Dovilė Zelčiūtė, ŠOKIAI VILNIAUS GATVĖJE, fotografijos Algimanto Aleksandravičiaus, Kaunas: Kauko laiptai, 2020, 108 p.
Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Šiemet Poezijos pavasario laurai pelnytai atiteko Dovilei Zelčiūtei už eilėraščių rinkinį Šokiai Vilniaus gatvėje (2020). Tokia mintis kyla dar net neįpusėjus skaityti knygos – tiek dramatizmo ir įtampos retai kada sutiksime poezijoje. Išjausta, išgyventa, tikra (bent jau įtikinama). Knygos tematika persunkta asmeninės patirties (autorės teigimu, eilėraščiai pradėti rašyti praėjus pusmečiui po vyro mirties). Makabriška ir atvira mirties refleksija, ribinė egzistencinė būsena, kuri negali nejaudinti, ir kuri, tikėtina, pačiai autorei svarbi iki skausmo („[kai galvoju apie tą valandą / noriu rėkti]“, p. 95). Tokia poezija pirmiausia perteikia emociją, tik vėliau – idėją, mintį ar koncepciją. Šiuo atveju emocija ne sentimentali, tačiau jautri. Simptomiška, kad emocionali poezija dažniausiai yra elegiška, išsakanti nerimastingas būsenas, kurios sukelia efektą, sužadina skaitytojo jausmus. Žinoma, tokiai poezijai reikia arba ypatingo talento parašyti meniškai stiprius tekstus, arba (ir) gebėjimo taikliai ir tikslingai juos išdėlioti, kad knyga įgytų vidinės dramaturgijos struktūrą.

Ši Zelčiūtės knyga priskirtina dienoraštinės poezijos rūšiai. Tekstai skamba intymiai ir asmeniškai, nevengiama autobiografijos detalių. Prie tokios tendencijos prisideda ir Algimanto Aleksandravičiaus iliustracijos – fotografijos, kuriose užfiksuota pati autorė savo bute ir Vilniaus gatvės fragmentai. Riba tarp dienoraštinių įrašų ir poezijos visuomet yra slidi, tačiau šiuo atveju autorei pavyksta išlaviruoti ir nenuslysti už banalumo ribos. Knyga gali būti perskaitoma kaip vientisa nuosekli gyvenimo (ir mirties) istorija, kurioje rasime svarbiuosius virsmo – iniciacijos – momentus: vestuvės („ar galėtum šią vasarą už manęs apsiženyti“, p. 10), gimimas („Skalbėm ir džiaustėm kartu / dukrelės vystyklus / paskui jau – dukters dukrelės“, p. 14) ir mirtis („Motina tėvas ir mylimasis / keliavo į Dangų“, p. 17). Tai mažojo žmogaus istorija, primenanti Enrikos Striogaitės žmones (eil. rinkinys Žmonės, 2019), tik čia papasakota labiau vieno, o tiksliau, dviejų žmonių istorija, išlieta tarsi rauda slaugant ir netekus artimojo. Kita vertus, fabulos įvykiai galėtų būti išdėstyti ir kiek kitaip, painiau, kad kulminacija neištiktų vos įpusėjus knygai. Taigi pirmųjų eilėraščių įtaigumas išgelbsti tokio siužeto pasirinkimą.

Eilėraščiuose ritualizuojami kasdieniai buitiniai procesai nuo elementariausių kasdienybės detalių („nudžiugau pasveikinta / veterinarijos vaistininkės / sako labas rytas girdžiu žodžius / tariamus man ir tai jaudina“, p. 32) iki stiprių išgyvenimų, kurie ekspresyviu kalbėjimu sublimuoti į estetizuotą raudą efektyviai sukuria dramatinę įtampą („raudojimai naktį / užsispaudusi veidą pagalve / kad neišgirstum / namų darbai nepavykę / nenuryjamos košės / nenubėgantis gerkle vanduo / neatmirkomas kraujas / nebegalinti atsimerkti užtinusi / dešinioji akis / sukarpyta / į keturias tuojau pat ir į tris / valandas mūsų para nuo skausmo / iki skausmo nuo vieno iki kito narkotiko“, p. 69).

Panašiai kaip ir Aldonos Gustas gedėjimo poezijos knygoje Padovanok man obuolį iš anapus (2015), Zelčiūtės rinkinyje per atminties retrospektyvą kuriamas mirties naratyvas, ir nors abiejų autorių jis skiriasi stiliumi bei išsakoma gyvenimo ir mirties filosofija, bendra yra tai, kad kalbėjimas apie mirtį iš esmės neišvengiamai tampa kalbėjimu apie meilę („Iš tiesų / tai viskas dabar – apie meilę / tave lesa paukščiai / aš vaikausi juos / šokčiodama apie Kryžių“, p. 62). Tad tokios knygos yra veikiau ne mirties, bet meilės lyrikos apoteozė, aukščiausia jos išraiška.

Kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, Zelčiūtės poezijoje estetizuota kalba kuriama pasitelkus naivią ironiją, kartais net humorą (pavyzdžiui, eil. „Kova su ego“), peraugantį iki egzistencinių išgyvenimų, kurie šioje knygoje yra vyraujantys ir tuo išskiriantys ją iš ankstesnės autorės kūrybos. Visus tekstus vienija budėjimo-gedėjimo-raudojimo siužetiškumas. Tačiau kitaip nei Gustas poezijoje, Zelčiūtė nepasineria į filosofines refleksijas, o pasirenka iš pirmo žvilgsnio elementarų kelią – paguodos ieškoma religijoje („kodėl reikėjo tave atiduoti“, p. 88), ir Šv. Raštas tampa ta atrama, iš kur cituojama ir perfrazuojama, retsykiais ir abejojama. Tad knygoje perkeltinėmis ir simbolinėmis prasmėmis bei aliuzijomis į Šv. Raštą kuriamas intertekstualumas, suteikiantis daugiau kodinių reikšmių ir universalizuojantis asmeninės patirties tekstus. Mirštantysis tapatinamas su Lozoriumi („Magdalietė man praneša: / buvo trumpam prisikėlęs“, p. 49) ar Kristumi („ar jau amžinas?“, p. 88), ir visi pasiruošimo mirčiai veiksmai tikrinami, ar atitinka Šv. Rašto tiesas („sumaišyti visa su smėliu / iškart – tave ir mane – / nelaukiant tų antkapių / Viešpatie, aš nežinau / ar mokėjau tave numirti“, p. 69). Taigi vietoje įprasto gedėjimo poezijai būdingo ieškojimo atsakymų į klausimą „kodėl“, Zelčiūtė subtiliai sužaidžia atkartodama Biblijos siužetus („ar viskas / kaip Rašte parašyta įvyko“, p. 68). Dėl to jos eilėraščiai ir yra emociškai įtaigūs, nes asmeninėje patirtyje atpažįstamas ir fiksuojamas didysis naratyvas. Įdomu dar tai, kad keliose vietose užsimenama, jog pagrindinė veikėja redaguoja religinius tekstus (pavyzdžiui, Nikodemo Agioriečio knygą Nematoma kova: „sėdžiu sau redaguoju / kažkokį krikščionišką tekstą / šriftas mažas vos įžiūrimas“, p. 43), tad galėtų būti drastiškiau ir kūrybiškiau išnaudotas didžiojo teksto redagavimo, nukrypimo, prasilenkimo ir pan. interpretacinis momentas ar po tragedijos kauke labiau išryškintas komizmas. Prie meniškai vykusių sprendimų reiktų paminėti išradingus ir netikėtus mirties eufemizmus („niekas čia nemirė tik / nušokavo / per pievą varlytė“, p. 79 arba „išėjai į literatūros muziejų / negi ir pasiliksi“, p. 14).

Knygos pavadinimas Šokiai Vilniaus gatvėje gali būti traktuojamas ir kaip biografinė detalė, ir kaip komunikacija su kitais tekstais (nuo Jurgos Ivanauskaitės iki Augusto Strindbergo). Tik sprendimas poezijos knygai suteikti pavadinimą su toponimu gal ne visai tikslingas, nes skaitytoją semantiškai klaidina (Vilniaus gatvė pirmiausia kreipia į Vilnių, o ne į Kaune esančią Vilniaus gatvę), nors, tikėtina, autorė tokį pavadinimą pasirinko dėl knygos autobiografiškumo efekto. Kitas pavadinime figūruojantis žodis „šokiai“ yra aliuzija į mirties šokio semantiką, taip pat esama komunikacijos su Ivanauskaite („Matai kaip atsitiko / dabar jau viską žinai / ir šokame / tu – Dykumoje / mes – Vilniaus gatvėje“, eil. „Šokiai“, p. 70). Įkontekstinti „šokiai“ įgyja danse macabre reikšmę – knygoje yra du eilėraščiai pavadinimu „Šokiai Vilniaus gatvėje“ – pirmuoju atveju reflektuojama pašėlusi mirties puota („Septintą – morfinas / po trijų valandų doloblokas“, p. 64), antruoju – šokio vaizdinys perteiktas tiesiogine reikšme įprasmina bei atmintyje užkonservuoja džiaugsmingą buvimą kartu, kuriuo ir pabaigiama ši knyga („tu išsitrauki vokišką savo tėvo / lūpinę armonikėlę užgroji […] džiaugsmas būti kartu / niekada nesibaigs“, p. 99). Siužetinė pabaiga tikėtina ir gal net pernelyg tvarkinga.

Taigi rinkinio leitmotyvas – gyvenimo ir mirties šokis. Neabejotinai ši knyga yra stipriausia Zelčiūtės trijų dešimtmečių kūrybinėje bibliografijoje ir svariai papildanti moteriškosios lietuvių literatūros lentyną. Pasaulio žiūra joje subtiliai jautri, rūpestinga, išreiškianti intensyvų dvasinį bendrumą, dėl to po elegiškumo sluoksniu ir ironijos šydu nugludintai švyti dvasinės meilės giesmė: „ir vis tiek / po žeme / sueisim į vieną / o sielą / kas atplėš / kas įstengtų“ (p. 41).

Recenzijos rašymą finansavo Lietuvos kultūros taryba.