Dailininkė Morta Griškevičiūtė
Agnės Žagrakalytės knygos – ir poezijos, ir prozos – niekada nelieka nepastebėtos ir patenka tarp kūrybiškiausių. 2008 m. autorė išleido solidžią ir smagią eilių knygą Visa tiesa apie Alisą Meler, kurioje netrūko žaismės, giliamintiškumo ir alisiškumo. Atrodė, kad lietuvių poezija gali būti nenuobodi ir išmoninga. Po šio rinkinio 2017 m. pasirodė jau plonesnis rinkinys Štai, o 2019 m. – naujausia poezijos knyga Bu bu itis. Šis sunkiai artikuliuojamas ir nepatogiai užrašomas pavadinimas skaitytoją erzina, nes pasižaidinimas „bu bu bu“ labiau tiktų knygai vaikams. Autorės tikslas buvęs išgąsdinti buitį, o tiksliau – teigti, kad jai buitis visai nebaisi ir poezijai ne tik netrukdo, bet netgi padeda, juk geriausi, poetiškiausi dalykai nutinka būtent buityje. Taip autorė paaiškina pavadinimo primityvią kilmę ir buities sąvoką generuoja ne tik metafizine, bet ir fizine prasme: „buitiakas toks: netfliksas būbuoja, / rašau, jo dešinė man už kairio papo čiupnoja“ (p. 28).
Poezija čia deheroizuojama, deromantizuojama, eilėraščiai realistiški, nerasime jokios magijos, tik vienas kitas tropas, palyginimas, intertekstas ir puikiai išgaunamas emocinis afektas. Buitis yra įvykių epicentre net ir tada, kai pasitelkiami ir natūraliai įpinami pasakų, mitų, legendų ar šiurpių motyvai arba buitiniai smulkiosios tautosakos žanrai („bijai vilko – neik į mišką“, p. 49). Eilėraščio subjektė buitimi taip smaginasi, kad poezija gali ištikti kažką stebint, klausant, pasakojant, užklupus ligai ar tiesiog užsilipus ant treniruoklio („pavaryk, širdele, paplak, / paplak, važiuok, važiuoook!“, p. 27) ir dirbant kasdienius darbus („grūdu spalvotus užvalkalus skalbyklės ausin / atlapoton, galvoju, ką dabar veikia ta maloni / japonė, / kuriai ryte kapojau per galvą“, p. 45).
Knygos pavadinimas turi ir paantraštę (Alisa Meler išeina pro duris), kuri susišaukia su ankstesniuoju rinkiniu, tik, deja, Alisos Meler vaidmuo pavadinime ir užsibaigia – jos nėra, ji išėjusi. Dėl to tenka tik apgailestauti, nors galbūt Alisos praradimas kompensuojamas gilesnėmis buities-būties refleksijomis. Čia neberasime ir Alisą supusių personažų (nebent tik lapes ir žiurkes), kuriuos, nors ir užmaskuotus, dar buvo įmanoma sutikti knygoje Štai. Rinkinio Bu bu itis pagrindinė herojė – japoniškus kardo menus propaguojanti moteris gepardė, arba tigrė. Knygos ketvirtajame viršelyje rasime autorės lankomų kovos disciplinų iaido ir kendo paaiškinimus, kaip vienu atveju kapojamas įsivaizduojamas priešas, kitu – blogasis alter ego (pasąmonėje, matyt, – Alisa Meler). Taigi eilėraščiuose esama vaizdinių iš šių kovų treniruočių („sensėjus išvykęs Japonijon, tad moko tave / kas netingi“, p. 51), o knygos pabaigoje pateikiamas kai kurių terminų žodynėlis skaitytojui nepalieka nepaaiškintų burtažodžių.
Autorės rašymo stilių sunku su kuo nors supainioti, o tai gana retas reiškinys šiandieninėje lietuvių poezijoje. Ryškesniu buitiškosios poezijos „protėviu“ būtų galima laikyti Gintarą Grajauską, išugdžiusį eilę sekėjų (sakytume, Žagrakalytė – viena iš jų, pasukusi originaliu keliu). Kita vertus, tokia buvo natūrali poezijos raida, jos virsmas ir prisitaikymas prie skubrios gyvensenos. Poezijos giliosios prasmės nekinta, tik jos įvelkamos į subjektyvius reginčiosios vaizdinijos rakursėlius. Pavyzdžiui, įdomu palyginti Rainerio Maria Rilke’s eilėraštį „Ruduo“ ir Žagrakalytės eilėraštį apie rudenį (p. 16), kuris, pradėtas su impresija, baigiasi tradiciškai elegiškai: „Toksai ruduo – prikritęs kiemas lapų – / o didžiuliai! […] Tokia tyla – kaip garsiai figmedis / šiandien kieme nusirengia“ (p. 16).
Dabar šalia Žagrakalytės rikiuotųsi Vaiva Grainytė su rinkiniu Gorilos archyvai (2019), nors pastarosios regėjimo laukas apima keletą geografinių platumų ir pereina į siurrealizmo plotmę. Žagrakalytės buitis pati savaime yra turtinga, ir autorė ją geba paversti estetiškai patrauklia. Skiriamasis autorės bruožas – savotiška buities ir būties inversija. Paprastai į gilesnius egzistencinius apmąstymus panyrama atsispyrus nuo kokios nors buities detalės (Prousto pyragaičio atvejis), tačiau Žagrakalytės poezijoje viskas atvirkščiai – tam tikras pasakojimas, kuris gali būti ir daugiasluoksnis, reziumuojamas elementaria buities detale, įprasminančia visą eilėraštį. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Vendeta“ papasakota istorija apie gimines persekiojantį kerštą už žmogžudystę pabaigiama kavos puodeliu ir kalbančiųjų sūnų spardomo kamuolio dunksėjimu („mūsų sūnūs / kamuolį spardo, pro langus matai, kaip jis / skrieja, – nuo bažnyčios ligi kapinių tvoros / ir atgal“, p. 7), eilėraštis, kuriame minimi istoriniai artefaktai, pavadinimu „tyla įsirašo it vėjas, išklibinęs dagtį“, baigiamas išsekusia diktofono baterija („diktofonas įrašo visą naktį tylos, tiek tylos, kad / baigias baterija“, p. 31).
Žagrakalytė viename interviu yra išdavusi šios knygos genezę – kaip į užrašų knygelę rašyti kasdienybės potyriai virto autorės keturiasdešimtmečiui skirta dovana, tad į rinkinį sugulė lygiai 40 įvairaus ilgio (ir lygio) tekstų. Turinys vos lenkia brošiūros apimtį, ir tik vienodas formatas su ankstesne knyga skaitytojui sukuria iliuziją, kad vartomas dar vienas įprastas poetės eilėraščių rinkinys, kuriam žaismės suteikia knygos dailininkė Morta Griškevičiūtė. Tačiau naujoji knyga atrodo šiek tiek chaotiška, nestabili, kitaip nei ankstesniuose rinkiniuose, tekstai įvairesni, nuo naratyvių su istorinėmis detalėmis iki vos ne haikiškų dvieilių, kuriuos, be buities leitmotyvo, mažai kas konceptualizuoja. Esama daugiau nenuoseklių emocingų, su pasišūkčiojimais impresinių pasakojimų arba refleksyvių stebėjimų, kurie tik autorės gebėjimu perteikti vidinę energiją ir išbaigti – išrišti mintį – tampa įtaigiais eilėraščiais. Nežinia, kokiu tikslu kartojasi eilėraščių pavadinimai, arba kodėl pavadinimui uždedami skliaustai (pavyzdžiui, ciklas „iš paukščių stebėjimo“ rašomas be skliaustų, kai išties stebimi paukščiai, ir su skliaustais, kai paukščiai tėra priedanga stebėjimui), tikėtina, kad čia slypi gili mintis, tačiau perteklinių ženklų vartojimas trikdo knygos visumos nuoseklumą. Kiekvienas eilėraštis yra įdomus, nors kai kurie tekstai kelia abejonių, ar jie tikrai verti poetės plunksnos (pavyzdžiui, apie paukštukus), tačiau autorė, kaip ir lyrinė veikėja, sugebėtų išsisukti, kad taip gavosi netyčia, juk ji rašiusi visai ne eilėraščius („o! Kaip tai panašu į eilėraštį, ką / ten aukščiau / surašiau“, p. 24). Vis dėlto stipresni tie tekstai, kai žiūrint į paukštukus, pastebimi visai kiti objektai, pavyzdžiui, žilutėlė senutė, stovinti prieš vestuvinių suknelių vitriną (p. 33).
Poetės stiprioji vieta yra šmaikštumas, vaizdinys sukuriamas kaip komiksas, o eilėraščio mintis yra naiviai paprasta ir šviesi, propaguojanti klasikinę grožio estetiką. Galiniame knygos viršelyje autorė klausia, ar galima rašyti eilėraščius esant ne sumaišties, o laimingos būsenos, juk „įkvėpimo apsčiai duoda Šventoji Dvasia“. Lyg ir bandoma įteigti, kad eilėraščiai yra palaimingai šviesūs, tačiau reziumavus jų tematiką atsiskleidžia, kad dažno jų potekstė byloja apie būties tragizmą. Tad toji ramybė nėra tokia jau paprasta, o egzistenciškai įjautrinta: „Viešpatie, šitam žmonių tirštime / Išgirsk mano šlamėjimą“ (p. 21).
