmingus rašytojo bandymus įvesti Holokausto atminties temą į lietuvių literatūrą dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Žydiškos veikėjų tapatybės atsisakymas, jos pavertimas bendresne, tarybine, herojiškos kovos prieš fašizmą akcentavimas, aukų gedėjimo ir kančios scenų pašalinimas atskleidžia, kaip/kokiais būdais buvo vykdoma Holokausto temos kontrolė ir aukų patirčių subendrinimas. Geltono lopo ir Lygiosios trunka akimirką mašinraščiuose esamos redaktorių pastabos liudija aktyvų dalyvavimą rašymo procese, siūlymus perrašyti veikalo skyrius, stiprinti antifašistinės kovos vazidavimą. Taip pat fiksuojami skirtumai tarp šeštojo dešimtmečio pabaigos, kai rašydamas apie Holokaustą Meras priėmė recenzentų ir redaktorių pastabas, ir vėlesnio laiko, kai rengiant ir publikuojant romaną Lygiosios trunka akimirką į tokias teksto intervencijas jau nebeatsižvelgė. Laimei, archyvuose likę šaltiniai suteikia galimybę akies krašteliu pažvelgti į procesus, rodančius, kad Mero rašymas apie žydų patirtis sovietmečiu nėra savaime suprantamas ir reikalauja atidesnio žvilgsnio.

¹ Wisłava Szymborska, 33 eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova, Vilnius: Apostrofa, 2023, p. 23.

² Žr. Neringa Mikalauskienė, „Geltonu lopu pažymėta vaikystė“, in: Icchokas Meras: Žinomas ir nežinomas meistras, sudarė Loreta Mačianskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 286–288; pirma publikacija in: Gimtasis žodis, 2006, nr. 11.

³ Leona Toker, „The Holocaust in Russian literature“, in: The Literature of the Holocaust, edited by Alan Rosen, Cambridge: Cambridge University Press, 2014, p. 118.

⁴ Timothy Snyder, Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Tyto alba, 2011, p. 380.

⁵ Skaitytojų ir kino filmo „Kai aš mažas buvau“ žiūrovų rašteliai Icchokui Merui, in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 231, b. 54, l. 2r–4r, 10r–11r.

⁶ Loreta Mačianskaitė, „Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką nelygioje kovoje su cenzoriais. Žurnalo „Дружба народов“ redakcija. Drg. Mero rankraščio aptarimo stenograma. 1963 m. liepos 8 d.“, in: Colloquia, 2024, t. 53, p. 155.

⁷ Mykolas Sluckis, Recenzija „Pergalės“ redakcijai, in: Redkolegijos narių recenzijos apie žurnalui pateiktus grožinės literatūros kūrinius, straipsnius, literatūros klausimais ir kt., in: LLMA, f. 28, ap. 1, b. 3, l. 75r.

⁸ Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 159.

⁹ Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką, in: Žurnalo „Pergalė“ redakcija. „Pergalė“. 1963 m. Nr. 10. I tomas, in: LLMA, f. 28, ap. 2, b. 284, l. 162r.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Icchoko Mero romano „Ant ko laikosi pasaulis“ aptarimo protokolas, in: Žurnalo „Pergalė“ redakcija. Redkolegijos posėdžių ir Icchoko Mero romano „Ant ko laikosi pasaulis“ aptarimo protokolai, in: LLMA, f. 28, ap. 1, b. 46, l. 14r.

¹² Ibid.

¹³ Ibid.

¹⁴ Ibid.

¹⁵ Jonas Pilypaitis, „I. Mero romanas „Ant ko laikosi pasaulis“, in: LLMA, f. 23, ap. 2, b. 1826, l. 12r.

¹⁶ Ibid.

¹⁷ Ibid.

¹⁸ Ibid., l. 9r.

¹⁹ Ibid.

²⁰ Juozas Baltušis, „Dėl I. Mero apsakymo „Kraujas“, in: Apsakymų recenzijos, in: LLMA, f. 106, ap. 1, b. 61, l. 4r.

²¹ Ibid.

²² Icchokas Meras, „Autobiografija“, in: Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos buvusių narių asmens bylos, in: LLMA, f. 34, b. 73, l. 5r.

²³ Icchokas Meras, Violeta Kelertienė, „Gerai taip, kaip yra“, in: Icchokas Meras, p. 15.

²⁴ Ibid.

²⁵ Virgilijus Čepaitis, „I. Meras. Geltonas lopas“, in: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1960 m. lietuvių originaliausios literatūros leidinių recenzijos, in: LLMA, f. 23, ap. 2, b. 1871, l. 163r.

²⁶ Ibid., l. 162r.

²⁷ Ibid., l. 164r.

²⁸ Icchokas Meras, Geltonas lopas: Autoriaus ruoštas apsakymų rinkinys, in: LLMA, f. 231, ap. 1, b. 1, l. 68r.

²⁹ Ibid., l. 69r.

³⁰ Laužtiniai skliaustai nurodo, kad tekstų parašymo data nėra žinoma; ji apytiksliai nustatyta remiantis archyviniais šaltiniais.

³¹ Juozas Baltušis, op. cit., l. 4r.

³² Ibid.

³³ Virgilijus Čepaitis, op. cit., l. 164r.

³⁴ Icchokas Meras, Žemė visada gyva: Autoriaus ruoštas apsakymų rinkinys, [mašinraštis su autoriaus taisymais], in: LLMA, f. 231, ap. 1, b. 4, l. 100r.

³⁵ Ibid., l. 104r.

³⁶ Ibid., l. 136r.

³⁷ Mykolas Sluckis, op. cit., l. 75r.

³⁸ Icchokas Meras, „Antanukas“, in: Icchokas Meras, Žemė visada gyva, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 44.

³⁹ Žr. Juozas Kaminskas, „I. Mero novelių knyga“, in: Pergalė, 1963, nr. 11, p. 164–166.

⁴⁰ Olga Gershenson, „The Holocaust on Soviet Screens: Charting the Map“, in: Representation of the Holocaust in Soviet Literature and Films, edited by Marat Grinberg, Leona Toker, Anja Tippner et al., Jerusalem: Yad Vashem, 2013, p. 113.

⁴¹ Ibid., p. 115.

⁴² Juozas Baltušis, op. cit., l. 4r.

⁴³ Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką, [spaustuvinio rinkinio atspaudas], in: Žurnalo „Pergalė“ redakcija. „Pergalė“. 1963 m. Nr. 10. I tomas, in: LLMA, f. 28, ap. 2, b. 285, l. 406–422.

⁴⁴ Daugiau žr. Loreta Mačianskaitė, op. cit., p. 151–173.

⁴⁵ Žr. Loreta Mačianskaitė, „Lygiosios trunka pusę amžiaus: Icchoko Mero kūrybos recepcija Rusijoje“, in: Acta Litteraria Comparativa, 2013, t. 6, p. 26–50.

⁴⁶ Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką, [mašinraštis], in: Žurnalo „Pergalė“ redakcija. „Pergalė“. 1963 m. Nr. 10. I tomas, in: LLMA, f. 28, ap. 2, b. 285, l. 79r.

⁴⁷ Jonas Lankutis, „I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“, [1963], in: Jonas Lankutis literatūros kasdienybėje, sudarė Elena Baliutytė, Donata Mitaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 77–80.

⁴⁸ Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką, in: Žurnalo „Pergalė“ redakcija. „Pergalė“. 1963 m. Nr. 10. I tomas, in: LLMA, f. 28, ap. 2, b. 284, l. 19r.

⁴⁹ Icchokas Meras, Lygiosios trunka akimirką: Romanas, 1963, in: LLMA, f. 23, ap. 2, b. 556, l. 89r.