Kęstutis Grigaliūnas,
DRAMBLYS
GABALIUKAIS,
sudarytojai Erika
Grigoravičienė, Kęstutis
Grigaliūnas,
Vilnius: Dailininkų
sąjungos galerija,
2022, 360 p., 300 egz.
Dizaineris Gytis Skudžinskas

Pusantrų metų varčiau ir patyrinėjau Kęstučio Grigaliūno dovanotą „dramblį“. Prisipažinsiu – eksperimentavau, kadangi fiziškai tai viena sunkiausių knygų asmeninėje bibliotekoje, vos ją parsivilkau. Šis leidinys svoriu gerokai pranoksta kadaise iš jaunystės godulio įsigytus storus meno albumus, greta kurių jis dabar ir atgulė. Tuos atsiverčiu retokai, o Grigaliūno sunkia­svorį per pastaruosius mėnesius ir pakilnojau, ir pažiūrėjau ne kartą. Buvo smalsu, kiek kartų atsiversiu ne iš reikalo, o dėl turinio. Ir eksperimentas pasiteisino – šia nuoširdžiai intriguojančia Grigaliūno kūrybos apžvalga kartkartėmis domėjausi.

Knygos sėkmė, be abejonės, yra kolektyvinio darbo nuopelnas (projekto vadovė Kotryna Džilavjan), tačiau šįkart išskirtinė mano pagyra pagrindiniams leidinio sudarytojams – dailėtyrininkei dr. Erikai Grigoravičienei ir menininkui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Kęstučiui Grigaliūnui. Jų dėka Dramblys gabaliukais pasižymi aiškia ir konkrečia struktūra, grindžiama daugiaplanės ir įvairiapusės Grigaliūno kūrybos periodiška kaita. Viena vertus, 22 skyriuose nuosekliai pristatoma tiek autoriaus naudotų technikų (pavyzdžiui, „Piešiniai“, „Linoraižiniai“, „Kartono raižiniai“, „Medžio raižiniai“, „Ofortai“, „Cinkografija“, „Spalvinti linoraižiniai“, „Šilkografija“, „Pjaustiniai“, „Rankų darbo knygos“, „Vaizdadėžės“, „Tapyba“ ir kt.), tiek pasirinktų temų, žanrų (pavyzdžiui, „Jurgeliškės“, „Portretai“, „Tikra istorija apie Joseph Beuys“, „Vilniaus katedros fauna“, „Baseinas“ ir kt.) įvairovė. Antra vertus, ypatingai svarbi dialoginė teksto forma, perauganti į polilogą, kurį darniai atliepia rašiusiųjų apie Grigaliūno kūrybą įžvalgų citatos.

Lyginant ir vertinant pastaraisiais metais Lietuvoje leidžiamus meno albumus ir lietuvių menininkų kūrybos apžvalgas, šis leidinys koncepcijos ir jos įgyvendinimo požiūriu kol kas man yra pranašiausias, sakyčiau, tobulas. Svarstydama apie tokio neprilygstamo rezultato priežastis, turėčiau pabrėžti nuolatinį Grigaliūno kokybės siekį, perfekcionizmą ir gebėjimą tinkamai pasirinkti. Neginčijamas Grigoravičienės profesinis indėlis – jos panoraminis žvilgsnis ir konstruktyvus didelės apimties vaizdų bei tekstų suvaldymas yra neabejotinas knygos privalumas. Dailėtyrininkė ne tik esmingai prisideda komponuojant atskirų knygos dalių kertines ašis, bet ir dalinasi savo kontekstiniais pastebėjimais, atrandant unikalius, netikėtus Grigaliūno kūrybos bruožus.

Dramblį gabaliukais smagu ir skaityti, ir vartyti. Grigoravičienė gali ir moka Grigaliūną išklausti, įvardija ir apibendrina jo kūrinių išskirtinumą, pagrindžia istorines jų kilmės ištakas ir problemines sąsajas, puikiai išmano, kas, kada ir ką apie jį rašė. Grigaliūnas yra žavus pasakotojas, lakoniškas, atviras, šmaikštus. Jųdviejų pokalbį prasmingai papildo tinkamai, taikliai atrinkti ir įkomponuoti dailėtyrininkų bei kitų sričių specialistų rašyti intarpai. Kiekvienos knygos dalies tekstai yra optimalios apimties – juos skaitant nepervargsti, priešingai, jų ritmiškas kaitaliojimas netrukdo sutelkti, išlaikyti dėmesį. Po to seka apgalvoto kiekio Grigaliūno kūrinių reprodukcijos, kurias bežiūrint prisimeni, ką skaitei, mintimis pritari ar suabejoji, reikalui esant vėl grįžti prie teksto ir pasitikrini. Pagalvoji, kas ką menininko kūryboje matė, bandai atrasti individualią tiesą, formuoji savo nuomonę.

Ši knyga man tarsi talpina tris persipynusias istorijas – pirmiausia, tai Grigaliūno kūrybinė biografija, per kurią įtvirtinami lietuvių dailės istorijos procesai ir paraleliai fiksuojami Lietuvos istorijos lūžių momentai.

Džiaugiuosi abu knygos sudarytojus pažįstanti – tai įžvalgumu, reiklumu ir kritiškumu išskiriančios asmenybės. Dėl to, manyčiau, jų bendradarbiavimas, vienas kito pasirinkimas, yra itin sėkmingas, juk neretai rengiant meno albumus sudarytojo, menininko ar jo atstovų ir knygos dailininko pozicijos išsiskiria, o nesant bendro sutarimo, kenčia leidinio sumanymas ir knygos visuma. Pastebėjau, kad Grigaliūno kūrybos sklaida, projektinė patirtis labai dažnai yra grindžiama jo asmeniniais ryšiais ir pasitikėjimu. Tad knygos dizainerio Gyčio Skudžinsko indėlis taip pat labai svarbus, nors aptariamu atveju iš pirmo žvilgsnio ne toks ryškus, turint omenyje ne meninius efektus, o tvarkingą logišką tekstų ir vaizdų išdėstymą.

Gilinantis į „dramblį“ buvo smagu prisiminti ir naujai atrasti jau primirštas Grigaliūno kūrybos detales, be to, aptikti ir pergalvoti tai, ko dar nežinojau. Pirmosiose knygos dalyse atskleidžiama daugiau menininko kūrybinio kelio formavimosi detalių, lemtingų asmeninio gyvenimo įvykių. Kauno keturmetė dailės mokyk­la, studijų metai Lietuvos dailės institute Vilniuje, bičiuliai ir kolegos, dėstytojų įtakos – tai svarbu ne vien Grigaliūno kūrybos atveju, bet ir Lietuvos dailės istorijos atžvilgiu. Jis įprastai kalba tiesmukai, knygoje taip pat tai juntama, ypač skaitant jo glaustas, šmaikščiais komentarais prisodrintas pastraipas. Tokią jo kalbos ir minčių dėstymo manierą perpratusi Grigoravičienė auto­ritetingai valdo pokalbį, skatindama, provokuodama autorių plačiau dalintis autentiškais pastebėjimais.

Įdomu sekti Grigaliūno kūrybinės biografijos vingiais (kruopščiai sudarytas biografijos ir bibliografijos sąrašas yra skelbiamas leidinio pabaigoje), skaityti jo taupius, bet labai talpius prisiminimus apie įvairius smagius ir komiškus nutikimus, perprantant jo kolegų, bičiulių, pažįstamų aplinką, atrandant vienas kito patirtis, apmąstant jaunystės sovietmetyje kasdienybę. Pavyzdžiui, Grigaliūnas sportuoja, lanko tenisą, dailųjį čiuožimą, baseiną; mokydamasis dailės mokykloje mato kolektyvinius Povilo Ričardo Vaitiekūno, Antano Martinaičio, Edmundo Saladžiaus piešinius flomasteriais, mokosi akademinio piešimo pas dailininkę Mariją Danutę Jukniūtę-Bžeskienę; studijuodamas gyvena bendrabutyje tuometėje P. Cvirkos gatvėje, atranda meno knygas Rimtauto Vincento Gibavičiaus dirbtuvėje Rūdninkų gatvėje, praktikos metu Dotnuvoje su Jokūbu Jacovskiu ir kurso draugais išgąsdina grafiką Leoną Lagauską, Klaipėdos uoste sutinka Šarūną Sauką, fotografuoja ir piešia iš nuotraukų, netiesiogiai mokosi iš Renesanso meistrų – Dürerio, Cranacho, domisi Mikalojaus Povilo Vilučio darbais, su Jaša važiuoja į Prahą; po studijų grįžta į Kauną, dėsto J. Naujalio mokykloje ir įsirengia dirbtuvę tėvų namuose Aukštuosiuose Šančiuose, kur girdisi liūtų riaumojimas iš netoliese esančio zoologijos sodo; su Rimvydu Kepežinsku vyksta į kūrybos namus Seneže; susituokia su Laisvyde Šalčiūte, gimsta dukra Barbora; daug keliauja po Europą; 1994 m. persikelia gyventi į Vilnių, pradeda dirbti Vilniaus dailės akademijoje… detaliau ir tęsinį – atraskit patys skaitydami.

Aptariami Grigaliūno kūrybos etapai neatsiejami nuo jo domėjimosi viena ar kita technika. Iliustruojamų vaizdų gausa išsiskiria dvi knygos dalys „Pjaustiniai“ (p. 87–159) ir „Tapyba“ (p. 226–295). Manau, reikšmingiausia sritis, lydinti asmeninius prisiminimus ir formalią kūrybos temų bei kūrybinių ieškojimų chronologiją, yra Grigoravičienės sisteminės įžvalgos, nužyminčios teorines autoriaus pasitelktų vaizdų ištakas ir jų poveikį. Skolinti, „vogti“, aproprijuoti vaizdiniai, jų konstravimo logika ir metodika knygoje yra atskleista labai nuosekliai ir išsamiai. Tai liudija dailėtyrininkės tekstiniai intarpai, kurie natūraliai papildo Grigaliūno įvardytus meninių veiksmų ir jų kismo momentus.

Labai sudomina priešingoms Grigaliūno kūrybinėms strategijoms skirtos dalys, tiek fragmentiškai atliepiančios Fluxus istorines interpretacijas („Postfluxus“, p. 170–187), interaktyvumo nestokojančių žaidimų pristatymus („Žaidimai“, p. 305–313), tiek apimančios ilgalaikius istorinės atminties įprasminimo projektus („Mirties dienoraščiai“, p. 314–341), kur svarbi menininko šeimos, mamos Aldonos Puišytės ir tėvo Edvardo Grigaliūno šeimų represijų bei tremčių istorija. Matyti, kad Grigaliūnas nuoširdžiai rūpinasi savo parodų ir veiklos pristatymais, viešinimu – neatsitiktinai tiek daug iškilių lietuvių dailėtyrininkų (Agnė Narušytė, Laima Kreivytė, Monika Krikštopaitytė, Virginijus Kinčinaitis, Vidas Poškus ir kt.) yra domėjęsi, tyrinėję ar įsitraukę rengiant Grigaliūno parodas, instaliacijas, leidinius.

Nedideliu tiražu išleistas Dramblys gabaliukais nėra toks grėsmingas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesiog išskaitytas mažomis dalimis jis tampa miela priebėga mintims ir akims, kaip ir kadaise Kęstučio Grigaliūno matyti ir jam įspūdį palikę Richardo Serra darbai – „Gąsdinanti forma subyra ir praranda savo grėsmingą pavidalą“ (p. 13).