Kęstutis Navakas, NET NE: Eilėraščiai, Vilnius: Apostrofa, 2018, 113 p., 800 egz.
Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė
Kęstutis Navakas priklauso tai poetų mohikanų kartai, kurie užsidarę savo intelektualiniame urve rašytojo amatą regi kaip gyvenimo pozą, būdą ir stilių, darbą ir poilsį. Jų kūryba gimsta arba „iš širdies“ (dvasios emocinių įtampų), arba racionaliai meistriškai išprotauta, joje gracingai dera ir individualioji, ir kolektyvinė, kultūrinė atmintis, kai tekstai kalbina tekstus („man radauskas citavo škėmą“, p. 21), ir metatekstualumo lygmuo tampa pats sau žaidimu, neretai įtartinu, bet veikiausiai literatūriškai įtikinamu. Navakas visada žavi gebėjimu valdyti kalbą, jos turinį ir sintaksę, jo kūryba turtinga kultūrinių artefaktų gausa, aliuzijomis ir žaismingais sąmojais. Navakas už kūrybą yra pelnęs ne vieną premiją (Jotvingių, Poezijos pavasario, Lietuvos nacionalinę) ir jau tapęs kanoniškai nekvestionuotinu autoriumi. Tačiau kuo, iš tiesų recenzijų gausa nepasižyminti, Navako poezija yra meniškai vertinga? Kuo didysis meistras pakeri skaitytoją? Ar anksčiau minėti epitetai tiktų ir naujajam poezijos rinkiniui, kurio verbališkai keistas pavadinimas net ne skaitytoją trikdo mažųjų žodelyčių per se beprasmybe?
Pavadinimas, paprastai turintis atlikti raktažodžio vaidmenį, skaitytoją veda į aklavietę, t. y. į niekur. Žinoma, perskaičius knygą visos užslėptos reikšmės turėtų paaiškėti, o jeigu nepaaiškėja, tai bent jau galutinai pavadinimo pasirinkimu turėtų įtikinti paskutinis, epilogo funkciją atliekantis, tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir visa knyga, eilėraštis. Be to, vartojamos dalelytės struktūriškai knygą dalija į du skyrius (vienas pavadintas „net“, kitas – „ne“), kurių perskyrą žymi ir vizualiai priderinta šrifto spalva bei kiti dizaino sprendimai, identiškai panašūs į 2013 m. tos pačios leidyklos išleistą rinkinį 100 du eilėraščiai. Pastarojoje knygoje autorius vykdė klasikinių sonetų modifikaciją. Naujojoje – pirmosios dalies eilėraščius priskirtume rimuotųjų kategorijai, antrosios dalies nerimuotus tekstus (čia atpažintume vieną iš „ne“ konotacinių reikšmių) reiktų laikyti labiau eilėraščiais proza, nes jie netilptų nei į baltųjų eilių, nei į verlibro rėmus. Žanrinė destrukcija kartais net verčia kelti klausimą dėl poetinio ritmo trūkumo, nors galbūt tokia pozicija pasirinkta neatsitiktinai ir taktiškai, nes kalbiniai niuansai, regis, yra autoriaus kūrybinis arkliukas.
Žanro ir eilėdaros stilistikos kaita Navakas pasižymėjo jau nuo pat debiutinio rinkinio 1988 m. (šiemet Navako kūrybos 30-metis!), tad jų variacijos yra lyg ir įprastas autoriaus bruožas, savita maišto išraiška, – anot XVIII a. mąstytojo Étienne‘o Bonnot de Condillaco, filosofas, negalėdamas paklusti poezijos taisyklėms, imasi rašyti proza. Netgi tiktų Navako kūrybą pavadinti filosofiška, nes eilėraščiuose nestinga minčių ir idėjų, vertų gilių apmąstymų ir naracijos. Ne viename eilėraštyje reflektuojami ir Vakarų, ir Rytų religinės filosofijos įvaizdžiai („kas ištiks jei pajudinsiu pirštą / atsibus mūsų kristus ir buda“, p. 36), o lyrinis herojus turi ir donkichotiško, ir samurajiško kario bruožų. Ir nors šio kario „šarvus nugulė dulkės, o iš kardo rankenos / baigia iškristi rubinai“ (p. 76), o nevykstant karui, jis užsimaskavęs perka duoną ir daržoves, jis visada pasiruošęs kario misijai: „jei sugebėjai ateiti į šį pasaulį mokėsi / ir jį palikti“ (p. 76).
Navako kūrybos aktualioji reikšmė yra pačios kalbos kalbėjimas, todėl jo poeziją pavadintume raštografine, kai pasaulis suvokiamas kaip rašytinis ir skaitytinis (langue ir parole) tekstas. Arba rankraštis. Jau pats pirmasis rinkinio eilėraštis, primenantis radauskišką stilistiką, asmenuojamas kaip gama, antrajame interpretuojama abėcėlė, trečiajame – taškas („susitraukia į tašką menas“, p. 16). Rašto tematika natūraliai įsiterpia į piešiamus vaizdus ir įkontekstina veiksmą bei vyksmą: „bereikšmiai ir be kontekstų / užsipilsim akis eilutėmis“ (p. 34), „ir beržai o ir tuopos kartojosi / paslapčia jambai keitė chorėjus“ (p. 38), „raidėse suakmenėję žmonės mums prabils iš knygų“ (p. 58), „mes esame // puslapis. Vėjas – išnaša jo apačioje“ (p. 84) ir panašiai. Žodžiai „knyga“, „raidė“, „pasakymas“, „nutylėjimas“ ir kitos metakalbos apraiškos primena ne tik žodžio kaip kūno metarefleksiją, bet ir palimpsestišką nuostatą, kad visa, kas parašyta ar perskaityta, jau yra buvę („viskas mums kada nors nutiko“, p. 37). Autorius leidžia sau laisvai žongliruoti laiko ir erdvės dimensijomis, tad viename eilėraštyje gali susitikti įvairūs mitiniai, literatūriniai ar filmų personažai. Išraiškingai šį teiginį iliustruoja epigrafo funkciją atliekančio ketureilio eilutės: „poezija yra ne stilius ir ne mintys / o vien tai kur esu patekęs“ (p. 7). Vietos modalumas („esu patekęs“) suteikia aliuzijų į tam tikrą mistišką erdvę, pavyzdžiui, triušio urvą, sapną ar pan., nors dažniausiai poeto erdvė yra kambarys, iš kurio patenkama kažkur kitur. Navako kūryboje neretai pulsuoja bulgakoviška mistiška atmosfera. Vienas iš tokių bulgakoviškų eilėraščių būtų pirmasis antrojo skyriaus tekstas, pavadintas „vieną rytą“, kurio pabaiga – „vieną rytą iš savo namų išėjau į miestą“ (p. 67) – verčia sutelkti vaizduotę nutiksiančiam įvykiui. Beje, iki šios eilutės skaitomame tekste įžvelgsime vieną pagrindinių neiginio „ne“ konotacijų: „neskaitykite šito teksto […] netikėkite tuo ką rašau“ (p. 67).
Atkreiptinas dėmesys, kad dažname eilėraštyje, ypač pirmosios dalies, kalbama daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes“, inerciškai ir intensyviai beriančiu vaizdų ir veiksmų koncentratą, persmelktą kultūrinės atminties citatų ir perifrazių („bandysime galvoti kas nutiktų nesulaukus / ariadnei artemidės ar kalipsei odisėjo“, p. 59). Viena vertus, trečiasis daugiskaitos asmuo skamba šiek tiek patetiškai, kita vertus, suteikia daugiau laisvės demiurgiškiems minčių viražams. Antrojoje knygos dalyje nelieka rimo ir vyrauja vienasmenis „aš“. Jo akiratyje dažniausiai tik simbolinio kambario sienos („aš kalbėjau su siena ji gera pašnekovė“, p. 87), kurių ribas praplečia atitrauktos užuolaidos, knygos, atmintis, sapnas arba tiesiog užmerktos akys („ji visai šalia tereikia užsimerkti. liautis žvelgus“, p. 93). Taigi anksčiau cituotos minties apie vietą aktualumas (poezija yra vien tai, kur esu patekęs) išlieka svarbus visuose eilėraščiuose.
Beje, užmerktos akys turi daugiaprasmę asociatyvinę reikšmę: „užsimerk. šis veiksmas yra / mažoji mirtis visi mirusieji užsimerkę […] užsimerkus smegenys vis tiek mėto / vaizdus ant kaukolės skliauto jos rodo tavo / gyvenimo kiną“ (p. 93). Eilėraštyje „Sapnai“ (siužetas čia primena Donaldo Kajoko nubudusį vienuolį) subjektas pabunda vis kitame kambaryje galiausiai susimąstydamas, kad „viskas yra nesibaigianti / sapnų grandinė“ (p. 97). Kartais kambaryje atsiranda kiti („po mano kambarius vaikšto svetimi žmonės“, p. 95), sartriškai įprasminantys trukdžius. Viename eilėraštyje pašnekovas į sieną užtranko kates (eil. „katės), kitame – „kalbos / pobūdis atitiktų galvos trankymą į / sieną“, (p. 89), dar kitame suvokiama, kad kiti – tai aš: „visi jie mano ašys ir ašmenys. Vadinasi / visas aš – jie“ (p. 95). Žinoma, neapsieinama ir be savo mylimosios – „ji“ yra tas įvardis, baigiantis ir paskutinio knygos eilėraščio eilutes.
Laisvai autorius elgiasi ir su sintakse. Jau nuo rinkinio Žaidimas gražiais paviršiais (2003) poetas jaukinosi dvitaškį, įprasminusį minčių pauzes, priežasties pasekmės sekas, išvadinius kalbinius atokvėpius, ir pasiekusį apogėjų rinkinyje Atspėtos fleitos (2006). Naujojo rinkinio pagrindiniu sintaksiniu akcentu galėtume laikyti tašką, žymintį kalbos pertrūkius, išreiškiančius tradicinio sakinio pabaigą, bet stokojantį energijos po taško einantį sakinį pradėti didžiąja raide (beje, didžiųjų raidžių Navako poetiniame žodyne išvis nėra). Taškai atlieka konstatuojamojo veiksmo funkciją, sukuria savitą kalbėjimo stilių, kai tradicinius sakinius sudaro du trys žodžiai: tarinys, veiksnys ir (ar) papildinys, kuriuos nežymiai keičiant kuriama eilėraščio semantika (pvz., eil. „lempa“, „arheopteriksas“). Nuo to, kur padėtume tašką, dažnai priklauso ir perskaitymo galimybės bei tekstui suteiktos reikšmės, pavyzdžiui: „vieną dieną skaitysi knygą knygoje bus / parašyta“ (p. 103).
Rinkinio net ne pagrindiniu motyvu būtų galima laikyti metaforos gyvenimas yra knyga daugiasluoksnę interpretaciją. Šiame palyginime apmąstomi ne tik puslapiai, raidės, tarpai, bet ir metafizinė jo reikšmė. Pavyzdžiui, eilėraštyje, pavadinimu „raidė“, gyvenimas nuo knygos laipsniuojamas iki pranyksiančios raidės: „greit skaitant pakaks / vienintelės knygos po to vieno puslapio vieno / sakinio galiausiai šiek tiek dar godžiai skaitysi / vienintelę raidę ji bus tau dosni kaip duona po / to kada nors susigers į užmerktas […] blakstienas“ (p. 99).
Grįžtant prie knygos pavadinimo reiktų pasakyti, kad Navakas yra iš tų autorių, kurie tikslingai apgalvoja kiekvieną struktūrinę turinio detalę. Knyga jam nėra šūsnis eklektiškų tekstų, bet dėsningai ir principingai sukurta visuma. Slapčiausias ir labiausiai neapibrėžtas yra žodelis „net“, kuris sustiprina arba suteikia modalinę reikšmę numanomam veiksmažodžiui (pvz., net numirti). Antrasis pavadinimo sandas, sakytume, reprezentuoja vidinio, antrojo ar kito aš prieštaravimus pirmajam. Ir ši amžinoji dvikova, sena kaip ir gyvenimas, verčia iš naujo permąstyti kultūrinius artefaktus, kurių Navako kūryboje tikrai apstu. Be to, esama ir minčių iš jau parašytų paties autoriaus eseistikos tekstų. Taigi Navako poezija gali patraukti arba ne, tačiau bet kuriuo atveju joje yra net šis tas daugiau negu parašyta ar perskaityta.
