Mažai kam žinoma – iki neseniai ir šių žodžių autoriui, – kad žydų kilmės lenkų teisininkas, žmogus, Antrojo pasaulinio karo metais nukalęs ir į tarptautinę teisę kartu su kolegomis įvedęs genocido sąvoką, Raphaelis Lemkinas (1900–1959) keletą 1939–1940 m. mėnesių praleido Lietuvoje kaip karo pabėgėlis ir juos aprašė atsiminimuose. Keletą savaičių pagyvenęs Vilniuje išvyko į Kauną, kol galų gale sulaukęs Švedijos vizos, per Rygą išskrido į Stokholmą. Iš ten per Sovietų Sąjungą ir Japoniją pasiekė JAV. Autobiografijoje, kurią 2013 m. išleido Yale University Press, Lemkinas nemažai rašo apie viešnagę Lietuvoje, stabtelėjimą Latvijoje, taip pat ir Švedijoje – tam skirtas atskiras skyrius (Totally Unofficial: The Autobiography of Raphael Lemkin, edited by Donna-Lee Frieze, Yale University Press, 2013, p. 60–79). Susitikimų su kolegomis Bronisławu Wróblewskiu Vilniuje, Karoliu Žalkausku Kaune, pokalbio su istoriku Simonu Dubnovu Rygoje aprašymai, pasivaikščiojimai pėsčiomis po ramybe spinduliuojantį Stokholmą – šiandien, ketvirtus metus vykstant Rusijos agresijai Ukrainoje ir tvyrant nežiniai dėl Europos ateities, suskamba itin aktualiai ir netgi ekleziastiškai.
1939-ųjų ruduo anaiptol nebuvo pirmoji Lemkino pažintis su Lietuva, bent jau istorine prasme. Jis gimė ir augo žydų ūkininkų šeimoje, Bezvodna kaimo apylinkėse – tai apie 14 km nuo Valkavisko, apie 50 km nuo Balstogės ir maždaug tiek pat nuo Gardino. Jo žodžiais tariant, „pasaulio dalyje, istoriškai žinomoje kaip Lietuva ar Baltoji Rusia“ (ibid., p. 3). Paskui kurį laiką mokėsi Vilniuje (nors apie šį laikotarpį žinių mažai). Gimnaziją Lemkinas baigė Balstogėje, o 1921 m. pradėjo teisės studijas Jono Kazimiero universitete Lvive (nors svajojo ir apie filologiją – buvo fenomenaliai gabus kalboms). 1926 m. apsigynęs doktoratą iš Baudžiamojo SSRS kodekso ir išleidęs šia tema knygą, o po metų ir fašistinės Italijos Baudžiamojo kodekso studiją, Lemkinas tapo žinomas Lenkijos teisininkų pasaulyje ir svetur. Nors 1933 m. jo pranašingas siūlymas į tarptautinę baudžiamąją teisę įvesti barbarybės ir vandalizmo nusikaltimus nesusilaukė pakankamo palaikymo.
Autobiografiją (ir genocido sąvokos biografiją!) Lemkinas rašė ir ruošė publikavimui paskutinius dvejus savo gyvenimo metus, tačiau tada ji taip ir liko neišleista. Pats Lemkinas bene trims dešimtmečiams buvo primirštas – iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio, kurį paženklino tutsių ir nuosaikiųjų hutų genocidas Ruandoje, Serbijos pajėgų įvykdytas bosniakų genocidas Srebrenicoje ir tų pačių pajėgų nusikaltimai žmoniškumui bei karo nusikaltimai Kosove, dar kartą patvirtinę Lemkino žodžius, kad genocidas yra neatskiriama žmonijos istorijos dalis ir – čia pridėsiu nuo savęs – lozungas ir burtažodis „niekada daugiau“ visad išreiškė žmonijos troškimus, bet ne tikrovę.
2013 m. pirmą kartą publikuotų Lemkino memuarų-autobiografijos Totally Unofficial (Visiškai neoficialus) įvade leidinio redaktorė, genocidų tyrinėtoja Donna-Lee Frieze rašo, kad tokį pavadinimą savo knygai parinkęs pats Lemkinas, pagal 1957 m. New York Times vedamąjį, kuriame buvo svarstoma, kodėl JAV nepasirašo Genocido konvencijos (tai įvyks tik 1988 m.). (Lemkinas svarstė ir kitus knygos pavadinimus: Visiškai neoficialus žmogus (Totally Unofficial Man) ar Neoficialus žmogus (The Unofficial Man); žr. Totally Unofficial, p. XXV.) Redakcija tuomet rašė, kad „galima [daug ko] išmokti iš šio nepaprastai kantraus ir visiškai neoficialaus [totally unofficial] žmogaus“. Abu šie žodžiai, tiek totally, tiek unofficial – atspindi Lemkino veiklos esmę, ypač 1950–1959 m., kai jam teko kovoti dėl „Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ ratifikavimo. Šiuo laikotarpiu jam stipriai talkino JAV lietuvių, latvių, ukrainiečių ir lenkų bendruomenės, beje, pirmosios neologizmo genocidas vartotojos, kuriuo bandė atkreipti Vakarų valstybių, visų pirma JAV, dėmesį į sovietų vykdomus nusikaltimus žmoniškumui okupuotose jų tėvynėse.
Skaitytojams pateikiama ištrauka – tai ne tik įdomūs, pagavūs atsiminimai apie Vilnių, Kauną, Rygą ir Stokholmą, bet ir į anomijos būseną nyranti, bet vis dar šiek tiek besilaikanti Šiaurės Rytų Europa, kurios viena ankstyvųjų metaforų, susijusių su lietuviškomis aktualijomis, galėtų būti laivo „Kaunas“, kurį 1939 m. lapkričio 17 d. Šiaurės jūroje torpedavo nacių povandeninis laivas U-57, skendimas ir elektros generatoriumi apšviestos trispalvės, plevėsuojančios laivo gale, lėtas dingimas po vandeniu (Bronius Krikštopaitis, Jūrų keliais: Jūrų kapitono atsiminimai, Čikaga, 1979, p. 163).
Svarbu pažymėti, kad Kaune Lemkinas tobulino vieną savo gyvenimo tekstų, kuris po kelerių metų išsirutuliojo į atskirą veikalą – Ašies valdžia okupuotoje Europoje (Axis Rule in Occupied Europe). Jame dar 1933 m. Lemkino suformuluotos į tarptautinę teisę mėgintos įvesti barbarybės ir vandalizmo sąvokos susiliejo į vieną terminą – genocidas.
Iš anglų kalbos pagal Totally Unofficial: The Autobiography of Raphael Lemkin (edited by Donna-Lee Frieze, Yale University Press, 2013) vertė, įvadą ir komentarus parengė Zigmas Vitkus.
Vilnių pasiekiau likus kelioms savaitėms iki lietuviams perimant jo valdymą1. Miestas buvo pilnas pabėgėlių. Jie troško pasinaudoti visais neutralumo privalumais, kurie, kaip tikėtasi, turėję nukristi ant miesto tarsi mana iš dangaus.
Tuo tarpu rusų kariai ardė fabrikuose ir spaustuvėse stovėjusias mašinas. Jie pirko viską iš eilės: laikrodžius, batus, kelnes, marškinius, kepures, apatinius, smuikus, vinis. Jų alkis vartojimo prekėms atrodė nepasotinamas. Sklandė gandai, kad jie tyčia vilkino pasitraukimą iš miesto, siekdami įsigyti visko dar daugiau2. Tai buvo antrasis jų šansas apsipirkti didelėje vartotojų rinkoje nuo pat karo su Lenkija 1920 m. vasarą.
Rusų moterys, lydėjusios armiją, įsigijo siuvinėtų naktinių marškinių, kuriuos palaikė vakarinėmis suknelėmis. Pasipuošė jais eidamos su savo palydovais į vieną iš madingų Vilniaus restoranų. Apie tai mieste buvo kalbama dar ilgai po jų pasitraukimo.
Apskritai atrodė, kad Rusijos armija labiau užsiėmė ekonomine, o ne politine okupacija, nors propagandistų netrūko. Vieną rytą rusų politinis komisaras gatvėje ant kampo kalbėjosi su praeiviu. „Mes paliekame šį miestą – perduodame jį teisėtiems šeimininkams“, – aiškino jis. – „Nenorime jokios svetimos teritorijos. Sudarėme sutartį su vokiečiais, nes tai naudinga proletarinei revoliucijai.“
„Kaip tai gali būti?“ – paklausė anas.
„Britai norėjo, kad vokiečiai stotų į karą su mumis, bet mes situaciją apvertėme savo naudai“, – atsakė jis. „Vakarų ir Vokietijos kariuomenės kovos tarpusavyje tol, kol sunaikins viena kitą, o tada ateisime mes ir perimsime valdžią.“
„Iš kur toks užtikrintumas, kad nė viena pusė nebus stipresnė už kitą?“
„Turime savo informacijos“, – atsakė jis. – „Vokiečiai turi daugiau ginklų, bet Vakarų sąjungininkai turi daugiau pinigų ir pirks ginklus iš Amerikos. Tai bus ilgas, alinantis karas. Mes kuo ilgiau išliksime neutralūs, o kai Europoje ateis metas pasaulinei revoliucijai, paimsime valdžią, nepaleidę nė vieno šūvio.“
Jis kalbėjo užtikrintai. Jo kalboje atsispindėjo sena kaip pasaulis tautų svajonė – stebėti, kaip priešininkai sunaikina vienas kitą, o jos iš savo neutralumo susirenka visą politinę ar ekonominę naudą. Iškilti kaip laimingam paveldėtojui kitų tautų griuvėsiuose – kas galėtų būti paprasčiau? Kartais toks planas laikinai pasiteisina, bet istorija dažniausiai pričiumpa ir pačius sukčius.
Lenkų pabėgėliai klajojo po miestą, ir retas jų viduje jautėsi ramus. Jie nerimavo dėl žmonų ar mylimųjų, likusių vokiečių užimtose teritorijose. Ėmė klostytis nauja veikla – profesionalių kontrabandininkų siuntimas į Varšuvą, kad jie palydėtų žmones į Vilnių. Šioje veikloje buvo keletas tarpininkų grandžių, o už kiekvieną paslaugą nustatyta speciali kaina. Tuo metu Varšuvoje getas dar nebuvo įsteigtas, todėl žmones išgabenti iš miesto buvo lengviau3. Pirmieji ištrūkę varšuviškiai jau buvo Vilniuje. Jie buvo itin geidžiami naujienų šaltiniai.
Pabėgėliai taip pat nerimavo dėl savo lenkiškos valiutos – kiaurą dieną nešiojosi ją su savimi mažytėse piniginėse ant kaklo, siekiančiose juosmenį. Tačiau net ir fiziškai saugomi banknotai neteko savo vertės, kuri tirpo kas valandą. Pabėgėliai taip pat pirko įvairias vartojimo prekes, kurias vėliau tikėjosi iškeisti į naują valiutą4.
Juodoji rinka Rūdninkų gatvėje klestėjo beveik oficialiai. Kontrabandininkų gaujos gabeno lenkiškus banknotus, paslėptus sūriuose ir svieste, į kitą Rusijos zonos pusę, o įveždavo dolerius, paslėptus batų paduose. Lenkijos zlotai vis dar buvo teisėta mokėjimo priemonė Baltosios Rusios dalyje už Vilniaus ribų ir kitose buvusios Lenkijos dalyse. Todėl lenkišką valiutą išveždavo, o dolerius įveždavo. Juos supirkdavo iš neturtingų žydų, kurie dažnai gaudavo dolerių siuntose iš giminaičių Amerikoje.
Pabėgėliai taip pat nerimavo dėl imigracinių vizų. Jie norėjo sužinoti, kur galėtų vykti toliau. Vieni rašė giminaičiams ir draugams užsienyje, kiti kreipėsi į juodosios rinkos prekeivius. Atsirado nauja prekybos rūšis – vizos į įvairias šalis, įvairiomis kainomis, doleriais. Pabėgėlių gyveno beveik kiekviename Vilniaus name. Pro plonas mano kambario sienas nuolat girdėjau žodžius ir frazes: „doleriai“, „vizos“, „Hondūras“, „Ekvadoras“ ir „Gvatemala“ arba „ką tik atvyko iš Varšuvos“, „buvo pagautas netoli Balstogės“. Kartais išgirsdavau žodį „makaronai“, kuris tapo dolerių sinonimu. Šie žmonės aistringai ginčydavosi tarpusavyje dėl prieglobsčio ir išlikimo. Jie tvirtinosi naujose gynybos linijose.
Neilgai trukus po atvykimo į Vilnių išsiunčiau keletą telegramų į užsienį. Vieną – Karlui Schlyteriui, buvusiam Švedijos teisingumo ministrui5, kitą – grafui Cartonui de Wiartui, Tarptautinės baudžiamosios teisės asociacijos prezidentui ir buvusiam delegatui Tautų Sąjungoje6. Daugelį metų dirbome kartu tarptautinėse konferencijose. Informavau juos apie savo ketinimą vykti į JAV ir paklausiau, ar jie galėtų pasirūpinti mano laikinu įvažiavimu į Švediją ir Belgiją.
Dar vieną telegramą išsiunčiau senoms bičiulėms Pedones – motinai ir dukrai, kurios valdė didelę leidyklą Prancūzijoje7. Pranešiau, kad esu gyvas, ir pasiteiravau apie savo rankraščio tarptautinių mokėjimų tema, kurį joms buvau išsiuntęs iš Varšuvos likus kelioms savaitėms iki karo pradžios, likimą8. Paaiškinau, kad šios knygos publikavimas padėtų man įsitvirtinti universitete.
Taip pat parašiau laišką profesoriui Malcolmui McDermottui iš Duke’o universiteto Šiaurės Karolinoje9. Jis rengė Europos, įskaitant Lenkiją, teisingumo sistemos analizę Amerikos vyriausybei, o 1926 m., jam lankantis Varšuvoje, buvau paskirtas jo padėjėju. Tarp mudviejų užsimezgė draugystė, kartu netgi parašėme knygą apie Lenkijos baudžiamąjį kodeksą, kurią 1939 m. išleido Duke University Press.
Nuėjau į Vilniaus universitetą aplankyti draugų. Akademinių metų atidarymui nebuvo pasiruošta, tačiau tam tikri seminarai ištikimiausiems aukštesnių pakopų studentams vyko. Išmušti iš pusiausvyros, alkani profesoriai jautė neužtikrintumą dėl savo ateities.
Aplankiau kriminologą Bronisławą Wróblewskį jo namuose10. Jo žmona buvo tapytoja11. Jie abu sėdėjo nešildomame kambaryje. Turimą maistą jie buvo padaliję į mažytes vienodas porcijas ir kasdien po truputį užkandžiaudavo. Profesoriaus veidas buvo vaškinės lėlės spalvos, o jo akys – lyg šaltas stiklas, žvelgė į mane be išraiškos, be emocijų. Į ką jis žiūrėjo? Jis paglostė didžiulį šunį, kuris buvo taip išsekęs nuo alkio, kad iš jo akių nuolat riedėjo ašaros. Ponas Wróblewskis pasakė, kad šuo viską suprato: kad maistas kiekvieną dieną bus dalinamas tarp jų trijų ir kad jie jį suvalgys greitai ir tyliai. Šuo niekada neliesdavo šeimininkų dalies, net jei jų nebūdavo kambaryje.
Veltui stengiausi išsklaidyti profesoriaus apatiją. Siūliau, kad kai tik atvyksiu į Švediją, galėčiau pabandyti gauti jam vizą. Jis nesiklausė. „Tai mano miestas ir aš noriu mirti čia“, – pasakė jis. Apie mirtį kalbėjo tarsi apie kažką labai artimo ir konkretaus, kaip apie straipsnį žurnalui, arba paskaitą, kurią rengėsi perskaityti. Būdamas itin moralus žmogus, jis numatė moralės pabaigą mažiausiai šimtui metų į priekį. „Tai smurtingiausias ir amoraliausias šimtmetis iš visų“, – nuolat kartojo jis. „Nepriklausomai nuo to, kada pasibaigs karas, žmonės neatkurs prarastų moralinių normų, o ir toliau, net taikos metu, elgsis kaip barbarai.“
„Mes gyvename pereinamajame šimtmetyje, esame pakeliui į kitokį kultūros pavidalą, kitokias valdymo vertybes, ekonomiką ir visokeriopas mąstymo bei jausenų formas. Šiuos pokyčius dabar matome tik miglotai. Labiau jaučiame, nei suprantame.“ Keletui akimirkų nutilau, glostydamas vargšą šunį.
„Visais pereinamaisiais laikotarpiais“, – tęsiau, – „moralinės normos suyra. Tai nereiškia, kad turime tai priimti nieko nedarydami – turime pamėginti iš naujo atkurti standartus, o gal net iškelti juos aukščiau su jėga. Negalime ignoruoti pokyčių; turime į juos atsižvelgti.“
„Negi nebuvai sustabdytas tada, 1933-aisiais, kai mėginai įvesti naujus apibrėžimus tarptautiniams barbarybės ir vandalizmo nusikaltimams?“ – prieštaravo profesorius.
„Mėginsiu vėl“, – pasakiau. – „Galbūt vėl būsiu sustabdytas, tada mėginsiu dar kartą.“ Mačiau, kad jis skeptiškai į tai žiūri. „Žmogus, turintis idėjų, yra kaip Kleopatros ląstelės botanikoje. Jos pirmiausia patenka į dirvą, tačiau čia yra sunaikinamos, bet mirdamos atveria kelią kitoms ląstelėms, kurios vėl išsivysto į augalą.“
Wróblewskis papurtė galvą. Jis buvo palaužtas žmogus, kurio tikėjimas irgi buvo palaužtas. Tuo tarpu aš net ir tvano metu nebuvau praradęs optimizmo. Mes kalbėjome skirtingomis kalbomis.
Vėliau, būdamas užsienyje, domėjausi profesoriaus Wróblewskio likimu. Man pasakojo, kad vieną dieną, vaikštant lauke su šunimi, šis jį užpuolė. Šuo staiga tarsi pamišo ir mirtinai jį sužalojo12.
Ne kartą ilgai vaikščiojau po Vilnių. Prieš daugelį metų lankiau čia gimnaziją, amerikietiškai – vidurinę mokyklą ir kolegiją. Šis gražus miestas yra senovinė Lenkijos-Lietuvos karalystės sostinė. Lenkų karalienės Jadvygos ir Lietuvos karaliaus Jogailos santuoka pratęsė romantiškus dviejų valdovų santykius ir virto asmenine dviejų valstybių unija. Ši romantika, regis, įnešė į Lenkijos ir Lietuvos santykių istoriją ir kai kurių santuokoms būdingų elementų: meilę, sumišusią su neapykanta.
Užkopiau į kalną priemiestyje ir pažvelgiau į plačią Vilniaus bei jo apylinkių panoramą. Niekas ant šio kalno – su jo raminančia tyla ir tyru oru – neišdavė slegiančios atmosferos, tvyrančios apačioje. Jis suteikė man tiek tiesioginę, tiek dvasinę paukščio skrydžio perspektyvą, kurios tuo metu man labai reikėjo. Iš čia atsivėrė ne tik visas miestas, bet ir iki pat tolimo horizonto ramiai nusidriekę slėniai, kalvos, miškai ir ežerai. Jei tik žmonės ir tautos pasistengtų bent trumpam išlikti tokioje harmonijoje13.
Staiga prisiminiau, kad būtent čia prieš daugelį metų buvau susitikęs su mergina pirmajam pasimatymui. Prisimenu jos rudą mokyklinę uniformą ir švelnų, gaivų skruostą, kurį nedrąsiai paliečiau savo lūpomis. Tada, kaip ir dabar, aiškiai prisimenu jos paslaptingą žvilgsnį, nukreiptą į tolius. Prisimenu, kaip norėjau pabučiuoti ją į lūpas, ir kaip šį troškimą manyje kažkas nuslopino – tai, ko negalėjau suprasti.
Žmonės džiūgavo. Neutralitetas pagaliau įsigaliojo. Kitą dieną nuėjau pas komendantą prašyti leidimo vykti į Kauną, sostinę, kur būčiau galėjęs palaikyti glaudesnius ryšius su užsienio šalių konsulatais. Jis patarė man kantriai laukti.
Sulaukiau laiško iš tėvų. Jie rašė apie tai, kokie laimingi jautėsi, kai vėl visi susitikome. Jiems viskas klojosi gerai – įprastas santūrus optimizmas su sunkiai slepiamu nerimu14. Jie niekada nerašė apie liūdnus dalykus, bet aš visad galėdavau suprasti, kas slypi tarp eilučių. Pabėgėlis iš Varšuvos buvo užsukęs į jų namus, prisistatė kaip mano draugas ir kolega. Tėvai pakvietė jį apsistoti. Jis netrukus turėjo atvykti į Vilnių ir, norėdamas atsidėkoti už jų svetingumą, pažadėjo parvežti dėžutę su mano motinos keptais pyragaičiais ir stiklainį uogienės.
Kaip ir žadėta, atvyko Benjaminas Tomkiewiczius – avėdamas tvirtais, ilgaauliais batais ir nešinas daugybe pyragaičių. Jis atgabeno švelnią mano tėvų namų atmosferą ir pažįstamą mamos orkaitės kvapą, kuris sklido iš kepinių.
Grįžo mūsų bendrų vakarų ir profesinio gyvenimo linksmojoje Varšuvoje šviesa. Tai buvo nostalgijos šventė, kurią pertraukdavo tik dažni mano bičiulio atodūsiai. Jis buvo nelaimingas žmogus, ir aš stengiausi jį prablaškyti. Jis paliko savo seną motiną, su kuria ir dėl kurios gyveno. Puikus teisininkas ir profesionalus pesimistas, jis stengėsi įtikinti mane, kad situacija labai bloga ir mes niekada nebūsime tokie laimingi, kokie buvome Varšuvoje. Aš tą puikiai žinojau; jau buvau susidaręs aiškią nuomonę apie savo asmeninę laimę.
„Nėra prasmės nuolat galvoti apie praeitį“, – pasakiau jam. – „Didžiuliai advokatų honorarai, tušti pokalbiai apie mūsų begalinę profesinę išmintį, tie prabangūs baldai jaukiuose namuose – visa tai niekada nebegrįš. Jei kada nors jie vėl pasitaikys mano kelyje, neleisiu jiems peržengti savo namų slenksčio. Jie niekada nesuteikė man laimės, tik trumpam atpalaiduodavo. Kaip prokuroras ir advokatas tarnavau valdžiai ir mėgavausi netikru prestižu. Iš tiesų gyvenau tik tada, kai kovojau už idealus. Likusią gyvenimo dalį paskirsiu savo darbui – kovai už tai, kad būtų uždrausta naikinti tautas.“
„Neblogai“, – ištarė jis abejodamas. „Linkiu sėkmės. Bet kodėl gi negalėtum turėti abiejų dalykų?“
„Pats žinai, kad tai neįmanoma“, – pasakiau. – „Neleistų manasis godumas ir galios instinktas, kuriuos toks gyvenimas sukelia. Negali vienu metu tarnauti dviems dievams. Idealas, kaip tas senovės dievas, reikalauja nuolatinių aukų, besąlyginės ištikimybės, visiško nuoseklumo ir savęs atsižadėjimo.“
Staiga pajutau, kad savo geram bičiuliui kalbu lyg pamokslininkas, ir sutrikęs lioviausi.
Po savaitės sėdau į traukinį, kuris važiavo į Kauną. Norėjau būti arčiau Švedijos konsulato, nes tikėjausi Švedijos vizos. Apsistojau teisininko namuose, pas kurį mane nukreipė vilniškiai draugai.
Mano šeimininko šeima buvo Šveicarijoje. Jis turėjo laisvo laiko ir, kaip dauguma advokatų, mėgo kalbėti monologais. Patyriau savo advokatiško gyvenimo Varšuvoje atgimimą – jo kaunietišką versiją. Kiek kartų buvau girdėjęs istorijas apie teismo bylas, kurios visada atrodydavo įdomios tik pačiam teisininkui: sudėtinga byla, didelis honoraras, sukrečiantis įspūdis, kurį neva patiria teisėjas, išgirdęs originalių įžvalgų… Kitas teisininkas apsimeta, jog klausosi, nors iš tiesų tik ir laukia eilės pradėti savo pasakojimą apie dar sudėtingesnę bylą, kuriai reikės dar daugiau teisinio išradingumo, už kurią, žinoma, bus sumokėtas dar didesnis honoraras.
Kai teisininkai praturtėja arba pavargsta nuo honorarų, jie patraukia į politiką. Kartais jie imasi abiejų dalykų vienu metu. Retkarčiais jie imasi beveik pralaimėtų bylų ir teismo salėse rėžia ugningas kalbas. Tokiais atvejais visas luomas semia dividendus iš jų idealizmo. Mano patarimas – nesipykite su teisininkais: mūšio lauke jie nepraleidžia detalių. Juos reikia priimti tokius, kokie jie yra. Nors jie daro nemažą įtaką visuomenei, apskritai kalbant, jie stokoja socialinio sąžiningumo ir aistros, todėl negali įgyvendinti didesnių pokyčių istorijoje. Kartais įmanoma panaudoti teisininkus geriems tikslams, jei sugebama jiems parodyti, kad šią idėją jie sugalvojo pirmi arba kad šis tikslas padarys juos dar svarbesnius negu buvo. Per savo gyvenimą turėjau daug vargo su teisininkais, ir tik todėl, kad pats esu teisininkas, galėjau įveikti jų sukeltas kliūtis.
Pirmą kartą nuo tada, kai palikau Varšuvą, gyvenau tarp žmonių, kurie patys nebuvo pabėgėliai. Jie nežinojo, kas laukia jų ateityje. Norom nenorom lyginau savo dabartinį gyvenimo būdą su jų. Kai nuolat bėgau ir gelbėjausi nuo realių pavojų, vadinau save bėgliu (escapee). Bet dabar, kai tiesioginis pavojus prarasti gyvybę ir laisvę nebegrėsė, tapau pabėgėliu (refugee). Dabar man grėsė asmenybės dezintegracija dėl neveiklumo, apatijos, savivertės ir pasitikėjimo praradimo, ir, ne mažiau svarbu, nuolatinio valgymo prie svetimo stalo. Dante, pabėgėlis iš gimtosios Florencijos, aprašė, kokia karti yra svetima duona ir kaip sunku eiti nuo durų prie durų.
Kai praeityje sutikdavau pabėgėlius, mane labiau slėgė ne jų fizinė, o psichinė būklė. Pabėgėlis – tai pirmiausia dvasinė būsena. Pabėgėliai, kurie buvo ypač aktyvūs kultūros srityje, praranda žemiškus ir žmogiškus savo įkvėpimo šaltinius. Tapytojai netenka gimtojo kraštovaizdžio, poetai – baltų beržų giraičių, valstybės vyrai – galimybės spręsti vietos problemas, net gydytojai – ryšio su savo pacientais. Jie tarsi sulūžę pieštukai, negalintys suderinti prarastų vertybių su nauja, dažnai painia ir priešiška realybe. Pabėgėlio statusas yra capitis diminutio15 – modernaus žmogaus žlugimas, kartais net visiškas dvasinio gyvenimo ir kūrybingumo atsisakymas. Jie tampa vaiduokliais. Ne inteligentams sekasi geriau, nes fizinio darbo vertė pati savaime yra universalesnė ir lengviau pritaikoma.
XX amžius, pasižymintis audringais socialiniais ir moraliniais pokyčiais, yra pabėgėlių amžius, žmonių, gyvenančių su vienu plaučiu ir vienu inkstu. Jų nuolatinė nepastovumo būsena, vilčių ir vertybių suspendavimas, aitri nežinomybė ir normalumo ilgesys pamažu ardo jų sielas.
Savo gyvenime troškau išvengti trijų dalykų: akinių, nuplikimo ir pabėgėlio dalios. Sulaukiau visų trijų, jie ištiko mane kaip neišvengiamybė.
Žinojau, kad savąjį pabėgėlio statusą galiu pakeisti tik tada, jei būsiu dvasiškai tvirtas: tęsiu intelektinį darbą ir plėsiu savąją pasaulio sampratą – sampratą apie pasaulio vieningumą, nepaisant jo beviltiško susiskaldymo tuo metu.
Atėjo laiškas iš Pedones, mano Paryžiaus leidėjų, kartu su pirminėmis mano būsimos knygos korektūromis. Tai buvo tarsi laivas, atplukdęs maisto atsargas badaujančiam demonui. Jos rašė, kaip džiaugiasi, galėdamos išleisti mano knygą ir tuo pačiu padėti man kaip šeimos draugui, taip pat atsiuntė kopijas mano 1933 m. Madride parengto projekto, kuriame buvo kalbama apie barbarizmo ir vandalizmo aktų kaip tarptautinių nusikaltimų uždraudimą. Pradėjau tobulinti tekstą. Tai atvedė prie naujų pasiūlymų dėl genocido uždraudimo, kuriuos išdėsčiau 1944 m. savo knygoje Ašies valdžia okupuotoje Europoje, 1945 m. Prokurorų konferencijoje Londone, kai genocido sąvoką įtraukiau į kaltinamuosius Niurnbergo teismų aktus ir kai nuo 1946 m. rengiausi Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai.
Apsilankiau pas poną Žalkauską, Kauno apygardos teismo pirmininką16. Jį ir jo žmoną buvau sutikęs 1935 m. Kopenhagoje vykusioje konferencijoje apie Baudžiamąją teisę ir jos normų suvienodinimą.
„Kaip tai galėjo įvykti taip greitai?“ – paklausė jis, kai sėdėjome jo kabinete. – „Kaip gali valstybė dingti per tris savaites?“
Tuo metu man šis klausimas skambėjo tarsi: „Kaip galėjo ponas X mirti vakar, kai tik prieš savaitę mes vakarieniavome?“ Nebuvo jokio būdo jam tai paaiškinti, nes Europa tuo metu buvo padalinta į dvi grupes: į tuos, kuriems tai jau nutiko, ir į tuos, kuriems dar ne. Ponui Žalkauskui tai nutiko kiek vėliau. 1951 m. Čikagoje dirbant prie Genocido konvencijos ratifikavimo, pusę šešių ryto kažkoks vyras pasibeldė į mano kambario Morrisono viešbutyje duris. Jis atsiprašė už ankstyvą sutrukdymą – iki vėlyvo vakaro dirbo liftininku, tad galėjo ateiti tik tokiu metu. Tai buvo ponas Žalkauskas.
Kaune per poną Žalkauską susipažinau su vyriausybės ir visuomenės atstovais iš sostinės ir kai ką supratau apie šios tautos gyvenimą. Tai buvo tauta, kuri tarp abiejų pasaulinių karų sėkmingai susikūrė vėlyvą nepriklausomybę17.
Lietuviai iš esmės buvo demokratiški žmonės. Jie neturėjo savo aristokratijos. Lietuvių dvarininkija buvo lenkų kilmės, į ją buvo žiūrima įtariai, kaip į pernelyg draugingą Varšuvai; jai nebuvo leista turėti didelės įtakos. Lietuviai išsirutuliojo kaip ūkininkų tauta – darbšti, taupi, prisirišusi prie žemės, užsispyrusi, religinga, klestinti. Jie puikiai išmanė žemės ūkio kooperatyvus.
Tačiau biurokratų ir kariuomenės kombinacija palaipsniui išsivystė į savivalių tautos maištininkų valdžią. Pradedant premjeru Woldemaru [!] 1927 m. ir baigiant premjeru Merkiu 1939–1940 m.
Kultūros ir lingvistikos prasme ši tauta buvo išskirtinė. Jos kalba yra vienintelė Europoje, kuri išlaikė ryšį su senoviniu sanskritu. Ji siekia laikus, kai arijai valdė pasaulio dalį nuo Baltijos iki Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno. Buvo įdomu skaityti Kaune ant restoranų iškabų tuos pačius vardus, kurie buvo įrašyti senoviniuose hetitų karalių įrašuose18. Remiantis mano filologinėmis studijomis, prieš parduodant savo sielą velniams – teisės dvasioms, aš buvau šiek tiek susipažinęs su sanskrito ir lietuvių kalbomis. Dabar nusipirkau žodyną ir pradėjau skaityti laikraštį kasdien, pamažu pereidamas nuo antraščių prie turinio. Tai buvo prasmingas užsiėmimas, padėjęs man geriau suprasti žmones, tarp kurių gyvenau, ypač jų kultūrą, kuri turėjo tokias senovines ištakas ir vis dar išsaugojo gyvybingumą.
Apsilankiau pas profesorių Karsaviną, jis dirbo Kauno universitete. Rusų kilmės ir kultūros, į Kauną atvyko po bolševikų revoliucijos ir dėstė čia slavų literatūrą. Jis buvo aukštas ir tiesus, gražaus veido, kurį puošė ilga dekoratyvi barzda ir išraiškingos akys. Jis buvo garsiosios rusų balerinos Karsavinos brolis. Kūrybingas ir išsilavinęs, Karsavinas buvo Eurazijos judėjimo teoretikas. Jis tikėjo, kad Europa yra tik Azijos pusiasalis, kad egzistuoja jų kultūros bendrija, ir kad tai ypač tinka kalbant apie Rusiją. Vėliau, kai 1941 m. keliavau per Sibirą, teko įsitikinti Karsavino vizijos teisingumu.
Sulaukiau skambučio iš Švedijos konsulato, mano viza jau ten. Konsulatas tuo metu buvo pabėgėlių rasės valdovas ir dievas. Pabėgėliai bandė perprasti savo „dievus“, apie kurių ypatumus ir kalbėjimo įpročius buvo girdėję iš kitų žmonių, kuriuos tie „dievai“ buvo priėmę anksčiau. Konsulatų laukiamieji kambariai tapo pabėgėlių susitikimų vietomis. Žmonės ten eidavo tiesiog iš įpročio, o iš ten keliaudavo į kitas susitikimo vietas, „Monikos“ arba „Konrado“ kavines, kur pranešdavo draugams, kad ką tik buvo konsulate ir kad jų vizos dar neatvyko. Ilgą laiką pabėgėlio ir konsulato santykis buvo vienintelis – laukimas.
Švedijos konsulas į mano pasą įdėjo didžiulį karališką antspaudą ir palinkėjo sėkmės. Kitą dieną jau sėdėjau traukinyje į Rygą – Latvijos sostinę, dar vieną neutralią Baltijos valstybę, kur turėjau praleisti kelias dienas, laukdamas skrydžio į Švediją.
Rygoje buvo daugiau gyvybės nei Kaune. Pastatai čia buvo didingesni, o moterys elegantiškesnės. Latviai, kaip tauta, yra artimi lietuviams, tačiau jie yra labiau nepastovūs ir pasaulietiški, ypač sostinėje. Tai nepriklausomos minties žmonės, tokie pat išdidūs ir veiklūs kaip lietuviai. Kai apsilankiau pas savo seną draugą Udrį, Aukščiausiojo Teismo generalinį prokurorą, jis buvo atviresnis nei mano lietuviai draugai, be užuolankų dėl Lenkijos katastrofos kaltindamas nekompetentingą Lenkijos užsienio politiką. Nuo to laiko daugiau jo niekada nemačiau ir nežinau, kas nutiko jam, kai jo šalies neutralumas baigėsi19.
Rygoje gyveno garsusis žydų istorikas profesorius Simonas Dubnovas20. Aš apsilankiau jo namuose Kaizervalde, netoli sostinės21. Tai buvo šaltas žiemos rytas, nuo Baltijos jūros pūtė kiaurai smelkiantis ledinis vėjas. Balti paukščiai juodais snapais virš medžių suko ratus aplink jo namą. Įėjęs į jo šviesų kabinetą, pamačiau židinį, kuriame degė ir spragsėjo malkos, po kambarį skleisdamos šilumos bangas. Rusvas profesoriaus veidas buvo draugiškas ir gyvybingas. „Kitaip nuo Baltijos šalčio neapsiginsi, tik su židiniu. Bet turi sušilti ir iš vidaus.“ Jis pasiūlė man puodelį arbatos.
„Čia taip maloniai ramu“, – pastebėjau.
„Ramybė prieš audrą“, – atsakė jis.
„Kur ji prasidės, kaip manot?“
„Dabar, kai Hitleris prarijo Lenkiją, jis ruošiasi kitam žingsniui, o mes čia patogiai sėdime prie židinio. Keista, kaip diktatorių inicijuoti veiksmai sužavi ir net paralyžiuoja demokratinių valstybių vyrus, stebėtina, kaip lengvai jie leidžia jiems įgyvendinti tokius veiksmus.“
„Tas pats buvo ir su Napoleonu, kurį laiką“, – įsiterpiau aš, ir nuo tos akimirkos nejučia perėjau prie pokalbio apie mano planą uždrausti tautų naikinimą.
Jis reagavo labai gyvai. „Pagrindinė jūsų plano vertė slypi tame, kad tokius veiksmus vertinate kaip kriminalinius aktus“, – kalbėjo jis. „Akivaizdu, kad jei vieno žmogaus nužudymas yra nusikaltimas, tai žmonių ir ištisų tautų naikinimas turėtų būti dar didesnis nusikaltimas.“
„Vieno žmogaus nužudymas yra vidaus nusikaltimas – kiekviena tauta baudžia už jį per savo teismus ir savo iniciatyva“, – pasakiau. – „Tačiau visos tautos naikinimas turi būti pripažintas tarptautiniu nusikaltimu, kuris turėtų rūpėti ne tik vienai tautai, bet ir visam pasauliui. Tautos turės bendradarbiauti, kad nubaustų tokius nusikaltėlius ir užkirstų kelią būsimoms masinėms žmogžudystėms. Jei toks dalykas vėl prasidės, tautos turės veikti. Be to, nusikaltėlis susidurs ne tik su savo amžininkų, bet ir su istorijos teismu.“
„Baisiausia, kalbant apie šio tipo nusikaltimus“, – kalbėjo Dubnovas, – „yra tai, kad praeityje jie nustodavo buvę nusikaltimais, kai juose dalyvaudavo didelis skaičius žmonių ir kai visi jie priklausydavo tai pačiai tautybei, rasei ar religijai. Šiuos dalykus reikia aptarti atvirai. Tegul tautos pasirenka, ar jos nori priklausyti civilizuotai pasaulio bendruomenei. Aš visada jaučiau, kad istorija turi būti teisėja“, – teigė Dubnovas.
Didysis istorikas galvojo apie istorijos teismą ir po pusantrų metų, kai nacių buvo nuvarytas į egzekucijų vietą. Draugai pasakojo, kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis šaukęs žmonėms: „Užrašinėkite, viską užrašinėkite!“ Tai buvo istoriko testamentas22.
Dieną prieš išvykstant iš Rygos, mano draugai nusivedė mane į meno muziejų. Aiškiai prisimenu skulptūrą, pavadintą „Motina“. Jos veidas spinduliavo meile ir atleidimu. Ji vis dar žvelgia į daugelį sūnų ir dukterų, kurie skubėdami su gyvenimo reikalais labai greitai pamiršta tas, kurios jiems suteikė gyvybę. Bet motina visada atleidžia. Kitą dieną, per ledinį Baltijos orą skrisdamas į Stokholmą jaučiau, kad tikriausiai palieku šią Europos dalį amžiams, kad mano tėvai liks vieni, ir kad jų laukia pavojai. Bet Latvijos motinos vizija tarsi ragino mane prašyti savo paties motinos atleidimo.
Kitą rytą atsibudęs Stokholme, greitai papusryčiavau ir išėjau pasivaikščioti. Norėjau šiek tiek prasivėdinti ir pasimėgauti miesto atmosfera. Tai ne tas miestas, kuris iškart užvaldo žmogų savo dinamika ir šviesomis, kaip Niujorkas, Paryžius ar Berlynas. Stokholmas apima tave lėtai, po truputį ir stipriai. Kai kurie didelio šio miesto žavesio elementai – tai miesto ir vandens dermė, paslaptingos spalvos, atsirandančios saulei skverbiantis pro miglą ir rūką, o saulėlydžio metu – tamsiai mėlyną spalvą ant sniego atspindintis vanduo, saulės šviesa, žaidžianti ant senovinių žalių metalinių stogų, skleidžiančių tiek senovės, tiek jaunystės jausmą, tiesios, dailios vyrų ir moterų figūros gatvėse, tarsi Šiaurės dievai būtų apsirengę šiuolaikiniais drabužiais, patrauklios parduotuvių vitrinos, daugybė knygynų, liudijančių, kad miestas ne tik gerai apsirėdęs, bet ir išsilavinęs.
Vienoje iš šių parduotuvių nusipirkau knygą, norėjau išmokti švedų kalbą, o besišypsanti pardavėja išvertė man kelis knygų pavadinimus. Papasakojau jai, kaip aš išmokau lietuvių kalbą iš laikraščių ir žodyno. Ji patarė daryti tą patį čia, bet nepamiršti ir „gyvųjų žodynų“ – su duobutėmis skruostuose, kurie suteiktų daugiau motyvacijos mano kalbos studijoms. Apskritai švedai sudarė įspūdį žmonių, kurie nuėjo ilgą kelią nuo šiurpių vikingų papročių ir jau nebegalvoja apie herojišką mirtį, bet nuoširdžiai mėgaujasi gyvenimu.
1 Lemkinas Varšuvą paliko 1939 m. rugsėjo 6 d. Prieš pasiekdamas Vilnių, užsuko į Valkaviską aplankyti tėvų. Atidesnis skaitytojas autobiografijos tekste aptiks netikslumų. Pavyzdžiui, Lemkinas mini, kad tėvų namus pasiekė „šaltą lapkričio naktį“, tačiau vėliau rašo, kad Vilnių pasiekė likus kelioms savaitėms iki to, kai miestą perėmė lietuviai (t. y. spalio 28 d.).
2 Vilnių sovietai užėmė 1939 m. rugsėjo 19 d. ir išbuvo jame beveik 40 dienų.
3 Getas Varšuvoje buvo įsteigtas 1940 m. spalio 16 d., bet jo tvora buvo statoma jau nuo 1940 m. balandžio.
4 Iš lenkų atgautame Vilniuje lapkričio 2 d. prasidėjo zlotų keitimo į litus operacijos. Lapkričio 14 d. pradėtas zlotų deponavimas. Keičiant zlotus į litus ir deponuojant zlotus, siekta bent šiek tiek paremti vietos gyventojus; žr. Regina Žepkaitė, Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940 m., Vilnius: Mokslas, 1990, p. 82–83.
5 Socialdemokratas Karlas Schlyteris (1879–1959) Švedijos teisingumo ministru buvo 1932–1936 m. Jis laikomas vienu gerovės valstybės kūrėjų, dirbo Baudžiamosios teisės srityje.
6 Henry Cartonas de Wiartas (1869–1951) 1932–1934 m. buvo Belgijos socialinių reikalų ministras, o 1928–1935 m. Belgijos atstovas Tautų Sąjungoje.
7 1838 m. Paryžiuje įsteigta leidykla Pedones specializuojasi akademinės ir teisinės literatūros leidyboje, ypač darbų apie tarptautinę ir konstitucinę teisę srityje.
8 Nelabai aišku, apie kokį rankraštį kalbama, bet 1933 m. leidykla Pedones išspausdino Lemkino parengtą pranešimą, kuris buvo pristatytas Madride 1933 m. spalio 14–20 d. vykusioje penktojoje Baudžiamosios teisės specialistų konferencijoje. Pranešime „Les Actes Constituant un Danger Général (Interétatique) Considérés Comme Délits de Droit des Gens“ pristatomi ir aptariami barbarizmo ir vandalizmo terminai, kurie vėliau išsirutuliojo į genocido sąvoką. Lapkritį pranešimas pasirodė ir vokiečių kalba Vienoje leidžiamame žurnale Anwaltsblatt Internationales (1933, nr. 11).
9 Su Duke’o universiteto teisės profesoriumi Malcolmu McDermottu (1885?–1967) Lemkinas išvertė Lenkijos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą į anglų kalbą.
10 Stepono Batoro universiteto profesorius Bronisławas Wróblewskis (1888–1941) 1934–1936 m. ėjo šio universiteto Teisės ir socialinių mokslų fakulteto dekano pareigas.
11 Stepono Batoro universiteto absolventė, dailininkė ir grafikė Krystyna Wróblewska (1904–1994) nuo 1945 m. gyveno ir kūrė Krokuvoje.
12 Wróblewskis, žmonos liudijimu, mirė nuo širdies smūgio nacių saugumo policijai vykdant kratą namuose. Palaidotas Rasų kapinėse.
13 Galbūt tai buvo Panerių „kalnai“? Nuo jų ketvirtajame dešimtmetyje žvalgėsi ir Janas Bułhakas; žr. Jan Bułhak, Vilniaus peizažas: Fotografo kelionės, iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas, Vilnius: Vaga, 2006 (1936), p. 88–92.
14 Pagal Valkavisko Yizkor (Atminties) knygą, Lemkino tėvai buvo nužudyti Treblinkoje. Brolis Elijas mirė 1983 m., o Samuelis 1917 m.
15 Asmenybės statuso pokytis Romos teisėje.
16 Karolis Žalkauskas (1892–1961) – teisininkas, dėstytojas, ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjo padėjėjas. 1940 m. antroje pusėje pasitraukė į Vokietiją, čia 1945–1948 m. dirbo JAV karinės administracijos Vokietijoje Teisės skyriuje (tvarkė antinacines baudžiamąsias bylas). 1948 m. apsigyveno JAV. Paskui trumpam grįžo į Europą, o nuo 1956 m. iki mirties gyveno JAV.
17 Viename iš susitikimų su JAV lietuvių išeiviais Lemkinas prisiminė susitikimus su prezidentu Antanu Smetona ir Valstybės Tarybos nariu, teisininku Jonu Vileišiu; žr. Salomėja Narkėliūnaitė, „Vieno asmens delegacija Jungtinėse Tautose“, in: Lietuvių dienos, 1954, nr. 4, p. 7.
18 Gal būdamas Kaune Lemkinas spėjo susipažinti su lietuvių kilmės iš hetitų teorija, kurią palaikė Jonas Basanavičius? Lemkinas buvo aistringas filologas ir poliglotas, mokėjęs apie 10 kalbų ir mokęsis jų, kaip pastebėjo Donna-Lee Frieze,šviesos greičiu.
19 Teisininkas Teodoras Ūdris (1900–1944) buvo sovietų saugumo suimtas 1940 m. spalio 17 d. ir išvežtas į Komijos lagerius. Mirė 1944 m. birželio 10 d. kalėjime Intoje.
20 Simonas Dubnovas (1860–1941) – Visuotinės žydų istorijos (Die Weltgeschichte des jüdischen Volkes, 1925–1930) autorius. 1903–1906 m. gyveno Vilniuje, 1922 m. prisidėjo prie Lietuvos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Žydų istorijos katedros Kaune steigimo.
21 Nuo 1943 m. kovo iki 1944 m. spalio Kaizervalde veikė nacių įsteigta koncentracijos stovykla (Konzentrationslager Kaiserwald). Į ją pateko po Rygos geto likvidavimo likę gyvi žydai. Čia taip pat pateko žydų iš Liepojos ir Daugpilio getų. Į Kaizervaldą 1943 m. rudenį buvo atvežta ir dalis likviduojamo Vilniaus geto kalinių, 1944 m. – Vengrijos žydų.
22 1933 m. į Rygą dėl nacių persekiojimų iš Vokietijos persikėlęs Dubnovas buvo nušautas 1941 m. gruodžio 8 d. Rygoje, likviduojant Rygos getą. Tuo metu didžioji dalis Rygos žydų buvo nuvaryti į Rumbulos mišką ir sušaudyti.
