Visiems tiems, kurie šį laišką skaitys ar girdės perskaitomą, Lietuvos valdovas Gediminas siunčia savo sveikinimą.
Gal šiuos žodžius patogiau skaityti nei klausyti, bet mano laikais laiškai juk irgi buvo ne skaitomi, o išklausomi. Nors kalbėsiu Jūsų kalba ir terminais, tačiau tinkamose vietose sau leisiu priminti mano laiškų eilutes.
Man, žinoma, smagu, kad mano vardas vis dar suteikiamas vaikams – gal tik kiek rečiau nei prieš keletą dešimtmečių, kad mano vardu vadinama pagrindinė Vilniaus gatvė – net jei kitos mieste valdžiusios tautos ją vadino kitaip, kad juo vadinama ir pilis – nors ją pastatė mano anūkas, net vienas universitetas prieš kurį laiką buvo taip pavadintas.
Aš džiaugiuosi, kad mano laiškai net dukart išversti į lietuvių kalbą (beje, antrą kartą tai padarė vienas Vilniuje apsigyvenęs britas), mano laiškų žodžius progai pasitaikius cituoja politikai, verslininkai, akademikai, jie net nuskambėjo vienoje labai populiarioje dainoje.
Visi žino apie mano sapną, o jį interpretuoja nebe žyniai, o istorikai. Sapnas įtikina labiau nei archeologai, todėl nuo vaikystės visi žino, kad miestą įkūriau aš, o ne koks nors Butigeidis, kurio aš pats gerai neprisimenu.
Žvelgiant nuo pilies kalno nesunku suprasti, kodėl buvo verta čia įsikurti – tokio reljefo šiuose kraštuose nelabai rasi. Kaip rašė didysis Sarbievijus jau daug metų po to: „Čia galėsim stebėti, kaip ant aukštų kalvų / Gedimino pilis lyg Kapitolijus / Stūkso ir į padangę / Bokštais remiasi išdidžiais“.
Bet vis dėlto, ką galėčiau pasakyti žmonėms, kuriuos nuo mano laikų skiria, kaip skaičiuotų Jūsų mokslininkai, 28 kartos? Man sunku iki galo suvokti Jūsų žodžių prasmę, bet jei kažko nepainioju, galėčiau patarti mano laiškuose atrasti tai, ką Jūs vadinate „gerovės valstybe“. Visais laikais didžiausias turtas buvo žmonės, visiems reikėjo išmanių ir darbščių gyventojų, todėl ir skelbiau, kad „kiekvienam geros valios žmogui atidarome savo kraštą“. Ir tada mums buvo aišku, kad žmonės vyksta ten, kur jiems sudaromos sąlygos („Žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčių“ ir „Mūsų žemė yra laisva nuo muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams, riteriams ir vasalams“), egzistuoja įprasta kultūrinė aplinka („kad labiau pasitikėtumėte, pranešame, kad esame pastatę bažnyčias, kad kiekvienas galėtų garbinti Dievą pagal savo apeigas“), teisinės garantijos („visi žmonės tesinaudoja civiline Rygos miesto teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos“) ir tinkama gyvenimo kokybė („visiems norime paskirti žemės [aprūpinsiu pajamomis], kiekvienam pagal jo padėtį“).
Bet besirūpindami savo gerove, turite ginti savo vertybes ir tai aiškiai deklaruoti, kaip tai bandžiau paaiškinti arčiau ir toliau gyvenantiems krikščionių valdovams: „mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume krikščionių tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums daromoms skriaudoms“. Ir net kiek akiplėšiškai pasiūlyti, kad „nustatysime tokią tarpusavio taiką, apie kokią krikščionys niekados nė negalvojo“. Nebijokite siūlyti ir Jūs, nes turite unikalią patirtį ir supratimą, pasitelkite intelektualią vaizduotę ir išjudinkite dalykus, kurie tarsi nusistovėję, nes tai padaryti gali tik žvelgiantys naujomis akimis.
Atraskite tiksliausias komunikacines priemones. Jau tada supratome, kad su aplinkiniais kraštais reikia kalbėtis jiems suprantama kalba, tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme. Todėl popiežiui lotynišką laišką rašė vienuoliai pranciškonai, o į Bizantiją siuntėme laiškus parašytus graikiškai, su Ordinu, prireikus, mokėjome derėtis vokiškai, su rusais – rusiškai. Popiežiui savo valdžios savarankiškumą pristatėme jų pasaulyje vartotomis sąvokomis, nevengdami jų mėgstamų retorinių formulių („Nors iš visų karalių esame menkiausias, tačiau savame krašte didžiausias“). Ir nors apeliavome į mūsų žodžio tvirtumą („mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas“), tačiau žinojome, kad plinta ir išlieka tik žodis užrašytas ir perduotas, todėl prašėme, kad gavę laiškus, juos ne tik paskelbtų ant savo miestų bažnyčių durų, bet ir perrašytų bei skleistų toliau.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mūsų laikai nuo jūsiškių yra tokie skirtingi, kad koks nors sugretinimas yra beprasmis. Mano amžiuje Europoje siautė epidemija, kokios niekas nebuvo matęs, o mūsų šalį ji aplenkė tik dėl vis dar tebesitęsiančios politinės izoliacijos. Tačiau Jūsų politinė padėtis tvirtesnė, nes priklausote unijoms ir sutartims, apie kokias mūsų laikais neaiškiai svajojo tik keli amžininkai. Dešimties metų paliaubos buvo daugiausia, ką tuomet galėjome suderėti su priešiškais kaimynais. Krikštas buvo raktas į tarpusavio įsipareigojimais grįstą valstybių susitarimą ir tai, kad nesugebėjau dėl jo įtikinti saviškių, buvo didžiausias mano gyvenimo pralaimėjimas, dėl kurio liejau ašaras tris naktis iš eilės. Tai nebuvo šiaip emocijos, o demonstratyvus valdovo nusivylimo ženklas – iš savo patirties neblogiau žinote, kad galimybės gali būti išnaudojamos, bet gali būti ir praleidžiamos.
Tuomet mano projektas iki galo nepavyko, todėl teko toliau kliautis įprastais mūsų ginklais – kariniu atsparumu ir pagonišku gudrumu. Mums pavyko išplėsti savo žemes, bet ne tiek dėl savo stiprumo, kiek dėl kitų silpnumo. Mes veržėmės į stepes ir link efemeriškos Juodosios jūros, taip ir neįgiję bent kiek ženklesnio priėjimo prie šalia esančios ir naujus horizontus atveriančios Baltijos. Pasirinkti kryptį visuomet svarbu ir Jūs tai jau padarėte.
Todėl dabar mano patarimas – išnaudokite per tris laisvės dešimtmečius susikurtus šansus didžiosiose tautų varžybose. Kurkite „gerovės visuomenę“, kuri būtų paremta atvirumu – žmonėms, aplinkai, naujovėms. Nebijokite keisti: investicines kryptis – ne į vadinamas tradicines šakas, kurios moka ginti savo domenus, o į naujas, kurioms priklauso ateitis. Švietimą – atsisveikinkite su diktantiniu mokymu, o mokykite suprasti, įžvelgti ir paklausti. Valdymą – susitarkite dėl tikslų, aiškių taisyklių ir jų laikykitės. Mes rusėniškus kraštus savo rankose išlaikėme visų pirma todėl, kad nustatėme taisykles ir užsitikrinome palaikymą. Aplinką – mūsų laikais svajonė buvo išmūryti kraštą (už tai buvo giriamas mano žentas Lenkijos karalius Kazimieras) ir apgyvendinti nedirbamus laukus bei pelkes. Lietuvoje apie tai kalbėta dar po daugelio šimtmečių. Bet dabar jau nesižvalgykite atgal ir nebesivykite nutolusių kaimynų, o patys sugalvokite, kokios aplinkos norite – kartais kai kurie neužbaigti dalykai gali tapti naujų pradžia ir tariami autsaideriai gali įgyti persvarą, kur niekas nesitiki.
Nebijokite to, kad neatsilaikysite ir paskęsite kultūriškai stipresniame, įtraukti ir paveikti galinčiame pasaulyje. Mes įtakų nebijojome, o jas kūrybiškai priimdavome. Išnaudokite tarptautines patirtis savos tapatybės, savivaldos ir savikūros stiprinimui.
Apibendrinant ir dar labiau užtvirtinant tai, ką galima būtų su didžiausia nauda perskaityti laiškuose, yra, pirma – judėjimo (žmonių, idėjų) laisvė. Laiškai juk adresuoti laisviems žmonėms, kurių nevaržė keliavimo ir apsigyvenimo suvaržymai. Atsikratykite Valakų paveldo – pri(si)rišimo prie žemės ir nebijokite tų, kurie nori kartu kurti Jūsų pilietinę bendriją. Visoms šalims visais laikais kyla ta pati dilema – kaip atrasti konstruktyvų santykį su žmonėmis ir teritorija, kaip suderinti natūralų norą išsaugoti tai, kas įprasta ir sava, su neišvengiamu atsinaujinimu ir atsivėrimu į išorę.
Antra, perskaitykite laiškuose apie atsakomybę už žodį ir veiksmą. Politika pas jus vyksta kitaip, nebeužtenka turėti „dvidešimt patikimų tarėjų“, kad nuspręstum su jais šalies ateitį. Tačiau ir mūsų laikais už tų dvidešimties juk stovėjo platesnė visuomenė – visi tie „draugai ir giminaičiai“. Įtraukite žmones į diskusijas (ar kaip mūsų laikais sakydavo, pasitarimus), kalbėkite ir klausykitės, tačiau su tais, kurie pasirengę ir nori kalbėtis, nes kitaip pokalbiai nueina į lankas.
Per visą gyvenimą nebuvau išvykęs iš savo šalies, neskaitant kelių laikinų sienos kirtimų karinių žygių kaimynuose metu. Neturėjau žemėlapių ir neišmokau skaityti. Tačiau turėjau patarėjus ir pasiuntinius, kurie man nupasakodavo pasaulį, kurio nemačiau. Rašiau laiškus įsivaizduojamiems gavėjams, tikėdamasis taip įveikti atstumą – erdvės ir kultūros. Jūs atstumus įveikiate kitaip, tačiau nebūtinai lengviau. Todėl matykite save plačiau – ne kaip periferinę Europos valstybę su didinga praeitimi, sena kalba (tai prisiminti, aišku, irgi svarbu) ir skausminga pasienio būkle, bet kaip šalį, kuri kuria gerovę „pasauliui, saulei ir sau“.
Ir dar, tiesa, įsijautęs pamiršau, pabaigoje – palinkėjimas Vilniui kaip mano ir Jūsų miestui – suderinkite sostinės reprezentatyvumą ir urbanistinį gyvybingumą. Miestas juk yra buveinė – nesvarbu, kurioje vietoje gyveni, ryte pro atvertą langą norisi išgirsti paukščių garsus. Nevenkite užtrunkančių diskusijų su bendruomenėmis ir specialistais, kurios sulėtina procesus, bet leidžia tikėtis kokybiškų ir ilgalaikę vertę turinčių sprendimų. Vilnius vertas gerų statinių ir paminklų – čia kaip ir kitur galioja bendra taisyklė – geriau mažiau, bet vertingų, geriau išsaugota perspektyva, nei papildomi mūrai. Ir mažiau mėginkite įamžinti save mieste, o atverkite tai, kas išliko per amžius, bet vis dar paslėpta sienose ar grindinyje. Prisiminkite, kad kuriate Vilnių ne tik sau patiems, bet ir ateičiai.
__________________________________________________________________________________
Minėdamas Vilniaus miesto gimtadienį Vilniaus klubas kasmet tradiciškai kviečia svečią parašyti ir perskaityti „Gedimino laišką“. Minint 699-ąjį miesto gimtadienį, laišką parašė ir 2022 m. sausio 25 d. klube perskaitė Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas.
