Šį in memoriam garsiam italų filosofui Gianni Vattimo rašos viešbutyje Urbani, Turine, tame pačiame viešbutyje, kuriame lygiai prieš penkiolika metų, 2008 m. spalį, buvau apsistojusi, kai pagaliau ryžausi atvykti į prof. Gianni Vattimo katedrą Turino universitete. Tada pirmą kartą gyvai ir pamačiau Gianni. Nuo to laiko buvo daugybė susitikimų su juo – privačių pokalbių, konferencijų ir, žinoma, vakarienių (čia juk Italija). Todėl keliuose menkuose puslapiuose sutalpinti įspūdį apie šį didį XX–XXI a. sandūros filosofą, turbūt paskutinį postmodernizmo mohikaną, nėra paprasta. Viena vertus, atrodo, kad teoriniu požiūriu pagrindinius dalykus apie jo filosofiją esu parašiusi, aptarusi konferencijose, diskutavusi su kitais kolegomis, o taip pat su pačiu Gianni. Tačiau, kita vertus, anapus teorinių tekstų ir pokalbių dažnai likdavo gyvas santykis, susijęs su pačiu filosofijos atlikimu, su jos gyvybe. Todėl šalia „wikipedinės“ informacijos, kurią kiekvienas gali pasiskaityti, in memoriam norisi pasidalinti keletu fragmentiškų asmeninių prisiminimų.
Vattimo vardą pirmą kartą išgirdau savo pirmosios „posovietinės“ stažuotės Romoje metu, dabar jau gerokai nutolusiais 1993-aisiais. Su vienu kolega aptarinėdama garsiųjų Neapolio seminarų programą, buvau panorusi sudalyvauti kaip tik Vattimo autoriniame seminare. Kolegos komentaras buvo trumpas ir aiškus: į šitą – jokių šansų, Vattimo – toks įžymybė, taip „ant bangos“, kad…
Tačiau tikrasis teorinis susitikimas įvyko 1996 m., išėjus jo knygai Tikėti, kad tiki. Nors ne kartą esu minėjusi šį epizodą, jis vertas vėl prisiminti. „Ar įmanoma būti krikščionimis, nepaisant Bažnyčios?“ – tokį klausimą, užrašytą baltomis raidėmis raudoname fone ant reklaminės juostelės, apjuosusios naujai pasirodžiusią Gianni Vattimo knygą, perskaičiau vieną saulėtą 1996 m. balandžio dieną stovėdama priešais aukštas knygų lentynas senajame Tombolini knygyne Romoje, judrioje IV Novembre gatvėje. Raudona juostelė buvo beveik uždengusi knygos antraštę – Credere di credere. Tikėti, kad tiki – mintyse pasakiau sau, tai yra – ekspromtu išsiverčiau į lietuvių kalbą knygos pavadinimą, vėliau sukėlusį tiek daug teorinių diskusijų ir tapusį ne taip lengvai ir ne taip sklandžiai išverčiamu į daugelį kalbų. Ir vėl Vattimo, pagalvojau tada. Vėliau tą knygą ne tik išverčiau į lietuvių kalbą – joje skelbtas teorinis požiūris į religiją tapo mano pačios filosofinio požiūrio į nihilizmo problemą teorine paskata.
Šią knygą verta iš naujo perskaityti šiandien, nes teko patirti, kad nepaisant visų savitų ontologinių nuostatų, kurios apibūdina Vattimo kaip itališkojo postmodernizmo varianto – silpnojo mąstymo – kūrėją, jam pačiam paskutiniais gyvenimo metais ir teoriškai, ir egzistenciškai buvo svarbi tikėjimo ir religijos tema.
Taip susiklostė, kad Neapolio seminaruose Vattimo man neteko išgirsti. Kai 2008 m. spalį susiruošiau vykti į Turino universiteto Filosofijos katedrą, gavau tada man dar nepažįstamo, o dabar gero mano draugo Gaetano Chiurazzi kvietimą dalyvauti ir Vattimo paskaitoje. Paskutinėje paskaitoje. Italų laikraščiai mirgėte mirgėjo antraštėmis: „Garsus filosofas išeina į pensiją“. Tada Turino universiteto Aula Magna tarp gausybės profesoriaus mokinių ir svečių klausydamasi man pirmos ir jau paskutinės Vattimo universitetinės paskaitos, dar kartą supratau tą beveik banalybe tapusią, tačiau nenuginčijamą tiesą, kad filosofo skiriamasis bruožas yra ironija. Ta gyva patirtis ir šiuo unikaliu atveju buvo svarbiau nei „doktrina“. Vattimo galima būtų pavadinti absoliučiu ironiku. Kupinas jėgų ir vos perkopęs per septyniasdešimt išeina į pensiją ir jau netrukus skaito viešas paskaitas didžiausioje Turino miesto aikštėje – Piazza Vittorio Veneto; dalyvauja teatro performansuose, kur vaidina „save“. 2007 m. kolegoms pasiūlius sutinka pradėti leisti savo raštų rinkinį, kurį pavadina Pilnu raštų rinkiniu (Opere complete) ir pats parašo įvadą. Ironija blykčiojo jo gyvenimas, ne tik tekstai. Todėl jo knygos Tikėti, kad tiki lietuviškojo vertimo, kurį atlikau 2009 m., „Įvadą“ užbaigiau klausimu – „Ar mums pakaks ironijos skaitant Vattimo Tikėti, kad tiki?“
Taigi, galima sakyti, kad mano asmeninis bendravimas su Gianni prasidėjo jau garsiam filosofui „išėjus į pensiją“ ir tęsėsi visus penkiolika metų.
2012 m. pabaigoje buvusi Vattimo mokinė, ispanų filosofė prof. Teresa Onate y Zubia pakvietė mane į La Laguna universitetą Tenerifėje dalyvauti mažai reklamuotame, bet labai svarbiame renginyje, kurį ji inicijavo su Vattimo. Tai buvo konferencija, skirta įkurti Hercritia – kritinės hermeneutikos katedrą, kurios paskirtis – aktyvinti ir puoselėti itališkąją-ispaniškąją filosofinę kultūrą bei tradiciją. Steigiamajame posėdyje dalyvavo filosofai iš Italijos, Ispanijos, Meksikos, Lotynų Amerikos. Bandant apsibrėžti filosofijos „apimtis“ ir tikslus, iškilo kultūrinės priklausomybės klausimas. Vis buvo minima itališkoji ir ispaniškoji (iberoamericana) priklausomybė. Aš juokais paklausiau – kažin kas tokia aš čia esu? Vattimo šyptelėjęs: „Kaip tai kas? Tu esi italė“.
Vattimo įkurta Hercritia gyvuoja iki šiol. Per tą laiką įvyko daugybė konferencijų – keletas Madride, Aviloje, Turine ir kitur. Vattimo dalyvavo, kol leido fizinės jėgos. Paskutinė įvyko šių metų liepos mėnesį ir buvo skirta jo sudaryto almanacho Pensiero debole keturiasdešimtmečiui. Vattimo joje jau nedalyvavo, bet atsiuntė gražų sveikinimo ir padėkos laišką. Ten skaičiau paskutinį savo pranešimą, skirtą Gianni Vattimo filosofijai, jam esant gyvam – „Interpretacija kaip derealizacija“.
Tačiau tikru neeiliniu įvykiu Lietuvos filosofinei bendruomenei laikyčiau Vattimo atvykimą į mūsų organizuotą konferenciją Vilniaus universitete 2013 m. „Nihilizmas ir vaizduotė“. Galiu tiesiai pasakyti – pavyko prisikviesti Gianni kaip vieną didžiausių filosofijos žvaigždžių, šalia kitų trijų – Bernardo Stieglerio, Richardo Kearney, Jeano-Jacques’o Wunenburgerio. Studentų karta, kuri tada talkino konferencijos metu, ir šiandien prisimena tą išskirtinę patirtį – ne tik Vattimo paskaitą VU Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje, bet ir šiltą bendravimą vakarienės metu, pasivaikščiojimą po lietaus merkiamą Vilnių… O aš tada pagalvojau, kad jo atvykimas yra geriausias atpildas už pastangas išvesti Lietuvą iš provincialumo ir atverti jaunimui vakarietiško mąstymo horizontus.
Gianni Vattimo kitu vardu, kone jo vardo sinonimu, yra tapęs silpnasis mąstymas, kuriam perprasti reikia nemenkų interpretacinių pastangų. Tad kaip trumpai galėtume pristatyti silpnąjį mąstymą, siejamą su pačiu Vattimo vardu?
Ko gero, aiškiausiai tai išreikštų nuostata, pasak kurios – Būtis neprivalo turėti tų stabilumo, nekintamumo, apibrėžtumo savybių, kurias tradicinis metafizinis mąstymas, pradedant graikais ir baigiant mūsų laikais, jai priskyrė. Tokį būties mąstymo „būdą“ Vattimo mano esąs „paveldėjęs“ iš Nietzsche’s, Heideggerio ir krikščionybės, į kurią atvirkščiu judesiu tą mąstymo būdą ir projektuoja. Pensiero debole – Silpnasis mąstymas yra pirmojo programinio prieš keturiasdešimt metų (1983) Vattimo su draugais išleisto almanacho pavadinimas. Silpnojo mąstymo vatimiškoji koncepcija išdėstyta ir jo postmodernizmo manifeste La fine della modernità – Modernybės pabaiga (1985).
Nepripažįstant, kad Būtis gali neturėti minėtų stabilumo, nekintamumo, apibrėžtumo savybių, yra neįmanomas istoriškas egzistencijos supratimas. Kitaip tariant, jeigu mąstome Būtį kaip stabilią, nekintančią, apibrėžtą, nesame pajėgūs suteikti prasmės mūsų egzistencijai. Vattimo tai reiškia, kad tada negalime mąstyti mūsų egzistencijos tokios, kokia ji, tiksliau – kas ji yra, o ji yra istorija. Jeigu nihilizmą apribojame manymu ar tikėjimu (Vattimo nuomone, pakankamai naiviu), kad esame įtarpinti tarp Būties ir Niekio, toks mūsų manymas ar tikėjimas yra netekęs istoriškumo, o tai reiškia – negalintis suteikti prasmės mūsų egzistencijai. Jis tiesiog nepasiekia mūsų egzistavimo lygmens.
Šiuos savo vadinamosios „koncepcijos“ – silpnojo mąstymo – momentus Vattimo yra daugybę kartų atskiromis variacijomis išdėstęs keletoje savo knygų – pradedant Modernybės pabaiga ir baigiant Della realtà (Apie realybę).Tačiau kitas silpnojo mąstymo vardas yra silpnoji hermeneutika, o tai reiškia savitą ontologinės hermeneutikos nuostatą. Dar vienoje iš savo ankstyvųjų knygų – Oltre l’interpretazione (Anapus interpretacijos) –Vattimo ne tik pristatė savosios ontologinės hermeneutikos programą, bet ir kalbėjo apie hermeneutikos nihilistinį pašaukimą. Taigi jį nuolatos domino savitos jo hermeneutikos klausimas. Todėl visai nestebino, kad 2014 m. pakviestas Gaetano Chiurazzi, jis sutiko skaityti paskaitų ciklą Turino universitete, skirtą būtent hermeneutikai. Tai buvo trumpas, bet įspūdingas Vattimo sugrįžimas į universiteto erdvę, sugrįžimas, kurį man teko gyvai stebėti.
Visa tai, ką Vattimo tada išsakė auditorijai ir kaip tai išsakė, galėčiau pavadinti hermeneutikos atlikimu. Šio atlikimo eksplikacijoje nedaug ką galės „paaiškinti“ pastebėjimas, kad Vattimo nuolat akcentavo hermeneutikos – ontologinės hermeneutikos – būvį kaip pasijutimą esant viduje. Nedaug ką galės „paaiškinti“ ir liudijimas, kad pats profesorius emeritas savo proginės paskaitos metu elgėsi kaip mediumas, tarpininkas. Tačiau teorinę klausą vis dėlto turėtų pasiekti jo nuolat kartojamas klausimas – kaip kalbėti iš vidaus? Būtent toks buvo visos paskaitos teorinis atspirties taškas. Būtent tame kontekste svarstyta ir heidegeriško „filosofinio skandalo“ šlovę pelniusi ir tapusi šiuolaikine „realybės“ problema. Į teorinį kontekstą tą Heideggerio „išspręstą“ problemą Vattimo sugrąžinti pirmiausia padėjo, be abejonės, Nietzsche. „Ten, kur baigiasi interpretacija, prasideda faktai. Kai taip klausiame, jau esame viduje“, – skelbė Vattimo savo hermeneutikos, o kartu ir hermeneutinio nihilizmo manifesto žodžius, demonstruodamas nyčišką savos pozicijos kilmę ir pabrėždamas radikalizuotą nyčiškos ištaros prasmę. Tačiau šių nyčiškų hermeneutikos ištakų pripažinimas netikėtai buvo nutrauktas, ėmus pasakoti hermeneutikos istoriją. Iš pradžių tai sudarė gana keistą įspūdį ir kėlė įtarimą, kad paskaitos laikas profesoriui emeritui galėjo pasirodyti pernelyg ištįsęs, per ilgas, ir tam, kad jis užsipildytų, ne pro šalį kiekvienam išklausyti ir sutrumpintą hermeneutikos istorijos kursą. Tačiau šis įtarumas vis dėlto buvo be pagrindo. Hermeneutikos istorija buvo prisiminta ne šiaip sau, o tam, kad būtų ne tik pasakyta, bet ir pademonstruota, jog ir tada hermeneutika turėjusi egzistencinę prasmę.
„Kada prasideda (ontologinė) hermeneutika? Kada hermeneutika tampa
egzistencine patirtimi ir interpretuojant tekstus?“ – kėlė klausimą Vattimo. Viena vertus, akivaizdu, kad mūsų vakarietiška kultūra pamatiškai grįsta pirmapradžiu žodžiu, Raštu, kad mes vykdome interpretacinę patirtį, ir tam reikia taisyklių, technikos. Tą aptiko dar Viduramžių kultūra. Kaip tos kultūros palikimą Vattimo prisiminė ir pacitavo dar vieną „chrestomatinį“ liudijimą – Keturių Rašto prasmių taisyklę nusakantį dvieilį:
Littera gesta docet, quid credas allegoria,
Moralis quid agas, quo tendas anagogia.
Susidarė įspūdis, kad didesnė dalis auditorijos šį dvieilį girdėjo pirmą kartą. Ką tada toks taisyklės priminimas gali paaiškinti? Tą abejonę dar labiau sustiprino vietoj taisyklės aiškinimo Vattimo pirmiausia pateiktas „pavyzdys“, kurio pateikimas, beje, prasidėjo ironišku klausimu: „Ar kas nors iš jūsų patarnavote Mišioms?“ Iš auditorijos niekas neatsakė teigiamai, maža to, buvo kiek nustebę dėl tokio netikėto „teorinio“ posūkio. Tačiau ir šis hermeneutikos „atlikimo“ žingsnis nebuvo neprasmingas. Atsakęs vietoj visų, kad jis tai tarnavęs, Vattimo ima pasakoti, kad per pakylėjimą, kunigui tariant lotyniškus žodžius, jis ne tik ir ne tiek bandydavo suprasti tos nesuprantamos ištaros prasmę, bet aptikdavo dar kartą tuo metu praplaukiant tikrą gyvenimišką patirtį. Tačiau kas tai Rašto ištaros klausymo patirčiai net ir Rašto hermeneutikoje suteikia tokią egzistencinę prasmę? Vattimo atsakymas – anagogija. Keturių Rašto prasmių aiškinimo taisyklėje būtent anagogijai tenka lemiamas vaidmuo. Tačiau taip yra su Šventojo Rašto interpretacija. O kaip yra tada, kai hermeneutika nebepretenduoja ir nebenori išsitekti tekstų (ne tik šventų) aiškinimo taisyklių plotmėje? Kai ji nenori likti tik technika? Anot Vattimo, anagoginė prasmė ir signalizuoja, kad interpretacija niekada nebuvo vien technika. Anagogija net Heideggeriui esanti „viską“ sutelkiantis lygmuo. Šis byloja, kad hermeneutikos negalima traktuoti kaip akademinės disciplinos. Hermeneutika Vattimo yra comizio – susitikimas – netikėtas susitikimas, kai pasijunti esąs, atsiduri santykyje, jo viduje. O savo sugrįžimo paskaitų ciklą profesorius užbaigė religine nuostata: „Interpretuoti – reiškia būti inter-prette“.
Po tų įsimintinų 2014 m. dar buvo jubiliejinės Vattimo 80-mečiui skirtos konferencijos, kuriose teko skaityti plenarinius pranešimus – 2016 m. Turine, Aviloje; buvo jo mokytojui Luigi Pareysonui skirta konferencija Berlyne 2018 m., kurioje Vattimo mačiau dar jaunatviškai kalbantį savojo mokytojo šimtmečio proga; buvo šiuolaikinei italų filosofijai skirtos konferencijos JAV, kuriose Gianni jau dalyvavo nuotoliniu būdu.
Jo išėjimas sulaukus 87 metų nebebuvo netikėtas. Tačiau jam įvykus, ne tik Europa, bet ir visas kultūrinis pasaulis suprato šios filosofinės netekties mastą.
Turinas, 2023 m. spalio 20 d.
