Vytauto Kasiulio dailės muziejuje šiuo metu veikianti paroda Atviros marios (kuratorės Rasa Adomaitienė, Ilona Mažeikienė, Birutė Pankūnaitė) smarkiai išsiskiria Lietuvos dailės parodų kontekste. Eksponuojama dalis lietuvių išeivijos dailės rinkinio, tėvo Leonardo Andriekaus OFM (1914–2003) pastangomis sukaupto lietuviškuose pranciškonų centruose JAV ir Kanadoje, daugiausia Kennebunkporto pranciškonų vienuolyne.
Tai, ką šiuo metu galima pamatyti Vytauto Kasiulio muziejuje, dar nebuvo patekę į Lietuvos muziejininkų akiratį, į parodas ir knygas apie lietuvių išeivijos dailę. Andriekaus ir brolių pranciškonų išeivijos dailės paroda Atviros marios netikėtai atvėrė nematytą ir Lietuvos kultūros istorijai reikšmingą tautinės kultūros lobyno dalį. Retai pasitaiko atrasti tiek daug naujų artefaktų, regis, jau visai neblogai pažįstamoje ir ištyrinėtoje išeivijos dailės srityje. Kaip tai galėjo atsitikti? Po 1990-ųjų broliams pranciškonams persikrausčius į Lietuvą, į jų vienuolynus Kretingoje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Vilniuje atkeliavo ir t. Andriekaus, lietuvių pranciškonų provincijolo (1964–1969), Kennebunkporto vienuolyno vyresniojo (1973–1976), žurnalo Aidai vyriausiojo redaktoriaus (1979–1992) Amerikoje sukaupti meno kūriniai. Kolekcija šiek tiek išsisklaidė. Lietuvoje apie ją tikriausiai mažai kas, be pačių vienuolių, bežinojo. Įsivaizduoju, kad kūriniai papuošė celių sienas, o gal glūdėjo podėlių tamsoje, muziejinėms vertybėms, beje, tikrai reikalingoje. Ir tik po to, kai kun. Julius Sasnauskas OFM su viena iš būsimų šios parodos kuratorių ėmė dalintis jautriais prisiminimais apie t. Andriekų (jie išrašyti parodoje ant sienos), Lietuvoje ir galėjo atsirasti paroda Atviros marios. Taip vadinosi pirmasis Andriekaus poezijos rinkinys (1955). Tuomet dar jauno pranciškono religinėje lyrikoje skleidėsi Dievo ieškančio žmogaus paveikslas. Dabar, panaudotas dailės parodai, šis pavadinimas, ypač nesusipažinusiems su Andriekaus poezijos palikimu, tikriausiai atrodo tiesiog graži metafora, implikuojanti mintį apie sklidimą, kažkokių ribų neryškumą. Tad pavadinimas lyg prieštarauja tam, ką matome Vytauto Kasiulio muziejaus salėse. Eksponuojama visas šimtas kūrinių iš kryptingai apie keturiasdešimt metų kaupto lietuvių diasporos dailės rinkinio. Jis tapo užbaigtas, kai nutrūko Andriekaus gyvenimo kelias, ir dailės darbai pasiekė Lietuvą.
Tėvo Leonardo Andriekaus asmenybės svarba Amerikos lietuvių diasporai yra milžiniška. Po teologijos studijų Austrijoje ir Italijoje, 1946 m. apsigyvenęs JAV, jis ne vienam karo pabėgėliui smarkiai pagelbėjo su imigravimo reikalais. Jo rūpesčiu keliai į Ameriką atsivėrė poetams Kaziui Bradūnui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, Henrikui Nagiui ir kitiems lietuvių menininkams, besiglaudusiems Vokietijos DP stovyklose (plačiau žr. Dainius Sobeckis, Leonardo Andriekaus gyvenimas ir kūryba: asmenybė ir krikščioniškasis universalizmas, Daktaro disertacija, Kaunas – Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas, 2013, p. 227–231). Kaip liudija Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, jis buvo apdovanotas ypatingu gebėjimu burti žmones ir jiems visaip padėti. Todėl lietuviai mažutį, čiuplutį tėvą Leonardą „dėl nepraeinančio panašumo į Kristų“ buvo meiliai praminę Baby Jesus. Toks jis ir parodoje eksponuojamuose portretuose, sukurtuose Viktoro Vizgirdos, Petro Kiaulėno ir Vytauto Kazimiero Jonyno.
Tėvo Andriekaus tarnystė Dievui ir pareigos pranciškonų vienuolyne glaudžiai persipynė su kultūrine veikla. Jo galvoje jau penktojo dešimtmečio pabaigoje sukosi sumanymas leisti religinio ir kultūrinio pobūdžio metraštį, rašytojus ir dvasininkiją jis kvietė siųsti straipsnius ir kūrybą (Dainius Sobeckis, op. cit., p. 230). Kai 1949 m. iš Vokietijos į JAV buvo perkeltas žurnalas Aidai, Andriekui atsivėrė naujas kultūrinės veiklos baras. Darbas Aidų redakcijoje jam suteikė plačias galimybes susipažinti su lietuviais dailininkais, nes žurnalui reikėjo ne tik rašytojų tekstų, bet ir iliustracijų. Būdas susipažinti – mandagūs, vienuoliškai nuolankūs prašymai. Parodoje eksponuojamas vienas toks pavyzdys – laiškas dailininkui Vytautui Ignui (1959). Andriekus, tuo metu dar tik techninis Aidų redaktorius, rašo: „Reikalas skubus. […] Tikiuosi, kad šiam mano prašymui parodysite dėmesio. Su ta viltimi laukiu jūsų atsakymo“. Dėmesingumo menininkui ir krikščioniško nuolankumo derinys dažniausiai žurnalui duodavo gerų rezultatų. Studijų metus leidęs Milane ir Romoje, Andriekus suprato, kad dailės kūriniai, be kita ko, yra ir komunikacijos priemonė, turinti didelę reikšmę žmogaus ugdyme. Aidų žurnalo viršelius kaskart puošė nauji lietuvių menininkų kūriniai. Gražus šios parodos kuratorių sumanymas eksponuoti Aidų numerius, išleistus redaktoriaujant Andriekui. Gražu ir tai, kad mūsų dienomis žurnalas Naujasis Židinys-Aidai tebetęsia šią pranciškoniško leidinio tradiciją – pažindina su dabartinių Lietuvos menininkų kūriniais, nors kartais ir diskutuotinais.
Nuo 1947 m. kaupdamas dailės kūrinius, t. Andriekus turėjo žymiai didesnį ir prasmingesnį tikslą, negu tik turėti kolekciją. Jis yra sakęs, kad tuo siekiąs saugoti lietuvio dvasios grožį, norįs skatinti kultūrų ir kartų dialogą. Todėl kaupė ne tik religinę dailę, bet ir Tolimųjų Rytų, Afrikos šalių artefaktus. Galbūt jie kada nors bus parodyti dar vienoje jo rinkinių
parodoje.
Parodoje Atviros marios eksponuojami beveik niekam iki dabar Lietuvoje dar nematyti Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Petro Kiaulėno, Vytauto Kazimiero Jonyno, Adolfo Valeškos, Aleksandros Kasubos, Elenos Kepalaitės, Elenos Urbaitytės, Viktoro Petravičiaus, Kazimiero Žoromskio ir kitų puikių menininkų kūriniai. Pažįstami vardai, bet visiškai nematyti kūriniai, stebinantys menine kokybe. Kol kolekcija giliau neišstudijuota, labai sunku pasakyti, ar šie kūriniai – menininkų skrupulingos dovanos pranciškonų vienuolynui, ar t. Andriekus juos pasirinkdavo pagal savo išlavintą skonį, kartu tapdamas ir lietuvių menininkų mecenatu.
Nors vardai pažįstami, kai kuriais atvejais tenka atsitraukti nuo įprastų įvaizdžių ir kai kuriuos kūrėjus pamatyti tarsi iš naujo. Pavyzdžiui, Adomas Galdikas. Dailės istorikams gerai žinomos jo abstrakcijos, energingai tapytos gyvenant Niujorke. Pasirodo, ten kurtos ne tik jos, bet ir bažnytinė dailė, Lietuvos peizažai. Parodoje eksponuojamas jo Šv. Kazimieras. Atrodo, XX a. religinėje dailėje jau nerasime švelniau ir su dar subtilesniu sacrum virpuliu nutapyto šio šventojo paveikslo. Nuostabą kelia tai, kad gyvendamas Amerikos didmiestyje Galdikas iš atminties kūrė Lietuvos peizažus. Freiburgo laikotarpiu jis tapydavo gamtą plenere, tai buvo natūros studijos, ir kartu bandymas susivokti, kur gi bėgant nuo karo atsidurta. O kokią prasmę galėjo turėti tradicinio lietuviško peizažo tapymas dangoraižių apsuptyje, tuo metu Amerikoje klestėjusio abstrakcionizmo kontekste? Parodos kuratorės ekspozicijoje taikliai paryškino Andriekaus žodžius, kurie nusako žiūrovams svarbią tokių „atminties peizažų“ funkciją. Pasak jo, lietuvių išeivių dailė jam padėjo susikurti poetinį tėvynės įvaizdį: „iš Lietuvos išvykau 1937 metų rudenį, dar dvasiškai neįaugęs į Lietuvos gamtą. O Galdiko paveiksluose, kuriuos jis čia kūrė iš senų piešinių bei atminties, išvydau gimtosios žemės peizažo grožį“. Tėvas Andriekus mini ir kitus menininkus, iš kurių jis, poetas pranciškonas, „priėmęs estetinę pagalbą“. Tai dar Lietuvoje subrendusi menininkų karta – Viktoras Vizgirda, Telesforas Valius, Vytautas Kazimieras Jonynas, Paulius Augius, Vytautas Ignas. Jų kūriniai sudaro kolekcijos pagrindą, bet tai tik viena jos dalis.
Parodoje galima pasigėrėti Viktoro Petravičiaus pasteliniais tonais nutapyta Pieta ir Nukryžiuotuoju. Abu kūriniai – stoiškos ramybės ir susitaikymo įkūnijimas. O jo grafikos lakštuose, priešingai, vyksta ekspresyvios spalvų ir juodumos, kaip vilties ir liūdesio, grumtynės.
Kazimiero Žoromskio tapybos darbe Paskutinė vakarienė pavaizduota dramatiška akimirka po išdavystės. Mokytiniai nerimo iškraipytais veidais, bet jie spiečiasi aplink Kristų, jo duoną ir žuvį. Ši Paskutinė vakarienė reprezentuoja ankstyvąjį Žoromskio kūrybos etapą, mažai kam bepažįstamą, nes nedaug išlikę tokių ekspresyvių, ne abstrahuotų ir ne opartiškų šio dailininko kūrinių.
Viktoro Vizgirdos natiurmortai ir peizažai, energingai ir su džiugesiu tapyti septintojo-aštuntojo dešimtmečio Bostono apylinkėse, stilistika ir kolorito turtingumu tebeprimena arsininkų ir jo paties prieškarinės tapybos šedevrus. Vizgirdos, kaip ir Adolfo Valeškos kūriniai šioje parodoje leidžia pajusti ekspresyviosios tapybos meno galią. Jie abu yra svarbūs kaip lietuvių ekspresyviosios tapybos tradicijos tęsėjai.
Tėvui Andriekui rūpėjo ne garsūs vardai kaip kolekcijos papuošalas, o kūrinių meniškumas ir įtaigumas kaip dieviškojo prado žmoguje išraiška. Pirmiausia, penktajame-šeštajame dešimtmetyje kaupęs religinį meną, vėliau neatsisakydavo jaunesniųjų menininkų modernistinės kūrybos, įskaitant abstrakcijas ir poparto atšvaitus. Ši parodoje eksponuojamos Andriekaus kolekcijos dalis panaši į Vakarų vėlyvojo modernizmo salą, tik apgyventą ne pikasų ir kitų, o lietuvių menininkų, vyrų ir moterų.
Septintajame dešimtmetyje lietuviai dailininkai pradėjo dalyvauti parodose kartu su vietiniais amerikiečių menininkais. Žiūrint į jų kūrinius šioje parodoje, ateina mintis, kad jaunesnioji lietuvių karta, brendusi Vokietijos, vėliau ir Amerikos meno mokyklose bei studijose (Alfonsas Dargis, Kazimieras Žoromskis, Albinas Elskus, Juozas Bagdonas), gebėjo pagauti amerikietiško abstrakcionizmo dvasią ir, apskritai, yra įdomi jo atšaka. Būtų įdomu kokioje nors parodoje juos sugretinti, pamatyti ne tik skirtumus, bet ir panašumus. Akivaizdu, kad lietuviai tapė mažesnių formatų kūrinius, nes dauguma jų neturėjo gerų sąlygų kūrybai. Bet jie tapė lygiai taip pat jausmingai, dinamiškai, o kartais formaliai, plakatiškai, kaip ir amerikiečių abstrakcionistai. Gal tik duslesni koloritai ir gilesni spalvų deriniai pastūmėtų klausti, iš kur menininkas kilęs ir kokias mintis į savo abstrakciją sudėjo. Žinant, kad abstrakcionizmą JAV politikai laikė Šaltojo karo minkštąja galia prieš sovietus ir socrealizmą, tampa aiškiau, kodėl Andriekaus kolekcijoje atsirado vietos net ir bedaikčiam menui (abstrakcijai).
Malonus atradimas šioje parodoje – nemažai moteriškų vardų: Aleksandra Kasuba, Elena Kepalaitė, Vida Krištolaitytė, Janina Monkutė-Marks, Magdalena Birutė Stankūnienė, Elena Urbaitytė. Pranciškonai pastebėjo ryškų jų indėlį į lietuvių diasporos meną, ir ne tik į jį. Parodos atradimu laikyčiau Eleną Kepalaitę (Kepalas), buvusią Vilniaus ir Kauno teatrų baleriną, vėliau įvairiose Vakarų šalyse tęsusią tai modernaus šokio, tai dailės studijas. Nustebino jos tapyba ir ypač skulptūra – vitališki ekspresyvūs garsių menininkų portretai. Ypatingai stiprūs artimų bičiulių – šokėjos Marthos Graham ir Jacques’o Lipchitzo skulptūriniai portretai, geometrizuoti, abstrahuoti, aistringi, bet ir taikliai perteikiantys charakterius.
Tėvas Leonardas Andriekus kaupė meną tikrai ne savininkiškų ar merkantilinių paskatų vedamas. Kaip teigia kun. Julius Sasnauskas, Andriekaus meilė kūrybai lėmė, kad lietuviški pranciškonų centrai Kennebunkporte, Toronte, Brukline XX a. antrojoje pusėje buvo tapę muziejais ir lobynais. Jie bylojo apie pasaulyje pasklidusios tautos kūrybines galias ir lietuvių diasporos gyvybingumą. Andriekus turėjo viltingą tikslą savuoju rinkiniu kompensuoti profesionalaus religinio meno stoką okupuotoje Lietuvoje. Nemažas jo nuopelnas yra tai, kad buvo sukaupta nemažai XX a. septintojo-devintojo dešimtmečių moterų kūrybos ir apskritai laisvos vakarietiškos dvasios kūrinių, kai Lietuvoje abstrakcija buvo draudžiama, o jos kūrėjai smerkiami. Parodoje Atviros marios ryškiai iškilo pranciškoniškosios kultūrinės veiklos išeivijoje vertė ir reikšmingumas, iki šiol dailės tyrimuose menkai akcentuotas.
