Dizainerė Gabrielė Vingraitė
Gegužės mėnesio pradžioje pasigirdo žinia apie pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą. Ta proga išleista ir antologija Egzodika: Pasaulio lietuvių rašytojų antologija = Exodica: An Anthology of World Lithuanian Writers (2019). Antologija iš dalies dvikalbė, ją sudarė, redagavo ir vertė gausus būrys specialistų (sudarytojai Žydronė Kolevinskienė, Loreta Mačianskaitė, Saulius Vasiliauskas, redaktoriai Neringa Butnoriūtė, Solveiga Daugirdaitė, Virginijus Gasiliūnas). Todėl tai galėtų būti solidi knyga, vienijanti ir senųjų emigrantų, kurie su tėvais iš Lietuvos pasitraukė po Antrojo pasaulinio karo ir vėlyvuoju sovietmečiu, ir naujųjų emigrantų kartų, laisvai migruojančių po įvairias šalis, kūrybą. Kita vertus, kyla klausimas apie tokio „projekto“ įmanomybę ir poreikį (ar vis dar rašysime atskirą egzodo literatūros istoriją?). Didžiosios šalys leidžia imigrantų antologijas, o Lietuvai lyg stigma vis dar svarbu lietuviškos tapatybės paieškos – kiekvienas į antologiją įtrauktas autorius pasisako, t. y. priverstas pasisakyti, apie savo lietuviškas šaknis, o parinktos kūrybos ištraukos daugeliu atvejų sietinos su lietuviškumo ženklais, nors įžangoje ir teigiama, kad „neapsiribojama etnocentrine lietuviškumo samprata“ (p. 6).
Kuklioje, nepilno puslapio įžangoje, atrodo, siekta paaiškinti tik pavadinimo sumanymą: naujažodis egzodika, sudėtas iš dviejų žodžių egzotika ir egzodas, skambąs labai egzotiškai, nors čia pat pabrėžiama, kad į antologijos autorius nenorima žiūrėti „kaip į egzotiškus kitus“, kaip ir nenorima jų laikyti „nei tremtiniais, nei egzilais“ (ibid.). Vis dėlto tokio leidinio pasirodymas, jo pavadinimas ir lietuviškumo įvardijimas „egzotiška kitybe“ jau savaime mūsų konotacinį suvokimą kreipia į kito, svetimo (pri)pažinimą. Ir nors autorius bandoma vadinti „pasaulio lietuvių rašytojais“ (tikėtina, patys rašytojai tokiais ir jaučiasi), antologijos sudarytojams atrodo ir skaitytojams bandoma įteigti, kad jie yra kažkas kita, ne sava. Tenka net nustebti išvydus rašytojus, kurie jau buvo įėję į lietuvių literatūros istoriją kaip savi (pavyzdžiui, visas tris poezijos knygas Lietuvoje išleidusi Neringa Abrutytė ar Nacionalinės premijos laureatas Valdas Papievis). Taigi buvimą egzodo rašytoju nulemia dabartinė gyvenamoji vieta.
Įžangoje nenurodyta, kokiais kriterijais atrinkti 35 rašytojai (kai kurie net nelabai rašytojai), jų istorija ir gyvenamoji vieta skirtingi, tad vienintelis akcentuojamas atrankos kriterijus – tekstų žanrinė ir stilistinė įvairovė. Atrinkti tie rašytojai, kurie gyvena už Lietuvos ribų ir „vienaip ar kitaip susiję su Lietuva“ (ibid.). Dar pabrėžiama, kad atrankai kūrybos kalba neturėjusi reikšmės, svarbu tik „santykis su lietuvių literatūros tradicija“ (ibid.). Taigi į antologiją pateko įvairiose šalyse (ir žemynuose) gyvenančių, skirtingų kartų ir patirčių bei nevienodų emigracijos motyvų žmonės, kurių tėvai, o kitų tik seneliai ar proseneliai turi sąsajų su Lietuva. Taip ir lieka neaišku, ką tokia žanrų ir autorių eklektika turėtų atskleisti, kokias perteikti literatūrines patirtis. Ar tiesiog žūtbūt jų kūryboje ieškota lietuviškų vaizdinių. O santykį su lietuvių literatūros tradicija bandyta sustiprinti per lakonišką pačių autorių pasisakymą apie lietuvišką identitetą. Įdomu tai, kad siejančių save tik su lietuviška tapatybe yra mažuma, daugelis iš jų jaučiasi dvigubos ar mišrios tapatybės, arba išvis esantys kelyje, dar neradę savo galutinės stotelės – „neįsivietinę“. Bet kuriuo atveju, šiais globalizacijos laikais, anot Papievio, niekas į tą lietuvišką tapatybę nesikėsina ir bandymas nuo jos pabėgti būtų grynų gryniausia simuliacija. Drįstama pripažinti ir tai, kad naujoji emigrantų karta Lietuvą paliko ieškodama laimės svetur ir ten ją surado: „Myliu savo Lietuvą, tačiau tik apsigyvenusi Anglijoje galėjau sugrįžti prie rašymo, atsivėrė daugybė naujų galimybių išreikšti ir realizuoti save“ (Virginija Taylor, p. 100).
Atrodo, kad vienintelė šio leidinio idėja yra proginė – pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimui skirta knyga, trumpai supažindinanti į susibūrimą atvykstančius autorius ir savo apimtimi (vos 117 puslapių) primenanti žurnalo formatą (įžangoje viliamasi, kad ši antologija bus pradžia serijinio leidinio, tačiau tokia nedrąsi aliuzija verčia abejoti, ar leidinio sumanytojai turi kokias nors ateities gairių perspektyvas). Biogramos pateiktos dviem – lietuvių ir anglų – kalbomis, o pastraipa apie tapatybę ir kūrybos ištrauka tik lietuvių kalba. Tikriausiai dėl vietos stokos nepateikta kūryba abiem kalbomis (juk yra tokių, kurie lietuviškai net neskaito) – skaitytojas gali susirasti originalą, tik kaip tuo atveju, jei kūryba pateikta iš rankraščio?..
Kadangi jokių mokslinių pamąstymų apie autorius ir literatūrines egzodikos tendencijas nerasime (skaitytojo sąmonėje 1951 m. JAV išleista antologija Žemė šiame kontekste išlieka kaip šviesus egzodo antologijos provaizdis, net sovietmečiu leistose antologijose būdavo rimtesni kūrybos apibendrinimai, rašyta apie tematiką ir problematiką), belieka tikėtis enciklopedinio informatyvumo. Skaitytojas galbūt ras negirdėtų pavardžių ir kūrinių. Tačiau biogramai skirtos pastraipos neadekvačios, pateikiama informacija nesuvienodinta ir skurdi: nurodyti gimimo metai, tačiau net ne visų autorių pateikta gimimo vieta, kitos gyvenimo datos atsitiktinės, ne visada aišku, kur autorius gyvena, kokia kalba išleido knygas, kurios iš jų dvikalbės, ar jos išverstos į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, nežinia kur gimęs Jonas Zdanys yra išleidęs net 48 knygas, tačiau nieko plačiau nesužinome, nors pateikti du eilėraščiai verčia suklusti. Neparašyta, ką išleido Vokietijoje vokiečių kalbą ir politikos mokslus dėstantis Vasilijus Jaškinas arba Ona Vaičiulaitytė-Romančiuk, kuri „domisi kalbinių paribių onomastika“ ir laisvu laiku „užsiima vertimais“ (p. 102) bei ką turėtų atskleisti vienas jos eilėraštis su Gervėčių krašto vardais. Ar būtina akcentuoti, kad Birutė Putrius yra „į pensiją išėjusi“ mokytoja? Kokios informacijos skaitytojui suteikia tokie abstraktūs įvardijimai kaip „kūryba gausiai publikuota“ (kur? kokia kalba?), „pagal apsakymus sukurtas filmas“ (kur, koks, kas režisierius?), autorė yra „sulaukusi aukščiausio skaitytojų ir kritikų įvertinimo“ (kokio?). Tokia nešabloniška laisva biogramos forma vis dėlto neprilygsta nė Kazio Binkio dar 1921 m. išleistai Vainikų antologijai. Juk visi autoriai gyvi ir informacinių technologijų laikais lengvai pasiekiami. Tad kokios priežastys nulėmė tokią šykščią profesionalų neprofesionaliai pateiktą informaciją?
Kyla klausimas, ar pakanka vien tik aktyviai dalyvauti kultūriniuose renginiuose (Kristina Janušaitė-Valleri), kad patektum į rašytojų antologiją? Matyt, dėl žanrų įvairovės įtrauktas Vytas Gedutis, išleidęs vieną atsiminimų knygą, ar Virginija Taylor, išleidusi tris knygutes vaikams. Be jokių datų pristatoma Diana Šarakauskaitė, įvardijama kaip postmoderni naujoji žemininkė (o tai jau verčia mąstyti apie jaunosios generacijos egzistencinius bruožus). Vieni kūriniai (po vieną ar du eilėraščius ar trumpa prozos kūrinio ištrauka) pateikti iš jau išleistų knygų, kiti – iš dar rašomų. Neaišku, kokiu tikslu skelbiamos būsimų kūrinių ištraukos, pavyzdžiui, Dalios Staponkutės romano Nukarūnuotoji ištrauka, kurioje vyraujantis lyrinis gamtos aprašymas (sapnas?) apie dykumų vėją, nuo Venecijos bokšto nubloškiantis liūtą, verčia kelti abejones apie būsimo romano sėkmę. Labiau jau būtų tikusi ištrauka iš autorės skelbtų esė. Pro akis nepraslysta ir knygos „redagavimas“ – kai vidury skiemens perskeliamas žodis (pavyzdžiui, „liter-atūros“, p. 80; „pi-etiniuose“, p. 89), kyla klausimas, ar nors vienas iš trijų redaktorių perskaitė knygos maketą. Juk knyga jau tapo įvykiu ir bus įrašyta į lietuvių literatūros istoriją. Koks jos tikslas, taip ir lieka neaišku. Autorių, be gyvenamosios vietos svetur, niekas nevienija. Literatūrinės patirtys skirtingos ir individualios, o bandymas kelti problemas apie lietuvišką tapatybę – pernelyg dirbtinai pritemptas.
Tik kaip punktyru galima užsikabinti ieškant tolimesnės informacijos – svarbiausia žinia čia yra vardas (dar prie kai kurių autorių nurodytas website’as), o punktyriškumą dailiai iliustruoja knygos dizainerės Gabrielės Vingraitės sprendimas: taškai, dvitaškiai kableliai, kabutės, skliausteliai ir daugtaškiai. O įžangos pabaigoje išsakytą antologijos pavadinimo trečiąjį sąskambį žodį erotika (ir Algio Mickūno interpretaciją) laikysime lyriniu nukrypimu.
