Yra menininkų, kurie asmenines parodas dėl pačių įvairiausių priežasčių rengia retokai. Manau, šiai autorių kategorijai iš dalies priklauso ir vyresniosios kartos skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Urbanavičius. Todėl jo parodą „Plieno junginiai“, kuri 2022 m. spalio 10 – lapkričio 24 d. veikė Vilniaus galerijoje (AV17), drąsiai vadinčiau išskirtiniu ir įsimintiniausiu pastarųjų metų įvykiu, kuris ne tik svariai papildė menininko kūrybinę biografiją, bet ir reikšmingai praturtino nūdienos dailės parodų panoramą.
Medžiaga, erdvė, konstrukcija – trys pagrindiniai žodžiai, kurie sukasi mano galvoje, kai matau Vlado Urbanavičiaus skulptūras. Kūrinių prigimtį atskleidžianti medžiagos estetika užvaldo skulptūrinių objektų idėjas ir išgrynina formas. Konkreti ekspozicinė erdvė apsprendžia komponuojamų dydžių iššūkius ir lemia inžinerinius rudinto plieno struktūrų sprendimus. Mano manymu, tokia kūrybos strategija susiformavo Urbanavičiui artimoje lietuvių skulptorių aplinkoje ir atsekama, visų pirma, jo bendraamžių ir bendraminčių – Petro Mazūro ir Mindaugo Navako – darbų sumanymuose. Kita vertus, XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje panašias menines problemas pradėjo tyrinėti JAV skulptoriai Charlesas Ginneveris (1931–2019) ir Richardas Serra (g. 1938).
Abstrakčias monumentalių minimalistinių pavidalų skulptūras išgyveni tik betarpiškai būdamas šalia, t. y. judėdamas aplink jas ar jų viduje ir stebėdamas nuolatinę formų bei spalvų kaitą, tad betarpiškas žiūrovo dalyvavimas suvokiant tokius kūrinius yra būtinas. Taip nutinka ir vaikštant po Urbanavičiaus „Plieno junginius“, kuriuose akivaizdi ankstesnių skulptoriaus parodų ir pastarojo dešimtmečio kūrybos tąsa. Sprendžiant konkrečios vidaus aplinkos „įsisavinimo“ klausimus, „Plieno junginiai“ labiausiai man primena 2006 m. „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje surengtą Urbanavičiaus ekspoziciją „Atsidurti skulptūros erdvėje“ – toks pavadinimas puikiai atspindi visiems menininko darbams būdingą instaliacinio charakterio esmę.
Galerijoje (AV17) pirmiausia dėmesį patraukia rastų, dovanotų ar įsigytų metalo objektų elementai (vamzdžiai, sijos, industrinės plieno detalės ir pan.), kurie diktuoja visuminę parodos plastiką. Urbanavičius vaizdžiai sprendžia išsikeltus uždavinius – traukia iš savo dirbtuvės saugyklų atskiras erdvinės kompozicijos dalis ir jas išdėsto konkrečiose salėse gigantiškus tūrius matuodamas, skaičiuodamas jų aukščius, pločius ir svorius.
Tonomis sveriančius skulptūrinius objektus Urbanavičius sumontuoja pats, tiesiogiai dirbdamas ekspozicinėje erdvėje, o pasibaigus parodai atskiri šios nepakartojamos dėlionės elementai vėl išardomi ir nugula „pailsėti“ skulptoriaus dirbtuvės kieme. Betarpiško titaniško darbo reikalaujantis rezultatas tiesiog užburia, juolab kad autorius paprastai dirba vienas, pasitelkęs minimalią galerijos darbuotojų pagalbą. Bandau įsivaizduoti, kaip sunkiai sveriantys ir paprastai pro standartines duris netelpantys plieniniai gabalai patenka į galeriją ir „pasisavina“ jos sales. Man tai mistiškas veiksmas, kurį įgalina magiška logika – lyg stovėčiau šalimais senovės graikų šventyklos, stulbinančios išorine didybe ir žavinčios vidiniu proporcinių santykių žmogiškumu.
Urbanavičiaus skulptūrinius objektus parodoje norisi liesti, glostyti, net jais laipioti. Šalto metalo paviršiai rūdžių dėka atrodo šilti ir tapybiški. Kai kurios erdvinių dėlionių dalys saugo savo praeities paslaptis, pavyzdžiui, aplankstyti kelio atitvarai ar ryškiai raudonai dažytas medžio kamienas. Autorius specialiai neakcentuoja konkrečių kūrinio detalių atsiradimo istorijų – senų daiktų pasakojimai natūraliai savaip atkuriami žiūrovų galvose. Kita vertus, skulptorius išsaugo senaties ir nūdienos žymes, pabrėžia jų sankirtas, istorines detales tvirtindamas šiandieninėmis nerūdijančio metalo veržlėmis, išryškindamas vizualų ir prasminį laiko ženklų kontrastą.
Kitas stulbinantis Urbanavičiaus kūrybos fenomenas – skulptūrinių objektų konstrukcijos. Man tai inžineriniai stebuklai. Suprantama, kiekvienas kūrinys, atsirandantis viešojoje erdvėje, kelia griežtus saugumo reikalavimus. Iškart prisimenu chrestomatinius sunkiasvorius menininko darbus urbanistinėse erdvėse – tai Kauno skulptūrų zonoje iškilę „Kabantys akmenys“ (2006–2007, lauko rieduliai, plieno trosai, sijos), žymioji Vilniaus „Krantinės arka“ (2008–2009, plieniniai vamzdžiai) ir MO muziejaus skulptūrų kiemelyje esanti „Kuoka“ (2018, šlifuotas granitas, plieno sija, lauko akmuo). Puikiai pamenu 1-osios kvadrienalės, kurią organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga, proga priešais Vilniaus geležinkelio stotį laikinai atsiradusią „Sąramą“ (2005, medis, geležis), kuri sovietmečiu suformuotą architektūrinę aplinką tarsi įrėmino didžiuliu šiandienos „skriestuvo“ trikampiu.
Įdomu stebėti, kaip tam tikri didžiųjų Urbanavičiaus skulptūrų ritminiai elementai atkeliauja į kamerinius kūrinius. Blizgių ir matinių, šlifuoto ir rudinto metalo paviršių kontrastai, geometrinis dantukų ornamentas, primenantis kalnų, miškų ar miesto stogų siluetus, atsikartoja 2021 m. sostinės Literatų gatvės sienoje įmontuotoje atminimo plokštelėje, skirtoje Naujojo Židinio-Aidų įkūrimo trisdešimtmečiui.
Galerijos (AV17) erdves apvaldę Urbanavičiaus skulptūriniai objektai stebina savo tvirtumu ir stabilumu (išbandyta!). Autorius, susitikęs su parodos lankytojais, užsiminė, kad viskas prasideda nuo erdvinės kompozicijos piešinio, tada kuriamas nedidelis architektūrinis maketas, vėliau natūralaus dydžio konstrukcija išbandoma skulptoriaus dirbtuvės kieme. Tai liudija apie menininko atsakomybę ir jo kūrybos lankstumą, galimus improvizacijos momentus. Kita vertus, toks procesas trunka ne vieną dieną, tad kol galerijoje pasirodė „Plieno junginiai“, prabėgo beveik metai. Labai viliuosi, kad autoriaus bendradarbiavimas su (AV17) tęsis, keldamas skulptoriui naujus uždavinius.
Vlado Urbanavičiaus paroda „Plieno junginiai“, manau, yra puikus įvietinto meno pavyzdys, kuris perkopia įprastas parodų ekspozicijos ribas. Menininko jungiami plieno fragmentai simbolizuoja mūsų aplinkos gyvastį, kuri trumpam suaktyvėja ir vėl aprimsta lyg miestą apraizgęs matomas ir nematomas industrinių metalo gijų tinklas.
