Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Nuo XX a. pradžios, Sigmundui Freudui ir jo sekėjams išradus bei teoriškai pagrindus psichoanalizę, Vakarų kultūroje, mene ir moksle nebeliko abejonių, kad bet kuris žmogaus susidūrimas su daiktine ir psichologine tikrove visada bent iš dalies yra keliantis skausmą. Veikale Anapus malonumo principo austrų gydytojas ir psichoanalizės pradininkas rašo apie tai, kad asmuo negali visą laiką gyventi jausdamas malonumą ir būti varomas gyvybės vara, nes bet koks įsitraukimas ir į vidinį savo pasaulį, ir į išorinę, bent kiek objektyvią realybę, yra neišvengiamas ir to įsigyvenimo pabaigoje yra varomas mirties potraukio – izoliacijos nuo tikrovės, kuri kankina jau per daug.

Iš Pravieniškių kilęs, Vilniuje gyvenantis viduriniosios lietuvių poetų kartos atstovas Ernestas Noreika naujausioje savo knygoje Akvanautai ir sau, ir skaitytojui pasiūlo būdą, kaip sumažinti aplinkinio pasaulio ir savirefleksijos sukeliamą skausmą. Kai visos aplinkos detalės spaudžia lyg froidiškasis realybės principo diktatas, Noreikos eilėraščių subjektas renkasi ieškoti savosios tikrovės vaizdais. Po postmodernizmo sekančiame būvyje, kuriame pirmasis žmonijos ir žmogaus vaizdinys yra užmirštas ir neaiškus, asmeniui lieka vaizdų griūtis, kurią reikia savaip organizuoti, komponuoti ir kurti derinius. Tai – poeto priedermė. Vaizdinių seka Akvanautų žmogui yra estetinio malonumo principo patyrimas: prie nieko nereikia liestis, užtenka regėti ir sekti pasaulio kaitą. Matymas akimis netrunka pereiti į vidinę žiūrą.

Noreikos eilėraščių kalbantysis nuolat kelia klausimus, kas yra savastis, kaip rasti save, kai pirminis vaizdinys yra prarastas. Freudo sekėjas Carlas Gustavas Jungas yra nemažai rašęs apie vadinamąjį savasties archetipą: tokį žmogaus buvimą, kai visa psichinė žmogaus realybė tampa vientisa ir integrali. Ne vien Noreikos Akvanautai, bet ir daugelis mūsų laikų meno kūrinių atskleidžia labai sunkias asmens savasties paieškas. Pasaulyje, kuris seniai nebėra vientisas, netgi tapęs šizofreniškai suskilusiu, apie vientisą žmogų kalbėti ir galvoti tampa problemiška. Noreika savasties siekia bei ieško ir regėjimu, ir kalbėjimu: gimtųjų Pravieniškių vaizdai, kitos vietovės, kurių kraštovaizdis primena seną, apleistą mažą Lietuvos miestelį, plaukia eilėraščių subjekto atmintyje ir nuolat primena dažnai kartojamą klausimą „Kas aš esu?“ Realybė, būdama atsimenama, knygos Akvanautų žmogaus nepalieka ramybėje ir nuolat verčia veikti vaizduotę. Ir atpažįstamos aplinkos detalės, ir vidiniai vaizdiniai eilėraščių subjektui neatrodo suteikiantys prasmę būti be kančios – vaizdai čia tampa tik atsimenamų dalykų laipsniškos užmaršties ir savęs užsupimo būdu.

Rašytoja Vanda Juknaitė vieną savo knygų yra pavadinusi Išsiduosi. Balsu. Joje rašoma apie Vilniaus geležinkelio stoties ir jos prieigų beglobių vaikų gyvenimą ir stovyklą Anykščių rajone, Inkūnuose šimtmečių sandūros laikais. Knygos pavadinimas pasako paprastą, bet nedažnai apmąstomą tiesą: apsimesti žmogus gali žvilgsniu, laikysena, poza, tačiau savojo balso nuslėpti, jei tik kalbama, nepavyksta nė vienam.

Akvanautų eilėraščių subjektas yra repuojantis. Kai kurie eilėraščiai nesunkiai galėtų būti skaitomi reperių varžytuvėse ir tiesiog gatvėje. Eilėraščio virsmas repu Noreikai – tai, visų pirma, ritmo jutimas. Būtent tai palaiko poetinio subjekto gyvybę. Ritminga balso moduliacija ataidi ir paskutinių XX a. metų intonacijomis, ir tokiu pulsavimu, kuris neleidžia Noreikos stipriai atriboti nuo eilėraščių subjekto. Šios knygos eilėraščiai yra skaitytini balsu. Jei klaustume, ką „išduoda“ autoriaus balsas, be savaime suprantamo unikalumo, derėtų prisiminti repo kilmę. Toks poezijos skaitymo būdas, sumišęs su socialiniu protestu (pastarojo Noreika šioje knygoje privengia), yra tiesioginė nuoroda į savosios pradžios paieškas antikinėje oratorių konkursų tradicijoje. Žinoma, ne vien šiam autoriui būdinga tokia istorinė sąsaja, tačiau savųjų kultūrinių šaknų paieškų intensyvumas tikrai išskiria poetą iš kitų repuojančių kūrėjų.

Poetas, rašytojas Rolandas Rastauskas knygos Akvanautų ketvirtajame viršelyje pastebi, kad Noreika parašė tokius eilėraščius, kuriuose matomas „esybių švytėjimas“. Semiotikas Algirdas Julius Greimas knygoje Apie netobulumą rašė, kad poezijos šaltinis dažnai yra regimasis: netikėta šviesa ir jos kritimo kampas kambaryje Greimo aprašomą poetą paskatina parašyti eilėraštį. Noreika savuosius vaizdinius ir jų seką, gelminį jų pobūdį irgi atskleidžia šviesos ir tamsos, šešėlių žaismu. Tai, kas yra nuspėjamas pirmasis vaizdinys, pasaulio ir poezijos šaltinis, yra švytėjimas. Galima numanyti, kad Akvanautų autoriaus įkvėpimas irgi yra ne tamsi juodoji skylė, o kartais ir įsivaizduojamos šviesos šaltinis.

Savo kultūriniu kraštovaizdžiu Noreikos Akvanautai primena danų kino režisieriaus Larso von Triero filmą Prieš bangas: abiejų kūrėjų alter ego nepavyksta rasti ryšio su kitais žmonėmis, jie yra supami atšiauraus, rupaus klimato ir gamtovaizdžio. Poeto eilėraščių tome galima netgi pastebėti tam tikrą šiaurietiškumo lietuvių literatūroje ir eiliuotoje kūryboje tradicijos tąsą. Minėta šviesa Noreikai yra šalta, kurianti atstumą tarp matančiojo, kalbančiojo ir gamtos bei kraštovaizdžio objektų. Akvanautai nėra spontaniškumo ir aistros persmelkta knyga – joje dominuoja tiriantis, suprantantis ir perteikiantis žvilgsnis. Filmas Prieš bangas, kaip ir Noreikos knyga, turi stiprią vidinę jėgą, kuri atsiveria ne metaforomis ar tiesioginiais įvardijimais, o potekstėje.

Akvanautai baigiami tokiu eilėraščiu, kuris vis dėlto atsako, ar poetiniam subjektui pavyksta pasiekti vidinę savastį, susiformuoti vientisą savo pasaulį, kuriame nekankintų realybės principas, vaizdai būtų ne vien savęs anestezavimo nuo pasaulio būdas, ir pagaliau sau ir skaitytojui būtų darsyk patvirtintas buvimas poetu. Visa tai autorius pasiekia, kaip ir galima numanyti, ne pajungdamas save kokiai nors išorinei pasaulio jėgai, kuriai reikėtų paklusti ir kuri kontroliuotų mąstymo vientisumą, o įsivaizduojamybės plotmėje: eilėraščio „Ketera“ subjektas įsikuria mėgstamoje Prancūzijos vietovėje, nedideliame miestelyje ir, tikėtina, ne mūsų, o istoriniais, praeities laikais. Poetas tampa radusiu savo savastį, kuri aplinkinei tikrovei byloja priešišką tiesą, galimą įvardyti žodžiais: „šioje, Lietuvos, dabartinėje realybėje man vietos nėra“. Šis vaizduotės efektas, nesyk patvirtintas Vakarų poetų, atveria tokį žmogaus buvimą, kuris yra vientisas, bet ne integralus, – turėdamas aiškų savo vidinio pasaulio pagrindo ir visumos vaizdą, poetas yra priverstas suprasti šios patirties ir turinio svetimumą aplinkai, kurioje gyvename. Rizika, kurios imasi Noreika, jį atveda į beveik neišsprendžiamą būseną, kuri galėtų tęstis ir kaip anachronizmas, ir kaip dažno istoriko gyvenimo būdas, sakantis, kad dabartis yra niekinga, ją lyginant su tomis epochomis, kurias tyrinėja istorijos mokslininkai ir kuriose įsigyvena poetai. Noreikos niekada tiesiogiai nepatirtos praeities paradoksalioji atmintis siekia istorinius antikinių miestų ir Prancūzijos laikus.

Po paskutiniojo Akvanautų eilėraščio primenama, kad Ernestas Noreika yra performatyviojo meno kūrėjas: pateikiama dviejų sakinių instrukcija, leidžianti metaforiškai patikrinti skaitytojo patiriamą atmosferos slėgį ir pasipildyti deguonies atsargas. Taip poezija virsta galimybe suprasti, kad šiame, visiems viename pasaulyje egzistuoja kiekvieno asmeninė tikrovė, kuri turbūt kur kas dažniau nesutampa su masinės, populiariosios kultūros vaizdiniais, nei galėtume manyti. Realybės variantų gausa nesuskaičiuojama ir neįmanoma suskaičiuoti, to daryti net ir nereikia, kol yra poetų, kurie leidžiasi į vidines keliones. Savitas matymas, unikalus balsas ir poetinė kalba – tai, pirmiausia, būdas gyventi ir nuolat klausti prasmės klausimų, kurie nėra galutiniai. Akvanautai liudija, kad Rastausko minima „poetinė speleologija“ atveria tai, kas nesunkiai numanoma, tačiau dažno žmogaus vengiama: bylojimo apie tai, kad pačios įdomiausios ir paslaptingiausios yra žmogaus gyvenimo gelmės.