Šiandieninė migrantų krizė, šiaip ar taip, nė iš tolo neprilygsta 1944–1947 m. įvykiams, kai į Lietuvą kai kuriais laikotarpiais kasdien atvykdavo bent po tūkstantį žmonių. Tai buvo pokario socialinės ir ekonominės suirutės padarinys – sunkiai suvaldomas elgetų antplūdis iš nacių okupacijos nusiaubtų, bado nukamuotų Sovietų Sąjungos respublikų ir sugriautų Rytprūsių.
Būtinybė pasirūpinti tūkstančiais karo pabėgėlių, benamių klajoklių pasibaigus Antrajam pasauliniam karui prislėgė visas į jį įtrauktas šalis. Vakarų sąjungininkai mėgino suvaldyti socialinę krizę Europoje steigdami pabėgėlių stovyklas, šalpos fondus, organizuodami žmonių grąžinimą į jų kilmės šalis. Sovietų Sąjungai irgi teko valdyti didžiulius savo piliečių, grąžinamų iš Europos šalių, srautus (iki 1946 m. kovo mėn. iš Vokietijos okupuotų valstybių buvo grąžinta apie 4,2 mln. žmonių: prievarta išgabentų darbininkų, karo pabėgėlių, evakuotųjų, išvykusių savo noru1), taip pat suvaldyti dar vieną, daug didesnį – vidaus migracijos – iššūkį. Režimas, iki 1941 m. totaliai kontroliavęs valstybės piliečius, pokario suirutėje galėjo tik stebėti, kaip nacių okupacijos, bado ir epidemijų nusiaubtų regionų gyventojai pajudėjo ieškoti tinkamos gyvenimo vietos ar tiesiog duonos.
Dėl geografinės padėties ir neblogo apsirūpinimo svarbiausiais maisto produktais, šių migrantų kelyje buvo ir Lietuva. Rusakalbiai elgetos čia pasirodė dar nacių okupacijos metais – žmonės traukėsi iš karo nuniokotų Rusijos, Baltarusijos sričių su stichiškais arba vokiečių organizuotais pabėgėlių srautais2. Dar 1944 m. pavasarį Lietuvoje svarstyta, ką daryti su čia klaidžiojančiais rusų vaikais, iki gegužės mėn. 180 jų buvo išdalinta šeimoms. Pasibaigus karo veiksmams, Lietuvon nesiliovė plūsti tūkstančiai ilgo ir žiauraus karo nuskurdintų, bado išsekintų Sovietų Sąjungos gyventojų. Be jų, duonos čia ieškojo ir vokiečiai iš sugriautų Rytprūsių, kur iki 1946 m. balandžio mėn. (oficialaus dalies Rytų Prūsijos prijungimo prie SSRS Kaliningrado srities pavadinimu) niekas nesirūpino nedirbančių jų šeimų maitinimo ir aprūpinimo, sveikatos problemomis, o dirbo vos apie trečdalis žmonių3.
Daugybė žmonių į Lietuvą atvykdavo traukiniais, atkeliaudavo pėsti. Buvo įprasta matyti keliaujančius prekybiniais sąstatais, ant vagonų stogų ir laiptelių. Šimtai žmonių nakvodavo stotyse, prašinėjo išmaldos turguose, gatvėse ir vaikščiodami po namus4. Jie klajojo po kaimus ir miestus, vien už maistą ir laikiną pastogę apsistodami sezoniniams darbams ar patarnavimui namuose. Valdžios institucijų dokumentuose iš karto atsirado šią socialinę grupę apibūdinantis terminas: „valkataujantis ir elgetaujantis elementas“. Keliaudami be jokių asmens dokumentų, bilietų, sovietų valdžios akyse jie buvo netoleruotini infekcines ligas platinantys „nelegalai“.
Pokario metų Lietuvos istorijos šaltiniuose – gausybė liudijimų apie nekontroliuojamus iš Rusijos, Baltarusijos ir Rytprūsių atvykstančių elgetų srautus. „Pavasariop pradėjo plūsti iš Rytprūsių vokietės su vaikais, – rašė pirmųjų pokario metų įvykių liudininkas kunigas Jonas Žvinys. – Jas į Lietuvą varė badas. Kai kurios buvo taip išbadėjusios, kad vos įstengdavo paeiti. Tuo pačiu metu ir dėl tos pačios priežasties pradėjo plūsti iš rytų nuo Smolensko ir iš toliau rusai. Ir šie prašo valgyti. Ir skaudu, ir juokinga: Lietuvoje elgetauja ir nugalėtojai, ir „išgelbėtojai“. […] O dabar abeji eina su terbom prašydami duonos tų, kuriuos plėšė, žudė, vežė, trėmė, naikino. Kokia likimo ironija, kokia jiems Dievo bausmė!“5
Vienas veiksnių, traukusių Lietuvon elgetas, greičiausiai buvo ir sklidęs gandas, kad lietuviai dosniai sušelpia tokius vargetas. Pasak tyrėjų, tradicinėje Lietuvos bendruomenėje elgetos nuo seno naudojosi gana aukštu socialiniu statusu, jiems rodyta pagarba, manyta, kad atsakius elgetai išmaldos arba jo neįsileidus, galima susilaukti nelaimės ar nepritekliaus6.
Įdomu, kad pokarinis elgetų antplūdis – beveik pamirštas Lietuvos istorijos siužetas. Tiesa, nepriklausomybės metais jį atgaivino vilko vaikų – Lietuvoje elgetavusių ir pasilikusių, čia užaugusių vokiečių vaikų – atsiminimai7, paskatinę tyrimus8. Tačiau turtingi ir intensyviai tyrėjų bei menininkų, muziejininkų eksploatuojami9 vokiečių vaikų liudijimai tapo vieninteliu atminties klodu, užgožusiu kitus ne mažiau dramatiškus pirmųjų pokario metų siužetus, visų pirma – žinias apie iš Sovietų Sąjungos atvykstančių elgetų srautus10. Kai kuriais laikotarpiais jų atvykdavo daug daugiau, nei iš Rytprūsių. Be jų, išmalda vertėsi ir lietuviai, po šalį klajojo čigonai (romai). Vien vilko vaikų patirtimi grįsta istorinė literatūra įtvirtino stereotipus, esą išmalda po karo vertėsi iš esmės vien vaikai, kad juos priglaudę Lietuvos gyventojai dėl to esą buvo represuojami (suimami, ištremiami).
Tad koks buvo šios socialinės krizės mastas, kiek ji truko, kokiomis priemonėmis sovietų valdžia ją suvaldė?
Režimui netoleruojant jokių privačių, bažnytinių socialinės globos struktūrų, visa atsakomybė už situacijos kontrolę teko valstybei. Buvo įsteigtos specialios institucijos. Jau 1944 m. rudenį – kai elgetaujančių vokiečių antplūdžio iš Rytprūsių dar niekas net neprognozavo – Lietuvos SSR NKVD sistemoje buvo organizuotas Kovos su vaikų beglobiškumu ir nepriežiūra skyrius11, vėliau atsirado visa tuo užsiimančių įstaigų struktūra12. Problemas, susijusias su suaugusiųjų elgetavimu, privalėjo spręsti Socialinio aprūpinimo ministerija, joje veikė Respublikinė elgetavimo likvidavimo komisija (vadovaujama paties ministro Juozo Stimburio)13.
Dauguma atvykstančiųjų į Lietuvą pokariu buvo rusakalbiai iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų SSRS regionų – nepilnamečiai, vadinamieji „maišelininkai“14, kare žiauriai suluošinti neįgalieji. Antroji kiek mažesnė, trumpiau Lietuvoje užsibuvusi elgetų grupė buvo vokiečiai. Daugiausia problemų kėlė beglobiai vaikai: jei vokiečių migracija sieta su elgetavimu ir šiltinės plitimu, tai rusų – dar ir su nusikalstamumo augimu (patys besirūpindami savo pragyvenimu ir gerove, tokie vaikai jungėsi į gaujas, vagiliavo; atrodo, kai kurias vaikų grupes tekdavo nuginkluoti – 1944 m. gruodį iš vienos jų Vilniuje buvo atimtas kulkosvaidis15).
Tad pokariu būta kelių didelių, viena kitą papildančių svetimtaučių elgetų keliavimo į Lietuvą srautų: a) pirmasis, kaip minėta, atsirito paskui Raudonąją armiją dar 1944 m. iš rytų; b) 1945 m. pradžioje sovietų kariuomenei užėmus Rytų Prūsiją, dėl visiško ūkio sugriovimo jį papildė elgetaujančių vokiečių migracija iš pietų; c) 1946–1947 m. pasipylė dar daugiau elgetų iš rytų ir pietryčių (kai badas ėmė alinti Moldovos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos gyventojus; knygos apie šį badmetį autoriaus Venjamino Zimos duomenimis, žmonės iš bado apimtų sričių Lietuvą pasiekė 1946 m. rudenį16).
Apie kokius elgetaujančių migrantų skaičius galima kalbėti? Nors Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai tvirtinama, kad pokariu partizaninis karas stabdė svetimtaučių iš SSRS respublikų migraciją, tačiau archyvų duomenimis – tai buvo didžiausio jų antplūdžio metas. Jais remiantis istoriografijoje teigiama, kad 1947 m. pradžioje kasdien į Vilniaus geležinkelio stotį atvykdavo po 30 000 žmonių, kurių „dauguma, jei ne visi“, pasak milicijos pareigūnų, Lietuvoje ieškojo maisto ir stogo virš galvos, keliavo neturėdami asmens dokumentų17. Kiek mažesnius šaltinių duomenis pateikiantis Zima rašo, kad iš badaujančių regionų į Pabaltijo respublikas ieškoti maisto per parą atvažiuodavo apie 35–40 000 žmonių (žinota, kad čia nėra kolūkių)18.
Tokia statistika atrodo neįtikėtina: abejotina, kad net didžiausios krizės sąlygomis, trumpu laikotarpiu, per mėnesį ar net du-tris galėjo atvykti šimtai tūkstančių žmonių. Vilniaus (kaip ir Rygos bei Talino) valdžia, matyt, sąmoningai tirštino spalvas ataskaitose Maskvos institucijoms, neįstengdama susidoroti su didžiuliu valkataujančių bei elgetaujančių suaugusiųjų ir vaikų, kasdien atvykstančių iš rytinių SSRS regionų ir Rytprūsių, antplūdžiu. Tam tikrą dalį dokumentuose minimų kasdienių atvykėlių turėjo sudaryti iš SSRS atvykstantys nuolatinio darbo ieškantys, komandiruoti asmenys. Liudo Truskos skaičiavimais, 1945–1950 m. Lietuvoje galėjo apsigyventi maždaug 130 000 tokių atvykėlių19.
Susidaryti realesnį vaizdą apie elgetų „invazijos“ mastą leidžia jų judėjimą stebėjusių institucijų vidaus dokumentai. Mat 1947 m. pavasarį mėgindama kontroliuoti šiltinės epidemijos plitimą valdžia ėmėsi beprecedentinių priemonių izoliuoti elgetas. Gegužės 1 d. aukščiausios instancijos – Lietuvos SSR Ministrų Taryba kartu su LKP(b) CK – priėmė nutarimą „Dėl vidurių šiltinės protrūkių likvidavimo Lietuvos SSR“, kuriame, be medicininių ir sanitarinių reikalų, nemažai dėmesio skirta žmonių migracijai. Geležinkelių valdyba buvo įpareigota užkirsti kelią keleivių antplūdžiui į dideles stotis, reikalavo jas dezinfekuoti, kaip ir keleivinių traukinių vagonus. Vidaus reikalų organai gavo nurodymą blokuoti valkatų ir elgetų keliavimą geležinkeliu, Lietuvos plentais ir vieškeliais20.
Už elgetaujančiųjų ir valkatų sulaikymą Lietuvos SSR buvo atsakingos dvi institucijos – vidaus reikalų ir valstybės saugumo organai. Šiltinei toliau plečiantis ir atsirandant vis naujiems židiniams, gegužės 18 d. jų vadovai buvo įpareigoti „visai užkirsti kelią“ elgetų ir valkatų kelionėms, sulaikytus vokiečius nedelsiant išsiųsti į Kaliningrado sritį21. Milicija organizavo užkardas keliuose, sustiprino budėjimą miestuose, o MGB Transporto skyrius kontroliavo geležinkelį, privalėjo užtikrinti sanitarinį kordoną. Institucijų vadovai kasdien informavo prie vyriausybės įsteigtą Ypatingąją kovos su epidemijomis komisiją apie keliuose, miestuose ir apskrityse sulaikomą „valkataujantį ir elgetaujantį elementą“, keliaujančiųjų traukiniais sanitarinį „apšvarinimą“22.
Mėginant fiziškai blokuoti elgetų migraciją (1947 m. gegužę–birželį), Lietuvos SSR institucijų fiksuoti duomenys rodo, kad kasdien šalyje būdavo sulaikoma apie 1000–1500 valkataujančių ir elgetaujančių žmonių. Tačiau dalis jų įkliūdavo ne vieną kartą, dalis išvengdavo sulaikymo išlipdami iš traukinių mažose stotyse, kiti nuo persekiotojų pabėgdavo.
1947 m. gegužės–birželio mėnesiais milicija kasdien Lietuvos keliuose, stotyse, turguose sulaikydavo maždaug 50–150 elgetaujančių žmonių (bet, pavyzdžiui, gegužės 21 d. – net 104123). Keliskart daugiau atvykstančių suaugusių ir nepilnamečių elgetų kasdien būdavo išlaipinami iš traukinių: antai nuo 1947 m. gegužės 15 d. iki birželio 11 d., t. y. mažiau nei per mėnesį, Lietuvos SSR teritorijoje prekybinių traukinių vagonuose buvo surasti ir sulaikyti 12 467 elgetos, iš kurių 5528 – vokiečiai (119 žmonių sirgo šiltine)24.
Trukęs apie mėnesį, birželio viduryje elgetų gaudymo vajus greičiausiai buvo nutrauktas, nes reikalavo daug resursų; antra vertus, pasklidus gandams apie atsiradusias kliūtis, jų antplūdis turėjo sumažėti. Pagrįstai galima būtų diskutuoti dėl iki tūkstančio kasdien (ypač – nuo 1946 m. rudens) atvykstančių elgetų. Nepaprastai didelio jų antplūdžio vaizdą stiprino išmalda besiverčiančių benamių gausa ir tai, kad dauguma turėjo ilgesnį ar mažesnį migravimo po Lietuvą „stažą“. Prisirinkę norimą kiekį ar valdžios nustatytą bagažo normą – pūdą (16 kg) – produktų, absoliuti dauguma elgetų patys grįždavo iš kur atvykę, nes jų laukė badaujantys namiškiai. Dalis suaugusiųjų čia rasdavo pragyvenimo šaltinį ir pastogę, o vaikų – stabilų prieglobstį lietuvių šeimose.
Kas laukė išlaipintų iš traukinių ir sulaikytų keliuose? Žmonės būdavo apklausiami, identifikuojami. Atrodo, buvo tikrinama sveikata, bent jau ataskaitose vyresnybei pranešama, kiek išaiškinta sergančių šiltine (gali būti, kad su akivaizdžiais ligos požymiais) ir „apšvarintų“.
Laikinam valkataujančių nepilnamečių apgyvendinimui didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje, vėliau – ir Klaipėdoje) buvo atidaryti visą parą veikę Nepilnamečių priėmimo-paskirstymo punktai. Jie Lietuvos SSR atsirado 1945 m. Iki tol stotyse, turguose, gatvėse milicijos sugauti beglobiai nepilnamečiai buvo apgyvendinami vaikų namuose. Tačiau jau 1945 m. kovo mėnesį Švietimo liaudies komisariatas paragino tokios praktikos atsisakyti, siūlydamas atvykėliams steigti specialias kolonijas. Mat likimo ilgai mėtyti ir vėtyti paaugliai buvo nevaldomi – atsidūrę vaikų namuose, imdavo vogti ir pardavinėti inventorių, gautus drabužius; gavę pinigų pirkosi tabaką, alkoholį, nusiaubdavo pastatus (daužė langus, laužė ir degino baldus), mušėsi, necenzūriniais žodžiais koneveikė darbuotojus ir t. t.25 Be perstojo augančios beglobių vaikų problemos mastą liudija tai, kad okupuotoje Lietuvoje iš karto po karo rūpintasi kelis kartus išplėsti vaikų namų tinklą.
Nepilnamečių priėmimo-paskirstymo punktai buvo vieta, į kurią pirmiausia patekdavo 3–16 metų amžiaus vaikai, likę be globos dėl tėvų represavimo (suėmimo, įkalinimo, ištrėmimo), jiems mirus ar žuvus, taip pat nepilnamečiai nusikaltėliai, milicijos sulaikyti valkataujantys vaikai. Punktų darbuotojai per dvi savaites privalėjo pasirūpinti tolesniu jų likimu. Iš Rytprūsių atkeliavusius vaikus nieko nelaukiant išsiųsdavo į Kaliningrade atidarytus analogiškus punktus, o atvykę iš Sovietų Sąjungos buvo siunčiami namo (jei turėjo artimųjų) arba į paskirstymo punktus ir vaikų namus.
Nepilnamečių buvo tiek daug, kad jie paprastai būdavo palydimi tik iki stoties ir nupirkus bilietą įsodinami į traukinį. Nemažai mažamečių rusakalbių našlaičių pateko į Lietuvos vaikų namus ir juose užaugo. Dalis paauglių buvo išsiunčiama į amatų, profesines mokyklas, ruošusias fabrikų darbininkus (jose buvo įvestas ypač griežtas režimas, savavališkai pasišalinę gaudyti kaip nusikaltėliai), dalis įdarbinama įmonėse ir kolūkiuose26. Ten, kur minėtų punktų nebuvo, milicijos sulaikyti vaikai atsidurdavo areštinėse su suaugusiaisiais. Tai paskatino vidaus reikalų organus inicijuoti vaikų kambarių atidarymą, numatė jiems etatus27. Ne kartą už vagiliavimą, chuliganizmą, kitus nusikaltimus milicijos sulaikyti vaikai siųsti į nepilnamečių darbo kolonijas. Taigi per kelis pirmuosius okupacijos metus Lietuvos SSR atsirado ir ėmė funkcionuoti visa SSRS standartizuota kovos su nepilnamečių valkatavimu ir nusikalstamumu „infrastruktūra“.
Suaugusių elgetų iš kitų SSRS respublikų migracijos kontrolei buvo pasitelkiama pasų režimo sistema. Nuo 1946 m. pabaigos (vadovaujantis lapkričio 5 d. Lietuvos SSR MT nutarimu dėl priemonių suaugusių gyventojų elgetavimui ir valkatavimui likviduoti), vidaus reikalų ir valstybės saugumo organai vykdė „sistemingas operacijas“, per kurias elgetos būdavo surenkami gatvėse, stotyse ir traukiniuose28. Taikant Sovietų Sąjungoje galiojusią praktiką, neturintys tapatybės dokumentų asmenys turėjo būti grąžinami į savo nuolatinio gyvenimo vietą, neįgalieji ir nedarbingi – perduodami socialinių institucijų globon (neįgaliųjų, senelių namų), darbingus reikalauta įdarbinti29. Sunku pasakyti, kiek elgetų tokiu būdu buvo išsiųsta iš Lietuvos (išreiškę norą grįžti – gaudavo vienkartinę pašalpą), kiek vėliau sugrįždavo atgal. Vis dėlto neretu atveju valdžios ir elgetų interesai sutapo – jie patys skubėjo su surinkta išmalda pasiekti namus.
Lietuvoje sulaikyti suaugę elgetaujantys vokiečiai irgi būdavo grąžinami iš kur atvyko. Sąjunginei vyriausybei apsisprendus visus vokiečius iš srities deportuoti į savąją okupacinę zoną Rytų Vokietijoje (1947 m. balandį), Lietuvos SSR vietos valdžios įstaigos gavo nurodymą suregistruoti atvykėlius iš buvusios Rytų Prūsijos. Per kelis kartus, organizavus atskirus traukinių maršrutus, jie išgabenti į Kaliningradą. Lietuvoje prieglobstį radę vokiečiai ir juos priglaudusios lietuvių šeimos tokios deportacijos baiminosi, nes nepasitikėjo sovietų režimu ir nežinojo, koks likimas jų laukia. Vis dėlto daugiau kaip 8000 1947–1951 m. iš Lietuvos ne savo noru išgabentų vokiečių gavo galimybę ištrūkti iš Sovietų Sąjungos.
Tokios akcijos rengtos keletą kartų: 1947 m. gegužės mėn. iš Kauno į Kaliningradą išsiųstuose 9 vagonuose važiavo 792 žmonės: 458 suaugę ir 334 vaikai30; tų metų birželį minimas 5528 vokiečių išsiuntimas31; 1948 m. spalio mėn. vokiečiai dar kartą buvo surinkti ir grąžinti į buvusius Rytprūsius, tąkart 1290 žmonių, vėliau – dar 652 vokiečiai iš Lietuvos32.
Maždaug 1947–1948 m. sandūroje svetimtaučių elgetų migravimo pikas praėjo. Tai lėmė ekonominė ir politinė situacija kaimyniniuose regionuose ir pačioje Lietuvoje. Čia prasidėjus gyventojų terorizavimui mokesčiais ir prievolėmis, trėmimams, kolektyvizacijai, slopinant partizaninį karą, situacija tik blogėjo, sovietinės reformos skurdino ir kaimo, ir miesto gyventojus. Tuo metu nacių okupaciją patyrusiame SSRS pakraštyje socialinė ir ekonominė situacija šiek tiek normalizavosi, veikė nemažai atsakingų institucijų, o ir baudžiamųjų priemonių elgetavimui ir ypač valkataujančių nepilnamečių nusikalstamumui suvaldyti. Padėtis greitai keitėsi Rytprūsiuose – pasak Arthuro Hermanno, 1947 m. kraštas pradėjo atkusti, nuo pavasario pakako maisto produktų33, ekstremalus badmetis baigėsi ir vokiečių kelionės į Lietuvą retėjo, vėliau rengtasi kelionėms į Vokietiją.
Pokarinis migrantų antplūdis pasiekė beveik kiekvieno Lietuvos gyventojo namus, dalintasi duona, lietuvių šeimose užaugo tūkstančiai likimo nuskriaustų našlaičių. Turime gražius istorijos puslapius – buvo išgelbėtos gyvybės. „Ir štai lietuvis atlaužia tos pačios duonos, kurią pats valgo, ir duoda alkstantiems, teikia nakvynę. Štai kur tikras žmoniškumas, štai kur tikras tikėjimas: atlaužk duonos ir priešui“34, – gėrėjosi lietuvių požiūriu į svetimtaučius elgetas pokariu jau minėtas kunigas Jonas Žvinys. Bet turime ir šešėlinę šios istorijos pusę – vaikų „darbines biografijas“, iki vilko vaikų atminties šaltinių susiaurintus tyrimus ir angažuotą Lietuvos teisės poziciją: nukentėjusiųjų nuo 1939–1990 m. okupacijų statusas suteiktas tik čia užaugusiems vokiečių vaikams.
Kažin, kas liks istorijai iš 2021-ųjų?
1 Plačiau žr. Виктор Земсков, „Возвращение советских перемещенных лиц в СССР. 1944–1952 гг.“, in: Труды Института российской истории, 2013, t. 11, p. 244–284.
2 Nastazija Kairiūkštytė, „Vokiečių atvežti rusai Lietuvoje II pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1992, 1994, p. 145–150.
3 Юрий Костяшов, „Советизация Восточной Пруссии после войны“, in: Mažoji Lietuva: Paribio kultūros tyrimai, Vilnius: Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija, 2012, p. 194–196.
4 Bronė Ratkevičienė, Jaunystė ant laisvės aukuro, Kaunas: Naujasis lankas, 2014, p. 24; Mykolas Dobkevičius, Gyvenimo peripetijos: Prisiminimai, Vilnius: Gairės, 2012, p. 28; Jokūbo Dzienajevičiaus dienoraštis, in: Lietuvos totoriai, 2007, nr. 7–8, p. 22 ir kt.
5 Jonas Žvinys, Mano gyvenimo užrašai, Vilnius: Mintis, 1993, p. 181–182.
6 Vita Džekčioriūtė, „Elgeta XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Lietuvoje“, in: Liaudies kultūra, 2013, nr. 5, p. 80–81, 85.
7 Br. Daubaras, Duonos beieškant, Londonas: Nida, 1954; Lothar Klafs, Ir visgi mes išgyvenome: Prisiminimai, iš vokiečių kalbos vertė Vanda Šumskienė, Stasys Malkevičius, [Vilnius]: Nacionalinis energetikos forumas, 2014; Ingeborg Jacobs, Vilko vaikas: Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija, iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė, Vilnius: Briedis, 2017 ir kt.
8 Arthur Hermann, Lietuvių ir vokiečių kaimynystė, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 290–303; Ruth Kibelka-Leiserowitz, Vilko vaikai: Kelias per Nemuną, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Savickaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2000; Sonya Winterberg, Mes – vilko vaikai, iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė, Vilnius: Briedis, 2019; Rūta Matimaitytė, „Lupant „vilko vaikų“ svogūną: Rytprūsių krašto vokiečių vaikų likimas ir atmintis Lietuvoje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 7, p. 32–37; Paulina Kuodytė, „Vilko vaikų traktuotė grožinėje ir dokumentinėje literatūroje“, in: Oikos: Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2019, nr. 2 (28), p. 119–124 ir kt.
9 Ricko Ostermanno filmas Vilko vaikai (2013); dokumentinis filmas Vilko vaikai: Nutylėtos tragedijos įamžinimas (2021); Edelveiso draugijos 2008 m. parengta fotografijų paroda Vilko vaikai; Genocido aukų muziejaus parengta ir 2017–2021 m. Lietuvos bei Vokietijos miestuose demonstruojama paroda Vilko vaikai: Duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948 m.; Alvydas Šlepikas, Mano vardas – Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012; Siegfried Gronau, Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017 ir kt.
10 Jų stichinę migraciją į Lietuvą 1946–1947 m. bado metu pastebėjo istorikas Grigorijus Potašenko („Rusai Lietuvoje 1944 m. liepą – 1953 m.: rusų migracijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atmintis“, in: Lietuvos rusai XX–XXI a. pradžioje: istorija, tapatybė, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013, p. 135–143).
11 Petras Liubertas, Tamsios aukštumos: LTSR milicija 1940–1987, Vilnius: Versus, 2019, p. 68. Kaip ir kitoms NKVD institucijoms, jam vadovavo iš SSRS atsiųsti pareigūnai.
12 Plačiau žr. Ieva Balčiūnė, „Neprižiūrimų ir beglobių nepilnamečių problema ir jos sprendimas 1944–1954 metais Lietuvoje“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2021, nr. 47, p. 82–98.
13 Slaptas socialinio aprūpinimo ministro raštas Ministrų Tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui, 1947-03-05, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R-754, ap. 13, b. 94, l. 53.
14 Maisto parsigabenimas iš turtingesnių regionų, geriau aprūpinamų didžiųjų miestų SSRS išplito nuo Rusijos imperijos ūkio sugriovimo per pilietinį karą, nuo 1944 m. dėl visuotinio deficito įgavo tokį mastą, kad kasmet būdavo sulaikoma dešimtys tūkstančių „maišelininkų“ ir spekuliantų, konfiskuojama tonos produktų. Nežiūrint to, kad SSRS gyventojų mobilumą varžė pasų režimo sistema (juos turėjo tik dalis gyventojų, be to, reikėjo specialių kelionės dokumentų) ir bagažo limitas, „maišelininkai“ užtvindydavo kelius ir transporto priemones (Елена Твердюкова, „Борьба с мешочничеством в СССР в 1940-е г.“, in: Вестник екатерининского института, 2010, nr. 3, p. 54–59).
15 Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisaro įsakas Nr. 0055, 1944-12-15, in: Lietuvos ypatingojo archyvo Vidaus reikalų ministerijos dokumentų skyrius (toliau – LYA VRM DS), f. V-102, ap. 1, b. 1, l. 75.
16 Вениамин Зима, Голод в СССР 1946–1947 годов: Происхождение и последствия, d. II, in: http://www.fedy-diary.ru/?page_id=6014.
17 Дэвид Р. Ширер, Сталинский военный социализм: Репрессии и общественный порядок в Советском Союзе, 1924–1953, Москва: РОССПЭН, 2014, p. 501.
18 Вениамин Зима, op. cit.
19 Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, antras pataisytas ir papildytas leidimas, 2007, p. 399–400.
20 Вениамин Зима, op. cit.
21 Visiškai slaptas Respublikinės ypatingosios kovos su epidemijomis komisijos nutarimas, 1947-05-18, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 115, l. 3–4.
22 Visiškai slapti vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno ir e.p. Antano Mickevičiaus, MGB Transporto skyriaus viršininko Salmino raštai MT pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai (Respublikinės Ypatingosios kovos su epidemijomis komisijos pirmininkui), 1947-05-13–06-13, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 115, l. 3–13, 15–82. Pagal patvirtintą tvarką, didesnių miestų geležinkelio stotyse (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Joniškio, Kybartų, Marijampolės) veikiančiuose sanitariniuose punktuose tikrinta, ar žmonės neturi utėlių. Jų aptikus, keleiviai privalėjo pereiti vadinamąjį „sanitarinį apšvarinimą“, o ten, kur įrenginių jam nebuvo, siųsti į pirtis, daiktai atiduodami dezinfekcijai. Tik gavę pažymą, galėjo įsigyti bilietą ir keliauti. Sunku vertinti šių priemonių efektyvumą, nes pokario metais nuolat skųstasi neveikiančiomis miestų pirtimis, trūko muilo, kuriuo nebuvo pakankamai aprūpinamos net ligoninės, pirtys ir vaikų darželiai. Vis dėlto MGB Transporto skyriaus viršininkas kasdien pateikdavo duomenis apie 1–2 tūkst. stotyse „apšvarintų“ asmenų. Vilniaus geležinkelio stoties bilietų kasos kurį laiką buvo iškraustytos į lauke esančius kioskus.
23 Visiškai slaptas e. p. vidaus reikalų ministro Antano Mickevičiaus raštas MT pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai, 1947-05-21, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 115, l. 82.
24 Visiškai slapta MGB Transporto skyriaus viršininko Salmino pažyma, 1947-06-13, in: LCVA, f. R-754 ap. 13, b. 115, l. 78.
25 Slaptas švietimo liaudies komisaro pavaduotojos Michalinos Meškauskienės raštas vidaus reikalų liaudies komisarui Juozui Bartašiūnui, Valstybės kontrolės liaudies komisarui Zigmui Tverkui, LKT pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai, 1945-03-19, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 37, l. 78.
26 Atvykusių į Vilniaus ir Šiaulių nepilnamečių priėmimo-paskirstymo punktus apskaitos žurnalai, in: LYA VRM DS, f. L-37, ap. 1, b. 423, 426.
27 Slaptas vidaus reikalų ministro pavaduotojo G. Sokolovskio raštas MT pirmininkui Mečislovui Gedvilui, 1946-06-12, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 94, l. 167.
28 Slaptas socialinio aprūpinimo ministro Juozo Stimburio raštas MT pirmininkui Mečislovui Gedvilui, 1947-03-05, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 94, l. 53.
29 Ibid.; Елена Зубкова, „Бедные“ и „чужие“: нормы и практики борьбы с нищенством в Советском Союзе. 1940–1960-е годы“, in: Труды Института российской истории РАН, 2013, nr. 11, p. 297.
30 Visiškai slaptas e. p. vidaus reikalų ministro Antano Mickevičiaus raštas MT pirmininko pavaduotojui Vladui Niunkai, 1947-05-21, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 115, l. 82.
31 Visiškai slapta MGB Transporto skyriaus viršininko Salmino pažyma, 1947-06-13, in: LCVA, f. R-754, ap. 13, b. 115, l. 78. Jie greičiausiai buvo išgabenti per gegužę ir birželį.
32 Pasakoja rusų nelaisvėje Lietuvoje buvęs vokiečių leitenantas X, in: Eltos biuletenis (leistas Vokietijoje), 1949-07-18, nr. 6, p. 22; Юрий Костяшов, op. cit., p. 296.
33 Arthur Hermann, op. cit., p. 281.
34 Jonas Žvinys, op. cit., p. 181–182.
