Dailininkas Erikas Banys
Vyriausiosios lietuvių poetų kartos atstovas Gintaras Patackas, vėlyvuoju sovietmečiu išgarsėjęs kaip modernistas, pastaruosius kelis dešimtmečius kuria postmodernius eilėraščius ir kas kelerius metus išleidžia knygas, kuriose interpretuoja antikinius ir renesansinius siužetus, motyvus ir kūrėjų biografijas. Prieš maždaug septynerius metus itin ryškūs buvo jo bandymai stilizuoti Dante’s Dieviškosios komedijos tekstus, sukuriant šiuolaikinę, kiek ironišką renesansinio žmogaus sampratą ir portretą.
Šiais metais, prasidėjus karui Ukrainoje, Patackas parašė ir išleido eilėraščių rinkinį Karo kronika, kuriame jautriai reaguoja į aktualijas, rūpimas visiems ar beveik visiems Lietuvos žmonėms. Mūsų dienomis daugelio meno kūrėjų pozicija užpultos šalies Ukrainos ir agresorės Rusijos atžvilgiu atrodo savaime suprantama – smerkiamas Putinas, jo totalitarinis režimas ir dažniausiai beveik visa rusų tauta. Vis dėlto, jei prisimintume aštuoniasdešimties metų senumo Lietuvos istoriją, menininkų laikysena okupanto atžvilgiu taptų ne tokia lengvai numanoma ir šiandien. Tiesa, dabartiniais laikais iš esmės neatsirado rašytojų, poetų, eseistų, kurie būtų priešiški laisvos Lietuvos bei Ukrainos atžvilgiu ir palaikytų Rusiją. Tačiau pasižvalgius į scenos meno kūrėjus, matomas ne vienas atvejis, verčiantis, regis, bet kurį sveiko proto Lietuvos žmogų nustebti. Net ir kalbant apie rašytojus, pasakytina, kad viena yra paprastais socialinių tinklų įrašais smerkti agresorių ir palaikyti Ukrainą, ir gerokai kas kita yra savo kūrybingumu dalyvauti kare, remiant skriaudžiamuosius ir teisiant okupantus. Karo kronika yra ta knyga, kuri liudija jos autorių giliai ir kūrybingai išgyvenant karą Ukrainoje, buvimo Lietuvoje karo metu ypatumus ir turint tvirtą moralinį stuburą.
Ne vienas socialinių tinklų įrašų autorius ir net kai kurie politikai yra pastebėję, kad Rusijos režimas elgiasi taip, jog jo veiklą galima būtų apibūdinti kaip postmodernią. Gilesnio žvilgsnio į tai, koks agresyvaus okupanto santykis su minėta XX a. pabaigos Vakarų kultūrine paradigma, beveik nebūta. Suprantama, kad Rusija postmodernizmą supranta savotiškai ir gerokai kitaip, nei daugelis civilizuotų šalių. Rytuose postmodernizmas – tai tokia nuostata savęs ir pasaulio atžvilgiu, kuri reiškia, kad viskas yra leista, ir kuo niekšingiau elgiamasi, tuo labiau esi postmodernus. Rusiškojo postmodernizmo viršūnė yra melo pateisinimas, kai neigiama tai, kas yra tiesiog faktų kalba akivaizdu. Tai – savotiškas paralelinio pasaulio konstravimas.
Karo kronika irgi yra postmoderni, tačiau visiškai kitaip, nei manytų daugelis dabartinių rusų ir ypač jų propagandistų. Aptariamo poezijos rinkinio autorius postmodernus yra senąja, europietiškąja laikysena, kurios pagrindiniai bruožai yra Senojo žemyno pradžių pradžios – senovės graikų – mitų, filosofijos ir literatūros aktualizavimas ir perkūrimas. Patackui yra akivaizdu, kad europiečiais lietuviai buvo ir yra ne tik todėl, kad beveik prieš du dešimtmečius įstojo į Europos Sąjungą ir kiek vėliau tapo NATO valstybe. Lietuviai jam yra vakariečiai pirmiausia todėl, kad vis dar turi beveik archetipinę senosios Europos atmintį, kuri labiausiai yra gyva grožinėje literatūroje. Odisėjo, Telemacho, Antigonės ir kitų antikinių veikėjų portretai Karo kronikos autoriui yra gyvybės ir jėgų šaltinis. Kartu aiškiai suprantama, kad daugelis dabartinių mūsų gyvenimo siužetų, įskaitant ir karą Ukrainoje, nėra nauji, radęsi vakar ar šiandien – jie yra pačioje Europos prigimtyje. Patackas yra tas poetas, kuris eilėraščiais teisia karą ir aukština taiką, meilę ir kūrybą.
Ypatinga Karo kronikos žymė yra ironija ir sarkazmas, kurie vėlgi yra postmoderniosios stilistikos ypatybės. Patacko eilėraščių kalbančiojo juokas kyla iš tradicinio vakarietiško meninio neatitikimo tarp dviejų plotmių – situacijos rimtumo ir gebėjimo, esant joje, pašiepti priešą ir iš jo nesidrovint pasityčioti. Rytietiškasis postmodernizmas diktuotų kitokią laikyseną, kuriai įvardyti geriausiai tiktų žodis „paklusnumas“: kai rusas mato dviejų realybių neatitikimą, tai jo neverčia nei šypsotis, nei juoktis. Ši estetinė distancija paskatina lankstymąsi prieš galingąjį, ignoruojant minėtą tikrovės kontrastingumą.
Karo kronika yra ne vien pasijuokti susiėmus už pilvo priverčianti knyga, bet ir toks eilėraščių rinkinys, kuriame nestokojama saviironijos. Poeto kalbėjimo stilistika ir ritmas bei rimas labai primena senovines rusų dažnutes, kuriose slypi visas pasaulio banalumas ir gyvenimo prasmės stoka. Patackas, rašydamas apie Putino ir Rusijos niekingumą, tai daro rusišku stiliumi. Ši ypatybė – dar viena proga skaitytojui šypsotis, verčiant knygos puslapius. Dar vienas juoko šaltinis, neįsivaizduojamas pikto agresoriaus asmenybėje, yra paties poeto ir eilėraščių subjekto atstumas, kuriantis autoironiją. Patackas nemano esąs didis kūrėjas ar pasaulio galingasis – jam rūpi ir karas, ir mažulė, kurios trumpomis charakteristikomis ar aliuzijomis beveik visada baigiami šios knygos eilėraščiai.
Knygoje postmodernizmas nėra sąlyginis, patogus ir nuskausminantis. Eilėraščių subjektas gyvas, jaučiantis ir patiriantis kančią, kurią reiškia ne tiesiogiai, o estetinės distancijos su savimi ir tikrove būdu. Jei klaustume, ką Karo kronikos autorius savąja knyga pasako daugiau, nei pasakytų eilinis Lietuvos televizijos kanalų žiūrovas, reikėtų pripažinti, kad Patackas sukuria vientisą ir proto balso neprarandančią laikyseną, kuri gali padėti skaitytojui lengviau išgyventi mūsų šiandienos istorinius įvykius.
Patackas knygą baigia optimistinėmis eilutėmis, kuriose rašoma apie pasaulyje vėl stojusią Darną. Tai vėlgi nuoroda ir sąsaja su senovės graikų tikrovės samprata, pagal kurią žmogus turi ir privalo suvaldyti chaosą, jei nori būti kūrybinga asmenybe. Rusiškojo pasaulio postmodernizme darna yra tiesiog nepakenčiama, nes tik netvarkoje įmanoma taip siautėti ir prarasti protą bei sveiką nuovoką apie save ir kitus, taip pat ir kaimynus ukrainiečius. Karo kronikos eilėraščių žmogus net labai nestabilioje tikrovėje suvaldo jos chaotiškumą – knyga tampa būdu ir poetui, ir skaitytojui tikėti pasaulio ateitimi, kurioje toks karas, koks vyksta dabar, būtų vis sunkiau įsivaizduojamas ir įmanomas.
Gintaro Patacko neįmanoma atsieti nuo Kauno ir Laisvės alėjos. Būtent čia sukurti visi aptariamos knygos eilėraščiai. Čia įvyko daugelis ir paties poeto biografijos bei iki Laisvės alėjos atsiritę Lietuvos ir pasaulio įvykiai. Patackas, kad ir kas nutiktų, visada žvelgė į Soborą ir gurkšnojo, ir tebegurkšnoja kavą bei rūkė ir teberūko cigarus. Knygos skaitytojui, paties autoriaus gyvenimo dėka, dovanoja gal ir iliuzinę, tačiau labai gražią nuostatą, kad pasaulyje esama tokių stabilių dalykų, kokie yra Laisvės alėja, kava ir cigaras. Skaitant knygą atrodo, kad jokie karai negali nutraukti šios asmeninės ir kartu labai plačiai apimančios Patacko tvarkos, kuri yra tradicinė, ikimodernybinė. Tai reiškia, kad Karo kronikoje rašoma ne apie pasaulyje pasimetusį, laiko nesuskaičiuojantį žmogų, o apie tą individą, kuris yra tvirtai įsivietinęs, supratęs savąją kūrybinę dalią ir ją priėmęs. Kaunietis poetas primena senovės graiką, kuris, viena vertus, gyvena mieste, nereikalaujančiame didesnių kontekstų, kita vertus, yra neabejingas pasaulio įvykiams.
Šis eilėraščių rinkinys yra liudijimas apie tai, kad jo autorius nėra postkolonialus žmogus. Čia nėra buvusių okupacijų paliktų vidinių traumų, kompleksų, baimių, kurias daugelis Lietuvos žmonių ir ne vienas rašytojas, poetas tebenešioja savyje iki šiol. Paslaptis ta, kad Patackas yra laisvas kūrėjas, savo poezijos eilutes matuojantis (deja, ne universaliais) žmogiškumo, moralinio jautrumo ir taikos kriterijais. Tai knyga, kurios autorius nėra susirūpinęs siaurai savimi ir gyvenantis tik sau. Laikais, kai pastarieji interesai visuomenėje dominuoja, Patackas vėl lieka būti skaitomas ir vertinamas pagal klasikinio žmogaus portretą ir panašumą.
Karo kronikos autorius, būdamas garbaus amžiaus, yra tas žmogus, kuris vis dar rašo poeziją, o ne virkauja apie nepelnytus apdovanojimus ar kitokius tuštybės atributus. Gintaras Patackas, šios recenzijos autoriaus kukliu spėjimu, gali būti tas poetas, kuris rašys iki pat savojo gyvenimo kelio pabaigos.
