Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui toli gražu nebuvo akivaizdu, kad jokių politinių permainų nebebus. Atrodytų, tarptautinė politinė padėtis buvo visiškai aiški – Sovietų Sąjungai pakako karinių pajėgų užimti pusę Europos ir politinės įtakos suformuoti bei įtvirtinti satelitinius „liaudies demokratijos“ režimus. Tačiau į SSRS politiką Europoje Vakarų šalių lyderiams atsakius Šaltojo karo veiksmais, formuojantis priešiškiems kariniams blokams, užgrobtų šalių gyventojai ilgai nesiliovė puoselėję vilčių atkurti savo valstybes. Atrodytų, kad politinių permainų labiausiai pagrįsta buvo laukti iš karto po karo, tačiau nieko taip ir nesulaukus, dar daugiau kaip dešimtmetį žmonės nerimo, girdėdami karingas užuominas apie būsimą konfliktą1.
Šiame straipsnyje norima plačiau išanalizuoti situaciją Lietuvoje 1955 m., kai vasario-kovo mėn. kilo dar vienas ažiotažas dėl greitai prasidėsiančio karo. Šįkart valdžios organai nesitenkino antisovietinių gandų fiksavimu. Reaguojant į akivaizdų jų populiarumą, tų metų kovo mėn. visų miestų ir rajonų KGB skyrių įgaliotiniai gavo savo vadovybės nurodymą per savaitę išsiaiškinti, kas platina „priešiškus ir provokacinius“ gandus, ir užkirsti jiems kelią2. Į Vilnių suplaukė informacija iš visos Lietuvos. Gandų turinys fiksuotas remiantis agentūriniu keliu surinktais duomenimis, bet būta ir nederamomis kalbomis pasipiktinusių piliečių skundų, Kaune specialiai zonduota buvusių politikų, profesūros nuomonė. Tad turime įdomų istorijos šaltinį3, kurį galima traktuoti kaip savotišką sociologinę apklausą, atspindinčią 1955 m. pavasario politines nuotaikas, jei ne vyraujančias, tai bent jau neabejotinai paplitusias ir turėjusias socialinių padarinių (gandai didino prekių deficitą, kėlė įtampą visuomenėje). Visos šalies mastu atlikto tyrimo ataskaita neliko KGB „vidaus vartojimui“ – buvo pasiųsta LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui ir KGB vadovybei Maskvoje4, imtasi priemonių situacijai suvaldyti.
KGB įgaliotinių surinkta informacija liudija, kad karą pranašaujantys gandai plito visoje Lietuvoje – jų neužfiksuota tik 6 rajonuose iš 87. Įgaliotiniai pripažino, kad juos skleidė visų visuomenės sluoksnių atstovai, taip pat ir režimui „socialine kilme artimi žmonės“ (tarp jų būta apdovanotų asmenų, kolūkių vadovų, komunistų)5. Trafaretiškai atsakomybė dėl padėties versta priešiškiems Vakarams: svarbiausiu gandų šaltiniu bemaž kiekviename rajone buvo įvardijama „šmeižikiška“ Amerikos balso ir kitų užsienio radijo stočių propaganda.
Taigi 1955 m. pradžioje Lietuvos SSR susiklostė kone paradoksali situacija, kai jau įsitvirtinusios sovietų valdžios struktūros buvo priverstos susitelkti kovai su neregimu priešu – gandais. Kokie visuomenės sujudimo ženklai iššaukė KGB poreikį reaguoti? Kas palaikė gandų apie greitą karą („už dviejų savaičių“, „šį pavasarį“, „balandį“, „per Velykas“, „birželio 15“, „liepos 10“) gyvybingumą 1955 m.? Kaip įsivaizduota naujo karo eiga, pobūdis, Lietuvos ateitis? Kokių sankcijų imtasi prieš „priešiškus elementus“? – šiaip ar taip iš Maskvos dvelkė politinis „atšilimas“, nebeskatinęs naujos nelojaliųjų represavimo bangos. Atsakymų į šiuos klausimus paieškai pasitelkiami archyvuose saugomi dokumentai, kiti šešto dešimtmečio istorijos šaltiniai.
„IŠSIDALINSIM ARKLIUS IR DIRBSIM SAVO ŽEMĘ“
1955 m. Lietuvos SSR besirengiant minėti 15-ąsias sovietų valdžios metines (jos atskaitos tašku visuomet laikyti 1940 m.), režimas vis dar susidurdavo su pasipriešinimu. Nuolat pasirodydavo antisovietinių lapelių, iškabintų trispalvių, pašaipių tautosakos kūrinių, tekdavo tirti politinį atspalvį turinčias žmogžudystes. Be to, liaudyje nesiliovė sklandyti įvairiausiais samprotavimais, įrodymais grindžiamos pranašystės apie greitą bolševikų režimo galą. Tų metų pavasarį jos, matyt, pasiekė kritinį lygį, negalėjo būti nuleistos negirdomis. Antisovietinių kalbų populiarumas ne tik diskreditavo „liaudies valdžią“ – jas lydėjo kasdienio vartojimo prekių „šlavimas“ nuo skurdžių prekystalių, be to, „priešiški elementai“ nestokojo išmonės taikydamiesi į silpniausias režimo vietas ir pasitelkdami naujus informacijos skleidimo būdus (anoniminiais laiškais).
Skurdus gyvenimas kaime ir mieste, ilgos eilės parduotuvėse kasmet vis labiau trūkstant ne tik elementarių plataus vartojimo prekių, bet ir maisto produktų skatino galvoti, kad didelės atsargos kaupiamos sandėliuose karo atvejui6. Anot Gedimino Vaskelos, šešto dešimtmečio pradžioje Stalino agrarinė politika Pabaltijo žemės ūkį buvo visiškai nuvariusi, padėtį Lietuvoje istorikas įvardijo kaip katastrofišką7. Parduotuvės buvo tuščios, trūko duonos, miltų, žibalo, degtukų, audinių, nebuvo galima nusipirkti cukraus, muilo. Žmonės baiminosi, kad dėl visuotinio deficito vėl bus įvesta kortelių sistema, o karo atveju „gresia bado mirtis, nes niekur nieko negausi“8. Situacija Lietuvos SSR buvo tokia, kad deficitinių prekių iš Sibiro pradėjo siųsti represuoti artimieji9. Nepasitenkinimas skurdu greičiausiai buvo viena priežasčių, kodėl netrukus režimas atvėrė sienas iš užsienio siunčiamiems siuntiniams.
Antra vertus, patys gyventojai kaupė atsargas, dideliais kiekiais išpirkdami būtiniausias prekes – antai Kulautuvoje per vieną dieną, vasario 25 d., buvo išpirkta 600 kg druskos – bent penkis kartus daugiau nei įprasta10. Sklido kalbos, kad būtina apsirūpinti maisto produktais (masiškai pirkta ir džiovinta duona), šiltais drabužiais ir avalyne. Šiauliuose dėl kalbų apie karą pagyvėjo spekuliacija auksu ir valiuta (viena moteris buvo pasiryžusi mokėti 150 rublių už dolerį11). Ir kitur buvo įsitikinusių, kad reikia atsikratyti rusiškais pinigais, kurie greit taps beverčiai – „rubliais tuoj klijuosim sienas“12.
Kone desperatiškai permainų laukė didžiausia Lietuvos gyventojų dalis – kolūkiečiais paversti valstiečiai, praradę nuosavybę, priversti dirbti bemaž be atlygio. Neseniai sutverti kolūkiai vertėsi sunkiai: dienraštis Tiesa paviešino gėdos režimui, matyt, nedarančius rezultatus, kad Marijampolės rajone kolūkiečiai vidutiniškai uždirbo po 2 kg grūdų ir 2,45 rub. už darbadienį13; Biržų rajone teuždirbta po 800 g grūdų ir 2,60 rub., tačiau ir tokį menką atlygį išmokėti delsta14. Kolūkius atvirai vergove vadinę žmonės buvo įsitikinę, kad jų likvidavimo laukiama visoje SSRS. Kalbėta, kad kilus karui jie patys subyrės arba bus išvaikyti15. Atrodo, nebepuoselėta vilčių dėl žemės nuosavybės restitucijos – įvairiose Lietuvos vietose panašiai manyta, kad bus dalijami 10 ha sklypai16. Kolūkių žlugimas atrodė taip arti, kad Linkuvos rajono „Tarybinio žodžio“ kolūkio kolūkiečiai vasario mėn. tarėsi, kaip išsidalins gyvulius ir inventorių; Nemenčinėje irgi džiaugtasi, kad Amerikai tuoj sumušus SSRS valstiečiai gausią žemės, išsidalinsią kolūkio arklius ir gyvensią laisvai17.
Nepasitenkinimas kolūkiais buvo visuotinis ir būtent jo kontekste gandai ypač dažnai persipindavo su piktdžiugiškais grasinimais. KGB stebėjo pasipriešinimo židinius, kai kolūkiečiai raginti sabotuoti darbus, pirmininkai, brigadininkai ir „aktyvistai“ skundėsi sulaukiantys grasinimų: kalbėta, kad komunistai jau esą „suregistruoti“, artėjanti atsiskaitymo valanda ir šįkart pasigailėjimo nebūsią18.
Saugumui teko kovoti ir su tokiu neįprastu reiškiniu kaip anoniminiai karą pranašaujantys laiškai. Epistolikos tyrimuose tokie masiškai platinami laiškai klasifikuojami kaip grandininiai. Adresatai juos gaudavo paštu ar per rankas, siuntėjui įsakmiai reikalaujant perrašinėti ir skubiai skleisti toliau. Gausybėje variantų mokslininkai išskiria informacijos ir dezinformacijos grandininių laiškų grupę19, kuriai priskirtini ir plitę Lietuvoje 1955 m. Apie jų turinį galima spręsti iš KGB byloje išsaugoto vieno jų vertimo į rusų kalbą. Saugumiečių pavadintas „Šventuoju laišku“ (neilgas poros pastraipų tekstas buvo baigiamas trimis „Amen“), jis prasidėjo 12-mečio berniuko regėjimu apie baltarūbį vyrą, įbridusį į Baltosios jūros vandenį, prieš kurį šimtąkart buvę užrašyta: „Viešpaties Dievo nepamirškit“. Toliau sekė reikalavimas laišką platinti kitiems ir grasinimas, kad laiško neskleidę bus nubausti. Reikalauta per 6 dienas paskleisti 3 laiškus, antraip grėsė „vienos šeimos“, Dievo nubaustos liga, likimas. „Nepamirškit, kad greitai pusė žmonių žus. 1955 m. birželio 15 d. prasidės pasaulinis karas. Birželio 16 d. upes ir jūras užtvindys kraujas. Birželio 18 d. nustos šviesti saulė ir mėnulis, bus užtemimas. Žmonės žus“20, – rašyta laiške ir raginta be paliovos melstis. Išvengti „mirties per šį didelį karą“ esą galėjo tik platinantys ir išsaugantys laiškus. Skirtingose Lietuvos vietose būta įvairių laiško variantų: nieko nesulaukus birželio 15 d., koreguota data, rašyta, kad „pusė žmonijos užmigs amžinu miegu“ tų metų liepos 10 d., kitur rašyta apie 15-metį berniuką, kuriam „gyvųjų teismą“ pranašavo vaivorykštėje regėtas vyras, kitur reikalauta išsiuntinėti ne 3, o 6 laiškus, ir t. t.21
Nežinia, kas buvo tokių grandininių laiškų iniciatoriai, bet pagrįsta būtų juos sieti su kuria nors iš marginalių religinių bendruomenių, vis pranašaujančių konkrečią biblinio Paskutinio Teismo dieną. Tai rodytų ir laiškų sklidimas rusų kalba. Jų populiarumas, išplitimas po visą Lietuvą liudija antisovietinių lūkesčių gajumą, o variantai bent dviem kalbomis – kelis židinius. Atrodo, tokiais laiškais labiausiai dalytasi mokyklose. KGB susidūrė su sunkiai suvaldomu politinio pobūdžio informacijos skleidimo potencialu, tačiau jį savaime pakirto nepatikimas turinys.
„PROVOKACINIŲ“ GANDŲ PAGYVĖJIMO 1955 M. PRIEŽASTYS
SSRS vidaus politinė padėtis 1955 m. gerokai skyrėsi nuo ką tik pasibaigusio stalinizmo laikotarpio, kai visuomenę kaustė represijų baimė. Nuo 1953 m. režimas švelnėjo, viena po kitos skelbtos amnestijos, iš lagerių ir tremties ėmė grįžti vakarykščiai „nusikaltėliai“, žmonės mezgė ryšius su per karą po pasaulį išblaškytais artimaisiais. Permainos, kurių priežasčių nekomentavo sovietinė žiniasklaida, skatino gyventojus kurti savas versijas. Nebegresiant masinėms represijoms, žmonės drąsėjo, viešai išsakydavo savo nepasitenkinimą skurdžiu gyvenimu ilgose eilėse prie duonos, kaimynai politikuodavo pasiklausę Amerikos balso laidų. Grįžtant represuotiesiems, atgijo užslopintos nuoskaudos, augo įtampa. Saugumiečius trikdė, kad grįžusieji iš lagerių „nieko nebijo“, atsirasdavo atsisakančių imti sovietinius dokumentus (pavyzdžiui, iš kalėjimo grįžęs partizanas savo atsisakymą susitvarkyti karinį bilietą motyvavo nenoru kariauti sovietų armijoje greitai prasidėsiančiame kare22).
1955 m. pradžioje gyventojai įžvelgė daug greitų permainų ženklų, jie sieti ir su galimu kariniu konfliktu, ir su SSRS nuolaidomis Vakarams, ir su vidaus politikos naujienomis. Pagrindine visuomenės sujudimo priežastimi reikėtų įvardyti rokiruotę SSRS valdžios viršūnėje, kai tų metų vasario mėn. Ministrų tarybos pirmininku buvo paskirtas generolas Nikolajus Bulganinas. Gandų lygmenyje tai traktuota kaip valdžios perdavimą kariškiams, nes JAV prezidentas irgi buvo generolas (Dwightas Eisenhoweris). Ieškantiems galimo karo ženklų, tokios permainos rodė konkrečius vyriausybių pasirengimus (pasak vieno klaipėdiečio: „Dabar sovietinėje vyriausybėje visi maršalai, juos pastatė tam, kad kariautų, o Amerikoje prezidentas generolas, tie kariškiai tarpusavyje nesutaria, todėl karas neišvengiamas“)23.
Bulganino pirmtako Georgijaus Malenkovo nušalinimas iš Ministrų tarybos pirmininko posto kaip mat apaugo spėlionėmis, kad jis suimtas kaip šnipas, kad „nuimtas“ spaudžiant Vakarams, kad tuoj įvyks perversmas. Tarp perversmininkų ypač dažnai minėta maršalo Georgijaus Žukovo pavardė. Lietuvoje sklido gandai, kad po karo jis buvo represuotas, sėdėjo kalėjime (nors iš tiesų – tik pažemintas ir išsiųstas vadovauti Odesos, paskui Uralo karinėms apygardoms). Naujojoje vyriausybėje Žukovas tapo gynybos ministru, taigi valdžion grįžo žymus, daug karinių nuopelnų turintis generolas. Lietuvoje žinota apie jo populiarumą SSRS, tai sieta su neva dar per karą kareiviams duotais pažadais panaikinti kolūkius, viltasi, kad jis „padarys ką nors gero“24.
Lyderių kaita po ilgo monolitinio Stalino valdymo apskritai vertinta kaip didelė valdžios krizė. Žmonėms buvo akivaizdu, kad „Kremliuje ne viskas tvarkoje“, buvo įsitikinusių, kad valstybės centras esąs „supuvęs“, kad jos vadovai „pjaunasi tarpusavyje ir greitai visi išsipjaus“, „išsišaudys“, kad Malenkovas netekęs posto dėl to, jog „vedė Sovietų Sąjungą į bankrotą“, kad jis yra sušaudytas ir t. t.25
Kaip ir ankstesniais metais, naujo karo prognozės liaudyje buvo grindžiamos konkrečiais tarptautinės politikos įvykiais, lokaliniais karais. Permainų laukimo vis dar įelektrintoje atmosferoje 1955 m. pradžioje tokių argumentų atsirado bent keli, pats įtaigiausias – Vakarų Vokietijos priėmimas į NATO aljansą. SSRS jau pačios derybos dėl Vokietijos remilitarizavimo sukėlė daug triukšmo, laikraščiai rašė apie „ruošimą naujo pasaulinio karo“, „realią naujo karo grėsmę Europoje“26 ir pan. Balandžio 1 d. Lietuvoje buvo pradėta gyventojų parašų „prieš atominio karo rengimą“ kampanija, kuriai rengiantis „karo kurstytojus“ viešai smerkė „darbo žmonių kolektyvai“, inteligentijos atstovai, rašytojai, pareiškimą buvo priversti paskelbti katalikų vyskupijų vadovai27. Reikia pastebėti, kad minėtas NATO žingsnis paskatino SSRS rimtai rengtis galimam užpuolimui, atominiam bombardavimui: beveik visos ministerijos (Ryšių, Sveikatos apsaugos, Finansų, Transporto, Švietimo ir kt.) 1955 m. buvo įtrauktos į įslaptintų miestų evakuacijos planų rengimą. Lietuvos SSR Ministrų taryba irgi gavo nurodymus parengti šalį „Grėsmingos padėties“ atvejui, gyventojų evakuacijai, kiekviena įmonė turėjo pasirūpinti šviesos maskavimu ir panašiais dalykais28.
Besiviliantiems politinių permainų žmonėms kasdienė laikraščių retorika atrodė kaip lūkesčių išsipildymo pažadas. Samprotauta, kad amerikiečiai ir anglai jau apginklavę Vakarų Vokietijos kariuomenę, milijoninė armija tik laukianti tinkamo momento pradėti karo veiksmus29. Kitu būsimo pasaulinio karo židiniu, žmonių supratimu, darėsi Taivanas (ten sausio mėn. įsiplieskė JAV ir komunistinės Kinijos konfliktas, galėjęs įtraukti ir SSRS)30.
Kaip ne be pagrindo teigė KGB pareigūnai, išlaisvinimo lūkesčius skatino Amerikos balsas ir kitos užsienio radijo stotys31. Jų laidomis domėtasi, didėjo radijo aparatų paklausa. Pastarųjų nebuvo daug, todėl žmonės susirinkdavo pasiklausyti Amerikos balso laidų kolektyviai, nevengdavo dalintis išgirstomis naujienomis. Antai vienoje Kupiškio rajono mokyklų jaunas pedagogas mokytojų kambaryje pasakojo vasario 16 d. per Amerikos balsą girdėjęs bent septynių buržuazinės Lietuvos veikėjų kalbas ir visi jie „užtikrino, kad pavasarį Lietuva bus išvaduota iš bolševikų jungo, reikia tikėtis, kad nebūsim apgauti“32.
Panašiai tiesmukai laukiamus ir norimus dalykus per Amerikos balso radijo laidas išgirsdavo ir mažiau išsilavinę klausytojai. Lūkesčiai savaime diktavo „pridėtinę“ prasmę transliuojamoms drąsinančioms kalboms, kurios nuskambėjo ir 1955 m. vasario 16 d. Amerikos balso laidoje. Jos įrašas, šiuo metu saugomas Centriniame valstybės archyve, leidžia suprasti, kodėl suinteresuoti klausytojai galėjo pasijusti esą įvykių priešaušryje. Laidoje iš tiesų pasisakė ypač daug politikų, diplomatų, vyskupas Vincentas Brizgys ir kt.33, kurių kalbose kartojosi mintys apie Lietuvos išlaisvinimą: „Tironai neamžini. Priešas Kremliuje jau konvulsijose“, „kova dėl Lietuvos laisvės yra vedama visuose frontuose“, „esu tikras, greitai pasimatysime Tėvynėje, išlaisvintoje iš komunistinio teroro“, „Būkim gyvi viltimi, kad laisvė Lietuvos ateis“, „pasaulis mūsų nepamiršo, neatsižadėjo ir Maskvai nepadovanojo. […] Tauta atgims naujam ir šviesiam gyvenimui“ ir t. t.34 Suprantama, nė vienas kalbėjusiųjų nepranašavo karo, neminėjo jokių konkrečių datų, tačiau savo pasisakymuose apie Lietuvos laisvę nevengė šalyje taip laukto prieveiksmio – „greit“.
Lietuvos SSR KGB 1955 m. kovo 3–14 d. atliko tyrimą ir parengė ataskaitą „Apie priešiškų elementų klausomas radijo laidas ir tarp Lietuvos SSR gyventojų skleidžiamus provokacinius gandus“35. Joje pripažinta, kad informacijos apie antisovietinių radijo stočių klausymąsi kolektyviai ar pavieniui esama beveik visuose Lietuvos rajonuose. 19-oje rajonų atliktas radijo bangų slopinimo technikos patikrinimas parodė, kad laidos lietuvių ir rusų kalbomis girdimos puikiai, ypač vakarais ir naktį. Skersai išilgai Lietuvą pervažiavę pareigūnai įsitikino, kad naudojamos radijo bangų slopinimo priemonės neįstengė trikdyti klausymo Šiauliuose ir Klaipėdoje; patikimiau veikė Vilniaus ir Kauno įrenginiai, tačiau už 30–40 km technika veikė daug silpniau, o už 75 km nebebuvo jokių trikdžių. Be to, radijo bangų blokuotojai nespėjo reaguoti į laidų skirtingomis bangomis ir skirtingu laiku gausą.
Gandų apie būsimą karą įtikinamumui pasitarnavo ir 1954 m. SSRS pradėta plėšinių įsisavinimo kampanija, kurios metu Lietuvos jaunimas verbuotas vykti į Kazachiją, Sibirą, Pavolgį36. Žinios apie gigantiškus projektus ir resursus, skirtus rytinių regionų vystymui, pokalbiuose apaugo gandais apie vyriausybės pasirengimus evakuotis iš europinės SSRS dalies karo atveju. Kalbėta, kad iš tiesų rytuose vyksta ne dirvonuojančių žemių įsisavinimas, o didelės karinės pramonės statybos37. Anot vienos klaipėdietės, plėšiniai – gera dingstis kraustytis iš Lietuvos išparduodant turtą, nes pavasarį būsiąs karas38.
„AMERIKA NUMES KELIAS ATOMINES BOMBAS ANT KREMLIAUS IR KARAS BAIGSIS“
Kaip, žmonių įsivaizdavimu, 1955 m. Lietuva galėjo būti išvaduota? Kaip ir dera gandams, vienaprasmio ir logiško paaiškinimo, ko iš tiesų reikėtų laukti, nebuvo. Sklido prieštaringos nuomonės, kurias vienijo bendras lūkestis: nepriklausoma, laisva Lietuva, režimo žlugimas, kolūkių likvidavimas. Liaudyje tebebuvo gyvi 1941 m. prisiminimai, kai situacija pasikeitė bemaž akimirksniu, todėl kiekviena politinė naujiena patekdavo į panašių spėlionių persmelktą atmosferą.
Permainų laukiančius drąsino įsitikinimas, kad nepasitenkinimas bolševikų valdžia esąs toks visuotinis, jog SSRS gyventojai pasiryžę sukilti. Esą Maskvoje ir Leningrade, kur anksčiau nieko netrūkdavę, išsekę ir nepatenkinti žmonės po dvi dienas stovį eilėse, dėl to kylanti panika, Rusijos kolūkiuose – badas39. Tad anglai su amerikiečiais esą laukiantys SSRS gyventojų sukilimo, revoliucijos, tuomet pradėsią karo veiksmus40. Kitiems atrodė, kad įvykiai turėtų rutuliotis priešinga linkme: gyventojai sukilsią nusimesti bolševikų jungo tada, kai SSRS bus užpulta41. Dominavo įsitikinimas, kad karas neišvengiamas, būsiąs „žaibiškas“ ir baigsis SSRS pralaimėjimu, kadangi „Rusijoje žmonės nekenčia komunistų“, „pažino komunizmą“, „rusai 37 metus gyvena skurde ir laukia geresnio gyvenimo“, SSRS kariuomenė esanti silpna, apstulbinta Europos šalyse per karą matyto gyvenimo lygio ji neginsianti bolševikų režimo, ir pan.42
Įsivaizduota, kad amerikiečiai išmesią Lietuvoje desantą, kuris ir nuversiąs valdžią, komunistai su rusais pabėgsią iš Lietuvos, antraip jiems grėstų susidorojimas, panašiai kaip 1941 m. birželį43. Kaip minėta, viliantis greitų permainų, padažnėjo grasinimai komunistams, burnota prieš režimą įkūnijančius rusus: esą komunistams greitai „bus galas“, jie būsią „pakarti“, „išpjauti“ (kaip sakė vienas vyras, kilus karui jis išeisiąs į mišką ir šaudysiąs rusams į nugaras)44. Saugumiečių fiksuota leksika liudija, kad sovietinė sistema buvo tapatinama su šia tautine grupe – laukta išsilaisvinimo „nuo rusų“.
„Kai kils karas, visi išeis į partizanus“, – kalbėta Alytaus rajone pasiklausius Amerikos balso laidų45. Panašiai manyta ir kitur: Lietuvos jaunimas vėl ragintas vengti mobilizacijos į sovietų armiją, rengtis padėti amerikiečiams, karo atveju išeiti į miškus46. Tiesa, kalbos apie karą buvo neatsiejamos nuo naujų trėmimų nuojautos – svarstyta, kad bijodami karo ir naujo partizaninio pasipriešinimo rusai vėl vešią nepatikimus lietuvius į Sibirą47.
Neatmesta atominių bombų panaudojimo galimybė. Ne kiekvienas buvo linkęs tikėti, kad SSRS irgi jų turi, tokią informaciją traktavo kaip propagandą. Samprotauta, kad Lietuvos ir kitų šalių gyventojai galį jaustis saugiai, nes bombos būsią metamos ant Rusijos. „Amerika numes kelias atomines bombas ant Kremliaus ir karas baigsis“, – tokia nuomonė, išreikšta iš kalėjimo grįžusio partizano, vis dar buvo gaji48. Įtaigos gandams teikė minėta parašų rinkimo kampanija „prieš atominio karo rengimą“ ir į lietuvių kalbą išversta (išplatinta 130 000 egzempliorių tiražu) brošiūra apie gyventojų apsisaugojimą nuo atominio ginklo49.
Greito karo pranašystės, matyt, ne vieną paskatino imtis kokių nors veiksmų. Apie tai byloja pranešimai apie apsirūpinimą atsargomis ir protarpiais pasigirstantys gandai, kad karas jau prasidėjęs. Vienas agentų vasario 10 d. pranešė girdėjęs kalbas, kad „prie Vaškų amerikiečiai naktį išmetė desantą“50. Kovo mėnesį atsirado tvirtinančių, esą Sovietų armija jau traukiasi iš Lietuvos: apie tai bylojo Utenoje pastebėtas karinis transportas, panašiai Kaišiadoryse kalbėta, esą rusai evakuojasi iš Rytų Vokietijos ir 1000 jų šeimų apgyvendinta Radviliškyje51. Gyventojai iš tiesų galėjo pastebėti daug daugiau nei įprasta ginkluotės, nes 1955 m. SSRS kariuomenė paliko Austriją.
„ATSAKOMYBĖ UŽ KARO PROPAGANDĄ“
Kovoje su gandų skleidėjais 1955 m. KGB nebedisponavo bemaž neribotos prievartos priemonėmis, kurias iki Stalino mirties taikė įtariamiesiems. Naujoje situacijoje atsakomybe už padėties valdymą saugumas mėgino dalintis su vietos partine valdžia – surinktą informaciją apie gandus, anoniminius laiškus siuntė rajonų partiniams komitetams su raginimu „imtis priemonių“, atleisti svarbesnes pareigas užimančius „piktybiškus kenkėjus“.
Žmonės kviesti į vietos valdžios institucijas (vykdomuosius komitetus ir rajonų partinius organus), miliciją, KGB skyrius „profilaktiniams“ pokalbiams, kurių metu buvo apklausiami, bauginami, įkalbinėjami. Antai į Eišiškių rajono KGB skyrių buvo iškviestas ir griežtai įspėtas vyras, Varėnoje nusipirkęs pusę tonos druskos52; Kupiškio raj. įspėti du senyvi mokytojai, įsigiję daug deficitinių prekių (vienas jų prisipirko 3000 dėžučių degtukų ir 60 gabalų ūkiško muilo)53. Tačiau raštuose vyresnybei nenurodoma, kad jie būtų buvę patraukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, o prekės konfiskuotos. Greičiausiai ieškota kitų pretekstų įbauginti, pritaikyti baudžiamuosius straipsnius ar bent sukompromituoti. Nepasitenkinimą viešai reiškę gyventojai sulaukdavo individualaus dėmesio – saugumo ir milicijos pareigūnai vyko aiškintis padėties (kolūkio susirinkime vyrui pasakius, kad žmonėms gresia badas, „lieka pasikarti“, netrukus jo ūkį apžiūrėjo grupė vietos valdžios atstovų; jam buvo prikišta, kad nieko nestokoja, be to, tikrintojai veikiausiai žinojo, ko ieškoti ir už ką nubausti – sodyboje buvo aptikta naminės degtinės varykla54).
Ataskaitose vyresnybei saugumiečiai tvirtino, kad žmonės „šviečiami“ – kolūkiečiams skaitytos paskaitos apie tarptautinę padėtį ir „apie atsakomybę už karo propagandą“55. Panašaus instruktažo sulaukė mokytojai ir vietos valdžios atstovai – jie raginti menkinti minėtų grandininių laiškų įtaką, daugiau dėmesio skirti ateistiniam jaunimo ugdymui56. Laiškų antplūdį mėginta stabdyti ir pašto skyriuose, kur jie būdavo tiesiog konfiskuojami. Saugumiečiai ieškojo laiškų siuntėjų, išaiškinti sulaukė pareigūnų įspėjimų (Šiaulių pašte konfiskavus penkis laiškus, išsiųstus iš Salamiesčio adresatams Kupiškio rajone, buvo demaskuota mokytoja, kuri su trimis bičiulėmis juos perrašinėjo ir siuntinėjo pažįstamiems, dalino mokiniams)57.
Tarp prevencinių KGB priemonių buvo pastangos sustiprinti drąsesnių ir įtartinų asmenų, grįžusių represuotųjų agentūrinį sekimą, atnaujinti jų operatyvinės įskaitos bylas. Pareigūnai visur fiksavo radijo aparatų savininkų ir Amerikos balso klausytojų pavardes: KGB įgaliotiniai organizavo jų sekimą, „piktybiškus antisovietinių prasimanymų skleidėjus“ ketino traukti baudžiamojon atsakomybėn58, bet žmonių įbauginimui greičiausiai pakako „profilaktinių“ priemonių. Agentūrai, matyt, buvo duota užduotis sklaidyti užsienio radijo stočių žadinamas viltis skepticizmu, esą „Amerikos balsas kasmet kalba tą patį“59.
Netruko prabėgti 1955 m. pavasaris ir vasara, taip ir neatnešę pranašautų politinių permainų. Gandų apie greit prasidėsiantį karą populiarumas valdžios institucijoms pademonstravo, kad Lietuvoje tebesama „budinčių“ – sekančių vidaus bei tarptautinius politinius įvykius ir laukiančių režimo žlugimo, ieškančių alternatyvių informacijos kanalų. Vis dėlto jokių pogrindžio struktūrų, centro, figūrų jau nebuvo užčiuopta, tik pasyvaus laukimo nuotaikos. Staigus lūkesčių pakilimo ir žlugimo laikotarpis, nuvilnijęs per visą šalį 1955 m. pirmoje pusėje, turėjo pasekmių: vėliau Lietuvos SSR visuomenė santūriai stebėjo destalinizacijos procesus, pasmerkus asmens kultą, įvykius Vengrijoje. Daug daugiau nusivylusiųjų nebepuoselėjo iliuzijomis virstančių vilčių greit sulaukti Lietuvos laisvės ir jomis nebesidalino.
1 Plačiau apie šį fenomeną žr. Andrzej Zaćmiński, Emigracja polska w Wielkiej Brytanii wobec możliwości wybuchu III wojny światowej 1945–1954, Bydgoszcz: Wydawnictwo Akademii Bydgoskiej im. Kazimierza Wielkiego, 2003; Philip A. G. Sabin, The Third World War Scare ir Britain, London: The Macmillan Press, 1986; Leo J. Daugherty III, „Preparing for the Long War: The United States Army and the Early Cold War Period 1945–1950“, in: Journal of Slavic Military Studies, 2010, nr. 23, p. 490–516; Juozas Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, p. 123, ir kt.
2 Visiškai slaptas Lietuvos SSR KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio raštas visų miestų ir rajonų KGB skyriams, 1955-03-07, in: Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 1.
3 LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498. KGB vietos pareigūnai savo ataskaitas siuntė minėtam Liaudžiui ir KGB 4-osios valdybos viršininkui Juozui Obukauskui. Dokumentų apyrašai straipsnyje trumpinami vietovės ir datų nurodymu, minėti adresatai praleidžiami, kaip ir korespondencijos grifas „Visiškai slaptai“.
4 Visiškai slaptas einančio pareigas Lietuvos SSR KGB pirmininko Leonardo Martavičiaus raštas LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui ir SSSR KGB pirmininko pavaduotojui K. Liniovui, 1955-06-07, in: Ibid., b. 499, l. 51–55.
5 Tauragės (1955-03-16), Veisiejų (03-16), Kupiškio (03-14), Druskininkų (03-15), Salantų (03-15) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., b. 498, l. 6, 46, 50, 78, 115. Antai Svėdasų vidurinėje mokykloje apie greit kilsiantį karą sužinota iš neseniai Lenino ordiną gavusios mokytojos; vieno Veisiejų rajono kolūkio pirmininkas apgailestavo tapęs kompartijos nariu ir prisipažino „stumiąs dienas“ iki pavasario, kol kolūkiai subyrėsią (Anykščių (03-15) ir Veisiejų (03-16) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 85, 46).
6 Simno (1955-03-14), Tauragės (03-16), Vilijampolės rajonų (03-12), Klaipėdos miesto (03-16), Druskininkų (03-15), Anykščių (03-15), Švenčionių (03-16), Daugų (03-21), Kaišiadorių (03-18), Skuodo (03-18), Kėdainių (03-15) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 4–5, 6, 62–63, 67, 77, 85, 91, 107, 118, 150, 194.
7 Gediminas Vaskela, „Lietuvos ūkis TSRS ir rytų Pabaltijyje XX amžiaus 5–6 dešimtmečiais“, in: Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m., sudarytoja Regina Laukaitytė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2014, p. 231.
8 Trakų rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-18, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 133.
9 Pranas Bieliauskas, Dienoraštis, 1920–1957, Vilnius: Homo liber, 2012, p. 666; Bronė Ratkevičienė, Jaunystė ant laisvės aukuro, Kaunas: Naujasis lankas, 2014, p. 172.
10 Vilijampolės rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-12, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 63; taip pat žr. Šakių (03-22), Linkuvos (03-14), Vabalninko (03-19) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 19, 29, 191.
11 Oficialus kursas tuo metu buvo 4 rubliai už dolerį, tačiau juodojoje rinkoje kainos siekdavo 25–40 rublių, priklausomai nuo kupiūros (didesnio nominalo – brangesnės). Ši valiuta „kursavo“, nes daug šeimų turėjo artimuosius JAV, ja spekuliavo jūreiviai (Barbora Armonienė, Algirdas L. Nasvytis, Palik ašaras Maskvoje, Cleveland: Viltis, 1961, p. 229 ir t.).
12 Šiaulių miesto KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-19, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 26; taip pat žr. Simno rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-14, in: Ibid., l. 3.
13 Deputato P. Dobrovolskio kalba [Lietuvos SSR AT posėdyje], in: Tiesa, 1955-03-18, 63, p. 2. Kalbėta apie 1954 m. uždarbį, kuris turėjo būti išmokėtas 1955 m. pradžioje suvedus kolūkių pajamų rezultatus.
14 Biržų rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-16, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 139.
15 Simno (1955-03-14) ir Veisiejų (03-16) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 2, 46.
16 Šiaulių (1955-03-18), Dotnuvos (03-14), Varėnos (03-19) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 35, 97, 123.
17 Linkuvos (1955-03-14), Nemenčinės (03-18) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 29, 113.
18 Pagėgių (1955-03-21), Vilkaviškio (04-26), Vilniaus (03-15), Raseinių (03-24), Telšių (03-17), Priekulės (03-14), Varėnos (03-19), Ukmergės (03-18), Ramygalos (04-04) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 44, 54, 58, 68, 71, 73, 122, 134, 149, 154.
19 Plačiau apie grandininius laiškus žr. Povilas Krikščiūnas, „Grandininis laiškas: žanro ribų paieškos“, in: Tautosakos darbai, 2008, t. 36, p. 154–171.
20 „Šventasis laiškas“ (vertimas į rusų kalbą), in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 93.
21 Linkuvos (1955-03-14), Alytaus (03-23), Švenčionių (03-16) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 33, 48, 91.
22 Eišiškių rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-16, in: Ibid., l. 12.
23 Klaipėdos miesto KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-16, in: Ibid., l. 68; taip pat žr. Tauragės (1955-03-16), Vilijampolės (03-12), Druskininkų (03-15), Radviliškio (03-23), Panemunės (03-23), Kaišiadorių (03-18), Pakruojo (03-17) rajonų, Kauno (03-16) KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 7, 63, 79, 101, 103, 118, 181, 227.
24 Alytaus (1955-03-23), Varnių (03-24), Vilijampolės (03-12) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 48, 62, 174.
25 Vilniaus rajono (1955-03-15), Klaipėdos miesto (03-16), Priekulės (03-14), Akmenės (03-21) rajonų, Kauno (03-16) KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 60, 69, 73, 82–83, 223–224.
26 Vasario mėn. Maskvoje kaip tik vyko SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai, kuriuose ministrai ir deputatai vieningai „demaskavo“ agresyvias JAV ir Didžiosios Britanijos užmačias (citatos iš užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo ir deputato Jono Šimkaus kalbų, in: Tiesa, 1955-02-09, p. 2; 03-20, p. 2).
27 „Vieningai pasirašysime po Pasaulinės taikos tarybos kreipimusi!“ in: Tiesa, 1955-04-01; „Lietuvos TSR Katalikų Bažnyčios atstovų pareiškimas“, in: Tiesa, 1955-03-25, p. 3 ir kt.
28 Visiškai slaptas SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojo Olego Tolstikovo raštas visų sąjunginių ir autonominių respublikų, Maskvos ir Leningrado miestų Vietos oro gynybos štabų viršininkams, 1955-10-07; Visiškai slaptas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro Alfonso Gailevičiaus raštas MT pirmininkui Mečislovui Gedvilui, 1955-12-28, in: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. R 754s, ap. 13, b. 568, l. 1–29, 148.
29 Linkuvos (1955-03-14), Veisiejų (03-16), Druskininkų (03-15), Nemenčinės (03-18), Žagarės (03-16) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 32, 46, 79, 113, 186.
30 Akmenės (1955-03-21), Anykščių (03-15) rajonų, Kauno miesto (03-16), Ramygalos rajono (04-04) KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 83, 86, 231.
31 Plačiau apie radijo laidų turinį žr. Regina Laukaitytė, „Kad nenustotumėte vilties“: Užsienio radijo stočių transliacijos į Lietuvą pokariu“, in: Kultūros barai, 2019, nr. 3, p. 68–75; Šaltojo karo metais JAV įsteigtų radijo stočių – politinio karo priemonės – vidinio organizavimo peripetijos analizuojamos neseniai išėjusioje knygoje: Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė, Vilties desantas: JAV radijo transliacijos į Sovietų Lietuvą, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019.
32 Kupiškio rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-14, l. 51.
33 Amerikos balso laidų archyvinis fondas, 1955-02-16 laida, in: LCVA, f. Mg 011705.
34 Ibid.; cituojamos Juozo Kajecko, Domo Krivicko, Juozo Pajaujo, Stasio Siručio, V. Brizgio kalbų ištraukos.
35 Visiškai slaptas einančio pareigas Lietuvos SSR KGB pirmininko Leonardo Martavičiaus raštas LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui ir SSSR KGB pirmininko pavaduotojui K. Liniovui, 1955-06-07, l. 51–55.
36 Plačiau apie gyventojų migraciją į plėšinių zonas SSRS žr. Vitalija Stravinskienė, Migracija: Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944–1989 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2020, p. 104–105.
37 Varnių (1955-03-24), Kaišiadorių (03-18) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 119, 174.
38 Salantų rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-15, l. 126.
39 Alytaus (1955-03-23), Ariogalos (03-15) rajonų, Panevėžio (03-15), Kauno (03-16) KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 47–48, 196, 198, 225.
40 Pagėgių (1955-03-21), Varnių (03-24) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 42, 201.
41 Alytaus rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-23, l. 47.
42 Vilkaviškio (1955-04-26), Joniškėlio (03-15), Varnių (03-24), Utenos (03-20) rajonų, Kauno (03-16) KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 55, 95, 201, 230, 225–230.
43 Kėdainių rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-15, l. 194.
44 Varėnos rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-19, l. 122; taip pat žr. Šiaulių (1955-03-18), Veisiejų (03-16), Trakų (03-18) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 35, 46, 134.
45 Alytaus rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-23, l. 48.
46 Veisiejų (1955-03-16), Akmenės (03-21) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 46, 83
47 Pagėgių (1955-03-21), Radviliškio (03-23), Salantų (03-15), Ramygalos (04-04), Naumiesčio (03-15) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 42, 101, 151, 153, 202.
48 Druskininkų rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-15, l. 78; taip pat žr. Šiaulių (1955-03-18), Vilniaus (03-15), Ukmergės (03-18), Ramygalos (04-04) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 36, 58, 149, 152.
49 Knygutė gyventojams apie apsisaugojimą nuo atominio ginklo, vertė Algimantas Čižas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955.
50 Linkuvos rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-14, in: LYA, f. K-41, ap. 1, b. 498, l. 32.
51 Anykščių (1955-03-15), Kaišiadorių (03-18) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 86, 119.
52 Eišiškių rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-16, l. 11.
53 Kupiškio rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-14, l. 50.
54 Eišiškių rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-16, l. 14.
55 Simno (1955-03-14) ir Salantų (03-15) rajonų KGB įgaliotinių raštai, in: Ibid., l. 5, 126.
56 Alytaus rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-23, l. 48.
57 Vabalninko rajono KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-19, l. 192.
58 Visiškai slaptas einančio pareigas Lietuvos SSR KGB pirmininko Leonardo Martavičiaus raštas LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui ir SSSR KGB pirmininko pavaduotojui K. Liniovui, 1955-06-07, l. 44.
59 Šiaulių miesto KGB įgaliotinio raštas, 1955-03-19, l. 22.
