Prieš dešimtmetį turėjau garbės dalyvauti popiežiaus Benedikto XVI paskaitoje „Europos kultūros šaknys“. Savo temą jis plėtojo aptardamas Viduramžių vienuolystę. Paskaitoje dalyvavo Paryžiaus inteligentijos elitas ir jie liko akivaizdžiai suglumę. Kur link popiežius kreipė savo mintį? Ko siekta šiuo mąstymu apie vienuolių gyvenimą Viduramžiais, gyvenimo būdą, visai nepanašų į mūsiškį ir priklausantį istorinei epochai, kuri, daugelio laimei, liko toli praeityje? Turiu prisipažinti, kad ir aš buvau šiek tiek suglumęs, nors galbūt dėl kitų priežasčių. Mat popiežius Benediktas XVI pateikė paradoksą. Nėra abejonės, kad Europos kultūra daug skolinga krikščionybei, bet krikščionybė nereikalauja, jog Europos kultūra kaip tokia būtų statydinama iš krikščioniškų medžiagų. Tai nereiškia krikščionybės silpnumo ar trūkumo, o yra jos genijaus išdava.
Norint suprasti šį paradoksą, reikia iš pradžių atlikti perskyrą. Kultūrą galima apibrėžti dvejopai. Pirmasis apibrėžimas pateikia atsakymus į pamatinius žmonijos klausimus: su kuo aš tuoksiuosi? Ką valgysiu ir kaip gaminsiu valgį? Kaip turėsiu elgtis savo socialinėje ir gamtinėje aplinkoje? Ką aš garbinsiu? Kiekvienu atveju kultūra skiria teisingą ir neteisingą elgseną. Tuoksiesi su asmeniu, priklausančiu šiai, o ne kitai grupei. Valgysi šį maistą, o ne tą nešvarią bjaurastį. Garbinsi šį mūsų tėvų dievą, o ne svetimus stabus, ir t. t.
Nėra įprasta vartoti žodį „kultūra“ šia prasme. Taip kalba tik antropologai. Apskritai žodį „kultūra“ vartojame siauresne prasme, kai kalbame apie meną, religiją, filosofiją ir mokslą. Vadinkime tai „aukštąja kultūra“ – aukštesniais gyvenimo elementais, veikla ir artefaktais, pranokstančiais kasdienius dalykus. Aristotelis išsako šią mintį, aptardamas filosofinius ieškojimus. Jis pastebi, kad tokie užmojai gimsta tik po to, kai pamatinius mūsų poreikius patenkina įvairūs žemiškieji menai. Filosofas gali ieškoti galutinių priežasčių po to, kai kas nors deramai pasirūpino, kad sandėliuke netrūktų maisto atsargų. Paprastai tariant, „aukštajai kultūrai“ reikalinga laisvalaikio klasė arba, tiksliau sakant, perteklinė žmonių klasė, kuri neužsiima būtinu darbu visuomenės materialinei bazei palaikyti. Kaip pavyzdį Aristotelis pateikia Egipto žynius. Jie neturėjo per daug ko veikti, žinoma, išskyrus ritualinius veiksmus, kurie ir buvo jų darbas.
To, apie ką pasakoja graikų filosofas iš Atėnų, buvo mokoma ir Jeruzalėje. Antroje pranašo Izaijo knygos dalyje (Iz 44, 9–20) yra satyra. Šioje ištraukoje išjuokiama stabmeldystė, šaipomasi iš kvailumo žmonių, garbinančių nebylias ir bejėges medines ir akmenines statulas. Ši tema yra įprasta žydų, krikščionių ir musulmonų literatūroje. Ji sutinkama ir vadinamųjų „pagoniškų“ autorių, pavyzdžiui, lotyniškai rašiusio poeto Horacijaus, kūryboje, nors jo satyra veikiau kelia atlaidžią šypseną, o ne mintis apie stabų naikinimą.
Izaijo satyra pasiekia aukščiausią tašką pasakojime apie stabo dirbdinimą iš medžio. Kruopščiai užauginęs tam tinkamus medžius ir apdorojęs medieną, stabo drožėjas atidėlioja savo užduotį. Jis panaudoja šiek tiek medienos, kad galėtų užsikurti ugnį, pasigaminti valgį ir sušilti. Pranašas įdeda į stabmeldžio lūpas pasitenkinimo šūksnį: „Aha, sušilau, pajutau ugnį!“ (Iz 44, 16b, Algirdo Jurėno vertimas, – vert. past.). Iš pirmo žvilgsnio šis sakinys perteklinis, ir jo laisvai galėtume nepastebėti. Tačiau jis išreiškia dvi svarbias mintis: pirmoji yra refleksyvumas, arba žinojimas, ką darai. Antroji – estetinis momentas. Ugnies dėka galime išsikepti mėsos ir išsivirti daržovių, taip pat sušildyti savo kūnus. Tačiau ji turi ir vien tik jai būdingo grožio. Žmogus, drožiantis stabą, ne tik naudojasi ugnimi – jis ja mėgaujasi. Taip yra ir su mumis. Galime valandų valandas svajoti, kontempliuodami laužo ugnyje degančias malkas.
Tačiau tai dar ne viskas. Izaijo knygos autorius ištaria labai svarbų žodį. 17-oje eilutėje pasakyta, kad, baigus gaminti valgį, šildytis ir mėgautis liepsna, iš to, kas dar liko iš medžio (she’eriso), padaromas stabas. Atvaizdas išdrožiamas iš to, kas „liko“. Taip sužinome, kad kultūra iš esmės yra „perteklinė“. Šis žodis dažniausiai turi paniekinamąjį atspalvį. Tačiau jo etimologija mus moko kai ko svarbaus: kultūra tiesiogine žodžio prasme yra perviršis. Tai pirmoji prasmė, kuria kultūra yra šalutinis produktas.
Mes domimės dalykais, kurie nėra naudingi, puoselėjame juos dėl jų pačių. Galime atsukti nugarą į ugnį, kad priartėtume ir geriau pajustume jos šilumą – ir vis tiek mums yra mieliau žiūrėti į liepsnas. Savybę, kuri esant tokioms aplinkybėms patraukia mūsų dėmesį, vadiname „grožiu“. Kalbant apie grožį, susiduria dvi „intereso“, arba domesio, reikšmės. Mus gali dominti tai, kas atneš naudos, pavyzdžiui, paskolos palūkanos (angl. interest, – vert. past.). Tačiau žinome, kad tai, kas domina, gali egzistuoti ir be naudos motyvo ar nepaisant jo. Toks, beje, yra klasikinis Kanto grožio apibrėžimas. Jis sužadina mumyse nesuinteresuotą domesį, ir kuo didesnis grožis, tuo didesnis yra nesuinteresuotumas ir domesys.
Dar kitaip galima pasakyti, kad grožis yra meilingas. Tačiau meilė grožiui yra ypatinga: ji nesiekia įgyti savo objekto, bet laikosi atstumo, būtino kontempliuoti tai, kas gražu. Neįmanoma gėrėtis statulos grožiu, laikant ją glėbyje. Tą gražiai išreiškia žodis amateur („mėgėjas“), kilęs iš žodžio amare – mylėti, bet su tam tikro atsiribojimo užuomina. Mėgėjas mėgaujasi savo pomėgiu, bet supranta, kad pernelyg suartėjęs su šia veikla, paverstų ją darbu ir taip sugadintų jos teikiamą malonumą.
Akstinas siekti grožio mėgaujasi nesiekdamas naudos, ir tai atrodo esminis žmogiškosios būklės bruožas. Neseniai paleontologai paskelbė priešistoriniuose kapuose aptikę keistų artefaktų: primityvių kirvių ar peilių, ar paprasčiausių rutulių, pagamintų iš titnago, silicio skalūno ar bazalto. Šie daiktai buvo labai kruopščiai iškalti. Juos padirbinti užtruko daugybę valandų, o tais laikais išgyventi buvo sunku. Tačiau jie nebuvo naudojami praktiniais tikslais. Ant kirvių ir peilių ašmenų nesimato jokių naudojimo pėdsakų. Tobulų rutulių paviršiuose nėra jokių nusidėvėjimo požymių. Galimas daiktas, jie turėjo kultinę paskirtį, galbūt kaip tam tikros dovanos mirusiesiems. Bet tai tik spėlionė. Kad ir kokia būtų tiksli šių priešistorinių objektų paskirtis, jie liudija apie estetinį jausmą. Nuo pat pradžių žmonės gamino ir puoselėjo perteklinius daiktus.
O kaip su krikščioniškąja kultūra? Kuria prasme mūsų kultūra yra perteklinė? Šį klausimą verta užduoti juo labiau, kad krikščioniškoji kultūra dažnai apibūdinama kaip graikiškų ir žydiškų elementų susiliejimas. Atrodytų, kad krikščioniškoji kultūra, kilusi iš Atėnų ir Jeruzalės, išvis nėra „krikščioniška“, o veikiau tam tikras lydinys, Atėnų ir Jeruzalės susitikimo šalutinis produktas.
Savo paskaitoje Paryžiaus inteligentijai apie krikščioniškas Europos kultūros šaknis popiežius Benediktas XVI pažymėjo įspūdingą dalyką: Viduramžių vienuoliai, atlikę tokį svarbų vaidmenį Europos susiformavimo procese, neketino kurti kultūros. Jų tikslas net nebuvo išsaugoti ankstesnę kultūrą. Tiesą sakant, mažiausiai jie galvojo apie bet kokią „kultūrą“. Nepaisant to, jie puikiausiai pasiekė tai, ko nė neketino siekti. Vienuoliams pavyko išsaugoti klasikinę lotyniškąją literatūrą, o tai yra reikšmingas palikimas, turėjęs didžiulės įtakos Europos kultūros ateičiai. Maža to, viskas vyko neramiais laikais, kai ant kortos buvo pastatytas pats antikinės kultūros išlikimas lotyniškuose Vakaruose.
Perdavimo gijos buvo plonos ir trapios. Jos galėjo lengvai nutrūkti. Boecijus mirė 524 m., likus penkeriems metams iki tada, kai imperatoriaus Justiniano nurodymu buvo uždaryta filosofinė (Platono) Akademija Atėnuose. Kilimo iš senos patricijų giminės, Boecijus buvo vienas nedaugelio savo kartos romėnų, gerai mokėjusių graikų kalbą. Žinodamas apie graikų kalbos nuosmukį Vakaruose, jis mėgino versti ir komentuoti Platono ir Aristotelio veikalus. Šio didžiulio užmojo jam nepavyko užbaigti, nes, apkaltintas slaptu susirašinėjimu su Konstantinopolio imperatoriais, kurie jau ketino užkariauti vakarinę imperijos dalį, atsidūrė kalėjime. Ten jis parašė savo šedevrą Filosofijos paguoda ir buvo nubaustas mirties bausme.
555 m. jaunesnės kartos romėnų didikas Kasiodoras siekė šio bei to labai panašaus, tik ne šedevrą parašė, o įkūrė instituciją. Savo šeimos valdose Kalabrijoje, atokiausiame Italijos pusiasalio gale, jis įkūrė Vivariumo vienuolyną. (Tiksli vieta archeologams iki šiol nežinoma.) Šiame vienuolyne buvo didelė biblioteka ir skriptoriumas, kuriame rankraščiai buvo ne tik laikomi ir skaitomi, bet ir perrašinėjami, taip išsaugant juos būsimoms kartoms.
Vakarų vienuoliškasis gyvenimo būdas perėmė Kasiodoro modelį, ir ilgainiui benediktinų vienuolynų tinklas išplito po visą Vakarų Europą. Būtent jų dėka buvo išsaugota lotyniška literatūra, vėliau atlikusi pagrindinį vaidmenį Europos politiniuose, literatūriniuose ir filosofiniuose apmąstymuose bei praktikose. Trumpai tariant, vienuoliai nesitenkino mišparų giedojimu Jupiterio šventykloje tarp Kapitolijaus griuvėsių, iki pasirodys Edwardas Gibbonas. Jie buvo galingas ir veiksmingas antikinės kultūros išsaugojimo įrankis, padėjęs jai įveikti prarają, atsivėrusią tarp senojo pasaulio ir to, kam buvo lemta tapti vadinamaisiais Viduramžiais.
Savuosiuose vienuolynuose vienuoliai gelbėjimosi ratą švystelėjo, ar net surentė plaustą, ne vien tik skęstantiems seniesiems krikščionių autoriams. Dauguma išgelbėtųjų buvo pagonys. Dalis jų, be jokios abejonės, galėtų būti pakrikštyti po mirties. Vergilijų buvo galima skaityti kaip savitą pranašą, mat jo Ketvirtoji ekloga ilgą laiką buvo klaidingai interpretuojama, o Seneka, manyta, susirašinėjęs su šv. Pauliumi. Tačiau kodėl vienuoliai pasiliko klasikinius istorikus, arba nešvankėlį Katulą, patvirkėlį Ovidijų, ką ir kalbėti apie epikūriečių ateistą Lukrecijų?
Atsakymo reikia ieškoti tame, ką vadinu šv. Pauliaus revoliucija, griežtai atskyrusia kultūrą ir religiją. Tai buvo negirdėtas dalykas. Graikų paideia buvo „viskas viename“. Ji apėmė tai, ką galėtume pavadinti aukštos klasės raštingumu – Homero epų interpretavimo tradiciją. Taip pat ji apėmė sportą palestroje ir, žinoma, aukojimus miesto dievams. Tragedija kaip literatūros žanras atsirado kaip dievui Dionisui skirtų švenčių dalis. Pagonys filosofai netgi būrėsi į savitus kultus-gildijas. Pastatus, kuriuose saugome tai, ką laikome esant vertinga, iki šiol vadiname „muziejais“, o tai reiškia mūzų šventyklas. Romėniškas ugdymas pabrėžė karinį meistriškumą ir išsivystė į kultą imperatoriaus, kuris įkūnijo romėnų valdymo Viduržemio jūros regione teisėtumą. Kultas susiliejo su kultūra.
Judaizmas irgi išlaikė kultūros ir religijos vienybę. Žydų mokslininkai išskyrė iš Toros ištisą taisyklių sistemą – halachą, „gyvenimo kelią“. Kaip ir vėlesniame islamo šariate, halacha buvo skirta pateikti gatavus atsakymus į klausimus, kaip elgtis bet kurioje situacijoje. Ji yra sakraliosios kultūros pagrindas.
Taigi krikščionybė, kilusi iš pagonių ir žydų pasaulio, stojo su juo į akistatą. Ir nors pastarieji akivaizdžiai skyrėsi daugybe tikėjimo klausimų, jie rėmėsi ta pačia prielaida, kad reikia gyventi visa apimančioje kultūros sistemoje, kuri yra įsišaknijusi religijoje.
Tad ir sakau – šv. Pauliaus revoliucija. Šv. Paulius atskyrė kultūrą nuo religijos, palikdamas nuošalyje ir graikiškąją paideia, ir žydiškąją halachą. Jo rūpesčiu Tora gerokai numetė svorio. Iš 613 įsakymų šv. Paulius paliko tik Dekalogą pažodine reikšme, o kitus aiškino daugiausia kaip alegorijas ir dvasines Kristaus anticipacijas. Todėl, susidūrus su klausimais, kaip gyventi gerą ir visavertį gyvenimą, tikinčiam krikščioniui liko tik labai bendro pobūdžio moraliniai principai. Tikslių gairių jis turėjo ieškoti kitur. Tas „kitur“ pasirodė romėnų politika ir ją reguliuojanti teisė bei įvairios graikų filosofijos sektos. Svarbu tai, kad šie šaltiniai krikščioniui nebeturėjo religinio pagrindo. Tiems, kurie gyveno Kristaus valdžioje, pagoniškoji kultūra tapo tuo, ką šiandien vadiname „kultūra“, dalyku, kuris nusipelno žavėjimosi, netgi puoselėjimo, bet nėra būtinas, t. y. perteklinis. Taip pagoniška medžiaga pateko į krikščionišką sistemą neprarasdama specifiškumo. Tai tikrai nepaprastas dalykas. Mes, istorikai, žinome, kad visos civilizacijos išlaiko ankstesnius sluoksnius ir svetimas įtakas. Tačiau tiems sluoksniams ir įtakoms paprastai yra suteikiamas naujas pavidalas, nauja interpretacija, ir jie užmaskuojami taip, kad atrodytų lyg vietinės kilmės. Šv. Pauliaus perversmas leido krikščionybei daug paprasčiau perimti tai, kas jai atrodė naudinga ir teikė įkvėpimo. Pagoniškoji kultūra buvo ne suvirškinta, o įtraukta.
Įsiveržusi į antikinio pasaulio sceną, krikščionybė perėmė tai, kas anuo metu buvo prieinama graikų-romėnų civilizacijoje. Tačiau tą pačią krikščioniškąją struktūrą buvo galima užpildyti ir kitokiu turiniu. Vėliau į krikščionybės istoriją buvo įtraukti germanų ir slavų papročiai, keltų legendos ir kita medžiaga. Į lydymo katilą pateko arabų ir persų tautosaka ir mokslas. XVII a. misionieriai jėzuitai neprieštaravo kinų papročiams, tačiau jų bandymas suformuluoti kinišką krikščionybę, deja, kaip žinome, žlugo. Ateityje gali paaiškėti, kad ši nesėkmė tebuvo laikina.
Vėl susiduriame su paradoksu: krikščioniškoji kultūra nėra sudaryta iš krikščioniškų elementų. Tai nėra nesėkmės ženklas. Krikščionybė niekada nesiekė sukurti visa apimančios kultūros. Didžiuliai žmogiškosios patirties gabalai lieka už ribų apreikštosios tiesos, patikėtos žmogiškajam protui. Tuo krikščionybė išsiskiria iš kitų religijų.

Popierius, tušas. 29,7 × 21
Niekada nevalia nuvertinti maisto svarbos. Tad nieko keista, kad judaizmas apibrėžia talmudinės virtuvės principus, pagrįstus kašruto taisyklėmis. Tačiau, nors esama krikščionių virėjų, krikščioniškos virtuvės nėra. Sveikata yra dar vienas plačiai rūpimas klausimas. Islame egzistuoja vadinamoji „pranašo medicina“, paremta Mahometo kai kuriais atvejais duotais patarimais ir apibendrinta pranašui priskiriamuose hadisų rinkiniuose. Ir priešingai, esama krikščionių gydytojų, bet nėra krikščioniškos medicinos. Islamas nustato musulmonišką aprangos kodą: nešioti musulmonišką šydą suaugusioms moterims, įsakymą augintis barzdą ir pakirpti ūsus vyrams. Esama krikščionių siuvėjų ir kirpėjų, bet nėra krikščioniškos mados.
Trumpai tariant, pažvelgę į be galo platų žmogiškos veiklos spektrą, nerastume tokio dalyko kaip specifinis krikščioniškas elgesys, anei krikščionių troškimo gyventi savo konkretų, kasdienį gyvenimą taip smulkmeniškai, kad išsiskirtų iš kitų žmonių. Apie šį neįprastą abejingumą dalykams, kurie beveik visada domina religijos prisotintas civilizacijas, kalbama nuostabiame ankstyvųjų krikščionių apologetinės literatūros dokumente – mokinio laiške Diognetui, veikiausiai parašytame II a. pabaigoje. Anoniminis rašytojas pastebi, kad krikščionys neišsiskiria iš kitų žmonių ypatingu būstu, ypatinga kalba, ypatinga apranga ar ypatinga mityba. Galime pridurti, kad, žvelgiant istoriškai, krikščionys nesistengė išsiskirti iš kitų pareikšdami pretenzijas į konkrečių kultūros pasiekimų nuosavybę. Tą daro prancūzas – bet kaip prancūzas, arba italas – kaip italas ir pan., – bet ne kaip krikščionis.
Dar svarbesnis ir galbūt labiau provokuojantis dalykas yra tai, kad nėra krikščioniško moralės dėsnio. Egzistuoja bendra moralė, kurią C. S. Lewisas pavadino Tao arba „didžiosiomis ištarmėmis“. Ir egzistuoja krikščioniška šio visuotinio (bet dažnai ignoruojamo) elgesio kodekso samprata. Dešimt Dievo įsakymų ypač sėkmingai apibendrina šią bendrąją moralę. Jie tik primena apie prigimtinį įstatymą, kurio nebūtume pamiršę, jei ne gimtoji nuodėmė. Bent jau taip sako Tomas Akvinietis, kurio mokymas buvo plačiai paplitęs ištisus šimtmečius.
Jei mes, tikintys žmonės, nestatydiname „krikščioniškos kultūros“, kodėl tada rašome, tapome, komponuojame ir kitaip užsiimame kultūros reikalais? Grįžkime prie vienuolių. Jie niekada neįsivaizdavo, kad jų užduotis yra „kultūrinė“. Popiežius Benediktas XVI primena mums tai, kas gerai žinoma, bet ne visada iki galo suprantama: vienuoliai dirbo ir meldėsi. Jų darbas rėmėsi teigiamu požiūriu į fizinį darbą. Tai kilo iš pasaulio sampratos, pagal kurią jis yra sukurtas gerojo Dievo, taigi iš esmės yra geras ir tinkamas žmogaus pastangoms.
Tai, ką mes įsivaizduojame kaip pokrikščionišką Vakarų kultūrą, tam tikra prasme tai tęsia, todėl norėčiau pereiti prie kitos vienuolių užduoties – maldos. Ji nėra vien tik prašymai. Malda yra gyrius, ypač psalmėse, o gyrius kyla iš džiaugsmo. Dar kartą pacituosiu C. S. Lewisą: „Visiškai džiaugtis – tai šlovinti“. Čia vėlgi matome perviršį, kuris labai atitinka žmogaus kūrybinės veiklos perviršį – perteklių.
Gyrius yra kultūros variklis. Senovės literatūros teorijoje buvo toks poezijos žanras, vadinamas „epinikijomis“, kilęs iš graikų kalbos žodžio epainos, kuris reiškia „gyrių“. Pagrindinis šio žanro atstovas buvo Pindaras. Kai kurie Antikos literatūros tyrinėtojai poeziją apibūdino kaip iš esmės „panegirinę“, šlovinančią, net jei ji nešlovina jokio konkretaus asmens ar daikto. Galbūt galėtume žengti dar vieną žingsnį ir teigti, kad gyrius yra visą meną ir kultūrą maitinantis šaltinis. Vargu ar galima ką nors nutapyti, nesvarbu, peizažą ar portretą, kartu neteigiant, kad tai yra gera, kad šis peizažas ar šis žmogus turėtų būti nutapytas. Vargu ar galima parašyti istoriją be pamatinės prielaidos, kad ji įdomi, net jei teks papasakoti daug nemalonių dalykų.
Turėdami tai omenyje, galime atlikti sąžinės tyrimą dabartinės mūsų civilizacijos vardu. Turime savęs paklausti: ar vis dar sugebame girti? Ar vis dar suvokiame, kad turime už ką dėkoti? Ar vis dar galime pasiekti tą, kuriam galime dėkoti? Kas bus su kultūra, jei joje nebus nieko, verto pagyros? Ar tai, kas vertinga (vadinamoji „vertybių“ sritis), vis dar gali būti vertinga be metafizinio pagrindo?
Nesu optimistiškai nusiteikęs dabartinės mūsų padėties atžvilgiu. Vokiečių literatūrologas Hugo Friedrichas taip pastebėjo: „Antikinio pasaulio gyvenimo kultūrai, kaip ir vėlesniems amžiams iki XVIII a., didžiausia psichologinė vertybė buvo džiaugsmas. Tai buvo vertybė, rodanti, kad išminčius ar tikintysis, riteris, dvariškis, mokytas visuomenės elito žmogus netrukus pasieks tobulybę. Liūdesys, išskyrus atvejus, kai jis tebuvo trumpalaikė būsena, buvo laikomas neigiama vertybe, o teologų – nuodėme“.
Modernioji era, ar bent jau kai kurie jos aspektai, viską apvertė. Į džiaugsmą ir giedrumą vis dažniau imta šnairuoti kaip į vos ne juokingas miesčioniškas banalybes. Gyriaus šaltinius pakeitė melancholija ir nerimas, jei esama polinkio į romantizmą; arba sunkiai pelnytas autentiškumas, jei pirmenybė teikiama egzistencializmui. Senoji akedijos nuodėmė – „vidudienio demonas“, kuris užpuola vienuolį, kai karštis jo celėje tampa toks nepakeliamas, kad jis svajoja atsisakyti savo pašaukimo, – dabar vertinama kaip dorybė. Intelektinis sąžiningumas, kuris beveik visada vaizduojamas kaip šaltas, analitinis ir objektyvus, giria save už tai, kad nebijo pažvelgti į akis tikrovės bjaurumui. Ši mąstysena išstūmė meilę tiesai ir, pasak Nietzsche’s, tapo „paskutine mūsų dorybe“. O kai negalime ištverti šaltų Zaratustros aukštybių, išpučiame savo menką savastį. Ego kultas – taip vadinosi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prancūzų rašytojo Maurice’o Barrèso kūrinys. Per pastarąjį šimtmetį jis sulaukė daugybės sekėjų, o ego garbinamas įvairiais pavadinimais: asmeninis tobulėjimas, savirealizacija, sveikatingumas, saviraiška ir pan.
Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad kūrybiškumas savaime niekur neveda. Dažnai girdime, kad pagrindinis kultūros tikslas yra „išreikšti save“. Tokiu atveju mes esame atleidžiami nuo atsakomybės klausti, ar tikrai mumyse esama kažko, ką yra verta išryškinti ir parodyti auditorijai. Viskas tinka. Italas Piero Manzonis (1933–1963) turėjo drąsos pademonstruoti saviraišką ypatingu būdu. 1961 m. gegužę jis pripildė devyniasdešimt skardinių savo išmatų, jas užsandarino (ačiū Dievui!) ir pardavinėjo pavadinimu „Menininko šūdas“. Galbūt Manzonis norėjo atskleisti menininko saviraiškos idėjos absurdiškumą. Jei taip, turėtume įsidėmėti jo pamoką. Žmogaus „kūrybiškumo“ nepakanka. Jei norime turėti gyvą kultūrą, reikia kažko panašaus į numanomą tikėjimą Dievo kūrinija.
Popiežius Benediktas XVI savo paskaitoje Paryžiuje ypatingą dėmesį skyrė giesmei ir muzikai vienuolinėje liturgijoje. Publikuotame jo kalbos variante yra ištrauka, kurią jis kalbėdamas auditorijai praleido. Galbūt jis manė, kad tai yra šalutinis dalykas, ir tam tikru mastu taip ir yra. Ta ištrauka susijusi su traktatu De Cantu („Apie giedojimą“), kuris paprastai priskiriamas šv. Bernardui. Šioje Viduramžių diskusijoje apie muzikos teoriją giedojimas, nepataikant į natą, yra siejamas su nupuolimu į „nepanašumo šalį“, platoniškąjį-augustiniškąjį regio dissimilitudinis, kuris apima ir netektį dieviškojo panašumo, kurį sukūrimu gavo Adomas. Kalbėdamas apie šį nuokrypį Benediktas XVI formuluoja gana keistą sakinį: „Giedojimo kultūra yra ir būties kultūra“. Iš pirmo žvilgsnio ši formuluotė glumina ir skamba kaip tautologija. Kaip ko nors kultūra galėtų būti kažkas kita nei būties kultūra? Kaip atrodytų nebūties kultūra? Šiame kontekste į galvą ateina kita formuluotė, popiežiaus Benedikto XVI bičiulio ir jo popiežiškojo pirmtako šv. Jono Pauliaus II garsioji frazė „mirties kultūra“. Ši irgi suglumina. Argi kiekviena kultūra, kuri išlieka, nėra gyvybės kultūra?
Tačiau vokiškai kalbančiame pasaulyje egzistuoja tradicija „būties kultūrą“ traktuoti kaip pasiekimą, o ne duotybę, taigi kaip kažką, ką galima prarasti. Kai kas „būties kultūrą“ supriešino su kitais galimais kultūros pavidalais: turėjimo kultūra, žinojimo kultūra, darymo kultūra. Šie sugretinimai atspindi skirtingą šiuolaikinio amžiaus kritiką. Tačiau juos sieja bendras rūpestis: tai, ką reiškia būti žmogumi, užtemdė vienas ar kitas teisėtas, bet antraeilis žmogaus būklės aspektas. Dalis tarsi pasiglemžia visumą. Autentiškai egzistencijai grėsmę kelia imperialistinis neautentiškumas.
Visa tai turi tam tikrą prasmę. Vis dėlto aš noriu „būtį“ traktuoti labiau įprasta, metafizine prasme, ir rašyti didžiąja raide. Taigi Būtis yra ontologijos dalykas, klausimas, kas padaro daiktus tuo, kas jie yra. Tada galime apmąstyti tai, ką popiežius Benediktas XVI norėjo perteikti savo keista formuluote. Ko mąstymas apie Būtį mus moko apie giedojimo prigimtį? Arba, kitaip tariant, ko giedojimas mus moko apie Būtį? O jei giedojimą laikysime kultūros pavyzdžiu, galime klausti toliau: kokia turi būti Būtis, arba, geriau, kaip turi būti Būtis, kad turėtų ką nors bendra su kultūra? Ar Būtis yra kultūros tikslas ir objektas? O gal Būtis yra kultūros kilmė ir pagrindas, ją maitinanti dirva?
Tai yra didžiuliai klausimai, todėl geriausia baigti grįžtant prie paprastos grigališkojo giedojimo praktikos. Toks giedojimas įkūnija giesmės pašaukimą – švęsti ir girti. O giedoti, taigi girti, galime tik tai, kas gera. Imamės gyriaus, kuris yra kultūros sąlyga, jei ir tik tada, kai yra kas nors pagirtina. Galiausiai, kultūra gali egzistuoti tada ir tik tada, kai esame įsitikinę, kad nepaisant blogio, tai, kas yra, iš esmės yra gera. Teikti pirmenybę tam, kas pagirtina, yra ontologinis pasirinkimas. Tokį pasirinkimą suponuoja bet kokia kultūrą grindžianti veikla.
Šiomis dienomis girdime kalbant apie „krikščioniškos kultūros atkūrimą“. Tai, ko gero, yra kilnus sentimentas. Tačiau tokia formuluotė iškreipia teisingą tiek krikščionybės, tiek kultūros supratimą. Mūsų, krikščionių, darbas nėra gaminti kultūros gėrybes, o ir žmonės, prieš šimtmečius statę vienuolynus, neturėjo tokio tikslo. Mūsų uždavinys visų pirma yra padaryti kultūrą įmanomą. Kultūra yra šalutinis gyriaus produktas, o šiandien mums labiausiai reikia pagiriamųjų žodžių – šlovinimo giesmių.
Rémi Brague (g. 1947) – Sorbonos universiteto profesorius emeritas ir Miuncheno Liudviko Maksimilijono universiteto Romano Guardinio katedros profesorius. Straipsnis From What Is Left buvo paskelbtas 2017 m. rugpjūtį žurnale First Things ir publikuojamas su redakcijos leidimu. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.