Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ ekspozicijos fragmentai. Kazio Varnelio namai-muziejus. 2023. Silvestro Samsono nuotraukos

Kazio Varnelio namuose-muziejuje iki 2023 m. balandžio 30 d. vyksta paro­da „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“. Kiek gyvybinga ši tradicija, kaip galime ją pritaikyti šiuolaikinėje kultūroje ir kokią įtaką tekstilė turėjo Kazio Varnelio kūrybai kalbinamos parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorės: Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė Indrė Urbelytė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus vyresnioji muziejininkė Živilė Paipulaitė.

Parodą dedikavote Kazio Varnelio mamai, audėjai Teofilei Domarkaitei-Varnelienei, tačiau vis tik įdomu, kaip lietuvių tradicinius audinius nusprendėte susieti būtent su opartu?

Živilė Paipulaitė: Idėjos užuomazga man kilo seniai. Į muziejaus tekstilės fondus kartas nuo karto ateina Dailės akademijos studentai. Kadangi reikia juos sudominti etnografine tekstile, iš pradžių juokais, pamačiusi eksponatą, kurio raštas turi optinį efektą, sakydavau – kuo jums ne opartas? Paskui pradėjau galvoti rimčiau: iš tikrųjų, kuo gi ne opartas? Ar apie etnografinę tekstilę būtina galvoti tik kaip apie buitinį daiktą? Juk į muziejų patekę daiktai išeina iš savo konteksto, į juos galime žiūrėti įvairiais kampais. Taip kilo sumanymas parodyti etnografinę tekstilę tiesiog kaip meno kūrinį, lyg gobeleną, be skirstymo į regionus, akcentuojant raštus, kurie turi opartui būdingas iliuzijas.

Galvojome, kurioje erdvėje galėtume parodyti tokią parodą. Etnografines parodas paprastai rengiame Naujajame Arsenale, bet juk mūsų muziejus turi oparto meistro, dailininko Kazio Varnelio namus-muziejų! Tad kodėl gi nesujungus šių dviejų pradų – profesio­nalaus ir etnografinio? Taip paroda pradėjo rutuliotis kiek kita linkme, buvo sugalvota jungti su pačiu Varneliu. Kadangi dailininko mama buvo audėja, ir jos 145 metų jubiliejus išpuolė pernai, 2022 m., paro­dą dedikavome Teofilei Domarkaitei-Varnelienei.

Kaip dažnai lietuvių liaudies tekstilėje aptinkami įvairūs iliuziniai elementai?

Živilė Paipulaitė: Esama tikrai nemažai judėjimo, gelmės, mirgėjimo iliuzijos. Apskritai lietuvių tekstilei geometriškumas labai būdingas, nors, aišku, buvo ir kitos mados, audžiamos gėlės, vazonai, briedžiai, drugeliai… Bet geometrija vis sugrįžta – mes, lietuviai, esam tokie abstraktūs, lakoniški, viena linija ar tašku pasakom viską. Taip atsiranda ir nemažai optinių iliuzijų, kadangi toks raštas dėliojamas iš didėjančių, mažėjančių linijų, langelių, rombelių. Ar tai buvo kuriama specialiai, ar taip gaudavosi – sunku pasakyti. Aišku, mes galim kalbėti tik apie XIX ir XX a. etnografinę tekstilę, nes senesnių išlikusių eksponatų neturime, negalime pasakyti, kaip seniai tai prasidėjo.

Kokiais kriterijais vadovaudamosi iš fonduose saugomos eksponatų gausos atrinkote parodoje rodomus eksponatus? Galbūt bandėte ieškoti skirtingų optinių iliuzijų, skirtingo tipo raštų?

Živilė Paipulaitė: Eksponatus atsirinkome kartu su parodos architekte Ieva Cicėnaite. Atranka vyko keliais etapais. Pačioje pradžioje išėmiau kokius 200 daiktų, kurie turi tą optinę iliuziją – Indrė neleis pameluoti, koridoriai buvo pilni įvairiausių daiktų. Atranka buvo ilga ir sunki, bent jau man, ypač fizine prasme. Ieva kartu su Indre juos apžiūrėjo, nusprendė atsisakyti baltųjų audinių: rankšluosčių, paklodžių, staltiesių, kuriuose raštai ne taip ryškiai matomi. Juk sumanėme audinius pristatyti kaip dailės kūrinius, o dailės parodose svarbu sukurti vientisą erdvę, net jeigu visi daiktai skirtingi.

Indrė Urbelytė: Mūsų su Ieva pagrindinis uždavinys buvo valdyti Živilės meilę audiniams, norą išeksponuoti visko kuo daugiau. Audinių būtų pakakę užpildyti visus Istorijų namus, bet Varnelio muziejaus erdvė pakankamai ribota, ten turėjome apie 100 kvadratinių metrų. Kai Ieva parengė vizualizaciją, kad viską skirstysime į tris kambarėlius, ėmėm dėlioti, kurie darbai tarpusavyje geriausiai dera, siekėm atskleisti tiek raštų, tiek spalvinę įvairovę. Pirmasis kambarys užsipildė ryškiais audiniais, kurie lyg Varnelio aštunto dešimtmečio tapyba; antrasis – juodai baltais, kuriuose ryškiausiai matosi optinio meno apraiškos, jie lyg klasikinis optinis menas. Į horizontaliai išeksponuotą „tinkliuką“ dėjome viską, kas galėjo papildyti ant sienų eksponuojamas drobes. Atsirinkome ir sidabru žvilgančią pagrabinę lovatiesę, subtilią staltiesę, ir parodos plakate mirgančią gūnelę. Pabaigoje sugretinome ryškiaspalvius audinius ir šiuolaikinius menininkus. Taigi pagrindinis atrankos kriterijus buvo vizualumas.

Kalbėdamos akcentuojate audinių meninę vertę – tokiu atveju, manau, svarbu aptarti jų autorystę. Dalies pa­rodos eksponatų autorės nežinomos, ­tačiau nurodyta ir konkrečių pavardžių. Kas žinoma apie šias audėjas, galbūt galima išskirti ryškesnes amatininkes, o gal be vardų, daugiau apie jas nieko pasakyti negalime?

Živilė Paipulaitė: Paprastai etnografijos parodose visų pirma bandoma papasakoti aplinką ir kontekstą, kuriame dirbiniai atsirado. Taip darbai nuasmeninami, apibendrinami, generalizuojami. Tačiau šioje parodoje, jeigu žinome, pirmiausia nurodome autorių. Nors bandome daugiau sužinoti apie tuos žmones, deja, turime net mažai pavardžių – tik dalis jų išlikę inventorinėse knygose ar priėmimo aktuose. Daugiau informacijos apie šias moteris (dažniausiai, aišku, ausdavo moterys) praktiškai nėra: nebent, kad tai kažkieno močiutė, kažkieno mama.

Jeigu gerai supratau, paties Varnelio mamos darbų parodoje nėra?

Živilė Paipulaitė: Varnelio mamos darbų mes neturime. Tai buvo tiesiog dedikacija audėjai, kuri užaugino Varnelį savo darbų aplinkoje. Net ir kaimo aplinkoje, liaudies meno aplinkoje galima išauginti profesionalą. O iš profesionalų mokosi liaudies meistrai, taip sukasi amžinas ratas.

Dažnai esame linkę miesto kultūrą priešinti su kaimo kultūra, miestą laikyti modernumo, progreso lopšiu, o kaimui priskirti tokias savybes kaip susikaustymas, sąstingis, primityvumas. Man rodos, jūsų paroda gerai atskleidžia, kad, bent jau Lietuvoje, tai ne priešpriešos, o papildiniai – juk mūsų miesto kultūra tiesiogiai išaugo iš kaimo kultūros. Varnelis puikus to pavyzdys. Indre, esi minėjusi, kad jo tėvas buvo ištapęs jų namų interjerą, gal galėtum praplėsti, kaip gimtoji Varnelio aplinka prisidėjo prie jo kaip profesionalaus dailininko braižo formavimosi? Koks buvo jo santykis su etnografine tekstile?

Indrė Urbelytė: Pats Varnelis visuomet pabrėždavo, kad jam didelę įtaką padarė gimtieji namai. Muziejaus logotipas buvo paveikslas „Oho“, tapytas 1996 m. – jame Varnelis pavaizdavo savo tėvų namų stogą. Varnelis retai sakydavo, kas slepiasi už jo opartinių kompozicijų. Išsitarė tik keletą kartų: vienąkart būtent apie namų stogą, kitąkart apie trobos sąramas, suleistus rastus. Tėvas buvo liaudies skulptorius ir tapytojas, dažniausiai dirbdavo dievukus ar šventuosius paveikslus, kartais pasiimdavo sūnų į darbus. Jis užaugo stebuklingoje aplinkoje: pats Varnelis pasakojo, kad namai tėvo buvo ištapyti nuo grindų iki lubų, o juk tais laikais trobos geriausiu atveju buvo išbalinamos kalkėmis. Be to, jis užaugo namuose, kur buvo gerbiama knyga – tėvas vakarais skaitydavo Šv. Raštą. Na, ir žinoma, mamos raštai turėjo daryti didelę įtaką, Varnelio draugai yra minėję, kad jis perėmė mamos estetinį skonį. Beje, vėlesniame laikotarpyje savo paveikslus jis pasirašinėjo kaip Kazys Varnelis-Lituanus arba Kazys Varnelis-Vasiotas (Vasiotas yra piliakalnis jo gimtinėje). Akivaizdu, kad tėvas ir mama padarė stiprią įtaką jo raidai.

Kokią vietą lietuvių kaimo aplinkoje galėjo užimti tokia puošni tekstilė, ar šie audiniai funkcionuodavo kaip kasdienio naudojimo daiktai, ar buvo labiau šventiniai, traukiami iš spintų prieš atvykstant svečiams?

Živilė Paipulaitė: Tekstilė yra trapi, neilgaamžė. Be to, muziejai renka gražiausius, išeiginius daiktus – kasdieniniai susinaudodavo ir į fondus retai patekdavo. Stalai baltom staltiesėm užtiesiami, lovos gražiausiom lovatiesėm užklojamos buvo tik švenčių progomis. Aišku, tie, kurie turėjo didelius namus, mažai gyvenamas seklyčias, tai ir kasdieną galėjo laikyti paruoštus, išpuoštus kambarius. Viskas priklausė, kaip ir dabar, nuo žmogaus, nuo šeimininkės. Naminiai audiniai, kaip ir visi audiniai, gyveno su žmogumi kasdieną. Žmogus vos gimė, jau guli lopšy, apsuptas audinių, ir taip iki pat pagrabinės lovatiesės. Tekstilė lyg mūsų antra oda. Galbūt ją pastebim, o gal nepastebim, bet pasąmoningai audinys, jo estetika veikia visus. Kai vaikštau po Varnelio muziejaus sales, mąstau, kai jis buvo vaikas ir dar galėjo po staklėmis stačias stovėti, įvairiai besikryžiuojantys siūlai tikrai įsirėžė į jo pasąmonę. Varnelio paveikslai – man tarsi pro padidinamąjį stiklą pavaizduoti audiniai.

Indrė Urbelytė: Kazio Varnelio sūnus prisiminė, kad kai buvo mažas, jų namuose Čikagoje buvo labai į vieną iš parodoje esančių panaši lovatiesė, ji įsirėžė į jo vaikystės atsiminimus. Tai tų daiktų tikrai buvo Varnelio namuose ir vėliau, tik jie susidėvėjo, neišliko, nes buvo kasdien naudojami.

Audimas turi ne tik vizualinę, bet ir garsinę pusę. Indre, veikiausiai tavo dėka paroda pasipildė kompozitoriaus Mato Samulionio kūriniu, paremtu audimo staklių garsais. Tekstilė, regis, vis dar gali įkvėpti šiuolaikinius menininkus – prisiminkim kad ir menininkės Indrės Šerpytytės darbus su baltiškomis juostomis, taip pat pagrįstus juostų ritmikos tyrinėjimu. Kokių dar galimybių slypi šiuolaikinio meno ir etnografijos jungtyse?

Indrė Urbelytė: Matas Samulionis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantas, įrašinėjo staklių garsus ir verpimo ratelį. Buvo įdomu pasižiūrėti, ar tradicija vis dar gali būti gyvybinga – jeigu Varnelis galėjo įsikvėpti ar pasąmoningai per save perleisti lietuvių tautinį paveldą, gal mes irgi galime ką nors su tuo padaryti? Taip pat buvo įdomu, ar įmanoma tekstilę ištransliuoti į kitą mediją. Muzika atėjo dėl jos svarbos Varneliui – jis vienas muzikaliausių lietuvių dailininkų po Čiurlionio. Audimas, kaip ir Varnelio tapyba, turi labai aiškią ritmiką, vis pasikartojantį motyvą. Kaip galima žiūrėti į tekstilę ir ištransliuoti šį rit­mą? Lyg pakišti audinį po patefonu ir jį išskaityti į kitą mediją. Su Matu kartu atėjome pas Živilę į tekstilės saugyk­las, jis viską čiupinėjo, ir dar žiūrėdamas ėmė girdėti muziką. Manau, kad potencialo etnografiniame mene slypi labai daug, tiesiog reikia mokėti jį savaip atrakinti, pasiimti kokį nors elementą. Varnelis yra geras įrodymas, kaip galima tautinį paveldą perleisti per šiuolaikybės prizmę ir sukurti totaliai modernų rezultatą.

Živilė Paipulaitė: Reikia nebijoti atsiverti. Kartais patys sau užkertam kelią, nes galvojam, kad etninė kultūra – kažkas pasenusio, padėto į muziejaus lentyną. Bet ši kultūra yra mūsų pasąmonė, pamatas, ji gyvena kartu, net jei to nežinom.

Indrė Urbelytė: Galbūt nenorim gręžtis į etninę kultūrą – tekstilę ar skulptūrą – dėl to, kaip ją dažniausiai rodo. Esame ištreniruoti, kad etninis menas būtinai turi būti visuma, lyg atkurta apdulkėjusi troba. Tačiau užtenka pasiimti vieną elementą, ar tai būtų tekstilės ritmika, ar grubus skulptūros drožimas, ir jį permąstyti. Mūsų paroda tokia ir yra – pasiimame elementą, stengiamės jį rodyti šiuolaikiškai, atsisakyti standartinio žiūrėjimo į etnografiją, paskatinti kitus iš naujo pasižiūrėti į savo paveldą.

Živilė Paipulaitė: Manau, blogiausia, kas gali būti – mechaninis tradicinio elemento perkėlimas į šiuolaikinį – tada gaunasi prastumas. O jeigu ateina žmogus atvira širdim, kaip Matas Samulionis, perleidžia per save – randa, kas jam pačiam gražu. Mes turime tekstilės atkūrimo dirbtuvę, kurioje moterys audžia senovinėmis staklėmis, verpia ratelį, ten jis įrašinėjo šiuos garsus. Kitas menininkas, Collinas Kluchmanas, atvyko iš Paryžiaus filmuoti audinių ir sukūrė filmą, kuriame gali įsivaizduoti ką nori – ir gyvatės odą, ir drugelio sparną. Tarp etninės ir šiuolaikinės kultūros nėra nubrėžtų ribų. Mes gyvename tame pačiame būvyje, tame pačiame pasąmonės sraute, tik reikia nepabijoti paieškoti esmės savo kultūroje.

Tarpukariu liaudies menas buvo neatsiejamas nuo modernios šalies savireprezentacijos, tačiau, kaip pastebi jūsų parodą recenzavusi menotyrininkė Rasa Žukienė, kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo „tautodailė, ir jos tradicija lyg ir prarado aktualumą, nugrimzdo muziejų fondų tamsoje. Gal buvo manoma, kad tautodailė nedera prie modernaus meno ir modernios šalies įvaizdžio“. Kaip manote, ar gali etnografinė tekstilė ir apskritai liaudies kultūra būti vėl aktuali Lietuvos reprezentacijai šiais laikais?

Indrė Urbelytė: Parodoje sakome, kad norime atsisakyti įprastinio skirstymo į profesionalųjį ir liaudies meną, sugretinti šias sritis, tai turbūt mūsų nuomonė kaip ir aiški. Lietuvą galima reprezentuoti labai įvairiai, tiek liaudies, tiek profesionalių menininkų darbais. Esminis klausimas – kaip.

Živilė Paipulaitė: Reikėtų prisiminti, kad nuo pat pirmos lietuvių dailės parodos, surengtos Vilniuje 1907 m., visada šalia profesionalių dailininkų buvo skirta erdvė ir lietuvių liaudies menui. Tuomet buvo kviečiami siųsti savo darbus audėjai, drožėjai, dabar sakytume, liaudies menininkai, savamoksliai. Nors savamokslis – sąlyginis terminas, nes, tarkime, išmokti austi – yra ką veikti! Pasaulinėse parodose taip pat buvo pristatomi liaudies meistrų darbai, jie kviesti per spaudą.

Tekstilė, kad ir liaudies, nėra uždara, kaip ir mes nesam uždari, negyvename saloje. Tekstilė – kaip pasaulinis vandenynas, mes iš jo pasirenkame, kas mums artima pagal charakterį, pagal savo grožio supratimą. XIX a. liaudies mene atsispindėjo ir profesionalių tekstilininkų, amatininkų įtaka. Turiu omenyje, kad tai, ką mes laikome lietuviška tekstile, nėra vien tik lietuviška, panašių raštų galim rasti nuo Pietų Amerikos iki Filipinų. Skirtumai detalėse. Taigi globalizacija nėra tik šiandienos reikalas, su pasauliu bend­ravome ir XIX a., ir XVIII a.

Indrė Urbelytė:Kiekvienas laikas turi savo iššūkius, kuriuos atliepia ir profesionalus, ir liaudies menas. Jeigu tarpukariu ar XX a. pradžioje mums reikėjo ieškoti tautinio identiteto, apsibrėžti save kaip naciją – natūralu, kad tuomet gana stipriai rėmėmės į liaudies meną, dievdirbių, kryždirbystės tradiciją. 90-aisiais jau buvo kitoks poreikis – parodyti save kaip šiuolaikišką tautą. Šiandien turime kitokius iššūkius, kuriems amatininkystės ir liaudies meno kontekstas vėl aktualus kaip tvaresnio, lėtesnio, kokybiškesnio vartojimo pavyzdys. Pats susiverpiu siūlus, išsiaudžiu tekstilę, kuri man tarnauja 30 metų, kurią dar galiu kam nors atiduoti ar persiūti. Taip etninė kultūra gali tapti harmoningesnio santykio su savo aplinka pavyzdžiu šiuolaikiniam dizainui, padėti mokytis suvaldyti procesus, kurie aktualūs šiandienos klimato krizės akivaizdoje.

Živilė Paipulaitė: Gerai pastebėta, kad ir tarpukario tekstilė, ir visas liaudies menas buvo šiek tiek dirbtinas, nes reikėjo susikurti bendrą nacionalinę tapatybę. Buvo kuriamas naujas darinys, kuris ligi tol tradicijoje neegzistavo: viena dalis žemaitiška, kita aukštaitiška, trečia suvalkietiška. Buvo kuriama pagal to meto skonį ir madą.

Indrė Urbelytė: Gal dirbtinumas ir yra įdomioji dalis, jei dirbtinumą suprantame kaip savotišką takumą, tapatybės perkonstravimą be prievartos „iš aukščiau“. Nelabai tikiu autentišku būviu. Tradicijos gyvybingumas kyla tada, kai pats nori pertransliuoti, eksperimentuoti su įvairiais elementais ir artefaktais. Matyt, kiekvienas laikas jais žaidžia savaip.

Živilė Paipulaitė: Kalbame apie tą patį. Tarpukaris buvo laikas, kai reikėjo išsivaduoti iš Rusijos imperijos ir susikurti modernią valstybę. Šioje etnografinio oparto parodoje ištraukiame ir iki tarpukario austą tekstilę, ir tarpukario audinius, kurie jau paveikti tautinio pakilimo. Tautinio meno kūrimas tuo metu buvo reikalingas, jis gražino ir iškėlė audimo amatą, kuris tuo metu jau nyko – industrinės revoliucijos padariniai jau buvo atėję ir į Lietuvą. Žemės ūkio rūmuose buvo kuriami kursai, įvairūs rateliai, leidžiami leidiniai, žmonės tikrai buvo labai tautiškai, patriotiškai užangažuoti. Gal dėl to mes ir sovietmečiu išlikom. Tik, jeigu kalbam apie pačius dirbinius, jų estetinę pusę, vėliau, sovietmečiu, buvo daug dirbtinumo, niveliavimo. Mes turime daug įvairesnę tekstilę negu buvo tiražuojama soviet­mečiu. Tas tiražavimas nuvertino patį liaudies meną ir suformavo mūsų dabartinį požiūrį. Tad bandome savo parodomis, tokiomis kaip etnografinis opartas, grąžinti žvilgsnį į kombinatų nesugadintą XIX a. tradicinę kultūrą, paskatinti iš naujo ją atrasti, semtis gyvybės ir kurti jau šiandienos kalba.