Dabar, kai rašau In memoriam Aurelijui Katkevičiui (1962–2020), eina 25-oji diena, kai jo nebėra. Bet man dingojasi, kad Aurelijus tebėra gyvas. Gal kad susitikdavom ne taip jau dažnai. Paskutinį kartą, regis, Info TV laidoje per ką tik įvestą karantiną, ir tai aš buvau studijoje, o jis prisijungė per skaipą. Gyvai matėmės turbūt kažkurioje Ritos Miliūtės laidoje, bet tai buvo ne šįmet.
Gal taip atrodo tik todėl, kad nebuvome dideli draugai. Bet greičiausiai todėl, kad kitame kompiuterio lange laikau atsivertęs Aurelijaus knygą apie rašymą.
Tuos jo Redaktoriaus pabambėjimus apie rašymą perverčiu prieš kiekvieną paskaitą. Kartais VDU studentams paskaitau ištisus gabalus – tokie jie, bent mano galva, geri ir – kas man ypač patinka – kone matematiškai tikslūs. Išbaigtos Redaktoriaus darbo lygtys. Aurelijus buvo turbūt pirmasis mūsų rašto žmogus, kuris formulavo modernaus vakarietiško rašymo kaip amato principus. Grakščiai, pagaviai. Su tiksliais ir vaizdingais pavyzdžiais. Nepraleisdamas nė menkiausios detalės.
Kaip pradėti tekstą ir kaip užbaigti. Kuo mums, rašto žmonėms, toks svarbus apskritimas. Kokios antraštės tinka žurnalui, o kokios spaudai ir portalams. Kaip kaitalioti stambų ir bendrą planus, kad nepabėgtų skaitytojas. Kuo rašymas panašus į pietus verdančios namų šeimininkės triūsus ir kaip panaudoti pietų gaminimo principus jaunam reporteriui. Ko galima pasimokyti iš 18-mečio Ernesto Hemingway’aus pirmojo reportažo Kansas City dienraštyje ir daugybės kitų autorių, kuriuos Aurelijus preparuoja su neurochirurgo tikslumu. Jaunam raštininkui rodydamas, kaip tai padaryta. It patyręs rašto mechanikas išnarsto ir čia pat surenka rašymo variklį.
Iš kiekvienos eilutės man ir dabar mąsliai šypsosi gyvas Aurelijus. Kurio aš, nebūdamas nei jo draugas, nei bičiulis, o tik raštijos ordino eilinis brolis, nenoriu atiduoti mirčiai.
Šita jo knyga, pradžią gavusi Aurelijaus rašytame bloge, – gatavas rašymo vadovėlis. Norėčiau sakyti, privalomas gimnazijoms ir universitetams, bet žinau, kad negalėčiau jiems nieko pasiūlyti. Rašau „knyga“, o skaitytojas pagrįstai trauko pečiais. Taip, nerasite tokios knygos nei knygyne, nei bibliotekoje. Aurelijus ją sudėliojo, atidavė leidyklai, bet ji taip ir liko neišleista.
Esu šitos neišspausdintos Aurelijaus knygos apie rašymą fanas. Prašalaitis, kuriam atsitiktinumas lėmė tapti jos aistringu propaguotoju. Dėkingas Apvaizdai, kuri mus suvedė kažkurioje konferencijoje. Aurelijus po manęs skaitė ilgą pranešimą. Kas keičiasi ir kas ne žurnalistikoje. Be pagražinimų – užbūrė publiką. O juk Aurelijaus kalbėjimo maniera neatitiko naujųjų kanonų: nerėkavo, nestrykčiojo, nesiskeryčiojo. Aurelijus tik mąsliai braižė magišką ratą, į kurį iki pat pranešimo pabaigos uždarė publiką taip, kad ši nepabėgtų sklindant vakarienės kvapams.
Paprašiau pasidalyti pranešimo skaidrėmis. Aurelijus atsiuntė visą savo knygą pdf formatu. Saugau kaip akies vyzdį. Pagal ją tikslinu savo išmąstymus apie rašymą ir redagavimą.
Dievas, kaip ir velnias, slypi smulkmenose, rašo Aurelijus, ir man ta pastaba itin artima: „Tekstas vertas žurnalo tuomet, kai atitinka vieną vienintelį kriterijų: yra įdomus. Ir tai visiškai nepriklauso nuo temos. Galima rašyti įdomiai ir apie Nesbitto lygtį, ir apie serotonino kiekį, ir apie Harį Potterį, Pierre’ą Cardiną bei žalsvąsias musmires. Apie visus šiuos dalykus lygiai gerai galima parašyti ir iki vėmimo neįdomiai. Ir tik nereikia man pasakoti, kad žmonės yra skirtingi ir vienam gali būti įdomūs bifurkacijos taškai, o kitam, žiūrėk – tik taškas G.
Galima sukalti tokį tekstą, iš kurio paaiškės, kad daugelio likimuose mitinis taškas G ir yra bifurkacijos taškas. O pakeliui dar paaiškinti ir vieną, ir kitą terminą bei patiekti šiek tiek platesnius istorinius kontekstus“.
Kiek iš jūsų, mielas skaitytojau, dar prisimena ar išvis bent esate girdėję apie bifurkacijos tašką?
Vien tik iš „pabambėjimų verandoje“ spėju, kad Aurelijus buvo iš tų skaitytojų, kuriems viskas įdomu – detektyvai ir poezija, fizika ir ekonomika, filosofija ir kalba. Apie viską jis turi supratimą ne iš nuogirdų. Viskas jam pačiam iki pat fizinės pabaigos buvo įdomu. Netgi sunki liga, kuri ne nuodėmė, kad sugniuždo net stipriausius, jį domino visu gyliu.
Ligą Aurelijus preparavo žodžiais panašiai kaip ir nelanksčią žurnalistinę kalbą, kurią savo geranoriškais pabambėjimais siekė bent per milimetrą kitą apvalyti nuo niektauškybių ir makaronizmų, grakščiai parodydamas kelią, kaip rasti sureguliuotą savo paties balsą be švogždimo ir kitų negražių apnašų.
Lietuvai Aurelijus galėjo ir, gal net taip būtų buvę teisingiau, turėjo likti raštininkas – neprastas poetas, puikus vertėjas, kritikas ir redaktorius. Tačiau panašu, kad jį visą laiką traukė platesni kontekstai. Gal ir klystu, bet tuo man kažkiek primena anksti žuvusį poetą Vaidotą Daunį.
Įgimtas intelektinis smalsumas dar vedė Aurelijų per nesušukuotą ikisąjūdinę kultūrinę spaudą, atvedė į politiką paskui Vytautą Landsbergį. Mano didžiai nuostabai – tą iki šiol man vis dar sunku priimti ir suprasti – praėjus dešimtmečiui po darbų Atkuriamojo Seimo Pirmininko kabinete, Aurelijus staiga pasirodo Rolando Pakso kompanijoje. Šalia Jurijaus Borisovo, Remigijaus Ačo, brendžiuku išgarsėjusios lemtingosios stomatologės ir kitų itin nesimpatiškų veikėjų.
Ką šitas talentingas ir, kaip man atrodė, padorus jaunas vyras veikia tarp šitų tipų, galvodavau ne kartą ir ne du susikibdamas su Aurelijum prezidento apkaltos meto televizijos laidose, kuriose jis drauge su iš Maskvos slapčiomis importuota „Almax“ gynė ant Lietuvos tapšnojusio prezidento reikalą?
Jei būčiau tikslus iki galo, tai galvoje sukdavosi daug buitiškesnė mintis: kaip iš Landsbergio artimiausios aplinkos įmanoma nudreifuoti iki Pakso-Borisovo? Tai dabar per vieną Seimo kadenciją veikėjai sugeba pereiti per visas Seimo frakcijas, o tada, prieš 18 metų, pažiūros ir ideologija dar nebuvo tik tuščias garsas.
Aurelijus netiko tai kompanijai. Bet, kaip dažnai nutinka, kuo žmogus talentingesnis, tuo daugiau pastipusių šunų ant jo sukariama. Ne išimtis buvo ir Aurelijaus tarnystė Paksui – Raštininkas buvo demonizuojamas gal net labiau nei pats Paksas. Tokiais atvejais, matyt, ne be pagrindo sakoma, kad žmogui tai kainavo ne vieną žilą plauką. Visai galimas daiktas, kad ir Aurelijui ta Pakso ofenzyva ir defenzyva kainavo ne vienerius gyvenimo metus.
Artimiau su Aurelijum bendravęs, regis, netgi jo mokiniu save laikantis Mykolas Katkus yra sakęs, kad, nors to ir nerodė, Aurelijus itin skausmingai išgyveno paksiadą, bet ir neleido šiam likimo posūkiui jį apibrėžti. Keikiamas jam artimų kultūrininkų ir intelektualų toliau rašė ir vertė tokius autorius kaip Calderonas ir Lorca.
Nežinau, tik spėju, kad ir pats Aurelijus gerai suprato, jog ėjimas su Paksu buvo klaida. Tačiau kuris iš mūsų – be nuodėmių? Aurelijus įrodė, kad jis, skirtingai nei dauguma kitų paksistų, neliko klaidoje ir naujų tautos gelbėtojų neieškojo.
Kol dirbo Paksui, simpatijų Aurelijui nejaučiau. Už akių ir akis į akį visus tuos šešis mėnesius, kol truko prezidento apkalta, negalėjau suprasti, kodėl jis yra ten. Apsidžiaugiau, kai Aurelijus padarė aiškią takoskyrą nuo šito savo gyvenimo periodo. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Buvo per gilaus proto, per didelio kalibro ir per plačios širdies, kad liktų klaidoje. O, kad taip visi sugebėtų išeiti iš klaidos kaip Aurelijus.
Sugrįžęs į redaktoriavimą tapo vienu iš paskutiniųjų Lietuvos redaktorių mohikanų, kurie dar sugeba pasakyti, ko jis nori iš žurnalisto. Buvo redaktorius, gebėjęs net ir vidutinioką pakelti į rašto virtuozus. Atrado ne vieną iki tol nežinomą rašytoją. Net tarp kulinarų ar teisininkų, ir kiekvienas iš tų autorių turbūt dar ilgai prisimins aukščiausią, koks tik gali būti Redaktoriaus įvertinimas, iš Aurelijaus lūpų išgirstą: „Geras tekstas“.
Tokio kalibro Raštininkų kaip Aurelijus Lietuvos žurnalistikoje – viens du, ir dairaisi į dangų. Lietuvos raštijos laimė, kad žurnalistika buvo vienas iš kelių didžiųjų Aurelijaus pašaukimų, nes šiaip jau tokio lygio mąstytojai ir rašytojai kaip jis vengia žurnalistikos. Aurelijaus indėlis plečiant mūsų žurnalistikos akiračius į gylį ir į plotį, o ypač ugdant įžvalgius jaunus raštininkus – šiais greito maisto ir greitos rašliavos laikais nelengvai su kuo nors ir bepalyginamas.
Po Aurelijaus tokių redaktorių didmeistrių kaip ir nebėra. Kaip dabar prisimenu, Ritos Miliūtės laidoje, kurioje paskutinį kartą gyvai matėmės su Aurelijum, paskutinę sekundę prieš įjungiant kameras Aurelijus pašnibždėjo: „Kalbėk pirmas ir pasistenk daugiau, man ko tai truputį dabar sunku“.
Po chemoterapijos seansų norėjo minutės kitos susikaupti. Kitas jo vietoje būtų kojos iš namų nekėlęs. Buvo pareigos žmogus. Pakviestas kolegės negalėjo neateiti, kad ir kokia menka tema, palyginti su į nebūtį jį traukiančiu vėžiu, laukė studijoje. Į ligą žiūrėjo taip pat mąsliai kaip ir į pasaulį. Stengėsi, kad liga, kaip ir tekstas, jam būtų įdomi. Kaip ir priklauso tokio aukšto kalibro Raštininkui.
