Regina Katinaitė-Lumpickienė, TAPUOLIA PŪKAS AKY, Kaunas: Kauko laiptai, 2018, 96 p., 300 egz.
Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė
Poezija tarmiškai – retas reiškinys, tačiau intriguojantis, o kalbantiems bendrine kalba tarmiški tekstai skamba net egzotiškai. Utenoje gimusios ir gyvenančios poetės bei vertėjos Reginos Katinaitės-Lumpickienės aukštaičių uteniškių tarme parašyti eilėraščiai sugulė jau į ketvirtą tarmiškų tekstų knygą Tapuolia pūkas aky (2018). Autorė yra išleidusi poezijos rinkinių ir bendrine kalba bei vertimų iš vengrų kalbos. Taigi rašyti gimtąja tarme yra sąmoningas autorės pasirinkimas, kilęs iš tokios poezijos poreikio. Ir ne tik todėl, kad dėmesys tarmėms nemąžta (2013-ieji Lietuvoje buvo paskelbti tarmių metais, 2015-ieji – etnografinių regionų metais, leidžiama net keliolika kultūros ir istorijos regioninių žurnalų, kuriuose skelbiama ir grožinės kūrybos, ir pan.). Tikėtina, kad tokios knygos aktualios ne tik gimtąją tarmę išlaikiusiems ar jaučiantiems jai nostalgiją bei tarmių tyrėjams, bet ir tiesiog sodrios gamtiškos (kaimiškos) poezijos gerbėjams, išsiilgusiems elegiškos lyrinės poezijos.
Be įvairių almanachų, skirtų regioninei kūrybai, tarmiškų tekstų knygas leidžia negausus būrelis ryškesnių rašytojų, kuriančių pirmiausia bendrine kalba (pvz., aptariamoji knyga rikiuotųsi šalia Vlado Braziūno šiaurės panevėžiškių, Viktorijos Daujotės žemaičių varniškių ar Romo Sadausko dzūkų tarme išleistų eilėraščių rinkinių). Jeigu ypatingo dėmesio gali susilaukti tam tikra šnekta ar net žargonu parašytas prozos kūrinys, pavyzdžiui, toks kaip Rimanto Kmitos romanas, tarmiška poezija visuomet kelia įtarimą ir klausimą, ar visa jos vertė ir yra tarmiškas užrašymas, ar išvertus eilėraščius į bendrinę kalbą juose dar liktų poezijos ir poetiškumo? Pavyzdžiui, Braziūnas knygoje Saula prė laidos (2008) šalia pateikia, kaip pats pabrėžtinai pripažįsta, ne poetinį, o filologinį vertimą į bendrinę kalbą.
Kadangi poezija visų pirma yra prasmės ir tarties (turinio ir formos) santykio raiška, neneigtume, kad tarmiška poezija turi žavesio būtent dėl pačios tarmės. Ne(at)pažįstama kalba suteikia slapties jausmo, kai ja mėgaujamasi tik akustiškai ir nujaučiant esant poetinės potekstės. Jeigu bendrine kalba rašantiems autoriams kartais prireikia įdomesnių žodžių (archaizmų ar naujadarų), kurie suintensyvintų ir semantiškai praturtintų kuriamą vaizdą, tai tarmiškoje poezijoje retesnių žodžių įvairovė įsikomponuoja natūraliai, kaip ir įvairios patarlės bei priežodžiai.
Dažniausiai tokioje poezijoje neišvengiama tautosakiškumo, joje reflektuojamas kaimo žmonių gyvenimas, nes tarmė neatsiejamai susijusi su kaimu – simboliška, archajiška, nykstančia vietove, kurioje gyvena archetipiniai, gyvenimo išminties kupini personažai – „mūsų protėviai“. Nors Katinaitės-Lumpickienės rinkinyje kalbama pirmuoju asmeniu, kai kuriuose eilėraščiuose prisimenama, ką pamokančio sakęs senelis, močiutė („mačiute sakydava // nedraskyk sau dūšias“, p. 24), ką atmena upė, arba kažkas beasmenis, sakantis, kaip būdavo senovėje. Vienas pagrindinių topų yra namai, tad pati tarmė reflektuojama kaip grįžimas namo, prie šaknų, įprasminant savo tapatybę: „sapna dugni / šviečia tarmes liktarėlis – / parait“ (p. 30).
Ir vis dėlto Katinaitės-Lumpickienės eilės turi šį tą daugiau nei tarmės skambesys. Jos lyrinė herojė – tikras gamtos vaikas, ji (ap)mąsto gyvenimą, laiką, kartais naiviai, kartais šmaikščiai („šitek letaus nebesugeria / nei žeme nei mintys – // daboji – // muožna jau plaukt / a muožna – skandintis“, p. 57). Ji stebisi, kaip keičiasi pasaulis, džiaugiasi gamtos reiškiniais, atranda netikėtų palyginimų. Knygoje esama vienatvės, ilgesio motyvų, neretai persmelktų tragiškos egzistencinės įtampos: „gerves parskrida / žųsys parskrida // a tu parait negali“ (p. 68). Minties įtaigumu ir lakoniškumu haiku žanrą primenantys trumpesnieji eilėraščiai pasižymi netikėtomis užbaigomis, kurios suteikia svarų akcentą eilėraščio meninei kokybei. Nors esama gana tradicinių įvaizdžių (dangus, dausos, saulė, širdis, žydėjimas), autorė geba juos savitai interpretuoti („mana ilgesia runkas teip ilgas – / a tavįs nepasiekia“, p. 22).
Tad Reginos Katinaitės-Lumpickienės tekstus reiktų skaityti ne tik kaip šios tarmės pavyzdį, bet ir kaip moteriškų savasčių poeziją, nestokojančią originalumo, ir kuriai tarmė ne trukdo, o suteikia ypatingą harmonijos pojūtį: „tylas laškelaj kūdikėlis silsis / apglėbįs sapnų až savi didesnį“ (p. 12). Be to, eilėraščiai užrašyti taip, kaip tariami, t. y. suprantama kalba, be dialektologinės fonetinės transkripcijos.
