Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Gailių klano premijos teikimo akimirka. 2024-03-06. Violetos Boskaitės nuotrauka

Dailės istorikės, kritikės ir parodų kuratorės, Vilniaus dailės akademijos profesorės, habilituotos daktarės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos Giedrės Jankevičiūtės išskirtinumą, be visų smulkesnių, lemia du svarbiausi dalykai – darbštumas ir profesionalumas. Jos profesinės veiklos aprašyme yra neįtikėtinas kiekis straipsnių, pranešimų, tyrimų, projektų, pokalbių, iniciatyvų, bendradarbiavimų, parodų ir paskaitų. 

Kokybiškai jie nebanguoja – visada yra itin aukšto lygio, pradedant prieš 34 metus M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune surengta Roberto Antinio vyresniojo paroda ir baigiant pernai ten pat (kartu su Daina Kamarauskiene) atidaryta smagia paroda Žalia, arba pradedant prieš 20 metų pasirodžiusiu etapiniu Lietuvos socialinės dailės istorijos veikalu Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 (2003) ir baigiant 8 pasakojimų ciklu apie nutildytus Vilniaus dailininkus (su žurnalistu Mindaugu Klusu), kurį 2021–2022 m. publikavo portalas lrt.lt

Tiesa, šiame ramiame aukštos kokybės Giedrės darbų vandenyne kartas nuo karto kyla cunamiai. Tokiais cunamiais vadinu:

– parodą Art deco Lietuvoje (su Osvaldu Daugeliu, 1998) M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, įteisinusią Lietuvoje pastaruoju metu itin išpopuliarėjusį art deco terminą, kurį Giedrė pirmoji įdiegė į menotyrinę vartoseną;

– parodą Teodoras Kazimieras Valaitis, 1934–1974 (2014) Nacionalinėje dailės galerijoje;

– kolektyvinę monografiją Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas, 1903–1954 (2017);

– parodą ir knygą Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 (su Marija Drėmaite ir Vaidu Petruliu, 2018), kuri pirmiausiai pasirodė Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, o po to keliavo į Paryžių, Romą, Taliną, Vroclavą, Kauną ir Briuselį;

– ir galiausiai parodą bei jos monumentalų katalogą Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: Vienas miestas – daug pasakojimų (su Andrzej Szczerski, 2023) Krokuvos nacionaliniame muziejuje ir Nacionalinėje dailės galerijoje.

Nors ir kiti cunamiai turėjo reikšmingos ilgalaikės įtakos Lietuvos dailei, pastarasis, Giedrės inicijuotas projektas tapo svarbiu įvykiu Lietuvos ir Lenkijos moderniosios kultūros istorijoje ir tikriausiai pelnė jai Lietuvos nacionalinę premiją. Projekto parodoje ir kataloge Vilnius pristatomas kaip daugialypis, daugiakultūris fenomenas, o jo paveikslą kartu kuria Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai, ir tai yra naujos kokybės bendradarbiavimo pradžia. 

Dar šiek tiek laurų Giedrės profesinei veiklai. Ji viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti ir iki šiol nuosekliai taiko kontekstinės menotyros ir socialinės dailės istorijos prieigas, kurios leido interpretuoti artefaktus kaip visuomenės procesų išraišką ir atspindį. Tokia prieiga išplėtė dailėtyros lauką, atvėrė šią mokslo sritį kitoms disciplinoms, sudomino meno istorija plačiąją visuomenę.

Savo tyrimus Giedrė pristato daugelyje tarptautinių renginių ir leidinių (maždaug trečdalis jos tekstų yra publikuoti užsienio kalbomis). Man ypač įsiminė Leipcigas ir Bolonija. 2011 m. Giedrė kartu su Jolita Liškevičiene parengė parodą Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracija, skirtą Lietuvos dalyvavimui Bolonijos vaikų knygų mugėje specialiosios viešnios teisėmis. Bolonijoje pratęsta dėl didelio lankytojų susidomėjimo paroda kitais metais buvo perkelta į Miuncheno Jugendbibliothek. Tuo tarpu 2017 m. Leipcigo knygų mugei, kurioje Lietuva valstybės šimtmečio proga ir vėl prisistatė specialiosios viešnios teisėmis, Giedrė kartu su Nerijumi Šepečiu sudarė Lietuvos moderniosios istorijos sintezę vokiečių kalba Fortsetzung folgt: Im Zuge der Moderne. Einhundert Jahre Litauen, 1918–2018 (liet.: Pasakojimas tęsiasi: Modernizacijos traukinyje. Lietuvos šimtmetis, 1918–2018).

Šitaip ir kitaip (straipsniais, pranešimais ir sudarytais leidiniais) Giedrė reikšmingai prisideda prie Lietuvos dailės ir kultūros įrašymo į Europos kultūros kontekstą. Tačiau labai svarbu ir tai, kad ji padeda mums patiems geriau suprasti savo kultūrą. 

Kiekvienas Giedrės tyrimas tikslina ir net perrašo istoriją, vaduoja nuo stereotipiško mąstymo, stebina naujais faktais ir įžvalgomis. Per keturis dešimtmečius apimančią mokslinę karjerą jai pavyko atrasti ir pakelti nuo archyvų lentynų ne vieną šūsnį iki tol nematytų arba pražiūrėtų dokumentų, kurie naujai nušvietė iki tol menkai pažintus Lietuvos dailės ir apskritai Lietuvos istorijos etapus.

Antrojo pasaulinio karo dailės gyvenimas Lietuvoje Giedrės dėmesio centre yra jau bene 15 metų. Šią anksčiau beveik netirtą temą, susijusią su dabar Lietuvoje aktualiais atminties ir nepatogaus paveldo klausimais, ji pristatė ir parodose, ir publikacijose. 2010 m. jos kuruota paroda Po raudonąja žvaigžde Istorinėje prezidentūroje Kaune pirmą kartą pakvietė įbristi į tamsų ir šaltą pirmosios sovietinės okupacijos vandenį. Vėliau sekė paroda Okupacijos realijos: I ir II pasaulinių karų plakatai Lietuvoje (su Laima Laučkaite, 2014) Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ ir galiausiai Sunkus amžius. Vilnius, 1939–1949 m. (2021) MO muziejuje. Visas parodas lydėjo katalogai, įamžinantys ir išplečiantys parodų temas. Jie yra labai svarbi ir itin kruopščiai rengiama Giedrės kuratorinės praktikos dalis.

Tačiau tai toli gražu ne viskas. Dar yra ankstyvieji ir dabartiniai Giedrės dailės kritikos darbai. Šios veiklos pagrindu ji parašė ir paskelbė monografijas apie reikšmingus vėlyvojo sovietmečio dailininkus modernistus: Kseniją Jaroševaitę (Ksenija Jaroševaitė: Tradicinė skulptūra XXI amžiuje, 2004), Leoną Striogą (Leonas Strioga, 2004), Vladą Urbanavičių (Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius, 2009), Rimantą Sakalauską (Nekenčiu sumaišties: Rimantas Sakalauskas, 2020), Petrą Repšį (Petras Repšys: medaliai ir plaketės, 2017), taip pat publikavo straipsnių apie Lietuvos futurizmą, ekspresionizmą, Kauno modernizmo architektūrą.

Dar vieną solidų Giedrės tyrimų bloką sudaro grafika, taikomoji grafika ir knygos menas. Čia yra ir 2008 m. išleista Lietuvos tarpukario grafikos istorija Lietuvos grafika 19181940, ir toks egzotinis leidinys kaip Another History of the Children’s Picture Book: From Soviet Lithuania to India, kurią Giedrė 2017 m. parengė kartu su tamilų istorike ir socialine aktyviste V. Geetha (vok.: Eine andere Geschichte des Kinderbilderbuchs. Vom sowjetischen Litauen bis nach Indien, 2017).

Žodžiu, skaitant Giedrės profesinę biografiją, gali susisukti galva – visko labai daug, o tyrimų laukas itin platus. Bet dailėtyra nėra vienintelis jos užsiėmimas.

Kokiais 1994 m. Giedrės paskaitos apie XIX–XX a. pradžios pasaulines parodas parodė man, VDA bakalaurantei, kad dailės istorija gali būti cool (tuo metu tik šiuolaikinės dailės kritika buvo tikrai cool). Gerokai vėliau ji sutiko tapti mano doktorantūros studijų vadove, kas nebuvo taip jau savaime suprantama, nes gavusi magistro laipsnį, dingau iš dailėtyros ir 10 metų buvau tik dailės pasaulio stebėtoja. Vadinasi, gavau pasitikėjimo kreditą ir galimybę toliau mokytis. Šiandien tvirtinu, kad be Giedrės nebūtų Vilniaus miesto muziejaus, kuriame dabar dirbu, nes be jos nebūtų XX a. pirmosios pusės Vilniaus viešųjų erdvių tyrimo ir iš šio tyrimo kilusios idée fixe užpildyti spragą – įkurti miesto muziejų.

Tokių Giedrės sukuruotų profesinių likimų yra daug. Tikiu, kad daugelis VDA studenčių galėtų papasakoti panašią istoriją. Ji jau daugiau kaip 30 metų dėsto akademijoje ir iki sėkmingo finišo yra palydėjusi mažiausiai 9 doktorantes. Gebėjimas pastebėti geras idėjas, o taip pat turėjimas kantrybės jas puoselėti, dalintis žiniomis ir ilgai laukti derliaus, yra tikrai gero mokytojo savybės.

Žinia, kad mokslo žmonės kartais per giliai panyra į savo tyrimus ir pamiršta, kuo gyvena ne akademinis pasaulis. Smagu, kad Giedrei tas negresia. Gal čia padeda atsitraukimas, kuris vyksta periodiškai. Jau 30 metų ji gyvena pusiau Vilniuje, pusiau Romoje. Šios nuolatinės migracijos dėka turime du Giedrės su kolegėmis parengtus kultūrinius gidus – Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna (2005) ir 9 pasivaikščiojimai po Romą (su Julija Reklaite, 2021). Ką dar ji ten veikia ištisus 15 metų, nežinau, bet akivaizdu, kad laikinas išvykimas iš tėvynės nedaro jai jokios blogos įtakos. Priešingai, panašu, kad jos žvilgsnis paaštrėja, o baterijos pasipildo energija. Taigi Giedrė gyvenime ne tik sklaido archyvų dokumentus, bet ir imasi pilietinių iniciatyvų.

2006 m. ji užkūrė akciją dėl Abraomo Šliozbergo namo išsaugojimo, o 2017 m. protestavo prieš ketinimus, pažeidžiant demokratinį principą, įstatymiškai įtvirtinti būtinybę pastatyti skulptūrinį Vytį Lukiškių aikštėje. Tais pačiais 2017 m. Vitebsko gatvėje Giedrės ir jos bendraminčių pastangomis buvo atidengta atminimo lenta rašytojams broliams Mackiewicziams. Ypač noriu atkreipti dėmesį į tai, kad jos iniciatyva ir pastangomis 2022 m. Vilniuje įrengti 5 Stolpersteinai – atminimo ženklai Holokausto metu nužudytiems Vilniaus žydų dailininkams.

Esu tikra, kad čia išvardinau toli gražu ne viską. Žaviuosi Giedrės gebėjimu nuosekliai dirbti įamžinant tuos, kurie buvo patraukti ar kuriems dabar kyla grėsmė pradingti iš Vilniaus atminties erdvės. 

Kai prasidėjo karas Ukrainoje ir kilo daug klausimų apie prasmę, guodžiausi Giedrei, kad sunku save įtikinti, jog darbas, kurį dirbu, kam nors reikalingas. Ir gavau tvirtą kaip uola atsakymą be mažiausios abejonės: turime daryti tai, ką geriausiai mokame.

Sveikinu Giedrę gavus Gailių klano premiją ir linkiu mums visiems Giedrės tvirtumo, užsispyrimo ir darbštumo. Jei visi tokie būsim, niekas mūsų nenugalės.