Sveikas, Redaktoriau,
Ačiū už laišką ir už klausimą. Pradžioj pagalvojau, kodėl dabar čia manęs apie archyvus klausia, pas jus vien redakcijoj kiek archyvų specų, o aš gi tik paprastas mėgėjas. Bet, jeigu teisingai suprantu, klausimas ir buvo skirtas mėgėjui, rašytojui, kuris žaidžia su archyvais ir kartais nenulaiko liežuvio apie tai ko nors neleptelėdamas.
Iš tiesų archyvai man beveik erotinė tema. Diena, kai einu į archyvą, yra jaudinanti. Nieko tą dieną daugiau nedarysiu, toli nuo pasaulio šurmulio sklaidysiu dokumentus, išsirašinėsiu, fotografuosiu į telefoną visus nuostabius dalykus. Neatsiliepinėsiu į skambučius. Tą dieną aš esu užsidaręs tamsiame sandėliuke, niekas manęs čia neras ir niekas nesužinos, ką čia darau.
Iš kur kyla tas erotiškas jausmas? Gal dėl intymumo?
Iš anksčiau žinomi oficialūs asmenys sandėliuko prieblandoje tampa tokie patys kaip ir tu – šypsantis jų veidus margina raukšlės, jie šnirpščioja, skundžiasi negalavimais, kužda savo norus ir prasitaria apie savo kėslus. Džiaugiasi, kad užsukai čia, nes ir iš tikro, patys pagalvokit, lapas, registruojantis bylos skaitytojus, iki šiol buvo švarut švarutėlis.
Po mirties tie žinomi asmenys tampa tiesiog žmonės. Ir tuomet, kaip savo knygą A Brief History of Seven Killings pradėjo Marlonas Jamesas, tereikia klausytis:
Listen.
Dead people never stop talking.
Ir klausaisi. Tau čia jauku, tu jaukiniesi savo mirtį klausydamasis tų mirusių žmonių istorijų, tavo gyvenimas už sandėliuko durų yra kuriam laikui suskliaustas ir dabar tu esi čia.
Ir ne tik klausaisi, bet ir kalbiesi, o paskui žinai, kad rašysi. Nes mirę – jie jau tokie. Jie turi dar energijos, kuria tave pakrauna, ir tada nežinai, ką su ta energija daryti. O ką daryti su ta nuostaba, atradimais, jeigu ne pasakoti apie juos. Taip mirusieji parazitiniu būdu veržiasi į šį pasaulį apsigyvendami nekaltų archyvų skaitytojų sąmonėje. Tik skirtingai negu kai kurie virusai, jie tos sąmonės nežudo, nes supranta, kad be jos jie vėl grįš į sandėliuko tamsą ir kitų bylų lapai taip ir liks tušti.
Į archyvą dažnai nevaikštau. Nenoriu nuvalkioti to malonumo, nenoriu piktnaudžiauti tuo jauduliu.
Ne, aš nekaupiu savo archyvo, esu pasilikęs labai nedaug daiktų, išmetu visus į užmaršties nasrus. Žinoma, ir savo prisiminimus, ir raktus į praeitį taip pat. Bet kai koks popierėlis įsigudrina išvengti žiauraus likimo, tada jis randa progų mane sučiupti už pūkuotos sentimentalumo uodegos ir aš jį perkeliu į kokią batų dėžę, atliekančią saugyklos vaidmenį. Tarkim, kai kokioje knygoje randu penkiolikos metų senumo skirtuką su štampu, kada skolinausi knygą Greifsvaldo universiteto bibliotekoje, per mane perteka keista elektra ir nušviečia mano vidinio sandėliuko užkaborius.
Bet ką jau čia vidiniai mano sandėliukai, kartais nuo vieno popieriuko ta elektra perteka per visą mūsų visuomenę. Kai profesorius Liudas Mažylis randa popierėlį, tik tas popierėlis yra Nepriklausomybės skelbimo aktas, elektros išlydžiai, žaibai nueina per mus visus, supurto, sujungia, pažadina kažką, ką seniai pamiršom ir nustūmėm giliai per kasdienes savo rietenas.
Kai rašiau Pietinia kronikas, naudojausi archyvais: prasidariau savo ir bendraamžių sandėliukus, rūsius, visokias senienų dėžutes, lipau „ant aukšto“, kad artefaktai pažadintų atmintį. Knisau ir kalbos šiukšliadėžes, varčiau senus pabarimų rinkinius, kaip negalima kalbėti, nes dažnai kaip tik taip ir kalbėdavom.
Bet tada supratau, kad literatūra ne tik naudojasi archyvais, bet ir juos kuria. Literatūra greičiau įsikuria naujosios, dar šiltos istorijos kūne, renka ten artefaktus, kurie vėliau į rimtų istorikų akiratį greičiausiai ir nebepaklius.
Literatūros kritikas Moritzas Bassleris vokiečių popromano autorius net vadina naujaisiais archyvarais – renkančius, katalogizuojančius populiariosios kultūros fenomenus, dirbančius savotišką kultūros antropologijos darbą. Kalbėdami apie archyvą romanuose tyrinėtojai dažnai mini Christiano Krachto romano Faserland pradžią, kur pasakotojo tapatybė apibrėžiama per prekių ženklus. Na, o Jurgos Ivanauskaitės romane Mėnulio vaikai tokių puslapių ne ką mažiau ir jie kartais net ir tirštesni. Tačiau laikai, apie kuriuos rašo Ivanauskaitė, gausiu prekių ženklų skaičiumi nepasižymėjo, bet madingi buvo kultūros vardai, su kuriais santykis buvo panašus, nes reti, sunkiau prieinami menininkai, knygos, kurių taip paprastai knygynuose negausi, videomagnetofonai su užsienietiškais filmais ir panašiai taip pat buvo kapitalas, ir ne vien ekonominis, bet ir simbolinis.
Iš esmės literatūra ir tampa archyvu, arba bent jau šiukšlių duobe, iš kurios ateities kartos, jei tik turės smalsumo ir ūpo, trauks daiktus ir kraipys galvas.
Archyvai ne tik rašytojui, bet ir mokslininkui yra toks sandėliukas, kur priversta daug ko, tu žinai, ko tau reikia, bet randi daug kitų dalykų, kurie atrodo įdomiai, kelia klausimus, sufleruoja naujas, šviežias istorijas, apie kurias dar niekas net pagalvoti negalėjo, bet skaudančia širdimi turi juos palikti čia gulėti, kol nudirbsi dabar dirbamus daiktus ir prieis rankos prie tų įdomybių (o žinai, kad neprieis). Rašytojas daug atviresnis tiems dalykams, kuriuos archyvas siūlo, jis lengviau gali rinkti detales ir pakviesti dalyvauti savo pasakojimuose.
Kaip mokslininkas einu į archyvus žinodamas ko ieškau, ko man reikia pilnam mano dėlionės vaizdui. Bet ką tu gali rasti tam sandėliuke? Sandėliukai yra sukurti neapibrėžtai ateičiai – gal kada nors prireiks, jeigu ne man, tai vaikams, jeigu ne vaikams, tai anūkams (žinai, kad neprireiks, bet negi dar gerus dalykus išmesi). Na ir kas, kad archyvų sandėliukai yra aprašyti kataloguose, turinys dėl to nesikeičia – ten yra visko ir bet ko.
O rašytojas keliaudamas į archyvą telefone turi ne tik galimybių pasą, bet ir jau beveik susitrynusią į skutelius licentia poetica vidinėje kišenėje – galimybę tuos suverstus archyve dalykus paversti vientisu kosmosu, susieti juos ne moksliškai argumentuojant, o gretinant kitomis briaunomis, kurias siūlo mirusiųjų energija. Tik ar tokia argumentacija turi prasmę, ar tėra tuščias žaidimas?
Kartą įsitraukiau į žaidimą, kurį pasiūlė Šiaulių Parodų rūmai. Jie eksponavo skirtingų menininkų darbus miesto grindinyje, po stiklu, o mano užduotis buvo susieti juos pasakojimu su miesto ir konkrečios vietos istorija. Menininkė Živilė Spūdytė-Blėdė pateikė šiam žaidimui savo kūrinį apie virusus, keliaujančius žmogaus kūnu. Aš, žinoma, užsimojau kalbėti apie miesto ligų istoriją. „Žmogaus kūnas yra sankryža: ligų ir švenčių, meilės ir mirties“, – pradėjau tekstą. Teko prisiminti ne tik Platono Zubovo mirties baimę, bet Zubovų giminės rūpestį „ligonbučiais“ ir gydytojais, ir kitas istorijas, kurias siūlė ne tik Zubovų parko teritorija, bet ir Vlado Bitės projektuoti Šiaulių apygardos Ligonių kasos rūmai. Dar ten netoli archeologai rado sandėliuką iš Zubovų laikų, na gerai, ne sandėliuką, o dvaro ūkinę duobę, tai įsivaizduojat, kokia ten istorikų puota vyko! Nors į tą duobę metė tai, kas jau net sandėliukui netiko.
Žodžiu, taip dūmojant ties ta vieta ir galvojant apie įvairius artefaktus iš tos duobės, staiga suprantu, kad tarpukariu per Zubovų dvaro teritoriją nutiesta gatvė jungia ligoninę ir katedrą. Aušros alėja jungia tai, kas dramatiškai persipina ir mūsų gyvenimuose – siela ir kūnas, gimimas ir mirtis, nelaimės, kova ir viltis. Metafora sujungia du tarpusavyje nesusijusius objektus. Ligoninės ir katedros viena nuo kitos nesimato, bet metafora įteikia mums specialią optiką, per kurią mes pamatome dalykus taip, kaip iki šiol jų dar nematėme. Tokia metafora, kuri įsišaknijusi čia pat esančioje tikrovėje, suveikia savo įtaigumu. Nes stovi konkrečioj vietoj ir matai, kad ji yra.
Ar tai tikra? Ar tai tik žaidimas?
Mes pamatom žinomus dalykus naujai, taip kaip iki šiol nematėm ir mums atrodo, kad kažką gavom, nes anksčiau juk to neturėjom. Dabar mes matom tą siūlą, einantį per miestą. Ir jeigu mes tai matom, tai tikra. O kodėl aš dariau tą perskyrą tarp tikrumo ir žaidimo? Žaidimas irgi yra tikra.
Iš archyvų dokumentų kylančios metaforos tikrumą, o kartu ir paveikumą laiduoja jos šaknys, vedančios prie tikrų žmonių, įvykių, problemų ir dramų. Ir atveda ten, kur nustembame – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad viskas galėjo taip būti. Gyvenimas fosilijos archyvuose yra tai, ko nesugalvosi. Aš turbūt ir rašau tam, kad patirčiau tai, ko šiaip vaikščiodamas paupiu nesugalvočiau. Susidūręs su tokia metafora skaitytojas arba žiūrovas intuityviai pajaučia jos tikrumą, gyvybingumą ir dažnai klausia – ar taip buvo? Niekas nežino, kaip buvo, bet mes jau sužadinom smalsumą. Kita vertus, nors metaforą išplėtoji iš tikrų dalykų, ji kažkokiu būdu tampa universali, atpažįstama.
Tas archyvų paradoksas, sujungiantis praeitį su ateitimi, gyvenimą su mirtimi, sufleruoja, kad tiek apie ateitį, tiek apie praeitį mes rašome panašiai. Abu dalykai yra išgalvoti remiantis dokumentais, faktais ir konkrečiomis patirtimis. Mes juk dabarties vaizdą kuriame atsirinkdami apie ką ir kaip kalbėti. Vieni gyvena geriausiais laikais Lietuvai, kiti jau šaukia apie genocidą. Ir ką mes žinome, ką jie iš tiesų šaukdami galvoja. O štai iš archyvuose nugulusių skiaučių neretai galima atkurti tokį žmogaus vaizdą, kokio net gyvam esant neįsivaizdavom ir jis atrodo netgi tikresnis. Jis nieko nebešaukia, tik ramiai atverčia kortas ant stalo, bent tas, kurios liko.
Remygoj irgi panašiai jungiau miesto istorijas, žmones, vietas, meno kūrinius ir meno įvykius į vientisą metaforą. Tų laikų pats neprisimenu, buvau per mažas, kad suprasčiau, kas iš tiesų vyksta. Reakcijų būta kaip visuomet įvairiausių – nuo „viskas taip ir buvo“ iki „nieko nesupratau“. Bet buvo ir tokių, kurie buvo įsitikinę žinantys konkrečias pavardes ir konkrečias istorijas, kurių pagrindu sukurta pjesė. Kas, kad aš žinojau kitas pavardes ir kitas istorijas. Taip ir veikia tas metaforos triukas, paverčiantis konkrečius įvykius apibendrintais vaizdais, kuriuose telpa visi mūsų sutikti žmonės, gyvi ir mirę. Ačiū Ernestui Parulskiui už formuluotę apie Remygą – magiška dokumentika. Iš tiesų, sujungi kelis taškus mieste ir matai, kad vilkolakių čia iš tiesų būta. Vilkolakis šiame mieste – ir nusikaltėlio pravardė, ir kavinė, ir eilėraščių knygos pavadinimas. Ir pagrindinio personažo likimas, kurio nebūtų be to miesto. Literatūroje kaip ir gyvenime – ex nihilo nihil fit. Nežinau, ar Aleksandra Zubovienė tai kartojo, bet po jos portretu Didždvario gimnazijoje tai užrašyta.
Iš esmės archyvai ir liktų daiktų sankaupa sandėliukuose, jeigu ne atmintis, jeigu vaizduotė nesurastų jiems metaforų, tai yra ryšių, sujungiančių į pasakojimus apie tai, kas esame „mes“ ir iš kur mes esame. Archyvai sujudina tą pajautimą, kad mes neatsiradome iš niekur tuščioje vietoje. Mes stovime mažų mažiausiai ant ūkinės duobės krašto. Reikia tik kastuvo, ir – prie darbo!
Vilnius, 2021 m. spalio 29 d.
