Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas inauguracijos metu. 2020-04-01. Vilniaus universiteto nuotrauka

Vilniaus universiteto Rektoriaus priesaiką duodu ir pradedu darbą pasauliui, šaliai ir Universitetui sunkiu laiku. 441-ąjį Universiteto gimtadienį pasitinkame netikėto ir sudėtingo iššūkio, kuriam nebuvome pasiruošę, akivaizdoje. Man jis primena mano pirmąją sesiją 1991-ųjų sausį, kai semestras perėjo į kovą už nepriklausomybės išsaugojimą, o Universiteto dėstytojai ir studentai staiga pakeitė susitikimo vietą – iš auditorijų teko išeiti į viešas erdves. Kaip ir tąkart, taip ir dabar Universiteto bendruomenė iššūkį priėmė deramai, pakrikimą keičia kūrybiškumas, o solidarumas padės įveikti nesklandumus ir nerimą. Dėstytojai taiko naujas mokymo formas, studentai susitaiko su erdviniu ir socialiniu atstumu, administracijos darbuotojai visaip stengiasi, kad Universitetas toliau liktų funkcionalus. Norėčiau išskirti mūsų medikus, kurie kasdien suteikia atsakomybės ir pasiaukojimo pamokas. Bendruomenės nariai jau atsiliepė į prašymą prisijungti prie analitinio centro, kurį steigiame siekdami padėti Vyriausybei priimti mokslinėmis žiniomis paremtus sprendimus. Gyvenimas pats verčia prisiimti daugiau atsakomybės ir aktyviai įsitraukti į tai, kas vyksta aplinkui. Universitetas turi rodyti integralios ir solidarios bendruomenės pavyzdį, taip prisidėdamas įveikiant mūsų visuomenei kilusią problemą.

Tačiau visuomet egzistuoja ir kita krizės pusė – metas pradėti tai, kam iki šiol neužtekdavo laiko ar ryžto. Ši krizė visų pirma aktualizavo tai, kas likdavo madingu akademiniu burtažodžiu – tarpdalykiškumą. Tai yra iššūkis ir galimybė Universitetui, nes esmines problemas sprendžia ne izoliuoti mokslai, o jų darna. Pandemiją pradedame apmąstyti ir tirti iš skirtingų disciplinų perspektyvų – medikų ir gamtos mokslų atstovų, fizikų ir matematikų, ekonomistų ir psichologų, filosofų ir istorikų. Taip galime ir sau, ir visuomenei atsakyti, kur esame, ką turime daryti ir kas mūsų gali laukti ateityje.

Universitetų pareiga šiandien nerimo ir informacijos pertekliaus akivaizdoje suteikti pasitikėjimo ir patikimumo – visuomenei, valstybei, Europai. Akivaizdu, kad krizės pasekmių atskiros šalys neįveiks pavieniui. Solidarumas įgauna aiškią prasmę tik tada, kai vietoj prekių ir paslaugų pradedame kalbėti apie bendrą kultūrinį pagrindą, bendras patirtis ir vertybes, tikslus ir įsipareigojimus. Universitetai čia galėtų stoti į pirmas gretas, nes jie visuomet būdavo bendras vertybes išpažįstančių žmonių tinklai. Ir dabar girdime apie skirtingų Europos šalių medikus, sutelktai ieškančius, kaip tvarkytis su ypač sunkiomis ligos apraiškomis. Įvairių dalykų mokslininkai specialiai sukurtose platformose dalinasi resursais skersai išilgai Europos. Į sudėtingus globalaus pasaulio iššūkius reaguojame mokslu paremtu žinojimu. Todėl Europos Unija turi dar labiau susitelkti ties mokslo ir technologijų inovacijomis ir energiją nukreipti į priešakinio mokslo bei verslo skatinimą.

Istorinė patirtis liudija, kad Universitetas išlieka net ir sudėtingiausiose situacijose. Jau pirmieji į Vilnių atvykę jėzuitai patyrė išmėginimą maru. Dalis akademinės bendruomenės traukėsi į saugią vietą, tačiau kiti liko padėti miesto gyventojams. Su panašiu iššūkiu susidūrė XVII a. viduryje Maskvos okupaciją pasitikęs rektorius istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Tokie pavyzdžiai įkvepia, kad „trečioji Universiteto misija“ – būti kartu su visuomene ir savo žinias bei gebėjimus panaudoti bendram labui – nėra tik banalus šūkis. Kaip dar universitetų aušros laikotarpiu pasakė Paryžiaus teologijos profesorius Jeanas Gersonas, „mokomasi ne tik tam, kad pats žinotum, bet kad atskleistum kitiems ir atitinkamai veiktum“.

Naujas iššūkis tik sustiprino mano kaip rektoriaus tikėjimą kertiniais programiniais principais – Universitetu kaip bendruomene ir Universiteto atsakomybe prieš visuomenę ir valstybę. Kartu su komanda esame pasirengę klausti ir įsiklausyti į bendruomenės nuomonę, inicijuoti diskusiją svarbiausiais klausimais, skatinti akademinių tinklų sąveiką. Universiteto struktūrinė ir dalykinė įvairovė yra stiprybė, nes didelė ir įvairialypė organizacija turi unikalią galimybę išmėginti skirtingus veiklos kelius, taip augindama institucijos potencialą. Universiteto žmones sieja žinojimas, kurio siekiama, kuris perduodamas, perimamas ir komunikuojamas. Universitete mes vienas kitą papildome, sustipriname privalumus ir įveikiame silpnybes, tęsiame tiesos paiešką, kuri niekada nesibaigia.

Noriu padėkoti Universiteto bendruomenę reprezentuojančiai Tarybai, kuri patikėjo man eiti šias pareigas. Noriu padėkoti ligšioliniam rektoriui ir jo komandai už pradėtas reformas Universitete ir geranorišką pagalbą naujam rektoratui perimant vadovavimą. Institucijos sėkmės sąlyga visuomet yra tęstinumo ir naujų iniciatyvų samplaika. Nors šiomis dienomis situacija dramatiškai pakito, tačiau mūsų pasiūlymo bendruomenei esmė tebelieka ta pati – pradėti atvirą pokalbį, aptariant pagrindines problemas, lūkesčius ar nuogąstavimus, kurie kyla fakultetuose, mokslininkų ar studentų grupėse. Turime gerą progą konceptualiam įvertinimui – kas įvyko per pastarąjį laikotarpį, ką norime tęsti ir gilinti, kur strigome, o prie ko dar nepriėjome. Esminė rektoriaus užduotis – telkti ir vadovauti konsensuso, sutartinių sprendimų paieškoms, reaguojant į kintančią situaciją ir žvelgiant į perspektyvą.

Kreipiuosi į studentus. Tikrai rasime sprendimus, kaip užbaigti šio semestro darbus, gal tai net taps mums visiems unikalia patirtimi. O tada noriu vėl matyti jus auditorijose, padėti įveikti studijų ir darbo derinimo problemą. Akcentuosime individualumą ir tarpdalykiškumą, sudarydami galimybę studijuoti kelis dalykus, plėsime papildomų akademinių veiklų pasiūlą motyvuotiems ir iššūkių stokojantiems studentams. Universitetas iš kitų edukacinių pasiūlų išsiskiria individualizuota studijų forma – mentorystė ir akademinis vadovavimas, darbas ir užduotys grupėse ugdo mąstymo, argumentacijos savarankiškumą, pratina suprantamai ir kritiškai tirti bei rašyti. Universiteto prigimtis yra gilių asmeninių studijų projektas, derinant dalykinio profesinio žinojimo ir universalaus analitiškai kritinio mąstymo lavinimą. Neįmanoma perduoti visų žinių, galima perduoti tik įprotį žinojimo siekti, ugdyti „pamatinį instinktą“ – kelti klausimą ir tirti, atrasti ir perduoti toliau. Niekas negali tiksliai atsakyti, kokių profesijų atstovai turės paklausą po penkerių ar dešimties metų. Bet universali tiesa yra ta, kad bet kokiose sąlygose reikalingi intelektualūs, platų išsilavinimą turintys ir iniciatyvos galintys imtis žmonės.

Kreipiuosi į dėstytojus ir mokslininkus. Įsipareigoju lankstesniam darbuotojų skatinimui, iniciatyvos išlaisvinimui, noriu, kad Universitetas būtų geriausias darbdavys adekvataus atlyginimo, prestižo, laisvės ir socialinio saugumo prasmėmis. Esu tvirtas mokslo ir studijų dermės šalininkas, nes ko visų pirma išmokau iš savo Mokytojo profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, tai įsitikinimo, kad save realizuojame tiek, kiek po savęs paliekame tradiciją ir erdvės naujai kartai. Moksle kursime ekscelencijos centrus Universiteto gilaus įdirbio ir kompetencijos srityse, į kuriuos reguliariai kviesime pasaulinio masto mokslininkus ir kur bus koncentruojamas akademinis potencialas. Mokslas yra išties imlus finansams. Todėl klausiame valstybės institucijų – ar toliau lėšas ir lengvatas nukreipsime į vakar dienos sritis, ar vystysime tai, kur mums šiuo metu sekasi ir gali sektis ateityje.

Kreipiuosi į neakademinius darbuotojus. Jūsų srityje vienodai svarbi lyderystė, vidinė iniciatyva, kūrybiškumas ir atsakomybė. Kaupkime žinojimą ir ugdykime administravimo kultūrą.

Galvodamas apie mūsų socialinę aplinką tvirtai tikiu, kad Universiteto kokybinės plėtros kelias yra partnerystės akademinėje, verslo, komunikacijos srityse – tolesnė universitetų ir institutų, ligoninių, verslo įmonių sąveika, naudojant įvairias bendradarbiavimo formas. Sukauptą patirtį ir infrastruktūras privalome efektyviai panaudoti naujos kartos akademikams ugdyti ir mokslo proveržiui pasiekti. Atsižvelgiant į situaciją bendrojo ugdymo srityje, Universiteto pareiga yra sutelktai stiprinti pedagogines studijas ir prisiimti atsakomybę už švietimo raidą Lietuvoje.

Žvelgiant į Universiteto vietą europiniame ir globaliame universitetų žemėlapyje, skatinsime plataus masto tarptautinę tinklaveiką ir tarptautines akademines iniciatyvas, kurių tikslas kelti Universiteto žinomumą ir reputaciją bei mokslo ir studijų lygį.

Kalbėdami apie tarptautiškumą, prisiminkime istorinę Vilniaus universiteto vietą – ilgą laiką savo geog­rafine įtakos apimtimi didžiausias Europos universitetas, „brėžęs ir plėtęs civilizacijos ribas“, ir dabar turi galvoti apie savo veiklos arealo plėtimą. Kalbėdami apie Universiteto vietą visuomenėje ir valstybėje, prisiminkime, kad universitetai Europoje gimė ir kaip laisva korporacija – universitas magistrorum et scholarium, ir kaip valdžios instrumentas. Valdžiai nepakako brutalios karinės jėgos. Žinojimas tapo jėga. Todėl valdžios sampratą papildė raštai, patarimai, idėjos. Kaip kadaise universitetai parengdavo „išsilavinusius tarėjus“, kurie valdovams parūpindavo naujų idėjų, taip ir dabar turime stengtis ugdyti socialinį, politinį ir kultūrinį šalies elitą, taip pat ir naują kartą politikų bei administratorių, kurie formuluotų ilgalaikę darbotvarkę ir mąstytų aukščiau ir toliau rinkiminių ciklų horizonto. Mūsų diskusijose toliau dominuoja aktualijos, gyvenimas mus išmokė reaguoti į gyvybiškai svarbius iššūkius, tačiau retokai mąstome vizijų ir perspektyvų, taigi ilgų distancijų matais. Šia prasme stiprus ir autoritetą visuomenėje turintis universitetas yra valstybingumo pamatas, keičiantis visuomenę, kuriantis istoriją ir turintis galią valstybėje.

Šie tikslai yra ambicingi. Jų galime siekti kaip bend­ruomenė, savita res publica, kurią palaiko taurumas ir orumas, pagarba ir draugystė. Universitetas keičiasi, reaguoja į naujus iššūkius, bet savo vertybiniu branduoliu išlieka tvirtas ekonominių, politinių, socialinių pokyčių ar net suirutės fone. Baigti norėčiau britų profesoriaus Michaelo Oakeshotto žodžiais apie Universitetą kaip „mokymosi namus, vietą, kur mokymosi tradicija yra saugoma ir tęsiama, kur mokymosi procesui reikalingi įrankiai yra surinkti į vieną“. Žodžiai, kurie skamba ypač aktualiai, šią vietą laikinai praradus. Kviečiu visą bendruomenę – dėstytojus, studentus, administratorius – puoselėkime šią vietą, didingą istorinę tradiciją. Kurkime mūsų Universitetą.

2020-04-01