Dailininkas Agnius Tarabilda
Prozininko, eseisto Sigito Parulskio kūrybinė biografija nuo mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų primena didžiausio popierinio Lietuvos dienraščio Lietuvos rytas santykio su skaitytojais istoriją ir nūdieną. Šio laikotarpio pradžioje ir Parulskio poezija, ir minėto leidinio puslapiai traukė auditoriją dėl smalsumo: ką tik atgauta teisė laisvai ir necenzūruojant rašyti tai, kas norima, priminė ilgai po uždanga buvusios tikrovės atidengimą. Vėliau, praėjus maždaug penkeriems-dešimčiai metų, Parulskis, kaip ir Lietuvos rytas, vis stipriau bylojo apie Lietuvos realybėje visomis, daugiausia tamsiomis, tendencijomis įsigalėjusį „laukinį“ kapitalizmą. Anuometinis dar jaunas poetas, kartu su kolega Aidu Marčėnu, šokiravo ne vienos regioninės bibliotekos personalą ir susitikimų lankytojus nenormine leksika, atviromis protesto nuotaikomis ir neretai vulgaria jų raiška. Toks veiksmas būdavo įvardijamas kaip jaunų autorių siekis sudrumsti provincijos gyvenimą, išjudinti „užsistovėjusį pelkės vandenį“. Rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė to laikotarpio atspindžius lietuvių grožinėje literatūroje yra įvardijusi kaip visuomenės paribių ir net užribio elgesio kodekso ir antivertybių įsiveržimą į patį literatūrinio sociumo centrą. Tai reiškė, kad laisvoje valstybėje kūryba buvo neretai suvokiama kaip būdas vaizduoti nusikalstančius, priešingus aukštiems moraliniams standartams reiškinius ir žmones.
O šiandien ir Lietuvos rytas, ir Parulskis yra akivaizdžiai beveik praradę savąją auditoriją. Naujausios savo knygos Dramedijos, pasirodžiusios praėjusiais metais, ketvirtajame viršelyje jos autorius jau be šoko ar sukrėtimo prašo skaitytojų dėmesio, tokį narcisistinį veiksmą pateisindamas teiginiu, kad visuomenėje, kurią veikia socialiniai tinklai, norėti dėmesio yra normalu. Vis dėlto mūsų dienomis ir didžiausias spausdintas dienraštis, ir Parulskis turi naują vaidmenį: tikrovėje, kurioje daugelio piliečių pajamos auga, gyvenimas tampa vis labiau komfortiškas, Dramedijos veikia kaip besiformuojančios, prie vakarietiško modus vivendi įprantančios auditorijos pažadinimas ir raginimas suprasti, kad ir prieš tris dešimtmečius, ir dabar vis dar negyvename puikiai ir be mažiausio konflikto ar net jo galimybės. Parulskio Dramedijos – tai ne avangardinis ar socialiniu prognozavimu dvelkiantis kūrinys, o labiau į mūsų kolektyvinę praeitį ir dabartį nu-
kreipta knyga.
Aptariamų pjesių autorius jau pačiu jų rinkinio pavadinimu teigia formuluojantis ir formuojantis naują sceninio rašymo žanrą – dramediją. Knygoje beveik nėra tokių konfliktų ir siužetinių vingių, kurie būtų artimi klasikinės tragedijos ypatybėms. Kai Dramedijose vyksta kas nors bloga, personažus persekioja nesėkmės, skaitytojas vis tiek nepraranda plika akimi matomo veiksmo sąlygiškumo suvokimo. Parulskiui šiame pjesių rinkinyje pavyksta pasiekti tą efektą, apie kurį seniau nei prieš šimtmetį rašė ispanų filosofas José Ortega y Gassetas, vienoje savo esė tragedijos ir sceninio veiksmo sąlygiškumą pagrindęs beveik savaime suprantamu teiginiu, kad spektaklio metu scenoje vykstančios nelaimės nepaskatina žiūrovų pulti gelbėti apgailimų personažų, kuriuos vaidina aktoriai. Parulskis įdomus tuo, kad aptariamoje knygoje analogišką poveikį pasiekia ir be teatro scenos, tiesiog knygos puslapiuose. Kad ir kaip Dramedijų personažams būtų blogai, skaitytojo neapleidžia suvokimas, jog tikrovėje tokia įvykių eiga mūsų dienomis sunkiai įmanoma.
Komiškąjį dramedijos žanro aspektą autorius sukuria knygos veikėjams atsiduriant neretai buitinį juoką primenančiose situacijose. Šiuo atžvilgiu Parulskis, kaip komikas, artimas klasikinei prancūzų situacinės komedijos tradicijai. Dramedijos skaitytoją šypsotis verčia tada, kai su personažais jis nesitapatina ir nesusigyvena. Skaitydami romaną ar kitokį siužetinį pasakojimą, neretai dar esame įpratę veikėjus gretinti su savimi, vaizduotėje patirdami jų nuotykius ir kitus siužetinius įvykius. Parulskis ne tik iškonstruoja antikinį mimezės kanoną (pagal jį dramoje turi vykti tai, ko tikrovėje nebuvo, bet šiaip jau atsitikti gali daugeliui skaitytojų ar teatro žiūrovų), bet ir radikaliai apverčia skaitymo kaip veiksmo apibrėžimą. Knygos autorius skaitytojui atskleidžia tokias įvykių ir personažų išgyvenimų sekas, kurios iš karto kuria distanciją tarp to, kas skaito ir kas skaitoma.
Dramedijos – knyga, kuri, viena vertus, neįpareigoja skaitytojo, kita vertus, atveria tokį socialinį gyvenimą, kuris vis dar primena Parulskio jaunystę, 1990–2000 metus. Ne vienas knygos personažas pakliūva į daugelio Lietuvos skaitytojų gerokai primirštas situacijas, kuriose veikia nusikaltėliai ir kitokie žmonės, kuriuos vadintume artimus padugnėms. Jie ciniški, pikti, linkę konfliktuoti ir kelti kitokias problemas. Šiandieniam viduriniosios kartos skaitytojui Parulskis yra lyg psichoanalitikas, verbalizuojantis tai, kas neabejotinai tebeglūdi Lietuvos knygų auditorijos kolektyvinėje pasąmonėje – melas, niekšybė, akivaizdi piktadarystė, didžiulis neteisingumo jausmas ir kiti jausmai bei elgesio formos, kurių dabartinėje socialinėje tikrovėje tikrai yra mažiau, nei, pavyzdžiui, 1995 m.
Kai skaitomos Dramedijos, psichoterapijos metodas – psichodrama – vėlgi patiria transformacijų. Pagal nusistovėjusį psichodramos apibrėžimą šis būdas gydyti dvasines traumas reikalauja sunkių praeities situacijų pakartotinio išgyvenimo jau dabartinėje saugioje aplinkoje, kurioje pacientui nieko bloga negresia. Parulskio personažų likimai labai primena Lietuvos žmonių kolektyvines traumas, tačiau jų kartojimas yra tiek saugus, kad retrospektyviai apčiuopiamos tikrovės, atrodo, lyg ir niekada nėra buvę. Skirtingai nei jaunystėje, Dramedijų autorius neverčia skaitytojų pasijusti nepatogiai ir nebando jų sukrėsti. Parulskio knyga pati savaime neišjudina skaitytojų iš palaimingos nekonfliktinės būsenos. Šis pjesių rinkinys yra ne gilioji mūsų praeities psichoanalizės pastanga, o tarsi besišypsant pateikiama tik užuomina apie tai, kad gal nei praeityje, nei dabar negyvename taip jau gerai.
Dramedijose veikia tokie žmonės, kurie neretai yra ciniški ir niekšingi. Tokia jų charakteristika akina atkreipti dėmesį ne vien į knygos autorių, bet ir į tai, kad dažnas veikėjas (galbūt ir neretas skaitytojas) nėra vientisas. Paviršiniame socialiniame gyvenime daugelis knygoje vaizduojamų veikėjų gyvena tvarkingą, įprastą ir mažai kam įdomų gyvenimą. Suklusti dramedijos paskatina tada, kai knygos puslapiuose ima reikštis personažų gelminis turinys – nevaldomos aistros, polinkis kenkti kitam ir net artimajam, pragaištingi geismai ir kitokie kompleksai bei baimės. Skaitytojui mintyse pašiepti tokius personažus yra lengva būtent dėl jų paviršinio ir gelminio elgesio neatitikimo. Dažniausiai knygos veikėjai yra psichiškai suskilę, nevientisi, nenuoseklūs, nenuspėjami.
Sigitas Parulskis savo naujausiu kūriniu, atmesdamas religinį tikėjimą (humanistinėje psichologijoje be teologinio aspekto asmens integralumas yra sunkiai įmanomas), vis dėlto formuluoja dvejopą radikalų klausimą: ar žmogus pats sau ir kitiems yra priešas? Daugelis Dramedijų puslapių perteikia nuostatą, kad veikėjams kiti žmonės dažnai yra linkintys tik pražūties ar bent nesėkmės.
Tendencija, pagal kurią darnesnis žmonių sambūvis nėra įmanomas, Parulskio pjeses nuo trijų dešimtmečių senumo praeities artina prie šiandienos, popandeminės ir karo grėsmėje gyvenančios visuomenės problemų apmąstymo. Laikais, apie kuriuos vis dažniau prabylama kaip apie posthumanistinius, žmonių dialogas ir pakantumas vienas kitam tampa efemeriški. Autorius, turėdamas stiprią praeities chuligano ir literatūrinio ciniko reputaciją, netikėtai virsta tuo, kuris apčiuopia didelę humanistinio mąstymo stoką ir akina skaitytojus, neatmetant jaunystės psichologinių traumų, tačiau pernelyg su jomis ir neužsižaidžiant bei nevirstant religiniais išpažinėjais, pabandyti sukurti savąjį dvasinį vientisumą ir integralumą, kurio pagrindas būtų mąstymas, pagrįstas aiškesne savivoka ir bent kiek racionalesniu tikrovės vertinimu. Parulskio Dramedijos savo skaitytojus atveda į tą būseną, kurioje gali tarpti laisvas apsisprendimas ir didesnis atsakingumas už save. Kai asmuo yra laisvesnis, galbūt randasi ir susikalbėjimo su kitais galimybės. Tokį punktyrą brėžia dramedijų autorius, kaip ir ispanų klasikinio teatro dramaturgai, įsitikinęs, kad gyvenime savąjį vaidmenį atlieka ir sapno tikrovė, leidžianti pernelyg neįsijausti ne vien į Dramedijas, bet ir mūsų tiesiogiai patiriamą realybę. Šiandienos Lietuvos dramaturgijoje ir teatre, kuris labai stipriai orientuotas į aktualijas, Sigitas Parulskis lieka tokioje pozicijoje, kurioje teigia, kad niekas nei visuomenėje, nei individo praeityje ir dabartyje nėra tiek svarbu, kad reikėtų kalbėti kasandriško tragiko balsu.
